Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-02-26 · Civilinė byla Nr. 2-502-186/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-26
Bylos Nr.
2-502-186/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02307-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Egidijus Žironas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“
Atsakovas
Amineka "Serpantinas"
Kategorijos
  • 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-502-186/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02307-2014-4Procesinio sprendimo kategorija: 122.2.; 126.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6101-803/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serpantinas“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Amineka“.

Išnagrinėjus bylą pagal atskirąjį skundą,nustatyta :

Žemesnės instancijos teismas

I. Ginčo esmė

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Serpantinas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, prašydamas iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Amineka“, bankroto administratoriumi paskirti UAB „VERSLO NOTA“. Ieškovas nurodė, kad atsakovas iki šiol neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų, liko skolingas 1 314,88 Lt. Atsakovas yra nemokus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartimi atmetė ieškovo pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Amineka“ iškėlimo, atsisakė iškelti bankroto bylą atsakovui UAB „Amineka“.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas iš Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registrui paskutinį kartą už 2013 metus pateikto UAB „Amineka“ balanso nustatė, kad nuosavas kapitalas bei įsipareigojimai sudarė 476 261 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 200 892 Lt, iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo 137 297 Lt, po vienerių metų – 63 595 Lt mokėtinų sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų, įmonė turėjo 476 261 Lt trumpalaikio turto. Iš pelno (nuostolių) ataskaitos už 2013 metus matyti, jog atsakovas gavo 195 381 Lt pelno. Atsakovo vardu įregistruotų transporto priemonių nėra, įmonė taip pat neturi ir nekilnojamojo turto. UAB „Amineka“ dirba penki darbuotojai, atsakovo skola biudžetui yra 7 173,79 Lt, tačiau skolos mokėjimo terminas yra atidėtas ir dar nesuėjo. Iš teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad teismuose atsakovui UAB „Amineka“ nėra iškeltų ir nagrinėjamų bylų. Ieškovas šioje byloje reiškia 1 252,27 Lt reikalavimą ir nėra pasinaudojęs teise išieškoti skolą teismine tvarka (ginčo teisenos tvarka arba supaprastinta bylų nagrinėjimo tvarka).

Teismas pažymėjo, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus, o bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-182/2009). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei vieno iš ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatytų pagrindų bankroto bylai kelti, nes pagal balanso duomenis pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės ir byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą ar yra viešai paskelbęs ar kitokiu būdu pranešęs savo kreditoriams (taip pat ir pareiškėjui) apie tai, jog negali su jais atsiskaityti ir (ar) neketina jiems vykdyti savo įsipareigojimų, taip pat nėra duomenų apie atsakovo veiklos nutraukimą, darė išvadą, jog UAB „Amineka“ yra moki ir jai bankroto byla nekeltina (ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktai, 10 straipsnis).

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas (ieškovas) UAB „Serpantinas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; atsakovo vadovui skirti maksimalaus ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto didžio baudą; išreikalauti iš atsakovo šiuos dokumentus: atsakovo skolininkų ir kreditorių sąrašą už 2013 bei 2014 metus, nurodant kreditorių skaičių, įsipareigojimų apimtis, datą, kada prievolė turi / turėjo būti įvykdyta; ataskaitą apie lėšų judėjimą kasoje ir banke (-uose) bei banko (-ų) išrašus už 2013 ir 2014 metus; atsakovo paaiškinimus apie įmonės veiklą, perspektyvas; pajamų-išlaidų apyvartos žiniaraštį už 2013 ir 2014 metus; pinigų srautų ataskaitą už 2013 ir 2014 metus.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nesiaiškino įmonės turto realumo, faktinės šio turto sudėties, turto kitimo tendencijų. Teismas nesiaiškino, ar 2013 metų balansas yra patikimas, o abejones dėl balanso duomenų patikimo sustiprina UAB „BALFAKTA“ ir UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenys, pagal kuriuos atsakovas priskirtinas aukščiausiai bankroto rizikos klasei. Teismas darė išvadas apie atsakovo mokumą, neturėdamas duomenų apie realią įmonės padėtį ir turto vertę bankroto bylos iškėlimo dieną. Teismas tik abstrakčiai įvertino įmonės balanso duomenis, netirdamas, ar šie duomenys yra objektyvūs ir patikimi formuoti išvadą, kad įmonė yra moki ir gebanti atsiskaityti su visais kreditoriais. Jeigu įmonės vadovas be pateisinamos priežasties per jam nustatytą terminą nepateikia ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali skirti įmonės vadovui iki dešimt tūkstančių baudą. Apeliantui nebuvo pateikti atsakovo finansiniai dokumentai, kuriuos byloje vertino teismas, todėl apeliantui buvo apribota galimybė įvertinti faktines bylos aplinkybes bei įsitikinti, ar teismo išvada yra patikima ir paremta objektyviomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Teismas, nepaisant to, kad įmonės rodikliai yra labai prieštaringi ir keliantys abejonių dėl patikimumo, paskyrė klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėti rašytinio proceso tvarka, todėl apeliantui nebuvo sudarytos sąlygos bent jau posėdžio metu dalyvauti tiriant įrodymus.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė iškelti atsakovui UAB „Amineka“ bankroto bylą.

Žemesnės instancijos teismas

Nagrinėjamoje byloje, vadovaudamasis surinktais duomenimis apie atsakovo finansinę padėtį, teismas padarė išvadą, kad atsakovo UAB „Amineka“ pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl nenustatė pagrindo konstatuoti jo nemokumą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog atsakovas vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą ar yra viešai paskelbęs ar kitokiu būdu pranešęs savo kreditoriams (taip pat ir pareiškėjui) apie tai, kad negali su jais atsiskaityti ir (ar) neketina jiems vykdyti savo įsipareigojimų, taip pat nėra duomenų apie atsakovo veiklos nutraukimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nėra pasinaudojęs teise išieškoti skolą teismine tvarka.

ĮBĮ normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, o pagal šio straipsnio 2 dalį, jei įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo, labai svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos ir bankroto bylos iškėlimas yra optimaliausia priemonė, leidžianti apsaugoti kreditorių interesus, sudarant sąlygas jiems patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto, ar įmonė turi tik laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti nekeliant bankroto bylos ir išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tam, kad teismas, nagrinėdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, galėtų spręsti dėl įmonės finansinės padėties ir jos mokumo, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga įmonės, kurios atžvilgiu inicijuojama bankroto byla, vadovui pateikti teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, įsipareigojimų ir skolų sumas, atsiskaitymo terminus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovo vadovą pateikti šiame straipsnyje nurodytus dokumentus, tačiau nei atsakovo, nei atsakovo vadovo adresu procesinių dokumentų teismui įteikti nepavyko (b. l. 48-50, 59, 60, 74, 75, 92, 94), todėl pirmosios instancijos teismas kausimą dėl bankroto bylos iškėlimo sprendė vadovaudamasis teismo iniciatyva surinktais duomenimis.

Iš bylos duomenų ir apeliacine tvarka apskųstos nutarties turinio matyti, kad, vadovaudamasis atsakovo balanso, pelno (nuostolių) ataskaita už 2013 metus, Nekilnojamojo turto registro, teismų informacinės Liteko duomenimis bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo būsena neatitinka nemokumo kriterijų. Rėmimasis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumą (nemokumą) paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, kad kyla pagrįstų abejonių dėl atsakovo pateiktų finansinių dokumentų patikimumo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį 2014 m. gruodžio 9 d., vadovavosi paskutiniu atsakovo balansu už 2013 metus. Kadangi nutartis buvo priimta 2014 m. gruodžio 9 d., 2013 metų balanso, taip pat pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys laikytini pakankamai aktualiais. Be to, kaip jau minėta, balanse nurodyti duomenys buvo ne vieninteliai, iš kurių pirmosios instancijos teismas darė išvadą dėl atsakovo finansinės padėties. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar atsakovo balansas už 2013 metus yra patikimas, o abejones dėl balanso duomenų patikimumo sustiprina UAB „BALTFAKTA“ ir UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenys, pagal kuriuos atsakovas priskirtinas aukščiausiai bankroto rizikos klasei. Įvertinus apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikiamus duomenis, t. y. UAB „BALTFAKTA“ išrašą apie UAB „Amineka“, matyti, kad jame nurodyti duomenys apie atsakovą pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti. Šiame išrašė atsispindi 7 173 Lt 2014 m. gruodžio 11 d. buvusi skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, taip pat įsiskolinimas Valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat tai, jog atsakovas turi kreditorių, tačiau minėtame atsakovo balanse yra nurodyta, kad mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 200 892 Lt, iš kurių 137 297 Lt sudarė per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai, o 63 596 Lt po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai. Kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti apie tai, kad balansas yra nepatikimas, jog jame nurodyti duomenys neatspindi tikrosios atsakovo turto vertės, sudėties, apeliantas nepateikė. Be to, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas ne abstrakčiai įvertino įmonės balanso duomenis, bet juos vertino kartu su kitais byloje teismo surinktais duomenimis, o apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai dėl atsakovo finansinės padėties yra deklaratyvaus pobūdžio.

Apeliantas teisingai atskirajame skunde nurodo, kad ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonei yra įteikti šio įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalyje nurodyti dokumentai, įmonės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo jų gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Jeigu įmonės vadovas be pateisinamos priežasties per nurodytą terminą nepateikia teismui nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali skirti įmonės vadovui iki 2 896 eurų baudą (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir apeliacine tvarka apskųstos nutarties priėmimo metu buvo nustatyta bauda iki 10 tūkstančių litų). Taigi teismui suteikta diskrecijos teisė spręsti, ar skirti įmonės vadovui baudą už minėtų dokumentų nepateikimą, ar jos neskirti. Tai, kad šiuo atveju bauda nebuvo paskirta, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie nutarties atsisakyti atsakovui iškelti bankroto bylą neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jam nebuvo pateikti atsakovo finansiniai dokumentai, kuriuos byloje vertino teismas, todėl apeliantui buvo apribotos galimybės įvertinti faktines bylos aplinkybes bei įsitikti, ar pirmosios instancijos teismo išvada yra patikima bei paremta objektyviomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. CPK 113 straipsnio, reglamentuojančio pateikiamų procesinių dokumentų skaičių ir kalbą, 2 dalis, kuria remiasi apeliantas, nustato, jog procesinių dokumentų priedų pateikiama toks pat skaičiuos, kaip ir procesinių dokumentų, išskyrus atvejus, kai procesinio dokumento priedai patiekiami elektroninių ryšių priemonėmis ir kai dėl didelės apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims. Nagrinėjamu atveju duomenys apie atsakovo finansinę padėtį buvo surinkti teismo iniciatyva (teismas vadovavosi Juridinių asmenų registrui pateikto balanso už 2013 metus duomenimis, pelno (nuostolių) ataskaita už 2013 metus, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis), o ne pateikti kitos šalies. Pirmosios instancijos teismas tokiu būdu įgyvendino teisę būti aktyviam bankroto byloje. Sutiktina su apeliantu, kad šie teismo surinkti duomens nebuvo jam išsiųsti, tačiau šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ nustato sutrumpintus bylų dėl bankroto bylos iškėlimo išnagrinėjimo terminus (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis). Nepaisant to, apeliantas, gavęs pirmosios instancijos teismo nutartį, turėjo galimybę susipažinti su byloje surinktais duomenimis (CPK 42 straipsnio 1 dalis), juos įvertinti bei, kaip nurodo atskirajame skunde, įsitikinti pirmosios instancijos teismo išvadų patikimu, o, su jomis nesutikdamas, savo nesutikimą išdėstyti atskirajame skunde, kartu pateikiant nesutikimą pagrindžiančius duomenis. Dėl tos pačios priežasties nesutiktina ir su apelianto pozicija, kad dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka apeliantui buvo apribota galimybė išdėstyti savo išvadas dėl byloje esančių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį. Iš atskirojo skundo matyti, kad apeliantas iš esmės neginčija pagal į bylą surinktus duomenis teismo padarytų išvadų. Apelianto skundo argumentai susiję su tuo, kad teismas formaliai įvertino balanso duomenis, tačiau pirmiau šioje nutartyje į šį skundo argumentą jau buvo atsakyta.

Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytu argumentu, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonės, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus duomenis, nelieka abejonių, kad įmonė nemoki. Pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, apeliantas išvadų dėl to, kad UAB „Amineka“ yra moki įmonė, nepaneigė. Be to, pagal ieškovo pateiktus duomenis atsakovo įsiskolinimas ieškovui yra tik 1 314,88 Lt ir jis nesinaudojo teise išieškoti skolą teismine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, asmuo, laikantis save kreditoriumi, turėtų siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje ir tik nepavykus išieškoti skolos inicijuoti bankroto bylą skolininkui (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-940/2012, 2012 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-942/2012).

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Egidijus Žironas