- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-56-594/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Antanaitis (pirm.), Rimas Švirinas, Svetlana Jurgaitienė
- Nuteistasis
- M. J.
Teisėjas Alvydas Rimkevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-594/2016
Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-20-9-00438-2014-4
2016 m. sausio 21 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Rimo Švirino, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorei K. M., nuteistajam M. J., jo gynėjui advokatui A. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. (toliau – M. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 str. 1 d. ir nuteistas 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t. y. 564,90 eurų, bauda.
M. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
M. J. skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 235 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisme (duomenys neskelbtini), teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2285-530/2012, apklausiamas liudytoju ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė melagingus parodymus, t. y. melagingai parodė, kad „2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo jam sutarties nėra matęs akyse, nepasirašinėjo jokių sutarčių“, tačiau M. J. Kauno apylinkės teisme duoti parodymai yra paneigti teisme ištirtų ir teisiškai įvertintų 2013 m. gegužės 10 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje, įrodymų visetu: 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutartimi, kuria A. S. („Perleidėjas“), M. J. („Perėmėjas“) perduoda A. S. vardu įregistruotas 24 vnt. UAB „N.“ paprastąsias vardines, 100 litų nominalios vertės kiekviena, akcijas, neatlygintinai; 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2585(11), kurioje duota išvada, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo M. J. sutartyje, pirmo lapo dešiniame kampe, po tekstu, ir antro lapo grafoje „Perėmėjas: M. J.“, pasirašė M. J..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apelianto vertinimu, baudžiamojoje byloje Nr. 1-2285-530/2012 buvo nagrinėjami ir vertinami įrodymai, susiję su A. S. veiksmais, kurie kaltinime buvo įvardinti kaip dokumentų klastojimas ir svetimo turto pasisavinimas apgaule, ir būtent dėl A. S. kaltės tą bylą nagrinėjęs teismas sprendė vertindamas byloje esančių įrodymų visetą. Tuo tarpu su apelianto byloje suformuluotu kaltinimu iš A. S. bylos yra susijusi tik 2011-12-20 Lietuvos teismo ekspertizės centro išvada Nr. 11-2585(11) ir tik toje dalyje, kurioje ekspertai konstatavo, kad 2009-08-28 A. S. akcijų perleidimo M. J. sutarties pirmajame ir antrajame lape pasirašė M. J.. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neturėjo jokio pagrindo teigti, jog M. J. parodymai, jog jis 2009-08-28 akcijų perleidimo jam sutarties nėra matęs, nepasirašinėjo jokių sutarčių, yra paneigti teisme ištirtų ir teisiškai įvertintų 2013-05-10 nuosprendyje, įrodymų visetu. Šiuo aspektu pabrėžiama, jog viso bylos proceso metu apeliantas ir jo gynėjas nuosekliai teigė, kad M. J. parašai ant 2009-08-28 sutarties galėjo būti arba profesionaliai padirbti, arba apgaule „pakišti“ jam pasirašyti UAB „H. H.“ statytinio liudytojo G. S., kuris tuo metu bendrovėje „N.“ buvo įdarbintas juristu, ruošė įvairius ES paramos gavimo projektus bei dažnai apeliantui, kaip bendrovėje sudarytos komisijos nariui, atnešdavo pasirašyti šūsnis popierių. Bet kuriuo atveju, minėta specialisto išvada daugiausiai ką gali patvirtinti, tai tik tiek, kad ant 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties yra du apelianto parašai, tačiau pati savaime ji objektyviai niekaip nepaneigia M. J. nuoseklaus tvirtinimo, kad jis 2009-08-28 sutarties su A. S. nesudarinėjo, jos apskritai nebuvo matęs iki to momento, kai jos kopiją jam parodė tyrėjas, apklausdamas A. S. byloje ikiteisminio tyrimo metu.
Apeliaciniu skundu pabrėžiama ir tai, kad iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinio visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas nuosprendyje nurodo esą nustatytą aplinkybę, kad M. J. netinkamai suvokė 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties sudarymo pasekmes. Šioje byloje apeliantas ne kartą nurodė, jog minėtos akcijų perleidimo sutarties jis nesudarinėjo. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad jis netinkamai suvokė sutarties sudarymo pasekmes. Todėl apskritai nėra jokio pagrindo kalbėti apie vienokį ar kitokį (tinkamą ar netinkamą) pasekmių suvokimą. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismo daroma išvada, kuri yra grindžiama byloje neegzistuojančiais duomenimis, tik dar kartą parodo, kad teismas šią bylą išnagrinėjo neišsamiai ir neobjektyviai.
Pažymima, jog A. S. ilgos derybos dėl akcijų perleidimo (pardavimo) tiek su UAB „H. H.“ tiek su M. J. iš tikrųjų vyko, todėl nenuostabu, jog šioje dalyje daugumos liudytojų parodymai sutampa. Parodymai iš esmės skiriasi tik toje dalyje, kur liudytojai V. B., V. V., A. B. ir G. S. teigia, jog A. S. 24 akcijas perleido apeliantui, ir dar neatlygintinai, o jis ir A. S. teigė, jog minėtos derybos taip ir baigėsi niekuo, kadangi apeliantas nesumokėjo A. S. už minėtą skaičių akcijų jo prašytos apie 200 tūkstančių litų sumos. Teismui nepasirodė nelogiškas UAB „H. H.“ atstovų tvirtinimas, kad A. S. perleido M. J. kelių šimtų tūkstančių litų vertės savo asmeninį turtą, iš apelianto negaudamas nei lito. Teismas patikėjo UAB „H. H.“ versija, kad tokiu būdu A. S. neva atsidėkojo apeliantui už tai, kad jis atvedė į UAB „N.“ gerus investuotojus, tačiau visiškai nesigilino į tai, kad visos UAB „H. H.“ investicijos buvo daromos UAB „N.“ naudai ir už nemažus procentus, o A. S. ir jo šeima iš to neturėjo jokios tiesioginės turtinės naudos. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas kritiškai neįvertino ir tos aplinkybės, jog liudytojai V. B., V. V., A. B. ir G. S. yra glaudžiai susiję darbiniais, o dalis jų - netgi nuosavybės ryšiais su UAB „H. H.“, kuri turėjo ir tebeturi labai didelį interesą galutinai įtvirtinti UAB „N.“ kontrolinio akcijų paketo neteisėtą perėmimą iš A. S..
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. J. melavo teismui teigdamas, jog nesudarinėjo su A. S. 2009-08-28 akcijų perėmimo sutarties. Pabrėžiama, jog visi iš A. S. bylos atsiradę rašytiniai įrodymai atsirado UAB „H. H.“ iniciatyva ir nei vienas iš šių dokumentų tiesiogiai nepatvirtina, kad M. J. sudarė 2009-08-28 sutartį su A. S.. Teismo įvardijami UAB „N.“ operacijų akcijomis registravimo žurnalas ir 2009-09-22 UAB „N.“ akcininkų sąrašas A. S. byloje apskritai atsirado tik po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš UAB „H. H.“ pareikalavo daugiau įrodymų, po ko liudytojas G. S. davė nurodymą liudytojai J. M. pagal jo pateiktus protokolus sudaryti akcininkų sąrašus ir perduoti atvykusiems pareigūnams. Šias aplinkybes, kaip sužinotas iš administratorės J. M., teismui nurodė ne tik liudytojas A. S., bet ir pati liudytoja J. M., jų nepaneigė ir liudytojas G. S.. Pažymima, kad ant minėtų operacijų akcijomis registravimo žurnalo ir akcininkų sąrašo apelianto parašų nėra, taigi jie niekaip negali patvirtinti to, kuo jis yra kaltinamas. Tuo tarpu UAB „N.“ 2009-09-03 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. VA-09-1 yra dar vienas dokumentas, ant kurio ekspertai yra nustatę neva esantį apelianto parašą, kurio atsiradimą jis pats gali paaiškinti lygiai taip pat, kaip ir parašų ant 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties atsiradimą. Būtent šio protokolo kopiją, kurioje M. J. parašas absoliučiai nepanašus į tikrąjį, kartu su dviejų 2009-08-28 sutarčių kopijomis UAB „H. H.“ pateikė policijai kartu su pareiškimu apie neva nusikalstamą A. S. veiklą. O kai tyrėjai pareikalavo pateikti tyrimui šių dokumentų originalus, buvo pateikti jau kiti šių dokumentų egzemplioriai, kuriuose tiek M. J., tiek A. S. parašai labai panašūs į tikruosius. Minėtas pirmąsias šių dokumentų kopijas UAB „H. H.“ atstovai teikė teismams ir susijusiose civilinėse bylose bei nesugebėjo įvykdyti teismo nurodymo pateikti šių dokumentų originalų.
Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atmetė ir jo gynėjo prašymą dėl rašysenos ekspertizės skyrimo. Toks teismo sprendimas argumentuojamas apelianto gynėjo prašymą įvardijant kaip išreikštas abejones dėl kituose dokumentuose esančių M. J. parašų tikrumo bei deklaratyviai teigiant, kad abejonės dėl kitų dokumentų autentiškumo yra ne šioje byloje vykdyto ikiteisminio tyrimo dalykas, minėtos abejonės nepaneigia neginčijamai nustatyto fakto, įrodyto tiek specialisto išvada, kurios tikrumu ir teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, tiek liudytojų parodymais, kad 2009-08-28 akcijų perleidimo sutartyje tarp A. S. ir M. J. pasirašė būtent M. J. ir A. S.. Akivaizdu, kad tokie teismo teiginiai, kai vengiama įvardinti gynėjo argumentavimo esmę bei jo pagrįstumas nepaneigiamas atitinkamais savo argumentais rodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje egzistuojančių abejonių visiškai nepagrįstai nepripažino svarbiomis, turinčiomis esminės reikšmės šiai bylai teisingai išspręsti, atitinkamai - nepagrįstai nesiėmė priemonių atlikti proceso veiksmus, kurie šias abejones būtų galėję arba pašalinti, arba dar labiau sustiprinti. To pasėkoje, pažeidžiant teismų praktikoje visuotinai pripažintą in dubio pro reo principą, pagrįstos ir turinčios esminės reikšmės abejonės skundžiamame nuosprendyje nebuvo vertinamos kaltinamojo naudai, o paprasčiausiai liko ignoruotos.
Teismo posėdyje nuteistasis M. J. bei jo gynėjas advokatas A. B. prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. J. apeliacinis skundas atmetamas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų teisės nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį M. J. atžvilgiu, konstatuodamas, kad jis 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2285-530/2012, apklausiamas liudytoju ir įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, tyčia davė melagingus parodymus, dėl 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties pasirašymo, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 str. 1 d.. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, kuriuos gretinant tarpusavyje buvo padaryta motyvuota išvada dėl M. J. kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo nuosprendžio neišsamumo atmestini kaip nepagrįsti.
Analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, kad 2013 m. gegužės 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu buvo išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-526-530/2013 (ankstesnis Nr. 1-2285-530/2012) A. S. atžvilgiu, kurioje jis buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. (b. t. 1, b. l. 8-19). Šioje byloje liudytoju buvo apklaustas ir M. J.. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 str.). Vadinasi, liudytojas baudžiamajame procese yra asmuo, kuris matė ar kitaip suvokė su tiriamu įvykiu susijusius faktus, įvykius, reiškinius ir gali tai patvirtinti duodamas parodymus (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-288/2011, 2K-351/2014 ir kt.). BPK 83 str. 1 d. liudytojui numatyta pareiga duoti teisingus parodymus apie tai, kas jam žinoma apie reikšmės bylai išspręsti turinčias aplinkybes, o BPK 83 str. 4 d. nustatyta atsakomybė pagal BK 235 str. nuostatas už melagingų parodymų davimą.
Vertinant BK 235 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius, pažymėtina, jog pagal komentuojamo straipsnio nuostatas atsako tas, kas <...> arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas <...> ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. BK 235 str. prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Tuo tarpu parodymais baudžiamajame procese laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2010). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 235 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ir tai yra patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, bei suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, ko apeliaciniu skundu neneigia ir pats apeliantas, jog jis 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio metu, prieš duodamas parodymus A. S. baudžiamojoje byloje, buvo pasirašytinai supažindintas su liudytojo teisėmis ir pareigomis bei įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. nuostatas. Šią aplinkybę neabejotinai patvirtina ir minimo teismo posėdžio protokolo kopija (b.l. 62, t. 1). Tokiu būdu, M. J., būdamas pasirašytinai įspėtas dėl už melagingų parodymų davimą gresiančios atsakomybės, 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio baudžiamojoje byloje (A. S. baudžiamoji byla) metu, be viso ko patvirtino ir tai, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo jam sutarties nėra matęs akyse, jokių sutarčių jis nepasirašinėjo.
Kauno apylinkės teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi nutarė pranešti Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės vyriausiajam prokurorui apie tai, kad M. J. galimai padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 235 str. 1 d., požymių. Atlikus ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla M. J. atžvilgiu buvo perduota Kauno apylinkės teismui, kuris, nustatęs visus būtinus baudžiamajai atsakomybei kilti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymius M. J. veiksmuose, 2015 m. rugsėjo 21 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, atsižvelgiant į tai, kad 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio metu M. J. buvo išaiškinta jo pilietinė priedermė ir pareiga teisingai pasakoti visa, kas jam žinoma byloje bei jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 str. už melagingų parodymų davimą, iš esmės pritartina.
Nors tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek ir pateikdamas apeliacinį skundą aukštesniajam teismui nuteistasis savo kaltę jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme neigia, teigdamas, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo jam sutarties jis nepasirašinėjo ir nebuvo matęs, ką patvirtino ir 2012 m. gruodžio 28 d. Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio metu, todėl negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą, tačiau, kaip teisingai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo apylinkės teismas, betarpiškai tikėti jo parodymais, kurių nagrinėjamu atveju nepatvirtina jokie kiti objektyvūs nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys, o priešingai - juos paneigia, teisinio pagrindo nėra. Aukštesniojo teismo vertinimu, nustatinėjant M. J. inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, įvertinus galimus apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo motyvus, vadovautis vien tik jo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, jis neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Tokiu būdu, siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje bei įvertinti M. J. apeliaciniame skunde pateiktų argumentų pagrįstumą, ypatingą reikšmę įgauna kitų analizuojamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė bylos medžiaga, galinti patvirtinti/paneigti nuteistojo keliamą versiją dėl jo nekaltumo jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme.
Kaip matyti iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos, 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutartimi, akcininkas perduoda A. S. vardu įregistruotas 51 vnt. UAB „N.“ paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės kiekviena, akcijas (tai sudaro 51 proc. UAB „N.“ akcijų paketo), o perėmėjas perima šias akcijas nuosavybės teise (b. t. 1, b. l. 44-45). Tą pačią dieną, t. y. 2009 m. rugpjūčio 28 d., buvo pasirašyta akcijų perleidimo sutartis ir tarp A. S. bei M. J.. Šia sutartimi akcininkas (A. S.) perdavė A. S. vardu įregistruotas 24 vnt. UAB „N.“ paprastųjų vardinių, 100 litų nominalios vertės kiekviena, akcijas (tai sudaro 24 proc. UAB „N.“ akcijų paketo), o perėmėjas M. J. perėmė šias akcijas nuosavybės teise (b. t. 1, b. l. 46-47).
Remiantis liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto V. B. parodymais, iš esmės paneigusiais M. J. išdėstytas aplinkybes, visos sutartys, įskaitant ir M. J. ginčijamą, buvo paruošiamos ir duodamos šalims paskaityti bei su jomis susipažinti. Liudytojo teigimu, analizuojamą akcijų perleidimo sutartį M. J. pasirašė jo kabinete. Perleidžiant akcijas, buvo susiderėta dėl akcijų procentų kiekio, vėliau A. S. ruošdavo įvairias ataskaitas apie tai, kaip vykdomas verslas ir su jomis supažindindavo „H. H.“ kaip akcininkus.
Iš esmės analogiškas ginčijamos 2009 m. gruodžio 28 d. sutarties pasirašymo aplinkybes, konstatuojant, kad M. J. žinojo apie UAB „N.“ akcijų perleidimą, patvirtino ir A. B., teisiamojo posėdžio metu paaiškinęs, kad A. S. buvo UAB „N.“ direktorius, tačiau vėliau akcininkai šią įmonę nupirko. UAB „N.“ akcijų perleidimo sutartis buvo sudaryta „H. H.“ patalpose. Šios sutarties pasirašymo procese dalyvavo jis (A. B.), M. J., A. S., V. V. ir V. B.. Jis (A. B.) šios sutarties pasirašymo metu buvo liudytoju. Nežino, kodėl akcijų perleidimo sutartis nebuvo patvirtinta pas notarą, tačiau teigia, kad visi reikalingi parašai ant aptarinėjamos sutarties buvo. Kokiais procentais buvo dalijamos UAB „N.“ akcijos tiksliai nepamena, tačiau gali būti, kad 51 proc. atiteko „H. H.“ už investicijas.
Šiai įvykių sekai neprieštarauja ir liudytojais teisiamojo posėdžio metu apklaustų V. V. bei G. S. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. V. V. teigimu, M. J. ginčijama UAB „N.“ akcijų perleidimo sutartis buvo pasirašyta dalyvaujant jam, G. S., A. B., V. B., M. J. bei A. S.. Sutarties pasirašymo metu UAB „H.“ akcijos buvo perrašytos „H. H.“ naudai, susiderėjo dėl 51 proc. UAB „N.“ akcijų, o 49 proc. akcijų liko A. S. ir M. J., kurias jie pasidalino per pusę. Matė, kaip M. J. pasirašė ginčijamą sutartį. Tuo tarpu G. S. teigimu, su M. J. ir A. S. buvo sutarta, kad „H. H.“ taps UAB „N.“ akcininku, tačiau šis procesas užtruko apie metus laiko, buvo daug susitikimų, daug kalbama bei dirbama, tačiau akcijos buvo perrašytos bendru sutarimu, dalyvaujant M. J..
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, abejoti šių asmenų parodymų patikimumu dėl 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties pasirašymo aplinkybių, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Jų parodymai esminėse analizuojamo įvykio aplinkybėse tiek šioje baudžiamojoje byloje sprendžiant M. J. baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą klausimą, tiek ir G. S. baudžiamojoje byloje (išnagrinėta 2013 m. gegužės 10 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu) sutapo iš esmės, vienareikšmiškai patvirtinant, jog M. J. dalyvavo pasirašant 2009 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.“ akcijų perleidimo sutartį, o ją pasirašydamas suvokė, kokias teisines pasekmes ji sukelia, kas iš esmės paneigia M. J. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytas bei apeliaciniame skunde atkartotas analizuojamo įvykio aplinkybes. Nors šiuo atveju ir sutiktina su apelianto teiginiu, kad V. B., V. V., A. B. bei G. S. buvo glaudžiai susiję, dėl ko įžvelgtinas tam tikras jų suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi, tačiau jų parodymus betarpiškai patvirtina ir rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, abejoti kurios patikimumu, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo.
Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog 2009 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašytos dvi UAB „N.“ akcijų perleidimo sutartys: viena jų 51 vnt. UAB „N.“ paprastųjų vardinių akcijų buvo perduotos UAB „H. H.“ (b. t. 1, b. l. 44-45), kita - 24 vnt. UAB „N.“ paprastųjų vardinių akcijų buvo perduota M. J. (b. t. 1, b. l. 46-47). Pastaroji sutartis buvo patvirtina akcininko A. S. bei perėmėjo M. J. parašais. Faktą apie pasikeitusius UAB „N.“ akcininkus patvirtina ir 2009 m. rugsėjo 3 d. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas Nr. VA-09-1, kurį, kaip 51 proc. UAB „N.“ akcijų savininkas pasirašė UAB „H. H.“ direktorius V. V., 25 proc. akcijų savininkas – A. S. ir 24 proc. akcijų savininkas – M. J. (b. t. 1, b. l. 48). M. J. keliant versiją, jog ant 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo jam sutarties bei 2009 m. rugsėjo 3 d. Visuotinio akcininko susirinkimo sprendimo (iš esmės patvirtinančio, kad M. J. suvokė esantis UAB „N.“ akcininkas) pasirašė ne jis, 2011 m. gruodžio 20 d. buvo pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11-2585 (11), kurios duomenimis, UAB „N.“ 2009 m. rugsėjo 3 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime Nr. VA-09-1, eilutėje „Dvidešimt keturių akcijų savininkas M. J.“, pasirašė M. J.; 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo M. J. sutartyje, pirmo lapo dešiniajame kampe po tekstu, ir antro lapo grafoje „Perėmėjas: M. J.“ pasirašė M. J. (b. t. 1, b. l. 58-61). Šias išvadas Kauno apylinkės teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialisto išvadą pateikusi V. N., papildomai patvirtinusi, jog abejonių dėl minėtų parašų tikrumo bei juos pasirašiusių asmenų autentiškumo jai nekyla.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, vertinant jas kompleksiškai su aukščiau aptartų asmenų parodymais, M. J. apeliacinio skundo argumentas, jog jo parašai vis tik buvo profesionaliai padirbti, atmestini kaip nepagrįsti. Abejonių M. J. parašų autentiškumu komentuojamuose dokumentuose, ištirtuose ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų, aukštesniajam teismui nekyla. Tuo tarpu vertinant apelianto teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl 2010 m. gruodžio 25 d. pranešime UAB „N.“ akcininkams, UAB „N.“ 2010 m. gruodžio 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole Nr. 2, Priede Nr. 1 prie 2010 m. gruodžio 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 2, esančių M. J. parašų tikrumo, kuo motyvuojant, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą, vis tik sutiktina su apylinkės teismo motyvais, jog abejonės dėl šių dokumentų autentiškumo nėra šioje byloje (M. J. baudžiamojoje byloje) vykdyto ikiteisminio tyrimo dalykas. Šiuo aspektu atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog kaltinimo ribas baudžiamojoje byloje apibrėžia kaltinamasis aktas, tuo tarpu apelianto argumentai dėl aptartų dokumentų autentiškumo nėra susiję su 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutartimi dėl kurios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra pateikta specialisto išvada, kurios tikrumu ir teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, ir kuri betarpiškai patvirtina, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutartyje tarp A. S. ir M. J. pasirašė būtent M. J. ir A. S..
Aptartų duomenų pagrindu atmestina ir nuteistojo versija, jog 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo jam sutartis bei 2009 m. rugsėjo 3 d. Visuotinio akcininko susirinkimo sprendimas, jam buvo „pakišti“, kadangi jis ne visuomet pasižiūrėdavo, dėl ko pasirašo, šiuos dokumentus jis galėjo pasirašyti apie tai net nežinodamas. Konstatuojant šią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad tokia M. J. pozicija atsirado tik baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų davimo teisme, tyrimo metu, apie tokią galimybę, t. y. jog minėtą sutartį jis galėjo pasirašyti pats apie tai nežinodamas, A. S. baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nė neužsimenant. Šią versiją paneigia ir liudytojais apklaustų V. B., A. B., G. S. ir V. V. teisiamojo posėdžio duoti parodymai, kurie iš esmės patvirtino, jog 2009 m. rugpjūčio 28 d. UAB „N.“ akcijų perleidimo UAB „H. H.“ ir M. J. pasirašymo metu buvo aišku, kokios sutartys yra pasirašomos, pažymint ir tai, kad M. J. turėjo galimybę minėtą sutartį paskaityti ir su ja susipažinti, kas leidžia pagrįstai atmesti nuteistojo keliamas versijas, jas vertinti viso labo kaip M. J. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į M. J., nagrinėjant A. S. baudžiamąją bylą duotus parodymus, kuriuose nurodoma, kad pasirašydamas dokumentus jis perskaitydavo esmę, tuo tarpu tiek iš 2009-08-28 akcijų perleidimo sutarties, tiek iš visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, (kurių pasirašymas M. J. yra patvirtintas specialisto išvada), matyti, kad minimi dokumentai yra nedidelės apimties (atitinkamai du ir vienas lapai), pasirašymo vietose aiškiai nurodoma pasirašančiojo teisinė padėtis (perėmėjas, akcijų savininkas), šių dokumentų pavadinimai nurodomi padidintu šriftu, kas tik patvirtina, jog M. J. negalėjo nematyti ir nesuprasti, kokius dokumentus pasirašo.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, abejoti tuo, jog M. J. pasirašė 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutartį, o apklausiamas A. S. baudžiamojoje byloje melagingai nurodė, jog šios sutarties nepasirašė ir nėra matęs, teisinio pagrindo nėra. Priešingos išvados aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir liudytojo A. S. parodymai, kurie iš esmės atitinka M. J. išdėstytas analizuojamo įvykio aplinkybes. Sutinkamai su 2015 m. vasario 18 d. Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolu, A. S. dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą apklausiamas M. J. baudžiamojoje byloje įspėtas nebuvo, motyvuojant tuo, jog jis yra nuteistas kitoje baudžiamojoje byloje, kas leidžia pagrįstai teigti, jog šiuo atveju A. S. buvo laisvas duoti M. J. palankius parodymus. Darant šią išvadą, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. J. parodymai, duoti A. S. baudžiamojoje byloje buvo palankūs A. S., todėl visiškai natūralu, jog ir šis, nebūdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą M. J. byloje, esant draugiškiems tarpusavio santykiams bei siekiant padėti draugui išvengti baudžiamosios atsakomybės, galėjo duoti M. J. teisinę padėtį lengvinančius parodymus. Tokiu būdu, betarpiškai tikėti A. S. išdėstytomis aplinkybėmis, nesant jokių objektyvių šio asmens parodymus patvirtinančių duomenų, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau įvertintus tai, kad A. S. išdėstytas aplinkybes kategoriškai paneigia aukščiau aptarti M. J. kaltę jam inkriminuojamo nusikaltimo padaryme patvirtinantys duomenys, t. y. liudytojų parodymai bei rašytiniai teisiamojo posėdžio metu ištirti dokumentai.
Ir nors apelianto įsitikinimu, tikint pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis A. S. sprendimas perleisti savo įmonės UAB „N.“ akcijas kitiems asmenims neatlygintinai yra visiškai nelogiškas, o apylinkės teismas nepagrįstai nesigilino į tai, kad „H. H.“ investicijos buvo daromos UAB „N.“ naudai, o A. S. iš to neturėjo jokios naudos, tačiau vien tik nuteistojo samprotavimui apie „H. H.“ vadovų motyvus, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomi pagrindu pripažinti, jog M. J. vis tik nepasirašinėjo akcijų perleidimo sutarties, dėl ko negali būti pripažintas kaltu ir dėl melagingų parodymų davimo teisme. Šios, nuteistojo dėstomos aplinkybės, aukščiau aptartų ir įvertinų įrodymų kontekste, sprendžiant M. J. kaltės klausimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, jokios esminės reikšmės neturi. M. J. kaltės niekaip nepaneigia ir apeliaciniame skunde minimos liudytojos J. M. parodymai, kuriai nebuvo žinomos akcijų perleidimo bei sutarčių sudarymo aplinkybės.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad M. J. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Nuteistojo skundo motyvai, kad kaltinime minimos 2009 m. rugpjūčio 28 d. akcijų perleidimo sutarties jis nepasirašinėjo, jos nėra matęs akyse, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas M. J. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. J. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 235 str. 1 d.. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.