Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdemaro Baranausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu nukentėjusiojo T. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai,

atsiliepimo į skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdemaro Baranausko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

5. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsajas, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, dėl ko, spręsdamas A. R. kaltės klausimą, padarė neteisingas išvadas ir nepagrįstai pastarąjį išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendis naikintinas ir A. R. priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Kaip teisingai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė netinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visumą, be pagrindo sumenkino tam tikrų įrodymų įrodomąją reikšmę, nukentėjusiojo T. Ž. parodymus laikė nenuosekliais, dėl ko padarė klaidingas išvadas dėl A. R. kaltės.

7. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata, arba jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai.

8. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. R. dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos, iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo T. Ž. ir liudytojo J. K. parodymais, kurie, pirmosios instancijos teismo vertinimu, proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl nesant kitų objektyvių įrodymų byloje nepripažinti kaip pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančias įrodymų pripažinimo ir jų vertinimo taisykles, dėl to padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą.

9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, esminiai argumentai, nulėmę išteisinamojo nuosprendžio priėmimą, yra susiję su nukentėjusiojo T. Ž. ir liudytojo J. K. parodymais, kurie įvertinti kaip itin nenuoseklūs ir vieni kitiems prieštaraujantys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai dėl tam tikrų nagrinėjamo įvykio aplinkybių skiriasi ir pilnai nesutampa. Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nukentėjusysis T. Ž. viso proceso metu tapačiai teigė, jog išteisintasis du kartus sudavė jam kumščiu į veido sritį, tačiau parodymai dalyje, į kurią tiksliai veido srities vietą jam buvo suduota, skiriasi, tai yra iš pradžių buvo nurodyta, jog į lūpą, vėliau – į nosį, o, liudytojo J. K. teigimu, smūgiuota į apatinį žandikaulį.

10. Įvykio žiūryklės duomenyse užfiksuota, jog nukentėjusysis, iš karto po įvykio kviesdamas policijos pareigūnus, nurodė gavęs du smūgius į veido sritį, kraujuoja, greitosios medicinos pagalbos nereikia (b. l. 9-10), tapačias aplinkybes pastarasis nurodė ir atvykus policijos pareigūnams (b. l. 45-47). Tuomet, iš karto po įvykio 2020 m. sausio 10 d. duodamas pirminius parodymus, T. Ž. nurodė, jog išteisintasis „?...? trenkė į veidą savo dešinės rankos kumščiu ir pataikė jam į viršutinę lūpą, dešinėje pusėje ?...? jis nieko nesakęs, vėl sudavė man smūgį ta pačia ranka, į tą pačią mano kūno vietą” (b. l. 20-22), analogiškai aplinkybės nurodytos ir protokole – pareiškime (b. l. 1). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis nurodė, jog išteisintasis sudavė į nosies sritį. Liudytojas J. K. iš karto po įvykių duodamas parodymus apie įvykio aplinkybes 2020 m. sausio 11 d. nurodė, jog nukentėjusiajam „nuo smūgio jam prakirto lūpą, iš lūpos bėgo kraujas.” (b. l. 33-35), o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme vietos, į kurią buvo suduotas smūgis, nekonkretizavo, nurodydamas, jog matė, kad T. Ž. išteisintasis trenkė į veido apatinį žandikaulį (b. l. 137-140).

11. Taigi iš aptartų duomenų visumos matyti, jog iš karto po įvykio (dar tą pačią naktį) nukentėjusysis nurodė, į kurią tiksliai veido srities vietą jam buvo suduota, tai yra du smūgiai į veidą, abu kartus pataikė į tą pačią vietą – viršutinę lūpą dešinėje pusėje. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje dalyje nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtina J. K. parodymai, pastarajam dar ikiteisminio tyrimo metu nurodant, jog nukentėjusiajam buvo prakirsta lūpa. Be kita ko, tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojo J. K. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodyti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai apima išskirtinai tik veido sritį, nei vienuose iš parodymų nenurodoma, jog būtų suduota į kitas, ne veido srities vietas, todėl toks parodymų skirtingumas negali būti vertinamas kaip esminis ir leidžiantis abejoti nukentėjusio asmens parodymais dėl jam suduotų smūgių. Pažymėtina, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis ir liudytojas parodymus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu davė nuo nagrinėjamo įvykio praėjus daugiau nei pusei metų, todėl natūralu, jog po įvykio praėjus tokiam laiko tarpui asmenys gali tiksliai neatsiminti visų aplinkybių, o parodymuose tik abstrakčiai (nekonkretizuojant) jas paminėti ar net visai nenurodyti. Iš aptarto aišku, jog nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai veido srityje, kuriuos, be kita ko, savo išvada patvirtino ir teismo medicinos ekspertė (b. l. 31). Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiojo ir liudytojo duodamus parodymus nurodytoje dalyje vertino kaip skirtingus ir nenuoseklius, kadangi aptartų duomenų visuma neginčijamai patvirtina aplinkybę, jog nukentėjusiajam buvo suduota į veido sritį (viršutinę lūpą), atitinkamai veido srityje padaryti sužalojimai (viršutinės lūpos raudonio dešinės pusės odos nubrozdinimas, viršutinės lūpos gleivinės dešinės pusės muštinė žaizda su aplinkine gleivinės kraujosruva).

12. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, nukentėjusio ir liudytojo parodymų nepatikimumas grindžiamas taip pat tuo, jog iš esmės skiriasi liudytojo J. K. ir nukentėjusiojo parodymai dalyje dėl to, kada po suduotų smūgių pasirodė nukentėjusiojo draugas J. K. Teisėjų kolegija sutinka, jog šioje dalyje asmenys nurodo skirtingas aplinkybes, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu dėl to, jog A. R. du kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą. Pažymėtina, kad nė vienuose iš parodymų nukentėjusysis nenurodė ir nebuvo užtikrintas tuo, kad jo draugas J. K. matė jam suduodamus smūgius, tą matęs nurodė tik pats J. K., taigi akivaizdu, jog šie parodymai ne paneigia vieni kitus, tačiau priešingai papildo įvykį aplinkybėmis suvoktomis iš skirtingų asmenų perspektyvos.

13. Taigi iš anksčiau nurodytų argumentų aišku, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmenų parodymus atsietai, nejungdamas jų į nuoseklią visumą, padarė nepagrįstas išvadas dėl nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų nenuoseklumo, kadangi vertinant parodymų visumą jie liudija tapačias, o ne esmingai besiskiriančias aplinkybes. Be kita ko, pirmosios instancijos teismo išskirtos aplinkybės nėra esminės, teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusiojo parodymai viso proceso metu dėl esminių bylos aplinkybių, tai yra būtent dėl to, kas jam sudavė smūgius, kiek smūgių suduota, buvo nuoseklūs ir nesikeitė, o šiuos nukentėjusiojo parodymus, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, patvirtina kiti byloje esantys duomenys.

14. Nors skundžiamame nuosprendyje akcentuojama, jog išteisintajam neigiant nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes ir nepripažįstant kaltės, teismas privalo atidžiai vertinti bylos duomenis, tačiau nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė ir išimtinai vertino tik nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus bei neskyrė pakankamo dėmesio kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir bylos nagrinėjimui pateiktiems duomenims. Vertinant įrodymus, svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.

15. Visų pirma, nors išteisintasis viso proceso metu neigė tyčia trenkęs nukentėjusiajam, tačiau tiek duodamas pirminius parodymus, tiek ir vėliau procese nurodė, jog „šokių sūkuryje galbūt netyčia galėjo užkliudyti ir pataikyti kažkam” (b. l. 65-66), taigi akivaizdu, jog fizinis kontaktas tarp asmenų buvo, to neneigia ir pats A. R. Pagrįstų įtarimų dėl A. R. kaltės kelia ir tai, jog tiek jis, tiek su juo kartu buvusi draugė A. T., iš karto po susidūrimo su nukentėjusiuoju siekė pasišalinti iš klubo, kuriame vyko konfliktas. Nors liudytoja A. T. teigė, jog „vengiant konflikto ji išsivedė vyrą į klubo apačią prie rūbinės ruoštis važiuoti namo“ (b. l. 41-43), vis dėlto toks elgesys, siekiant kuo skubiau pasišalinti iš konflikto vietos, kelia abejones dėl tikrųjų išvykimo priežasčių. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į į įvykio vietą atvykusios pareigūnės I. K. parodymus, kuriuose užfiksuota, jog „kitas vyriškis A. R. <…> paaiškino, jog nepažįstamas vyriškis klube priėjo prie jo žmonos ir pavadino ją kekše, todėl šis priėjo pasiaiškinti ir tuomet vyras jį pastūmė rankomis. Su A. R. buvo moteris, kuri sakė „vyrai, tarpusavy išsiaiškinkite“, o pranešėjui T. Ž. pasakė, kad „aš tau ne kekšė“. Kilo konfliktas, kurio metu vyrai susimušė“ (b. l. 45-47, 137-140). Tokie duomenys, kurie buvo surašyti pagal nukentėjusiojo, išteisintojo ir liudytojos iš karto po įvykio nurodytas aplinkybes, rodo, kad A. R. neneigė susimušęs su nukentėjusiuoju. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nevertino to, jog po įvykio nukentėjusysis iš karto kreipėsi į klube dirbusius apsaugos darbuotojos, informavo juos apie įvykį, nedelsdamas iškvietė policijos pareigūnus, nurodė, jog jam buvo suduota į veidą, tiksliai įvardino tai padariusį asmenį, taigi akivaizdu, jog tik apsižodžiavus su nepažįstamu asmeniui tokio pobūdžio veiksmai nebūtų atliekami.

16. Apeliaciniame skunde kaip kaltės įrodymu prašoma remtis ir byloje esančia specialisto išvada Nr. G 144/2020 (01). Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog nesant kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių išteisintojo kaltę, bei nustačius, jog sužalojimai galėjo būti padaryti nebūtinai nuo kito asmens smūgio į sužalotą vietą, specialisto išvada negali būti pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Iš jau šiame nuosprendyje aptartų duomenų visumos galima daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai atsirado dėl išteisintojo suduotų smūgių, o ne jam pačiam dėl neblaivumo nugriuvus ar kitur susižalojus. Tą patvirtina paties nukentėjusiojo, taip pat ir liudytojo J. K. parodymai, o išteisintojo ir jo draugės liudytojos A. T. nurodoma įvykio aplinkybių eiga ir jų elgesys po susidūrimo su nukentėjusiuoju tik sustiprina išvadas dėl išteisintojo kaltės. Be kita ko, paties nukentėjusiojo veiksmai iš karto po įvykio apie padarytus sužalojimus pranešus Bendrojo pagalbos centro apsaugos darbuotojams ir policijos pareigūnams, išteisintajam iš karto po įvykio nurodžius, jog šis susimušė su nukentėjusiuoju, ką, kaip minėta anksčiau, apklausiama patvirtino liudytoja (policijos pareigūnė) I. K., leidžia konstatuoti, jog tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo įvyko konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į veido sritį, nulėmę specialisto išvadoje nustatytus sužalojimus. Konstatuoti, jog sužalojimai atsirado kitomis nei nukentėjusiojo įvardintomis aplinkybėmis, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pabrėžtina, kad nei A. R., nei liudytoja A. T. nenurodo, jog jiems pamačius nukentėjusįjį šis būtų kruvinas ar susižalojęs, o po konflikto su išteisintuoju nukentėjusysis iš karto apie jam padarytus sužalojimus pranešė Bendrajam pagalbos centrui bei kitiems asmenims, taigi akivaizdu, jog nurodytiems įvykiams vykus trumpame laiko intervale, šalia buvus kitiems asmenims, liudijantiems įvykių eigą, nėra nustatyta, jog nukentėjusysis būtų nugriuvęs ar susižalojęs pats. Nors pirmosios instancijos teismo pabrėžė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau iš jau aptartų aplinkybių akivaizdu, jog tai nedarė įtakos nukentėjusiojo veiksmams ar duodamiems parodymams.

17. Esant šiame nuosprendyje nustatytoms ir įvertintoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajam T. Ž. nustatyti sužalojimai buvo padaryti išteisintojo A. R. veiksmais. A. R. suduodamas du smūgius nukentėjusiajam į veido sritį suprato savo veiksmų pavojingumą, numatė galinčius kilti padarinius jo sveikatai, tačiau nenustačius, jog išteisintasis siekė konkrečių padarinių – nežymiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, spręstina jog A. R. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Nustačius priežastinį ryšį tarp A. R. veiksmų ir nukentėjusiajam padaryto sužalojimo – viršutinės lūpos raudonio dešinės pusės odos nubrozdinimo, viršutinės lūpos gleivinės dešinės pusės muštinės žaizdos su aplinkine gleivinės kraujosruva, vertinamų kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, atsakomybė kyla pagal atsiradusius padarinius. Taigi A. R. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

18. Įvertinusi visus anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas dėl A. R. kaltės jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaryme, dėl ko nepagrįstai pripažino jį nekaltu ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nustato, kad A. R., mušdamas nežymiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą, o būtent: jis, 2020 m. sausio 11 d., apie 01.20 val., (duomenys neskelbtini), naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia sudavė kumščiu T. Ž. į veidą, o, T. Ž. bandant aiškintis situaciją, jis sudavė antrą kartą kumščiu į veidą, tokiais savo veiksmais padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį viršutinės lūpos raudoniu, dešinės pusės odos nubrozdinimu, viršutinės lūpos gleivinės dešinės pusės muštine žaizda su aplinkine gleivinės kraujosruva. Šiais veiksmais A. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl A. R. skirtinos bausmės

20. Skirdamas bausmę, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumą visuomenei, jo pobūdį ir sukeltas pasekmes (nusikalstama veika padarytą žalą), A. R. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

21. Byloje nėra nustatyta A. R. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, jog byloje yra duomenys apie tai, kad A. R. įvykio metu buvo vartojęs alkoholio, tačiau nenustatyta, kad toks faktas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, be to, nei kaltinamajame akte, nei prokuroro apeliaciniame skunde neprašoma pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Savo veiksmais A. R. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika padaryta tyčine kaltės forma (konstatuotina tiesioginė neapibrėžta tyčia), nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sukelta neturtinio pobūdžio žala, nežymiai sutrikdyta sveikata. A. R. asmenybę apibūdinai tai, jog jis anksčiau neteistas (b. l. 79), baustas administracine tvarka už smulkius pažeidimus, padarytus važiuojant viešuoju transportu, nuobaudos nebegaliojančios (b. l. 77-78), dirba (b. l. 80), yra vedęs, duomenų apie gydymąsi nuo psichinių, psichiatrinių ar priklausomybės ligų nepateikta.

22. Atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininką charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis bus pasiekta paskiriant A. R. už padarytą nusikaltimą įstatymo sankcijoje numatytą ir prokuroro siūlomą laisvės apribojimo bausmę, jos trukmę nustatant mažesnę už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį (iš esmės labiau artimą minimaliai ribai), tai yra šešis mėnesius. Atsižvelgiant į tai, kad nusikalstama veika padaryta nakties metu, kaltininkui netinkamai pasirenkant laiko leidimo būdą ir laiką, kartu su bausme skirtinas įpareigojimas visą bausmės laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Dėl civilinio ieškinio

23. Teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusysis T. Ž. pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė atlyginti jam A. R. veiksmais padarytą neturtinę žalą, kurią įvertino 1 000 Eur suma (b. l. 114). Atsižvelgdamas į A. R. priimtą išteisinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu, todėl ieškinio tenkinimo klausimas spręstinas apeliacinės instancijos teisme.

24. Iš nukentėjusiojo pateikto civilinio ieškinio (b. l. 114) matyti, jog dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, lūpos patinimas laikėsi dvi dienas, buvo sunku dirbti, kitokių liekamųjų reiškinių ar išgyvenimų dėl nusikalstamos veikos nukentėjusysis nepatyrė. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.). Taigi atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiajam tyčiniais kaltininko veiksmais buvo nubrozdinta viršutinės lūpos dešinė pusė, taip pat padaryta viršutinės lūpos gleivinės dešinės pusės muštinė žaizda, dėl ko jis jautė fizinį skausmą, dėl nurodytų sužalojimų kilo nepatogumai, tačiau kitokių ilgalaikių ar sunkių padarinių neatsirado, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas nukentėjusiojo ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. R. priteisti nukentėjusiajam T. Ž. 200 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Valdemaro Baranausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti laisvės apribojimo bausmę šešiems mėnesiams, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį nuo 22.00 val. iki 06.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Nukentėjusiojo T. Ž. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. R. priteisti nukentėjusiajam T. Ž. 200 (du šimtus) Eur neturtinei žalai atlyginti.