Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Woodimpex forest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5269-794/2015, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Woodimpex forest“ iškelta bankroto byla, pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Conlex“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Woodimpexforest“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „Woodimpex forest“ iškelta bankroto bylą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

UAB „Woodimpex forest“ apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: finansinės atskaitomybės dokumentus, skolų lenteles.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu (pareiškimu) nėra absoliutus, tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, numatančiu, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų turinį, atsižvelgdamas į teismo aktyvaus veikimo bankroto procese pareigą, sprendžia, kad apelianto pateikti nauji įrodymai turi svarbią reikšmę sprendžiant dėl UAB „Woodimpex forest“ nemokumo, todėl šiuos įrodymus priima.

Dėl įmonės nemokumo vertinimo

ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinti 3 savarankiški bankroto bylos iškėlimo pagrindai: 1) kai įmonė yra nemoki; 2) kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 3) kai įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Iš šios teisinės nuostatos daroma išvada, kad įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai ištirti ar bendrovė yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę. Tik išanalizavus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose, galima daryti išvadas apie įmonės mokumą ar nemokumą. Svarstant klausimą dėl įmonės (ne)mokumo, atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismų praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, bet atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas ir teisingam šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iškėlė atsakovui UAB „Woodimpex forest“ bankroto bylą, konstatavęs, kad atsakovas yra nemokus, nes įsipareigojimai kreditoriams viršija daugiau kaip pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, todėl nenustatė tikrosios įmonės finansinės padėties.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Woodimpex forest“ turto vertė pagal 2014 m. balansą sudarė 485 487 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekė 251 863 Lt. Pagal prie atskirojo skundo pridėtą 2015 m. rugpjūčio 27 d. balansą turto vertė siekė 134 915 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 51 437 Eur. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, iškeldamas atsakovui bankroto bylą, vadovavosi 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, konstatavęs, jog UAB „Woodimpex forest“ skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertę. Teismo vertinimu, įmonės nemokumą patvirtina ir tai, jog bendrovė nepateikė atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimą bei tai, kad neatsiskaito su kreditoriais.

Minėta, kad pirmosios instancijos teismas, iškeldamas atsakovui bankroto bylą, vertino 2014 m. balanse nurodytus duomenis apie turimą turtą (485 487 Lt) bei per vienerius metus mokėtinas sumas ir trumpalaikius įsipareigojimus (251 863 Lt). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-484/2013, 2014 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1725/2014). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokią dalį iš įmonės finansiniuose dokumentuose nurodytų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų sudaro pradelsti įsipareigojimai. Teismui nebuvo pateiktas ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantis kreditorių ir skolininkų sąrašas, kuriame būtų nurodyti atsiskaitymo terminai, o teismas nesiėmė priemonių, kad atsakovas pateiktų išsamų sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad viešo intereso bankroto bylose buvimas suponuoja teismui pareigą ex officio rinkti įrodymus, kurių reikia norint nustatyti tikrąją atsakovo finansinę būklę. Tai, kad per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, nesant byloje duomenų apie jų būseną (ar jie yra pradelsti, ar nepradelsti), savaime neleidžia konstatuoti, kad įmonė yra nemoki ĮBĮ nuostatų prasme. Nagrinėjamu atveju iš teismui pateikto 2014 m. balanso duomenų matyti, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 52 proc., įmonės turto vertės. Pirmosios instancijos teismui kilus pagrįstų abejonių dėl atsakovo finansinės padėties, t. y., ar įmonės pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertę, teismas turėjo ir privalėjo imtis priemonių šioms abejonėms pašalinti. Nagrinėjamu atveju grįžus atsakovui UAB „Woodimpex forest“ adresuotam vokui, kuriame buvo išsiųstas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, su pašto žyma - neatsiėmė, teismas turėjo kreiptis į atsakovo vadovą ir įpareigoti jį pateikti paaiškinimus dėl įmonės finansinės padėties. Vien tai, kad atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareiškimą, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad įmonės pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertę. Pažymėtina, kad duomenys apie vadovą ir jo gyvenamąją vietą yra nagrinėjamoje byloje (b. l. 57). Taigi nenustačius kokia dalis iš UAB „Woodimpex forest“ finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytų įsipareigojimų sudaro pradelsti įsipareigojimai, nėra galimybės teisingai išspręsti bankroto bylos iškėlimo klausimo.

Įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti nemokios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties, o greitas ir koncentruotas likvidacinio tikslo vyravimas bankroto procese sudaro prielaidas teisiniam netikrumui atsirasti, todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-185/2010; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2377/2011; 2011 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2561/2011; 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2731/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-462/2014; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai taikė ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Atsakovą nemokiu pripažinęs pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nenustatinėjo ir neanalizavo įmonės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydžio bei šių įsipareigojimų santykio su turimo turto verte.

Apeliantas teigia, kad skolų valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui neturi. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad UAB „Woodimpex forest“ atskirojo skundo pateikimo dienai nebuvo skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau VSDFV), tačiau iš viešai prieinamos informacijos (www.sodra.lt) matyti, kad atsakovas atskirojo skundo nagrinėjimo dienai (2015 m. spalio 22 d.) turi 300,41 Eur skolą. Kartu su atskiruoju skundu apeliantas pateikė įrodymus, jog yra sudaręs taikos sutartį su UAB „Stebulė“, kurią Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartimi patvirtino. Pažymėtina, kad pareiškėjas nurodė, jog skolą moka dalimis. Nepaisant to, kad apeliantas nepadengė visos skolos, aptarti duomenys patvirtina, kad atsakovas ėmėsi veiksmų tam, kad būtų bent iš dalies atsiskaityta su kreditoriumi. Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 27 d. finansinės atskaitomybės dokumentus (balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą), kuriuose nurodyta, jog UAB „Woodimpex forest“ turi 134 915 Eur vertės turto, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai siekia 51 437 Eur, įmonė gavo 15 816 Eur pelno (b. l. 105). Iš atsakovo sudarytos skolų lentelės matyti, kad pradelstos skolos sudaro 15 088,61 Eur, iš jų UAB „Stebulė“ – 199,88 Eur, o pareiškėjui – 14 888,73 Eur. Kitų pradelstų skolų nenurodyta. Tačiau, kaip minėta, iš aktualių viešai prieinamų duomenų matyti, kad šiuo metu apeliantas yra skolingas ir VSDFV biudžetui, o naujesnės finansinės atskaitomybės dokumentų nėra pateikta. Be to, apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateiktas atskirajame skunde nurodytos sutartys su VĮ „Kaišiadorių miškų urėdija“, UAB Woodimpex, UAB Wood trans dėl miško ruošos darbų paslaugų, kurios, apelianto teigimu, patvirtina, jog UAB „Woodimpex forest“ vykdo veiklą ir ketina gauti pelno. Siekiant pašalinti kilusias abejonės dėl įmonės nemokumo, būtina išsiaiškinti su šių sutarčių sudarymu susijusias aplinkybes.

Minėta, jog pirmosios instancijos teismas, iškeldamas įmonei bankroto bylą, rėmėsi tik 2014 m. balanso duomenimis, tačiau nesiaiškino, ar įmonė tebevykdo veiklą, gauna pelną, ar dengia įsiskolinimus kreditoriams, ar pradelstos skolos viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertę ir pan. Pažymėtina, kad bankroto bylos bendrovei iškėlimas yra ultima ratio priemonė, todėl tik tada, kai nėra jokių galimybių atkurti įmonės veiklą ir tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nebelieka abejonių, kad įmonė yra visiškai nemoki, tokiu atveju keltina bankroto byla. Nagrinėjamu atveju tokios abejonės nėra pašalintos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, todėl nevisapusiškai išnagrinėjo duomenis apie atsakovo turtinę padėtį, neatliko visų reikalingų veiksmų, kad išsiaiškintų realų, aktualų bankroto bylos nagrinėjimo dienai finansinę padėtį, t. y. turimo turto vertę, jo likvidumą, pradelstų įsiskolinimų dydį, duomenis apie (ne)vykdomą veiklą, gaunamas pajamas ir pan., o kilus abejonių dėl tam tikrų duomenų – nereikalavo iš atsakovo paaiškinimų. Minėta, jog byloje esantys duomenys nėra pakankami tam, kad būtų galima konstatuoti, kad atsakovas UAB „Woodimpex forest“ tikrai yra nemokus. Esant šioms nepašalintoms abejonėms, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, o bankroto bylos iškėlimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Spręsdamas bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Woodimpex forest“ klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi vadovautis visais byloje esančiais įrodymais, įskaitant, bet neapsiribojant, kartu su atskiruoju skundu atsakovo pateiktais duomenimis, taip pat įvertinti ir kitas šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes bei, kilus abejonėms, imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad atsakovas pateiktų išsamius įmonės finansinės būklės duomenis, o prireikus, kad atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka įvertintų įmonės turtą (ĮBĮ 9 str. 2 d. 1 p.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nenurodęs motyvų taikė laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas, negali sutikti su apelianto argumentais, kad teismo nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nemotyvuota. CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nutartyje turi būti nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė tokias išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ta aplinkybė, kad skundžiamos teismo nutarties motyvai yra glausti, nesudaro pagrindo išvadai, kad visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad teismas nurodė, jog remiasi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 2 punktu, todėl taiko laikinąsias apsaugos priemones iki bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šioje įstatymo normoje nurodyta, jog priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo uždėti įmonės nekilnojamajam turtui ir kitam ilgalaikiam materialiam areštą, galiojantį iki šios nutarties įsiteisėjimo dienos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė teismo pareigos motyvuoti priimtą nutartį.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Woodimpex forest“ iškėlimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.