Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-08-14 · Civilinė byla Nr. 2-1913/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-08-14Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-08-14Lietuvos apeliacinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-09-01Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-08-14
Bylos Nr.
2-1913/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00280-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
J. Z., I. B., M. H., R. A.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos Nr. 2-1912/20132-1913/2013
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00280-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos 110.1; 116.10.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo J. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir 2013 m. kovo 7 d. nutarties dėl rašymo apsirikimo ištaisymo, civilinėje byloje Nr. 2-3422-431/2013 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės KAPRO LT ieškinį atsakovams I. B., J. Z., M. H. ir R. A. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB KAPRO LT kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų I. B., J. Z., M. H. ir R. A. 257 257,71 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2012-02-15 nutartimi iškelta bankroto byla, tačiau šio ieškinio pateikimo teismui dieną ieškovo buvęs vadovas I. B. neperdavė bankroto administratoriui įmonės buhalterinių dokumentų ir turto, nors ir buvo pradėtas priverstinis nutarties vykdymas, o vadovas nubaustas už nutarties nevykdymą. Pradėtame ikiteisminiame tyrime nustatyta, kad jokių įmonės dokumentų buvęs įmonės vadovas I. B. neturi. Atsižvelgus į tai, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, kurių reikalavimai patvirtinti bankroto byloje sudaro 257 251,71 Lt sumą, mano, kad dėl kreditoriams atsiradusios žalos yra atsakingi įmonės valdymo organai ir savininkas, šiuo atveju pagal registrų duomenis – įmonės vadovas I. B. ir akcininkai J. Z., M. H., R. A., nevykdę pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kartu ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovų turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o šio turto nesant ar jo esant nepakankamai - pinigines lėšas, bei turtines teises 257 251,71 Lt sumai. Prašymą grindė tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių galimas teismo sprendimas, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą ir tai, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, gali būti neįvykdytas arba jo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 28 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovams I. B., J. Z., M. H. ir R. A. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 257 251,71 Lt sumai, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu, palikdamas teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovų nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas ar/ir turtines teises, priklausančias atsakovams ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 257 251,71 Lt sumos.

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, atsakovų turtinė padėtis nėra žinoma, pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo suma yra didelė fiziniams asmenims, atsakovų prievolės ieškovui įvykdymas nėra užtikrintas, ieškovas, reikšdamas reikalavimus atsakovams, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, t. y. tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl padarė išvadą, jog yra teisinis ir faktinis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis).

Siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą bei atsakovų teisėtus interesus, pirmiausiai areštavo nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turtines teises ieškinio sumai užtikrinti, o tik jo nesant – pinigines lėšas.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi ištaisė Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. nutarties rašymo apsirikimą, padarytą šios nutarties rezoliucinėje dalyje netiksliai nurodant atsakovų M. H. ir R. A. asmens duomenis, vadovaudamasis Turto arešto aktų registro nuostatų 19.6 p., numatančiu, kad jeigu fizinio asmens Lietuvos Respublikos gyventojų registre nėra, turi būti nurodyta asmens gimimo data, vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas J. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. kovo 7 d. nutartis panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas turėjo nustatyti, ar kartu su ieškiniu yra pateikti įrodymai, kurie yra būtini tokio pobūdžio bylose ir iš kurių galima spręsti apie ieškinio atsakovui J. Z. tikėtino patenkinimo sąlygas. Ieškovas ieškinį grindžia deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir kartu su ieškiniu nepateikia jokių duomenų apie tai, kokie atsakovo J. Z. veiksmai ir kokia žala dėl tokių veiksmų atsirado. Priešingai, ieškovas nurodė, kad būtent atsakovas I. B. buvo įmonės UAB KAPRO LT direktorius nuo 2009-01-12 ir byloje yra pateikti įrodymai, kad šiam asmeniui yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje, susijusioje su BUAB KAPRO LT veikla. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtent atsakovo J. Z. vadovavimo metu, t. y. iki 2009-01-12, įmonė buvo nemoki ir kad žala atsirado iki nurodytos datos. Be to, apeliantas nurodo, kad vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl dėl atsakovo J. Z. padarytos žalos atlyginimo kreditoriai vėliausiai turėjo kreiptis iki 2012-01-12.

Atskirajame skunde nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą ieškovas BUAB KAPRO LT įstatymo nustatytu terminu nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami klausimai, ar pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis taikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat spręstas rašymo apsirikimo ištaisymo klausimas, yra pagrįstos ir teisėtos.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012). Atsižvelgiant į pareikštą reikalavimą dėl žalos atlyginimo ieškovui bei šį reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, jog žala galimai buvo padaryta dėl to, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jog įmonės valdymo organai nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nes pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Taigi nesant akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovui J. Z. negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas, atmestini apelianto argumentai dėl ieškinio faktinių ir teisinių aplinkybių, kuriomis apeliantas grindžia laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, nes jie neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kurie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės (CPK 12 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis).

Apeliantui nepateikiant konkrečių duomenų, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės būtų pripažintos neekonomiškos, neatitinkančios jomis siekiamų tikslų ar neteisingos, nenustačius, kad šios priemonės nėra nesusijusios su pareikštu reikalavimu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė teisėtai ir pagrįstai, nes tiek pareikšto reikalavimo turtinis pobūdis, tiek tai, kad ieškovas yra bankrutavęs juridinis asmuo ir galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamas įvykdymas yra susijęs su viešuoju interesu, t. y. su bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimu, sudaro pagrindą pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau tai savaime nereiškia šio asmens subjektinių teisių pažeidimo, todėl nesutiktina su apeliantu dėl nepagrįsto jo teisių suvaržymo, nesant pateiktų konkrečių duomenų, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis jam apsunkintas pragyvenimas ar patiriami kitokie nuostoliai.

Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas turi teisę CPK nustatyta tvarka motyvuotai kreipdamasi į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą, prašyti pakeisti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnio 1 dalis), ar jas panaikinti, įnešdamas reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą arba užtikrindamas laidavimu ar įkeitimu reikalaujamos sumos priteisimą (CPK 148 straipsnio 2 dalis).

Nors atskiruoju skundu skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, tačiau dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo iš esmės nėra nurodomi jokie argumentai, todėl atsižvelgiant į tai, kad skundžiama nutartis yra glaudžiai susijusi su kita skundžiama nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurią priimant buvo padaryti rašymo apsirikimai ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė laikinąsias apsaugos priemones, dėl minėtos nutarties plačiau nepasisako.

Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, todėl paliktinos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 28 d. ir 2013 m. kovo 7 d. nutartis palikti nepakeistas.

Teisėja Danguolė Martinavičienė