Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-492-383/2012

Teisėja: Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00109-2011-6

2012 m. lapkričio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Vitunsko, teisėjų Gyčio Večersko ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Mantui Cemnolonskiui, Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Genei Ramanauskienei, nuteistajam L. P. , gynėjui advokatui Juozui Šeškevičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl 2012 m. kovo 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. –3 MGL (390 litų) dydžio bauda;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 290 str. – 3 MGL (390 litų) dydžio bauda.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė L. P. paskirta 3 MGL (390 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir aplinkybėmis, turėdamas tikslą tyčia paskleisti šmeižikišką, tikrovės neatitinkančią informaciją apie valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L. bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą M. D. , surašė straipsnį, pavadinimu „KODĖL BYLA UŽ NUSIKALTĖLIŲ ĮŽEIDIMĄ IŠKELTA VIEN TIK E. K.?“, kuriame nurodė šiuos teiginius: „viešai pareiškiu ir kviečiu kitus pasielgti taip pat: J. L. , pravarde „prokuroras“, yra nusikaltėlis, V. P. nužudymo juridinis bendrininkas ir Lietuvos išdavikas; M. D. , pravarde „prokuroras“, „dirba Rusijos valstybei“ (E. K. ) ir yra nusikaltėlis, Lietuvos išdavikas; VSD ir vad. „generalinė prokuratūra“ yra kriminalinės antilietuviškos organizacijos“.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, L. P. , 2011 m. rugsėjo 27 d., 2.49 val., iš savo elektroninio pašto dėžutės adresu (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą minėtą šmeižikiško pobūdžio informaciją išplatinti, išsiuntė šio straipsnio elektronines kopijas elektroninio pašto adresais: (duomenys neskelbtini); bei patalpino viešai prieinamoje interneto svetainėje adresu (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu L. P. tyčia paskleidė šmeižiančią informaciją apie savo pareigas einančius valstybės tarnautojus – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą J. L. bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorą M. D. , kad esą šie padarė sunkius nusikaltimus – J. L. bendrininkavo nužudyme bei padėjo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką, M. D. – padėjo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką bei įžeidė savo pareigas einančius valstybės tarnautojus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti.

Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

L. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas privalo išdėstyti įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d., neįrodyta. Kitos nuospredžio dalies (dėl BK 290 str. numatytos nusikalstamos veikos) apeliantas neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisingumą ir pagrįstumą tikrina tik apeliacinio skundo ribose, kiek to prašoma skunde. Tačiau pažymėtina, jog teismas nagrinės tik tuos skundo argumentus, kurie susiję su nagrinėjama byla.

Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, susipažinusi su bylos medžiaga bei išklausiusi baigiamųjų kalbų, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog L. P. kaltė dėl šmeižimo yra neabejotinai įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad L. P. per visuomenės informavimo priemonę, elektroniniu paštu, daugeliu adresų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie prokurorus J. L. bei M. D. , neva šie padarė sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, juos pažemindamas tiek kaip privačius asmenis, tiek kaip valstybės tarnautojus, padarydamas žalos jų garbei ir orumui bei pakirsdamas visuomenės pasitikėjimą jais.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos objektas – asmens garbė ir orumas. Šio nusikaltimo objektyviąją pusę apibūdina alternatyvūs veiksmai – tai yra tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba paskleidimas melagingos informacijos, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Subjektyvioji šio nusikaltimo pusė pasireiškia tieisogine tyčia – tai yra asmuo supranta, kad skleidžia melagingas žinias, žeminančias kitą asmenį, ir nori taip veikti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. P. veika atitinka visus Lietuvos Respublikos BK 154 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Tikrovės neatitinkanti informacija paskleista per visuomenės informavimo priemonę, t. y., išsiųsta elektroniniu paštu daugeliui adresatų bei patalpinta viešai prieinamoje interneto svetainėje. Išplatintame straipsnyje nurodyta, jog J. L. bei M. D. yra nusikaltėliai, padarę sunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 118 str., taip pat, kad J. L. yra V. P. juridinis bendrininkas, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas nužudant yra labai sunkus nusikaltimas. Tuo tarpu objektyvūs duomenys, esantys byloje patvirtina, jog nei J. L. , nei M. D. nėra nei padarę kokią nors nusikalstamą veiką, nei įtariami nusikalstamos veikos padarymu. Aplinkybė, jog L. P. , savaip interpretuodamas rezonansinių bylų, kuriose ikiteisminį tyrimą organizavo ir kaltinimą palaikė prokurorai J. L. bei M. D. , aplinkybes, teigia esąs įsitikinęs nukentėjusiųjų kaltumu, nepašalina jo paties kaltės dėl šmeižimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog L. P. viešai išsakytais teiginiais buvo peržengtos valstybės tarnautojų – prokurorų, kritikos ribos.

Apeliacinio skundo motyvai, jog nuosprendyje iškreiptai nurodyti nuteistojo bei liudytojų parodymai, yra nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistojo gynybinė pozicija. Pažymėtina, jog liudytojas E. Š. pirmosios instacijos teismo posėdyje nurodė, jog, gavęs L. P. siųstą straipsnį, suvokė, kad už šio straipsnio paviešinimą gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (t. 1, b. l. 184), tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas šiuos parodymus paneigė (t. 2, b. l. 250). Ši aplinkybė vertintina kaip siekis padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje kaip liudytojai nebuvo apklausti A. E. ir A. S. , priešingai nei teigia apeliantas, neturėjo jokios įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje nutarė šių asmenų nekviesti liudyti, kadangi pats L. P. nurodė, jog šie asmenys gali papasakoti apie E. K. baudžiamąją bylą, kurios skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nenagrinėjo (t. 1, b. l. 177).

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.