Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Dalios Gumuliauskienės, Eglės Kiaurakytės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Dianai Šėperienei, pareiškėjai S. U., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. U. patikslintą skundą atsakovei Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai dėl 2015-12-10 sprendimo Nr. (1.31)TPB-238-15 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba) 2015-12-10 sprendimo Nr. (1.31)TPB-238-15, kuriuo atsisakyta pareiškėjai S. U. teikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 3-4), teisėtumo ir pagrįstumo ir reikalavimo įpareigoti Tarnybą teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą pagrįstumo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama, ją suteikia valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju ginčijamą sprendimą Tarnyba priėmė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu, nuo 2015-07-01 iki 2016-01-01) 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto pagrindu, t.y. jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog konstatuoti, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007-07-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011-03-31 sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011-05-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013-08-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013, 2015-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1729-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Konstatuotina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Nagrinėjamu atveju Tarnyba, gavusi pareiškėjos 2015-12-03 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 40-44), turėjo vertinti, ar pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus ir nurodytas faktines aplinkybes pakanka duomenų įstatymų reikalavimus atitinkančiam procesiniam dokumentui (ieškiniui/skundui) parengti ir ar pareiškėjos siekiamas pradėti procesas perspektyvus.

S. U. 2015-12-03 prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, jog teisinė pagalba jai reikalinga procesiniam dokumentui teismui parengti, nes ji siekia, kad būtų pakeista valstybės garantija ir ji galėtų įsigyti butą nuosavybės teise (b.l. 40-44). Iš faktinių bylos aplinkybių ir pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog pareiškėja nuo 1978 m. gyveno bute, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kuris, atkūrus nuosavybės teises, grąžintas buvusiam savininkui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu (toliau – Kompensacijų įstatymas) pareiškėjai 2006-09-14 išduota valstybės garantija Nr. 125, pagal kurią valstybė įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2009-01-01 išnuomoti jai kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę. Vykdant garantiją Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-27 įsakymu Nr. AD1-2903 nutarta neterminuotai išnuomoti pareiškėjai gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Pareiškėjai perduotos šios patalpos ir nustatyta nuompinigių suma 80,20 Lt už mėnesį, kurių nereikia mokėti 126 metus ir 9 mėnesius. Su pareiškėja 2007-01-04 sudaryta gyvenamosios patalpos, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, nuomos sutartis Nr. J3-3. Iš šių aplinkybių matyti, jog pareiškėjai suteikta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta garantija. Pareiškėja argumentuoja, jog ji siekė Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos garantijos, t.y. kad jai būtų suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, ji privalėtų išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Pareiškėjos teiginius iš esmės patvirtina jos pridėti dokumentai. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės mero 2011-11-06 rašto Nr. R-69 matyti, jog pareiškėja 2000-10-02 apklausos lape pasirinko Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą garantiją (b.l. 21), tačiau iš pačios pareiškėjos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog po bute, adresu (duomenys neskelbtini) Klaipėda, kuriame ji gyveno ir kuris grąžintas buvusiam savininkui, kilusio gaisro ir šeimyninių aplinkybių (dukters sunkios ligos), ji siekė kuo greičiau išsikraustyti, todėl pati pasiūlė ir sutiko, kad jai būtų suteikta kitos rūšies valstybės garantija, t.y. bus išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę (Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Iš bylos duomenų ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, jog pareiškėja aktyviai siekė jai suteiktos garantijos įgyvendinimo būtent tokiomis sąlygomis ir apimtimi, kokia valstybės garantija buvo suteikta. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymu Nr. AD1-2063 ir 2012-11-26 įsakymu Nr. AD1-2709 pakeitus 2006-12-27 įsakymą Nr. AD1-2903 ir padidinus gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, pasikeitė pareiškėjos turimos valstybės garantijos apimtis, todėl ji ginčijo nurodytų įsakymų teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-05-15 sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014 Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-12-22 įsakymas Nr. AD1-2063 ir 2012-11-26 įsakymas Nr. AD1-2709 panaikinti, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-06-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3311-642/2015, paliktu nepakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2015-10-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1573-25/2015, pripažinta niekine ir negaliojančia ab initio 2010-01-06 nuomos sutartis Nr. 623-1998, sudaryta tarp pareiškėjos ir Klaipėdos miesto savivaldybės, ir Klaipėdos miesto savivaldybė įpareigota nuomos mokestį pareiškėjai perskaičiuoti pagal 2006-12-27 įsakymą Nr. AD1-2903 ir 2007-01-04 gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. J3-3 (b.l. 51-64). Nurodytų aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pareiškėja suvokė turimos valstybės garantijos rūšį ir apimtį, aktyviai siekė ja pasinaudoti. Minėta, jog pati pareiškėja pasiūlė ir sutiko su Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytos garantijos jai suteikimu. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Valstybės garantijos galiojimo laikas siejamas su jos įvykdymu, t.y. Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nurodyta, jog valstybės garantijos galiojimo laikas pasibaigia, kai ji įvykdoma. Valstybės garantijų nuomininkams vykdymo tvarkos nustatydamas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi deleguotas Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-07-05 nutarimo Nr. 793 (redakcija nuo 2015-02-18) „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2.5 punkte nurodyta, jog vadovaujantis 1 punkte nurodytais aprašais įvykdžius valstybės garantijose numatytus valstybės įsipareigojimus, laikoma, kad valstybės garantijos įvykdytos. Iš Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto valstybės garantijos apibrėžimo matyti, jog valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Iš šių nuostatų matyti, jog nagrinėjamu atveju valstybės garantijos įvykdymas siejamas su kitos gyvenamosios patalpos perdavimu garantijos turėtojui. Byloje nekyla ginčo, kad gyvenamoji patalpa (duomenys neskelbtini), Klaipėda vykdant 2006-09-14 valstybės garantiją Nr. 125 pareiškėjai perduota Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-27 įsakymu Nr. AD1-2903, todėl pareiškėjai išduota valstybės garantija yra įvykdyta pačios pareiškėjos pasirinktu būdu. Pripažintinas pagrįstu atsakovės Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos argumentas, jog garantija nagrinėjamu atveju yra pasibaigusi, todėl nėra teisinio pagrindo pakeisti pasibaigusios garantijos rūšį. Pareiškėjai patikslintame skunde argumentuojant, jog ji siekia nebūtinai valstybės garantijos rūšies pakeitimo, kad jos reikalavimai gali būti sprendžiami ir Civilinio kodekso, Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo ar kitų teisės aktų numatytais būdais, iš jos paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog ji siekia būtent valstybės garantijos rūšies pakeitimo ir tai buvo nurodžiusi prašyme atsakovei dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamame sprendime nurodytais argumentais ir motyvais pagrįstai konstatavo, kad atstovavimas pareiškėjai jos siekiamame inicijuoti teisminiame procese yra neperspektyvus. Tarnyba ginčijamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą. Priešingu atveju teisinės pagalbos suteikimas tokioje situacijoje neatitiktų bendrųjų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme apibrėžtų jos teikimo sąlygų, prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos efektyvumo ir ekonomiškumo, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principams. Tarnyba, priešingai, nei teigia pareiškėja, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo visas pareiškėjos prašymui išnagrinėti reikšmingas aplinkybes ir aiškiai motyvavo ginčijamo sprendimo faktinį bei teisinį priėmimo pagrindą.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog Tarnyba pagrįstai ir teisėtai ginčijamu 2015-12-10 sprendimu Nr. (1.31)TPB-238-15 nesuteikė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, todėl jį panaikinti pareiškėjos nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Tais pačiais argumentais atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti jos 2015-12-03 prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pareiškėjos patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

atmesti pareiškėjos S. U. patikslintą skundą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2015-12-10 sprendimo Nr. (1.31)TPB-238-15 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.