Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-03-26 · Civilinė byla Nr. 2-748-943/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-03-26
Bylos Nr.
2-748-943/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02308-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidija Tamošiūnienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „AJ Baltic group“
Ieškovas
J. J.
Kategorijos
  • 126.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-748-943/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02308-2014-5Procesinio sprendimo kategorija: 126.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „AJ Baltic group“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1832-553/2015 pagal ieškovo J. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „AJ Baltic group“.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl pagrindų iškelti uždarajai akcinei bendrovei bankroto bylą egzistavimo.

Šalies argumentai

Ieškovas J. J. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „AJ Baltic group“ bankroto bylą dėl nevykdomo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 1–osios Darbo ginčų komisijos sprendimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 27 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą ir iškėlė atsakovui bankroto bylą.

Teismas, pasisakydamas atsakovo mokumo klausimu, akcentavo, kad atsakovas nepateikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų. Dėl šios priežasties teismas atsakovo finansinę padėtį nustatinėjo remdamasis viešuose registruose esančiais duomenimis apie įmonės skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo, valstybės (savivaldybių) biudžetams, įmonės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Nustatęs, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra ne mažesni nei 12 817,04 Eur, o įmonė neturi turto, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neturi galimybių atsiskaityti su kreditoriais, nes yra nemoki įmonė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo pareiškimą atmesti.

Skunde teigiama, kad pareiškėjas neinformavo atsakovo dėl ketinimų inicijuoti jam bankroto bylos iškėlimą, t. y. pareiškėjas nesilaikė ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos. Tą įrodo AB Lietuvos pašto pateikiami duomenys, kad ieškovo atsakovui siųstos pašto siuntos adresatui nebuvo įteiktos. Be to, atsakovui nebuvo įteiktas ir ieškovo pareiškimo egzempliorius. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovo pareiškimą (ĮBĮ 6 straipsnio 2 ir 4 dalys). Neteisėtą bylos iškėlimą patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovas nebandė skolos išsiieškoti pagal jam išduotą vykdomąjį dokumentą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime, atsikertant į skundo argumentus, nurodoma, kad visi pranešimai dėl bankroto bylos iniciavimo atsakovui buvo išsiųsti įmonės buveinės adresu. Neginčydamas teismo išvadų dėl nemokumo, atsakovas patvirtina jų teisingumą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso tikslas – nustatyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės taikymo ir faktų nustatymo klaidas bei jas ištaisyti, tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo. Peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas atskirajame skunde išdėstytų faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų faktinių aplinkybių nustatymo, materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Byloje paduoto ieškovo atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindai implikuoja, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą sieja išimtinai su ieškovo pareiškimo priėmimo procesinėmis sąlygomis. Atsakovas teigia, kad ieškovas nesilaikė išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, įtvirtintos ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje. Taigi atsakovas įrodinėja, kad ieškovo pareiškimas negalėjo būti priimtas dėl CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte suformuluotos procesinės bylos iškėlimo kliūties. Atskirojo skundo argumentai teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas de jure kelia CPK 337 straipsnio 2 dalies taikymo būtinybę nagrinėjamu atveju.

Vadovaujantis CPK 337 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą nustatęs, kad dėl įstatymuose numatytų procesinių kliūčių civilinė byla negalėjo būti iškelta, panaikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylos proceso teisėtumo klausimą perduoda spręsti pirmosios instancijos teismui. Civilinės bylos iškėlimas teisme – tai savarankiška, pirmoji ir privalomoji civilinio proceso stadija, kuri realizuojama teismui išsprendžiant ieškinio priėmimą rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Bylos iškėlimo stadijoje teismas privalomai patikrina, ar nėra procesinių kliūčių, įvardytų CPK 137 straipsnio 2 dalyje, ieškiniui priimti, o kartu ir bylai iškelti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad bankroto bylai, priešingai negu civilinei, iškelti reikalingi du savarankiški teismo procesiniai veiksmai: 1) priimti rezoliuciją dėl pareiškimo priėmimo; 2) priimti nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 137 straipsnio 1 dalis; ĮBĮ 9 straipsnio 4–5 dalys). Tik esant abiem teigiamiems procesiniams veiksmams, pripažintina, kad bankroto byla iškelta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Č. prieš UAB „Fatwax“, bylos Nr. 3K-3-249/2010). Būtent sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą, be kita ko, tikrinama, ar ieškovas laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos (ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis, CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte). Antrojoje bankroto bylos iškėlimo procesinėje stadijoje teismas atlieka parengiamuosius veiksmus, būtinus surinkti faktinius duomenis, reikšmingus nustatinėjant atsakovo mokumo lygį (ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalis). Atlikęs įstatyme numatytus veiksmus, teismas sprendžia, ar egzistuoja materialinis teisinis pagrindas atsakovą pripažinti nemokiu ir iškelti jam bankroto bylą (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis).

Bankroto bylos iškėlimo stadijose sprendžiami iš esmės skirtingi klausimai. Antroji stadija yra tęstinio pobūdžio ir daugiašalė – joje dalyvauja tiek asmuo, inicijuojantis bankroto bylos iškėlimą, tiek atsakovas. Jeigu pareiškimo priėmimo stadijoje teismas aiškinasi, ar nėra įstatymuose nustatytų kliūčių procesui dėl bankroto bylos iškėlimo pradėjimui, tai kitoje stadijoje vyksta materialaus pobūdžio klausimų, susijusių su atsakovo mokumu, kaip tai apibrėžta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje, tyrimu, t. y. ginčo nagrinėjimu iš esmės. Nors šios stadijos metu atliekamas išsamus skolininko mokumo tyrimas, įmonei nėra draudžiama patenkinti kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimų (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 1 punktas), toliau įprastinėmis sąlygomis vykdyti kasdienę veiklą. Tokių galimybių atsakovas iš esmės netenka, jeigu, išsprendus ginčo klausimą iš esmės, teismas nutaria iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punktas). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos paskirtis užtikrinti skolininko, tai yra bendrovės, kuriai norima kelti bankroto bylą, interesų apsaugą, nes tokiu būdu bendrovei suteikiama galimybė atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai ir išvengti bankroto procedūros bei bankroto bylos iškėlimo pasekmių, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Išankstinis skolininko informavimas užtikrina, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo nebūtų bendrovei netikėtas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Verslo energija“ prieš UAB „A HOLDING“, bylos Nr. 2-375-330/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką). Atsižvelgiant į bankroto bylai iškelti būtinų procesinių veiksmų, skiriančių dvi atskiras stadijas, ypatybes, spręstina, kad atsakovas pagal pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsikirtimus, susijusius su išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymu, turi teismui atskleisti iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo iškelti priėmimo (CPK 337 straipsnio 2 dalis). Po teismo nutarties, iškelti įmonei bankroto bylą, priėmimo tai, ar bylos iškėlimą inicijavęs asmuo laikėsi išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, tampa teisiškai nereikšminga aplinkybe. Tokiu atveju atsakovas savo teises apeliacine tvarka turėtų ginti teikdamas įrodymus bei argumentus, susijusius su pagrindų, įtvirtintų įstatyme, iškelti įmonei bankroto bylą nebuvimu, bet ne įrodinėdamas pareiškimo priėmimo procesinio neteisėtumo pagrindus.

Nustatyta, kad atsakovas apie ieškovo pareiškimo priėmimą buvo informuotas tinkamai – teismo siųsti procesiniai dokumentai įteikti įmonės vadovui (b. l. 45). Atsakovas teismui ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų nepateikė, atsiliepime į pareiškimą argumentų, kad ieškovas nesilaikė išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, kaip ji apibrėžta ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje, nesuformulavo (b. l. 49). Be to, atsakovas turėjo galimybę įvardytus argumentus įtraukti į atskirąjį skundą, jeigu būtų skundęs 2014 m. spalio 29 d. teismo nutartį, kuria prieš jį taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsiliepime į pareiškimą atsakovo išdėstyta pozicija, kad ieškovas pirmiausia turėjo bandyti skolą išsiieškoti individualioje byloje, kiek ji susijusi su ĮBĮ 6 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymu, nepaneigia to, jog atsakovas savo procesiniu elgesiu pripažino buvęs informuotas apie ieškovo ketinimus ir jo pretenzijas. Kadangi ieškovo reikalavimas atsakovui yra patvirtintas įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 1–osios Darbo ginčų komisijos sprendimu, aptarti atsakovo argumentai, kurie taip pat įtraukti į atskirojo skundo teisinį pagrindą, vertintini kaip teisiškai klaidingi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Serpantinas“ prieš UAB „Amineka“, bylos Nr. 2-502-186/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką). Remiantis nurodytomis aplinkybėmis spręstina, kad atskirojo skundo argumentai toje apimtyje, kiek jie susiję su išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos laikymusi, ne tik yra teisiškai nereikšmingi, bet jie kartu prieštarauja paties atsakovo procesiniams veiksmams ir pozicijai, pristatytai pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad yra nemoki įmonė, atsakovas atskirajame skunde nekvestionuoja. Taigi atsakovas de jure pripažįsta, kad su ieškovu neatsiskaito, kadangi yra nemoki įmonė, o ne dėl kitų priežasčių.

Dėl to spręstina, kad atskirojo skundo teisinis ir faktinis pagrindai neteikia pagrindo laikyti apskųstą teismo nutartį neteisėta ar nepagrįsta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Egidija Tamošiūnienė