Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu A. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, nurodant paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad A. K. pripažintinas kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant A. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakojusio nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo.

11. Vėliau nukentėjusioji V. V. – K. atsisakė duoti parodymus bei 2020 m. rugpjūčio 7 d. pateikė teismui prašymą nelaikyti jos nukentėjusiąja byloje. Tačiau pažymėtina, kad nukentėjusioji duotų parodymų neatsisakė ir jų nepaneigė. Jai buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus, taip pat buvo pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad supranta atsakomybę už melagingų parodymų davimą bei melagingą pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir nurodė, kad duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu savo prašymą palaikė. Iš 2020 m. vasario 9 d. ir 2020 m. vasario 12 d. proceso veiksmo protokolų specialiųjų priedų, matyti, kad V. V. – K. pati savo ranka užrašė, jog protokolas surašytas tiksliai ir pasirašytinai savo parašu tai patvirtino (1 t., b. l. 7, 59). Taigi, teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios duotais parodymais, o duomenų, patvirtinančių, kad parodymai buvo gauti neteisėtu būdu, byloje nenustatyta.

12. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji tiek pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, tiek ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pakankamai nuosekliai nurodė visų jos atžvilgiu atliktų veiksmų esmines aplinkybes, jos parodymai atitinka byloje surinktų įrodymų visumą, esminių prieštaravimų nenustatyta. Taip pat nukentėjusioji atvykusi pas teismo medicinos ekspertą 2020 m. vasario 10 d. nurodė iš esmės analogiškas jos sužalojimo aplinkybes. Taigi, apelianto skundo argumentas, kad nukentėjusiosios duoti parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi, atmetamas kaip nepagrįstas.

13. Teisėjų kolegija nuteistojo nurodytą versiją, kad nukentėjusioji išbėgo į laiptinę šauktis pagalbos tik todėl, kad po jos suduoto smūgio jų mažamečiui vaikui išsigando, jog jis iškvies vaiko teises ir sumanė neteisingai apkaltinti jį prieš ją smurtavus, atmeta kaip gynybinę, kadangi byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. K. smurtavo prieš nukentėjusiąją ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

19. Abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu bei objektyvumu, iš esmės paneigiančių nuteistojo A. K. parodymus ir betarpiškai patvirtinančių jo kaltę, teisinio pagrindo nėra. Aukščiau paminėtų liudytojų išdėstytos aplinkybės sutapo tarpusavyje, buvo nuoseklūs bei atitiko ir nukentėjusiosios parodymus. Taip pat pažymėtina, kad liudytojai, tiek apklausiant juos ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti jų parodymais. Nors liudytojai tiesiogiai nematė A. K. nusikalstamų veiksmų, tačiau nukentėjusioji jiems papasakojo apie prieš ją pavartotą smurtą netrukus po šių veiksmų atlikimo (liudytojams T. P., A. S. ir I. Z., E. V. tą pačią įvykio dieną, o liudytojai J. S. trečią dieną po įvykio). Šiame epizode nenustatyta jokių aplinkybių apie tai, kad liudytojai T. P., A. S., I. Z., E. V. ir J. S. siektų apkalbėti A. K. ar jį nepagrįstai apkaltinti nusikalstamos veikos padarymu.

20. Pažymėtina, kad apkaltinamajame nuosprendyje daromos išvados gali būti grindžiamos ir netiesioginiais įrodymais, kai tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šių liudytojų parodymai ir kiti byloje surinkti įrodymai tarpusavyje sudaro logišką seką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl A. K. padarytos nusikalstamos veikos.

21. Taigi, nors nuteistasis A. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, tačiau jo kaltę įrodo byloje esančių įrodymų visuma - ikiteisminio tyrimo metu duoti ir teisiamojo posėdžio metu, parodymų patikrinimui pagarsinti, nukentėjusiosios V. V. – K. parodymai, liudytojų T. P., I. Z., parodymai bei liudytojų policijos pareigūnų A. S., E. V., J. S. parodymai, taip pat kiti byloje esantys daiktiniai ir rašytiniai įrodymai.

22. 2020 m. vasario 9 d. pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas patvirtina, kad V. V. – K. pranešė, jog 2020 m. vasario 9 d. apie 16.00 val. namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), kilusio žodinio konflikto metu, sutuoktinis A. K. paėmęs savo ranka už kaklo tampė ją po kambarį, ne mažiau tris kartus dešinės rankos kumščiu ir delnu tyčia smūgiavo jai į galvą, dešinę ranką, kojas ir tokiais veiksmais sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 1–7).

23. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys patvirtina, kad 2020 m. vasario 9 d. 16.27 val. buvo gautas pranešimas, jog pas pranešėją atėjo kaimynė su mažu vaiku, prašo iškviesti pareigūnus. Prieš kaimynę V. V. – K. smurtauja vyras, sudaužė telefoną, tampė už plaukų, mušė rankomis (1 t., b. l. 13).

24. Iš 2020 m. vasario 9 d. tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nustatyta, kad smurtą patyrusio asmens būsena – šoko būsena, didelis susijaudinimas, akivaizdi baimė, informacija apie įvykio aplinką – netvarkinga. Smurtą patyrusi V. V. – K. paaiškino, kad sutuoktinis A. K. pradėjo šaukti ant jos, kadangi išpurvino jo kepurę, taip pat sužinojo, kad V. V. – K. su juo nori skirtis, pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais, grasino su ja susidoroti jų vaiko akivaizdoje, griebė už plaukų ir pradėjo tampyti, rauti plaukus rankomis, stipriai spaudė riešus, taip sukeldamas fizinį skausmą, sudaužė mobilųjį telefoną (1 t., b. l. 15–19).

25. Byloje yra Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp operatorės ir nukentėjusiosios kaimyno, kuris iškvietė pagalbą. Garso įrašo metu užfiksuota, kad nukentėjusioji skundėsi, jog prieš ją smurtavo vyras, tampė už plaukų, sudaužė jos telefoną (1 t., b. l. 30–32). Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės nustatyta, kad apžiūrėjus nukentėjusiąją vyraujantis simptomas / preliminari diagnozė – peties ir žasto sumušimas (1 t., b. l. 35–36).

26. Tiek nukentėjusiosios, tiek aukščiau aprašytus liudytojų parodymus dėl V. V. – K. padarytų sužalojimų, betarpiškai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2020 m. vasario 10 d. specialisto nustatytos aplinkybės, kurių patikimumu teisėjų kolegija neabejoja. Išvadoje konstatuota, kad V. V. – K. minkštųjų audinių sumušimas dešinėje pakaušio pusėje padarytas kietu buku daiktu, galimai smūgiuojant ranka ar spiriant. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis. Neatmetama galimybė, jog taip susižaloti pakaušio sritį tiriamoji galėjo ir krisdama, tačiau labiau tikėtinas tiesioginis smūgis. Neatmetama galimybė, kad tiriamoji galėjo patirti ir daugiau smūgių į įvairias kūno vietas kietu buku daiktu, tačiau jei smūgiai buvo nedidelės energijos, neliko pastebimų žymių (1 t., b. l. 46).

27. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2020 m. vasario 9 d. apie 16 val., užduotis atlikti objektų tyrimą nukentėjusiajai išduota 2020 m. vasario 9 d. 20.03 val., teismo medicinos ekspertas nukentėjusiosios tyrimą pradėjo 2020 m. vasario 10 d. 09.10 val. Taigi, nuteistojo teiginiai, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati, ar būti sužalota vaiko, atmestini kaip nepagrįsti. Duomenų, kad nukentėjusioji būtų susižalojusi pati kitomis aplinkybėmis, byloje nenustatyta.

28. Įvertinus bylos aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių dėl nuteistojo A. K. kaltės padarius nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai. Įrodymų visuma patvirtina, kad A. K. įvykdė nusikalstamą veiką, t. y. tyčia sugriebęs ranka savo šeimos narei – sutuoktinei V. V. – K. už kaklo, tampė ją po kambarį, tampydamas ne mažiau tris kartus dešinės rankos kumščiu ir delnu, sudavė jai į galvą, veidą, dešinę ranką, kojas, V. V. – K. atsisėdus ant sofos, kairės rankos kumščiu vieną kartą trenkė į galvą, taip smurtaudamas padarė jai minkštųjų audinių sumušimą dešinėje pakaušio pusėje ir sukėlė nukentėjusiajai V. V. – K. nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, nuteistojo A. K. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

29. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. K. prieš nukentėjusiąją nesmurtavo paneigti bylos nagrinėjimo metu ištirtomis ir nustatytomis aplinkybėmis. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus ar padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

30. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas vienas nesunkūs nusikaltimas, į kaltės formą ir rūšį, – nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, į nusikalstamos veikos stadiją, – nusikaltimas baigtas; į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, ? nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, į nuteistojo asmenybę, ? administracine tvarka baustas, neteistas, į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

31. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. K. skyrė su laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį – laisvės apribojimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, paskirtos laisvės apribojimo bausmės dydis - artimas vidurkiui (1 metai), nelaikytinas aiškiai per griežtu ar neproporcingu, o paskirti įpareigojimai (pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu) bei baudžiamojo poveikio priemonė (įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose) neprieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams.

32. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog A. K. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apylinkės teismo išvadų nepaneigia, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.