- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-04
- Bylos Nr.
- e2A-873-259/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-02294-2016-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Mindaugas Šimonis, Arūnas Rudzinskas
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Deimtransa“
- Kategorijos
- 2.6.26Vežimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Rudzinsko, Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Meritus kelias“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Meritus kelias“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Deimtransa“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Deimtransa“ priešieškinį ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Meritus kelias“ dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Meritus kelias“ pareikštame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovės UAB „Deimtransa“ 2 000,00 Eur skolą bei 40,00 Eur pagal LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, iš viso 2040,00 Eur, 8,05 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-11-05 atsakovė ieškovei pateikė krovinių pervežimo sutartį vienkartiniam pervežimui Nr. 3807-1, kurios pagrindu ieškovė gabeno krovinį iš Lietuvos į Rusiją (Sankt Peterburgo miestą), muitinės procedūras atliekant Baltarusijos teritorijoje. Sutartyje nurodytas krovinys 17 tonų kopūstų, tačiau faktiškai vežti buvo perduota 16 tonų kalafiorų. Ieškovė vežimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė, krovinys buvo pristatytas į paskirties vietą, todėl atsakovei atsirado pareiga atsiskaityti už suteiktas paslaugas vežimo sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Vežimo užmokestis ieškovei nebuvo sumokėtas, todėl ieškovė pateikė atsakovei 2014-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. MRD 201412090, išrašytą 2000,00 Eur sumai, kurios apmokėjimo papildomai pareikalavo ir 2016-01-18 pretenzija. Atsakovė 2015-02-25 ieškovei pareiškė pretenziją 1020,00 Eur sumai ir sulaikė atlyginimo už vežimo paslaugas mokėjimą pagal 2014-11-05 krovinio pervežimo sutartį Nr. 3807-1, motyvuodama tuo, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant +2⁰C temperatūros režimo, dėl ko krovinys buvo sunaikintas. Ieškovė įvertinusi turimus dokumentus ir informaciją 2016-01-18 atsakovės pretenziją atmetė ir pareikalavo sumokėti visą vežimo užmokestį per 7 kalendorines dienas nuo pretenzijos gavimo elektroniniu paštu, t. y. iki 2016-01-25, tačiau atsakovė skolos iki šiol nesumokėjo. Atsakovės nepagrįsta pretenzija šiuo atveju įtakos atsakovės pareigai sumokėti vežimo užmokestį neturi, kadangi galiojantys teisės aktai nenumato, kad užsakovui pareiškus pretenzijas, yra keičiamos atsiskaitymo už suteiktas paslaugas sąlygos. Atsakovės mokėjimo už krovinio vežimo paslaugas sulaikymas negali būti laikomas teisėtu, juo labiau, negali tęstis neribotą laiką. Tuo tarpu atsakovės pretenzijoje nenurodytas vežimo užmokesčio mokėjimo sulaikymo pagrindas, pretenzija pareikšta praėjus daugiau nei metams po krovinio pristatymo gavėjui (krovinys pristatytas gavėjui Sankt Peterburge 2014-11-11). Atsakovės 2015-02-25 pretenzija nereikalaujama atlyginti nei krovinio vertės, nei muito mokesčių ar kitų gavėjo turėtų išlaidų, todėl ieškovė mano, kad per CMR Konvencijos 32 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą vežėjui nebuvo pareikštos pretenzijos dėl krovinio sugadinimo ir nenustatyta vežėjo atsakomybė (nuostoliai, kaltė, priežastinis ryšys ir neteisėti veiksmai). Be kita ko, ieškinio senaties termino eiga buvo sustabdyta, ieškovei pareiškus 2016-01-18 pretenziją dėl vežimo užmokesčio sumokėjimo. Nenustačius vežėjo atsakomybės už krovinio sugadinimą nėra pagrindo iš jo reikalauti jokių nuostolių atlyginimo, tame tarpe – kitam vežėjui sumokėto vežimo užmokesčio bei teisinės pagalbos išlaidų, kurių buvo reikalaujama 2015-02-25 pretenzija. Pagal CK 6.249 straipsnį atlyginamos tik būtinos ir protingos ikiteisminės pagalbos išlaidos, tačiau atsakovė nepateikė įrodymų, kad 900,00 Eur suma buvo sumokėta Lenkijos vežėjui, atgabenusiam krovinį iki Lietuvos, be to, teisinės pagalbos išlaidų suma akivaizdžiai per didelė ir nepateiktas išlaidas patvirtinantis dokumentas – mokėjimo pavedimas ar kvitas ir kt. Atitinkamai ieškovei tenkinti 2015-02-25 atsakovės pretenziją nebuvo jokio pagrindo ir pastaroji yra pagrįstai atmesta. Todėl ieškovei iš atsakovės priteistina skola už vežimo paslaugas. Skaičiuotinų palūkanų dydį nustato 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas Nr. IX-1873. Todėl ieškovė taip pat prašo priteisti ir procesines palūkanas, taikant minėtame įstatyme numatytą palūkanų tarifą ir iš atsakovės priteisti 8,05 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo kreipimosi į teismą dienos, skaičiuojamos nuo priteistos sumos. Be to, pagal minėto įstatymo 7 straipsnį kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą, todėl atsakovė, nesumokėjusi vežimo užmokesčio, turi sumokėti ieškovei ir papildomai 40 Eur.Atsakovė UAB „Deimtransa“ pateikė priešieškinį, kuriame prašė priteisti iš ieškovės BUAB „Meritus kelias“ 1 020,00 Eur nuostolių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2014-11-03 tarp atsakovės ir užsakovo „Riviera“ Company buvo sudaryta Krovinio pervežimo sutartis, kurios pagrindu atsakovė įsipareigojo suorganizuoti krovinio (17 t žiedinių kopūstų) pervežimą, krovinį pakraunant adresu (duomenys neskelbtini), pristatant krovinį adresu (duomenys neskelbtini), perkrovimui ir pristatant krovinį (duomenys neskelbtini), o užsakovas įsipareigojo už krovinio pervežimą sumokėti sutartą kainą. 2014-11-05 krovinio pervežimo sutarties Nr. 3807 pagrindu Trade Trans Log Sp. Z o.o. įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Lenkija-Lietuva. 2014-11-05 krovinio pervežimo sutarties Nr. 3807-1 ieškovė UAB „Meritus kelias“ įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Lietuva-Baltarusija-Rusija, pasikraunant krovinį adresu (duomenys neskelbtini) ir pristatant krovinį Sankt Peterburge. Krovinio gavėjas sutartimi už krovinio pervežimą maršrutu Lenkija – Lietuva – Baltarusija-Rusija atsakovei įsipareigojo sumokėti 3100,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad krovinys gavėjui nebuvo pristatytas (krovinys buvo visiškai sunaikintas), krovinio gavėjas atsakovei nesumokėjo 2014-11-03 sutartyje numatyto krovinio vežimo užmokesčio. Tokiu būdu, atsakovė sumokėjusi Trade Trans Log Sp. Z o.o. 900 Eur dydžio vežimo užmokestį, kadangi šis vežėjas tinkamai suteikė paslaugą, patyrė nuostolius, dėl kurių atsakinga yra ieškovė. Likusią sumos dalį sudaro išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, CK 6.249 str. 4 d. 3 p. pagrindu (pagal pridedamą sąskaitą). Dėl šių atsakovės patirtų išlaidų nurodė, kad jos yra protingo dydžio ir jų dydis atitinka Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 (pakeisto 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei kitus kriterijus. CMR 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad „Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą“. Netinkamas krovinio pervežimo sutarties vykdymas ir krovinio ne pristatymas (teisine prasme) užtraukia ieškovei civilinę atsakomybę. Ieškovė pažeidė krovinio pervežimo sutarties 2 bei 2.2.2. punktuose bei CMR 14 straipsnio 1 dalyje nustatytą prievolę vykdyti iš užsakovo gautus nurodymus bei pažeidė Sutarties 2.2.5. punkte nustatytą prievolę atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, atsiradusius neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius vežėjo prisiimtus įsipareigojimus. 2015-02-25 atsakovė pretenzija kreipėsi į ieškovę dėl nuostolių atlyginimo. Vadovaujantis CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi laikytina, kad pretenzijų pateikimas raštu, pristabdo senaties termino skaičiavimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Ieškovė atsakymą į pretenziją, kuriuo buvo atmesta atsakovės pretenzija ir grąžinti prie jos pridėti dokumentai, grąžino tik 2016-01-18, todėl iki šios dienos senaties terminas buvo sustabdytas. Laikytina, kad nei vienerių metų, nei trejų metų CMR Konvencijoje įtvirtintas ieškinio senaties terminas per kurį atsakovė turi teisę pareikšti reikalavimus ieškovei, nėra praleistas. Ieškovė ir atsakovė krovinio pervežimo sutarties 1.1. punkte susitarė tarpusavio santykiuose taikyti CMR Konvencijos nuostatas. CMR 27 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali pareikalauti sumokėti palūkanas nuo sumos, skirtos kompensacijai. Palūkanos – 5 % metams, pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kai vežėjui raštu pateikiamas reikalavimas, o jeigu tokio nebuvo, - tai nuo ieškinio pateikimo dienos. Atitinkamai iš ieškovei atsakovei yra priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas priteisė iš ieškovės UAB „Meritus kelias“ atsakovei UAB „Deimtransa“ 1020,00 Eur nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-03-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1386,06 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nurodė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl 2014-11-05 krovinio pervežimo sutarties Nr. 3807-1 tinkamo vykdymo. Tiek ieškovė, tiek atsakovė veikė kaip vežėjai CMR konvencijos prasme, nes atsakovė UAB „Deimtransa“ organizavo būtent vežimo paslaugas pagal 2014-11-03 tarp atsakovės UAB „Deimtransa“ ir užsakovo „Riviera“ Company sudarytą Krovinio pervežimo sutartį. Byloje nėra keliamas atsakovės atsakomybės užsakovui klausimas, tačiau keliamas klausimas, ar ieškovė atliko tinkamai savo, kaip vežėjos, pareigas pagal tarp šalių sudarytą krovinio gabenimo sutartį. 2014-11-05 krovinio vežimo sutartimi Nr. 3807-1 ieškovė įsipareigojo vežimo laikotarpiu krovinį gabenti laikantis +2⁰C temperatūros režimo (sutarties 2 p.). Teismo vertinimu, ieškovė, būdama profesionali vežimo paslaugas teikianti įmonė, privalėjo laikytis sudarytoje sutartyje nurodytų krovinio gabenimo reikalavimų, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo sutarta dėl maisto produktų gabenimo, o maisto produktams keliami atitinkami kokybės ir higienos reikalavimai.Teismo vertinimu, kadangi CMR Konvencija preziumuoja vežėjo kaltę, ieškovė, esant atsakovės reikalavimui dėl nuostolių, patirtų sugadinus krovinį atlyginimo, privalėjo įrodyti kad egzistuoja CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse nurodytos sąlygos. Ieškovės argumentus, kad krovinys buvo sugadintas dėl to, jog pirmasis vežėjas taip pat nesilaikė krovinio gabenimo sąlygų, teismas atmetė kaip neįrodytas, nes ieškovė, priimdama vežti krovinį, CMR važtaraštyje nenurodė jokių krovinio trūkumų ar kitų aplinkybių, kurios jai trukdytų pristatyti krovinį laikantis sudarytos sutarties ir CMR konvencijos reikalavimų, nors turėjo pareigą tai padaryti vadovaujantis CMR konvencijos 8 straipsniu. Pažymėjo, kad CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, kad jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Ieškovei neįrodžius, kad ji tokius įrašus važtaraštyje atliko, teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė pripažino krovinį buvus tinkamos būklės. Byloje neginčijamai nustačius, kad krovinys buvo gabenamas nesilaikant sutartyje nurodyto temperatūros rėžimo, aplinkybę, kad būtent dėl ieškovės kaltės buvo sugadintas gabenamas krovinys, dėl ko atsakovė negavo sutarto atlygio už suteiktas vežimo paslaugas, teismas laikė įrodyta (CPK 178, 185 str.). Taip pat nurodė, kad aplinkybę, jog krovinys buvo sugadintas patvirtina ir krovinio gavėjo patikrinimo ataskaita bei pretenzija, pateikta atsakovei. Dėl ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovei pateiktame važtaraštyje buvo nurodyta būtent +6⁰C temperatūra, kas laikytina pakeistais nurodymais, teismas pažymėjo, kad atsakovė nuosekliai nurodė, jog važtaraštį pildė ne atsakovė, o ieškovės pasirinkta įmonė ir ieškovė šių aplinkybių nepaneigė. Taip pat pažymėjo, kad ir CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta tik siuntėjo atsakomybė už duomenų, reikalingų važtaraščiui užpildyti pateikimą, bet ne paties važtaraščio pildymą. Tuo tarpu, be važtaraščio, ieškovė nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios leido jai nukrypti nuo sutartyje nurodyto krovinio gabenimo temperatūros rėžimo. Ieškovės argumentus, kad atsakovės turėtų nuostolių dydis yra nepagrįstas, teismo vertinimu, paneigia civilinės bylos medžiaga, kuria remiantis, įrodytas tiek vežėjui Trade Trans Log Sp. Z.o.o. sumokėto atlygio dydis, tiek patirtos ikiteisminės nuostolių išieškojimo išlaidos.Teismas taip pat sprendė, kad atsakovė nepraleido termino pareikšti priešieškinį ieškovei, dėl ko taip pat nėra pagrindo netenkinti priešieškinio reikalavimų. Nurodė, kad krovinys į paskirties vietą atvyko 2014-11-11, atsakovė dėl patirtų nuostolių sugadinus krovinį pretenziją pateikė 2015-02-25, kurią ieškovė atmetė 2016-01-18, priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo atsakovė Kauno apylinkės teisme pareiškė 2016-03-25. Vadovaudamasis CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi, kad pretenzijų pareiškimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus, teismas konstatavo, jog CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje ieškinio termino senaties eiga buvo sustojusi nuo 2015-02-25 iki 2016-01-18. Atitinkamai teismas sprendė, kad ieškovės ieškinys atmestinas, kadangi ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytos krovinio vežimo sutarties sąlygas. Nurodė, kad sutarties 2.2.6. punktas taip pat numato, kad transportuotojui nebus mokama už sugadinto ar prarasto krovinio kiekio pervežimą. Teismas, nustatęs aplinkybę, kad krovinys neatitiko maisto produktams keliamų kokybės ir higienos reikalavimų, dėl ko krovinys laikytinas prarastu, sprendė, kad atsakovė pagrįstai nesumokėjo ieškovei už suteiktas transporto vežimo paslaugas. Nurodė, kad byloje esantys įrodymai dėl krovinio tinkamo pristatymo yra paneigiami 2014-11-17 patikrinimo ataskaitoje, o vien ta aplinkybė, kad krovinys buvo iškrautas, nesudaro pagrindo teigti, jog jis buvo pristatytas tinkamos būklės, be to, tai nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų dėl netinkamos pristatyto krovinio kokybės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Meritus kelias“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti, priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Neteisinga skundžiamo sprendimo nuostata, kad gavėjui pristatytas krovinys neva neatitiko maisto produktams keliamų kokybės ir higienos reikalavimų, todėl laikytinas prarastu. Apeliantės nuomone, turėtų būti peržiūrėtas krovinio sugadinimo vežimo metu fakto nustatymo klausimas, kadangi byloje esanti įrodymų visuma įrodo, kad krovinys faktiškai nebuvo sugadintas vežimo metu. Tam, kad vežėjo atsakomybė būtų preziumuojama pagal CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, visų pirma reikia nustatyti, ar krovinys buvo sugadintas vežimo metu. CMR Konvencijos 30 straipsnis numato, kad krovinio sugadinimas vežimo metu preziumuojamas, kai krovinio perdavimo vežėjui metu gavėjas pareiškia reklamacijas dėl krovinio sugadinimo. Nagrinėjamu atveju reklamacijų pareiškimo fakto teismas iš viso nesiaiškino, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad krovinio praradimo faktą įrodo tik gavėjo po savaitės nuo krovinio pristatymo (2014-11-18) surašyta pretenzija bei eksperto ataskaita. Iš tiesų, byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių, kad krovinio perdavimo gavėjui metu šis būtų pareiškęs vežėjui reklamacijas - atžymėjęs važtaraštyje krovinio būklės trūkumus, padaręs įrašą dėl atsisakymo priimti krovinį, surašęs krovinio priėmimo aktą, pateikęs raštą ir pan. Žodinių reklamacijų faktas taip pat neįrodytas ir net nebuvo įrodinėjamas. Esant akivaizdiems nuostoliams, kokiais juos įvardino atsakovė, reklamacijos turėjo būti pareikštos tik krovinio perdavimo gavėjui metu. Tokių duomenų byloje nėra. Atsakovės pateikta 2014-11-18 gavėjo pretenzija nepreziumuoja krovinio sugadinimo vežimo metu fakto, nes ji surašyta ne krovinio perdavimo gavėjui metu. Tokio fakto nepreziumuoja ir ekspertų ataskaitos - ekspertai krovinį apžiūrėjo 2014-11-14 bei 2014-11-18, t. y. praėjus keletui parų po jo pristatymo. Vien tai, kad gavėjas krovinį priėmė, tačiau nepasirašė važtaraštyje - nėra reklamacijos pareiškimas CMR Konvencijos 30 straipsnio prasme, kadangi reklamacija yra žodinis ar rašytinis pranešimas vežėjui dėl netinkamos krovinio būklės, kurio faktą turėjo įrodyti atsakovė. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė rėmėsi tik nuostata, kad neva gavėjas krovinio atsisakė. Teismų praktikos taikant CMR Konvenciją apžvalgoje (patvirtinta LAT teisėjų senato 2001-06-15 d. nutarimu Nr. 31) ne kartą pažymėta, kad gavėjas atsisako krovinio, padarydamas atitinkamą įrašą važtaraštyje. Tuomet, pagal CMR Konvencijos 15 straipsnio 1 dalį, kroviniu disponuojančiu asmeniu lieka siuntėjas, kuris turi spręsti dėl tolesnio krovinio likimo. Kadangi šiuo atveju gavėjas krovinį priėmė, apie atsisakymą priimti krovinį vežėjui nepranešė, ieškovei nebuvo pagrindo CMR Konvencijos 15 straipsnio nustatyta tvarka kreiptis į krovinio siuntėją dėl tolesnių veiksmų su kroviniu atlikimo. Tačiau krovinio atsisakymo fakto teismas skundžiamu sprendimu nekonstatavo.Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad krovinys buvo sugadintas tik dėl apeliantės kaltės: ekspertas Š. O. M. konstatavo, kad pastebėti įvairūs defektai – tiek mechaniniai (keliuose padėkluose apatinėse eilėse suspaustos dėžės, kas akivaizdžiai laikytina ne vežimo, o krovinio paruošimo vežti trūkumu - per silpnos dėžės, neapsaugoti kampai ir pan.), tiek pelėsis (keliose dėžių iš 1 560 dėžių), tiek natūralaus senėjimo požymiai (CMR Konvencijos 17 str. 4 d.); ekspertas DPS S. kaip pagrindinę jam pateikto krovinio likučių netinkamumo priežastį įvardino per ilgą laikymą ir pažymėjo, kad pervežimui skirtos 7 dienos yra per ilgas laikotarpis. Tačiau būtent tokio termino pageidavo krovinio gavėjas Riviera Company, pagal jo ir atsakovės sudarytą sutartį, o vežėjams niekuomet nebuvo reiškiamos pretenzijos dėl per ilgo gabenimo. Ekspertas Š. O. M. nurodė krovinio pagaminimo datą – 2014 m. spalio mėn.; nei Lenkijos vežėjas, nei ieškovė nesilaikė +2⁰C temperatūros režimo, kurio nesilaikymą teismas įvardino kaip vienintelę krovinio visiško sugadinimo priežastį. Apeliantės nuomone, visa tai rodo, kad net jei krovinys ir buvo iš dalies apgadintas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad temperatūros režimas buvo vienintelė ar bent pagrindinė krovinio apgadinimo priežastis.Teismas skundžiamame sprendime neanalizavo tinkamo temperatūros režimo klausimo, tiesiog įvardino, kad ieškovė nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje nurodyto +2C temperatūros režimo ir tokiu būdu sugadino krovinį. Eksperto DPS S. ataskaitoje nurodyta, kad tinkama temperatūra tokio pobūdžio kroviniui – +5⁰C, joje krovinys gali būti laikomas iki 10 dienų. Šios temperatūros su itin nežymiu nukrypimu ieškovė ir laikėsi. Teismo išvada, kad ieškovės gabenimo metu vyravo +6⁰C temperatūra, yra netiksli. Termogramoje nurodyta, kad faktinė temperatūra transporto priemonėje kito +4⁰ - +6⁰C intervale ir dažniausiai +6⁰C nepasiekė. Jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog higienos ir maisto kokybės reikalavimų atžvilgiu žiedinių kopūstų gabenimui reikalinga +2⁰C temperatūra. Tokia temperatūra tik nurodyta atsakovės parengtoje vežimo sutartyje su ieškove, kuri atsakovės buvo rengiama atmestinai - tekste paliktas kito vežėjo pavadinimas (UAB „Kalinera“), kito krovinio duomenys (kopūstai, 17 tonų, kilmės šalis - Izraelis - kai faktiškai gabenti kalafiorai, 16 tonų, kilmės šalis - Makedonija), pristatymo terminas – 2014-03-07 (vežimas prasidėjo 2014-11-07 d.). Savaime suprantama, kad esant akivaizdžioms atsakovės klaidoms sutarties tekste ir konkrečiai tam vežimui užpildytam važtaraščiui, ieškovė vadovavosi važtaraščio duomenimis ir palaikė reikalaujamą +6⁰C temperatūrą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dokumentuose yra paminėti skirtingi temperatūros režimai, teismas, spręsdamas šalių ginčą, turėjo nustatyti, koks iš tiesų temperatūros režimas buvo būtinas krovinio gabenimo metu, o ne formaliai remtis sutartyje nurodytuoju. Apeliantės nuomone, vienintelė profesionali ir nešališka nuomonė šiuo atveju turėtų būti eksperto DPS S. išvada - +5⁰C, kurios atsakovė nepaneigė jokiais tyrimų duomenimis. Be to, jeigu pritarti eksperto žinioms, akivaizdu, kad +2⁰C temperatūra yra per žema - joje gabenamas krovinys būtų sušaldytas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šių faktų neanalizavo, neatsižvelgė į tai, kad +2⁰C temperatūros nesilaikė ir pirmasis vežėjas, todėl turėjo spręsti dalinės atsakomybės klausimą pagal CMR Konvencijos VI skyriaus nuostatas.Teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi sutarties 2.2.6 punkto nuostata, kad vežėjui nebus mokamas vežimo užmokestis už sugadinto ar prarasto krovinio gabenimą, tačiau atsižvelgiant į imperatyvų CMR Konvencijos nuostatų pobūdį, visiškai atsisakyti mokėti vežimo užmokestį krovinį sugadinus iš dalies (dalį krovinio, ar tam tikru laipsniu) nėra jokio pagrindo. CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis numato ribotą vežėjo atsakomybę (8,33 SDR už kilogramą prarasto krovinio svorio), o to paties straipsnio 4 dalis numato, kad papildomai, be krovinio vertės, vežėjas atlygina mokestį už vežimą - proporcingai nuostolių dydžiui, praradus dalį krovinio. CMR Konvencijos 25 straipsnis numato, kad tais pačiais principais vadovaujamasi krovinį sugadinus iš dalies - tokiu atveju vertinama krovinio nuvertėjimo suma, ir vežimo užmokestis mažinamas tik proporcingai, tačiau negali būti atsisakoma mokėti viso vežimo užmokesčio. Todėl dalinio krovinio sugadinimo atveju turi būti nustatinėjamas krovinio nuvertėjimo laipsnis ir atitinkamai sprendžiama dėl vežimo užmokesčio kompensacijos dydžio.Teismas skundžiamą sprendimą pagrindė visiškai nepagrįsta nuostata, kad ieškovė nepaneigė, jog krovinį lydėjusį važtaraštį su pakeistais temperatūros duomenimis pildė jo pasirinkta įmonė, o atsakovė pagal CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalį atsako tik už duomenų, reikalingų važtaraščiui pildyti, pateikimą. Teismas, darydamas šią išvadą, neatsižvelgė į šalių vežimo sutarties 2.1.3 punktą, kuriame numatyta, jog atsakovė įsipareigojo pateikti vežėjui (ieškovei) visus teisingai įformintus prekių transportavimo, lydimuosius ir muitinės dokumentus. Tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė neigė dokumentus ruošusi, gali tik patvirtinti, kad atsakovė vengė vykdyti sutartines pareigas. Tačiau ir ieškovė neigė pildžiusi važtaraštį. Ginčydama, jog važtaraščio pildymo pareigos ji net neketino atlikti, atsakovė tik patvirtino, kad byloje yra pagrindo taikyti CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje nurodytą atleidimo nuo atsakomybės pagrindą - kad krovinys buvo sugadintas dėl atsakovės veiksmų. Krovinio dokumentų parengimas yra siuntėjo (atsakovės) pareiga ir atsakomybė. Pagal CMR Konvencijos 11 straipsnį iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo parengti krovinį lydinčius dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės ir kitiems formalumams atlikti. CMR Konvencijos 7 straipsnio 1 dalis numato, kad už važtaraštyje klaidingai nurodytus duomenis atsako krovinio siuntėjas, t. y. atsakovė. Taigi, atsižvelgiant į imperatyvų Konvencijos nuostatų pobūdį bei sutarties 2.1.3 punktą, nėra jokio pagrindo atsakomybės dėl netinkamo važtaraščio pildymo perkelti ieškovei.Teismas skundžiamą sprendimą pagrindė ginčytina nuostata, jog priimdama krovinį, ieškovė važtaraštyje neįrašė jokių pastabų dėl krovinio būklės (CMR Konvencijos 8 str.), todėl teismas laikė, kad krovinys ieškovės buvo priimtas tinkamos būklės. Nors teismas pripažino, kad Lenkijos vežėjo gabenimo metu vyravo +3⁰C - +4⁰C temperatūra, t. y. kad abu vežėjai nesilaikė +2⁰C režimo, teismas visą atsakomybę perkėlė ieškovei tik dėl to, kad ji, priimdama krovinį vežimui, 2014-11-07 važtaraštyje nepažymėjo apie netinkamą krovinio būklę. Tačiau CMR Konvencijos 8 straipsnis neįpareigoja vežėjo tikrinti vidinės krovinio būklės (temperatūros), svorio, kitų specifinių parametrų. Konvencija įpareigoja vežėją tik patikrinti krovinio vietų skaičių, jų numeraciją ir ženklinimą bei apžiūrėti išorinę krovinio ar pakuotės (jei krovinys supakuotas) būklę. Šiuo atveju daržovės (kalafiorai) vežimui buvo perduotas dėžėse, jų skaičius atitiko nurodytąjį važtaraštyje, todėl apžiūrėti pačių daržovių ir įvertinti jų šviežumo bei kitos būklės ieškovė neturėjo nei pareigos, nei galimybės.Teismas, tenkindamas priešieškinį, pasisakė, kad byloje įrodytas Lenkijos vežėjui Trade Trans Log Sp.z.o.o. sumokėto atlyginimo dydis (900 Eur) bei ikiteisminės nuostolių išieškojimo išlaidos (120 Eur), tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Lenkijos vežėjo ir atsakovės sutartį vežimo užmokestis buvo 850 Eur. Kodėl buvo sumokėta didesnė - 900 Eur suma, nėra aišku. Tačiau net ir nustačius visus kitus pagrindus ieškovės atsakomybei, be pagrindo sumokėta didesne nei sutartinė suma neturėjo būti priteisiama.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Deimtransa“ prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normos, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl CMR konvencijos teisės normų, reglamentuojančių vežėjo atsakomybę, aiškinimo ir taikymo, civilinės teisinės atsakomybės pagrindų ir nuostolių dydžio nustatymo.Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2 000,00 Eur skolą bei 40,00 Eur pagal LR mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, iš viso 2040,00 Eur, 8,05 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė tomis faktinėmis aplinkybėmis, jog su atsakove 2014-11-05 sudarė krovinių pervežimo sutartį vienkartiniam pervežimui Nr. 3807-1, kurios pagrindu ieškovė gabeno krovinį iš Lietuvos į Rusiją (Sankt Peterburgo miestą), ieškovė krovinį nugabeno, krovinio gavėjas vežėjai jokių pretenzijų nepareiškė, tačiau atsakovė pagal sudarytą krovinio vežimo sutartį prievolės atsiskaityti nevykdė. Atsakovė su ieškinio reikalavimais nesutiko, byloje pareiškė priešieškinį ieškovei, prašė priteisti iš ieškovės 1 020,00 Eur nuostolių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimą grindė tuo faktiniu pagrindu, jog atsakovė sumokėjo bendrovei Trade Trans Log Sp. Z o.o. 900 Eur dydžio vežimo užmokestį už krovinio iš Lenkijos Respublikos (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, (duomenys neskelbtini) atvežimą. Minėtą krovinį ieškovė gabeno iš Kauno į Rusiją (Sankt Peterburgo miestą), tačiau pervežimo metu nepalaikė sutartyje numatytos krovinio vežimo temperatūros, dėl to krovinį sugadino. To pasekoje atsakovei nebuvo sumokėtas sutartas su krovinio siuntėju pervežimo mokestis, be to, atsakovė turėjo 900 Eur nuostolių, kai apmokėjo kitam krovinio vežėjui už paslaugas. Likusią 120 Eur ieškinio dalį sudaro išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu iš ieškovės ne teismo tvarka. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Teismas priteisė iš ieškovės UAB „Meritus kelias“ atsakovei UAB „Deimtransa“ 1020,00 Eur nuostolių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-03-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1386,06 Eur turėtas bylinėjimosi išlaidas.Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė, esminiai apeliacinio skundo argumentai grindžiami tomis aplinkybėmis, jog byloje nėra leistinų įrodymų, kad atsakovės vežtos daržovės buvo sugadintos pervežimo metu, krovinio perdavimo gavėjui metu vežėjai jokių pretenzijų nebuvo pareikšta, krovinio atsisakymo fakto teismas skundžiamu sprendimu nekonstatavo; teismo sprendimo išvada, kad krovinys buvo sugadintas tik dėl apeliantės kaltės nepagrįsta, nes ekspertas Š. O., M. konstatavo, kad pastebėti įvairūs defektai – tiek mechaniniai (keliuose padėkluose apatinėse eilėse suspaustos dėžės, kas akivaizdžiai laikytina ne vežimo, o krovinio paruošimo vežti trūkumu - per silpnos dėžės, neapsaugoti kampai ir pan.), tiek pelėsis (keliose dėžių iš 1 560 dėžių), tiek natūralaus senėjimo požymiai (CMR Konvencijos 17 str. 4 d.). Nurodoma, jog ekspertas DPS S. kaip pagrindinę jam pateikto krovinio likučių netinkamumo priežastį įvardino per ilgą laikymą ir pažymėjo, kad pervežimui skirtos 7 dienos yra per ilgas laikotarpis; teismas skundžiamame sprendime neanalizavo tinkamo temperatūros režimo klausimo pervežant krovinį, sprendime tiesiog įvardino, kad ieškovė nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje nurodyto +2C temperatūros režimo ir konstatavo jog ieškovė tokiu būdu sugadino krovinį; atmesdamas ieškinį, teismas vadovavosi sutarties 2.2.6 punkto nuostata, kad vežėjui nebus mokamas vežimo užmokestis už sugadinto ar prarasto krovinio gabenimą, tačiau atsižvelgiant į imperatyvų CMR Konvencijos nuostatų pobūdį, visiškai atsisakyti mokėti vežimo užmokestį krovinį sugadinus iš dalies (dalį krovinio, ar tam tikru laipsniu) nėra jokio pagrindo. CMR Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis numato ribotą vežėjo atsakomybę (8,33 SDR už kilogramą prarasto krovinio svorio), o to paties straipsnio 4 dalis numato, kad papildomai, be krovinio vertės, vežėjas atlygina mokestį už vežimą - proporcingai nuostolių dydžiui, praradus dalį krovinio. CMR Konvencijos 25 straipsnis numato, kad tais pačiais principais vadovaujamasi krovinį sugadinus iš dalies - tokiu atveju vertinama krovinio nuvertėjimo suma, ir vežimo užmokestis mažinamas tik proporcingai, tačiau negali būti atsisakoma mokėti viso vežimo užmokesčio. Apeliantė teigia, kad dalinio krovinio sugadinimo atveju turi būti nustatinėjamas krovinio nuvertėjimo laipsnis ir atitinkamai sprendžiama dėl vežimo užmokesčio kompensacijos dydžio; teismas skundžiamą sprendimą pagrindė ginčytina nuostata, jog ieškovė, priimdama krovinį, važtaraštyje neįrašė jokių pastabų dėl krovinio būklės (CMR Konvencijos 8 str.), tačiau Konvencija įpareigoja vežėją tik patikrinti krovinio vietų skaičių, jų numeraciją ir ženklinimą bei apžiūrėti išorinę krovinio ar pakuotės (jei krovinys supakuotas) būklę, nagrinėjamu atveju daržovės (kalafiorai) vežimui buvo perduotas dėžėse, jų skaičius atitiko nurodytąjį važtaraštyje, todėl apžiūrėti pačių daržovių ir įvertinti jų šviežumo bei kitos būklės ieškovė neturėjo nei pareigos, nei galimybės; tenkinant priešieškinį, nepagrįstai atsakovei priteista 900 Eur suma, nes krovinio pervežimo iš Lenkijos į Kauną mokestis buvo tik 850 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, jog CMR konvencija, įtvirtindama griežtą vežėjo atsakomybę, jo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją (CMR konvencijos 17, 18 straipsniai), kartu nustato ir tam tikras garantijas, kuriomis ribojamas vežėjui tenkančių atlyginti nuostolių dydis (CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnis). Tokio ribojimo išimtis įtvirtinta CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis šios konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus šią bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Jeigu nustatoma vežėjo kaltė, atitinkanti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies sąlygas, tai šiam vežėjui netaikytinos šios konvencijos nuostatos, atleidžiančios nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009).Pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009). Tokiais veiksmais CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies prasme laikytini sąmoningi ir pakankamai tikslingi vežėjo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui. Sprendžiant dėl CMR konvencijos 29 straipsnio taikymo turi būti įvertinta, ar vežėjo vairuotojo veiksmai turėjo įtakos žalos atsiradimui, t. y. ar dėl jo veiksmų tiesiogiai kyla arba reikšmingai padidėja grėsmė, kad bus padaryta žala kroviniui ar kad jis bus prarastas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama, kad svarbu nustatyti ne tik pažeidimo padarymo faktą, bet ir jo esmingumą, įtaką didesnei žalos padarymo rizikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2014). Plėtodamas CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tokio vežėjo elgesio buvimas ar nebuvimas gali būti konstatuotas esant įvairioms situacijoms (pvz., dėl eismo įvykio, krovinio vagystės, kitokio krovinio praradimo) ir priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį, turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad sąmoningais, tyčiniams prilygintinais atsakovės veiksmais laikytinas krovinio vežimas, nesilaikant 2014-11-05 krovinio vežimo sutartimi Nr. 3807-1 nustatyto +2⁰C temperatūros režimo (sutarties 2 p.), kas lėmė krovinio sugadinimą. Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis visiškai sutinka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2014-11-05 krovinio pervežimo sutartimi Nr. 3807-1 ieškovė UAB „Meritus kelias“ įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Lietuva-Baltarusija-Rusija, pasikraunant krovinį adresu (duomenys neskelbtini) ir pristatant krovinį Sankt Peterburge. Sutarties 2 punkte ieškovė įsipareigojo vežimo laikotarpiu krovinį gabenti laikantis +2⁰C temperatūros režimo (elektroninės bylos 1 t., b. l. 7-8, 55-56, 76-77, 82-83). Iš byloje pateiktos termogramos nustatyta, kad ieškovė krovinį iš Kauno į Sankt Peterburgą gabeno palaikant +0,9 - +12,2⁰C temperatūrą, vyraujant vidutinei +6⁰C temperatūrai (elektroninės bylos 1 t., b. l. 148-159). Teisėjų kolegija šios nutarties 17 punkte yra atkreipusi dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką aiškinant ir taikant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl, nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad ieškovė nesilaikė sutarties sąlygos krovinį gabenti laikantis +2⁰C temperatūros režimo, CMR konvencijos 23 straipsnio 1–3 dalys, 28 straipsnio nuostatos, atleidžiančios vežėją nuo civilinės atsakomybės arba ją ribojančios, apeliantei negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-123-219/2017). Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus kur teigiama, jog kad teismas nesvarstė galimybės taikyti ribotos atsakomybės vežėjai ir tuos apeliantės teiginius, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo bylos nagrinėjimo metu nustatyti, koks iš tiesų temperatūros režimas buvo priimtinas krovinio gabenimo metu.Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovės vežtas krovinys iš Kauno į Sankt Peterburgą, galimai buvo sugadintas kito vežėjo, pervežant jį iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką. Byloje nustatyta, kad ieškovė, priimdama vežti krovinį iš Lietuvos Respublikos, CMR važtaraštyje nenurodė jokių krovinio trūkumų ar kitų aplinkybių, kurios jai trukdytų pristatyti krovinį laikantis sudarytos sutarties ir CMR konvencijos reikalavimų, nors turėjo pareigą tai padaryti vadovaujantis CMR konvencijos 8 straipsniu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į CMR konvencijos 9 straipsnio 2 dalies nuostatas, kur numatyta, kad, jeigu vežėjas važtaraštyje neįrašo motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, tai iki įrodyto priešingai laikoma, kad krovinio ir jo pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės ir kad krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija atitiko važtaraščio įrašus. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nepateikė leistinų įrodymų, kad nustatyta tvarka yra pateikusi pretenzijas dėl krovinio būklės, todėl laikoma, kad priimtas jos vežti krovinys buvo tinkamos būklės (CPK 178 str., 185 str.). Apeliantė skunde nurodo, kad iš eksperto Š. O., M. pateiktų duomenų yra nustatyti įvairūs ginčo krovinio defektai – tiek mechaniniai (keliuose padėkluose apatinėse eilėse suspaustos dėžės, kas akivaizdžiai laikytina ne vežimo, o krovinio paruošimo vežti trūkumu - per silpnos dėžės, neapsaugoti kampai ir pan.), tiek pelėsis (keliose dėžių iš 1 560 dėžių), tiek natūralaus senėjimo požymiai, todėl apeliantė mano, kad temperatūros režimo nesilaikymas nėra vienintelė krovinio sugadinimo priežastis. Todėl apeliantės teigimu taikytinos CMR Konvencijos 17 str. 4 d. nuostatos ir ji atleistina nuo atsakomybės už krovinio sugadinimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus. Tačiau nagrinėjamoje iš byloje surinktų įrodymų visumos yra nustatyta, kad ginčo krovinio pažeidimai atsirado krovinio pervežimo iš Lietuvos Respublikos į Sankt Peterburgą metu (CPK 178 straipsnis, CMR konvencijos 18 straipsnis). Byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad krovinys vežti jai buvo pateiktas netinkamai supakuotas, jog jis buvo pažeistas iki jį paėmė ieškovė pervežimui Kaune, tokiu būdu pagrindų taikyti CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atleisti ieškovę nuo atsakomybės nėra (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriuose teigiama, kad ieškovės vežtas krovinys nebuvo pervežimo metu sugadintas, nes krovinio gavėjas Sankt Peterburge nei raštu nei žodžiu pretenzijų dėl krovinio trūkumų ieškovei nepateikė, todėl atsakovė nepagrįstai neatsiskaitė su ieškove. Teisėjų kolegija nustatė, jog Kauno apylinkės teismas skundžiajame apeliacine tvarka teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek atsakovė veikė kaip vežėjai CMR konvencijos prasme - atsakovė UAB „Deimtransa“ organizavo vežimo paslaugas pagal 2014-11-03 UAB „Deimtransa“ ir užsakovo „Riviera“ Company sudarytą Krovinio pervežimo sutartį (elektroninės bylos I t., 109-110 b. l.). Nustatyta, kad kroviniui pervežti iš Lenkijos į Lietuvos Respubliką atsakovė UAB „Deimantransa“ pasitelkė bendrovę Trade Trans Log Sp. Z o.o., o iš Lietuvos Respublikos į Sankt Peterburgą pasitelkė UAB „Meritos kelias“, pagal šalių sudarytą 2014-11-05 krovinių pervežimo sutartį Nr. 3807-1. Byloje nebuvo keliamas atsakovės UAB „Deimtransa“ civilinės teisinės atsakomybės krovinio siuntėjui „Riviera“ Company klausimas, faktinį ieškinio pagrindą ir dalyką sudarė dviejų vežėjų ginčas dėl prievolės pagal sudarytą krovinio vežimo sutartį tinkamo įvykdymo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad krovinio vežėjai UAB „Deimantransa“ užsakovas „Riviera“ Company nesumokėjo pagal šių bendrovių sudarytą 2014-11-03 Krovinio pervežimo sutartį sulygtos 3100 Eur sumos už krovinio (17 t žiedinių kopūstų) pervežimą iš (duomenys neskelbtini) į Sankt Peterburgą (duomenys neskelbtini) (elektroninės bylos I t., 109-110 b.l.). Šią išvadą pagrindžia byloje esanti „Riviera“ Company 2014-11-18 pretenzija dėl sugadinto krovinio (elektroninės bylos 2 t., b. l. 25) ir 2014-11-17 patikrinimo ataskaita Nr. 1052/14, kurioje nurodyta, kad 2014-11-14 buvo apžiūrėtas krovinys sandėlyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) Saint Petersburg ir nustatyta jog 24,7 proc. krovinio atitinka 1-os kategorijos reikalavimus, 40,5 proc. atitinka 2-os kategorijos reikalavimus, 24,2 proc. atitinka žemesnės nei 2-os kategorijos reikalavimus, 10,6 proc. yra atliekos (elektroninės bylos 2 t., b. l. 44-45). Krovinio siuntėjui neatsiskaičius su vežėja UAB „Deimtransa“, pastarajai neatsirado prievolė sumokėti UAB „Meritos kelias“, nes ši vežėja neįvykdė sudarytos pervežimo sutarties sąlygų, kadangi pervežimo metu sugadino krovinį (2014-11-05 krovinių pervežimo sutarties Nr. 3807-1 2.2.6 punktas). Šiais nurodomais motyvais atmetami ir tie apeliacinio skundo argumentai, kad dalinio krovinio sugadinimo atveju turėjo būti nustatinėjamas krovinio nuvertėjimo laipsnis ir atitinkamai sprendžiama dėl vežimo užmokesčio kompensacijos dydžio išmokėjimo.Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad Kauno apylinkės teismas nepagrįstai atsakovei priteisė 900 Eur sumą nuostoliams atlyginti, apeliantei teigiant, kad krovinio pervežimo iš Lenkijos į Kauną mokestis buvo tik 850 Eur. Iš byloje pateiktos 2014-11-12 sąskaitos faktūros (popierinės bylos 1 t. b. l. 47,48) matyti, kad UAB „Deimtransa“ Trade Trans Log pateikė reikalavimą apmokėti 900 Eur sumą už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas. Apeliantė įrodymų, kad krovinio pervežimo mokestis buvo kitoks, leistinų įstatymo įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 2,40 eurų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos valstybei nepriteisiamos, nes nesudaro poįstatyminiais aktais nustatytos minimalios priteistinos 3 eurų sumos (LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro 2014 09 23 Įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.