- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-728-413/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-10462-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- S. B.
- Atsakovas
- V. I.
- Kategorijos
- 2.3.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-2019-920/2015 pagal ieškovės S. B. ieškinį atsakovei V. I. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkai atliktas gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijas ir atsakovės V. I. priešieškinį ieškovei S. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
I. S. B. ir atsakovei V. I. bendrosios dalinės nuosavybės teise (ieškovei – 36/100 dalys; atsakovei – 64/100 dalys) priklauso žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei kiti kiemo statiniai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini). Ieškovė minėtą turtą įgijo 2006 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, kurioje nurodyta, kad pirkėja (ieškovė) naudosis gyvenamojo namo patalpomis pažymėtomis R-6/16.93 kv.m, R-2/3.74 kv.m, R-1/5.37 kv.m, R-8/5.06 kv.m, ½ dalimi R-7/3,62 kv.m, 1-1/5,41 kv.m, 1-2/4,03 kv.m, 1-3/17,13 kv.m, 1-4/19,22 kv.m, 1-5/14,18 kv.m, viso 92,88 kv.m., ½ dalimi palėpės virš jai priklausančio buto, žemės sklypo dalimi, plane pažymėta „B". Įvažiavimu, žemės sklypo plane pažymėta „C" apie 20 kv.m, naudosis su kitu bendraturčiu (atsakove). Ieškovė kreipėsi į atsakovę su 2014 m. vasario 26 d. pretenzija, reikalaudama sudaryti galimybes ieškovei patekti į palėpės patalpą.
Anot ieškovės, atsakovė, nepaisydama ieškovės kaip bendraturtės interesų, neteisėtai gyvenamajame name atliko namo dalies rekonstrukciją, antro aukšto laiptinėje įsirengdama įėjimą į savo gyvenamąsias patalpas iš laiptinės. Atlikus šias rekonstrukcijas, ieškovė neturi galimybių patekti į jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias palėpės patalpas. Kadangi atsakovė gera valia nesutinka pašalinti ieškovės teisių pažeidimų ir toliau jas pažeidinėja, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovę V. I. atstatyti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal inventorinę bylą, priteisti iš atsakovės visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Šalies argumentai
Nesutikdama su ieškiniu, atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti gyvenamąjį namą lA2(p), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį bendra daline nuosavybės teise ieškovei S. B. ir atsakovei V. I., į du atskirus nekilnojamojo turto vienetus tokiu būdu:
ieškovei suformuojant atskirą nekilnojamojo turto daiktą, susidedantį iš patalpų: I-1 / 5,41 kv. m; I-2 / 4,03 kv. m; I-3 / 17.13 kv. m; I-4 / 19,22 kv. m; I-5 / 14,18 kv. m; R-6 / 16,93 kv. m; R-2 / 3,74 kv. m; R-8 / 5,08 kv. m; R-5 / 6,82 kv. m, R-l/ 5,37 kv. m; ½ dalies R-7 / 3,62 kv. m bei ½ dalies pirmojo aukšto laiptinės;
atsakovei V. I. suformuojant atskirą nekilnojamojo turto daiktą, susidedantį iš patalpų: I-6 / 5.44 kv. m; I-7 / 4.17 kv. m; I-8 / 17,08 kv. m; I-9 / 19,10 kv. m; I-10 / 14,32 kv. m; I-11 / 2,04 kv. m; I-12 / 11,40 kv. m; I-13 / 2,30 kv. m; I-14 / 7,95 kv. m; I-15 / 7,92 kv. m; I-16 / 16.50 kv. m; I-17 / 26,85 kv. m, R-3 / 19,19 kv. m, R-4 / 5.34 kv. m; G-l / 24,87 kv. m; ir ½ dalies R-7 / 3,62 kv. m bei ½ dalies pirmo aukšto laiptinės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Atidalino gyvenamąjį namą (unikalus Nr. 4400-0176-2312), esantį (duomenys neskelbtini), priklausantį bendra daline nuosavybės teise ieškovei S. B. ir atsakovei V. I., į du atskirus nekilnojamojo turto vienetus.
Priteisė ieškovei S. B. nuosavybės teise gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas I-1 5,41 kv. m., I-2 4,03 kv. m., I-3 17.13 kv. m., I-4 19,22 kv. m., I-5 14,18 kv. m., R-6 16,93 kv. m., R-2 3,74 kv. m; R-8 5,08 kv. m., R-5 6,82 kv. m., R-l 5,37 kv. m., ½ R-7 3,62 kv. m., ½ pirmo aukšto laiptinės.
Priteisė atsakovei V. I. nuosavybės teise gyvenamojo namo patalpas, plane pažymėtas I-6 5.44 kv. m., I-7 4.17 kv. m., I-8 17,08 kv. m., I-9 19,10 kv. m., I-10 14,32 kv. m., I-11 2,04 kv. m., I-12 11,40 kv. m., I-13 2,30 kv. m., I-14 7,95 kv. m., I-15 7,92 kv. m., I-16 16.50 kv. m., I-17 26,85 kv. m., R-3 19,19 kv. m., R-4 5.34 kv. m, G-l 24,87 kv. m., ½ R-7 3,62 kv. m., ½ pirmo aukšto laiptinės.
Remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynimo būdas, teismas nurodė, kad ieškinio ir priešieškinio reikalavimai turi būti vertintini kompleksiškai. Pažymėjęs, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė ginčo gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) atliko namo dalies remonto darbus antro aukšto laiptinėje (brėžinyje pažymėta skaičiais - 4,48 ir 2,19), įsirengdama įėjimą į savo gyvenamąsias patalpas iš laiptinės, teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar tokie atsakovės veiksmai buvo teisėti. Vertindamas šią aplinkybę, teismas rėmėsi 2006 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria ieškovė įgijo nuosavybės teises į dalį gyvenamojo namo ir kurioje ginčo patalpa nėra įvardinta (b. l. 16-18). Todėl teismas sprendė, kad ginčo patalpa ieškovei nepriklauso asmeninės nuosavybės teise. Vertindamas ieškovės 2006 m. vasario 27 d. duotą atsakovei sutikimą atlikti atsakovei priklausančios gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją (b. l. 40-42), teismas pripažino, kad pagal 2006 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį ieškovė turi teisę naudotis ½ dalimi palėpės virš jai priklausančio buto, dėl ko pagrįstu pripažino ir jos keliamą patekimo į ginčo palėpę klausimą po to, kai atsakovė atliko laiptinės rekonstrukciją ir atėmė ieškovei galimybę patekti į palėpę per ginčo patalpą. Aptariamo ginčo atveju ne mažiau svarbiais teismas pripažino ir atsakovės argumentus, kad į palėpę ieškovė gali patekti kitu būdu, pvz. sukonstravus atskirą įėjimą iš lauko; kad ieškovė aštuonis metus nuo jos duoto sutikimo rekonstrukcijai ir po statybos darbų atlikimo nereiškė atsakovei dėl to jokių pretenzijų; kad ieškovės teisių pažeidimas yra daugiau deklaratyvus, nes 2015 m. spalio 13 d. teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju E. K. patvirtino, jog ginčo name palėpės de facto nėra, ši patalpa turėtų būti laikoma stogo dalimi, kurios silpnos perdangos netinkamos suformuoti atskirą patalpą, juolab, kad visos šios perdangos yra virš atsakovės gyvenamos patalpos. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė teismo posėdžio metu įvardino tik hipotetinį poreikį ateityje naudotis palėpe (džiovinti skalbinius, įsirengti sporto salę ar pan.), nenurodydama jokio konkretaus ir realaus jos teisių pažeidimo būdo ar kliudymo šiuo metu jai įgyvendinti savo teisėtus interesus dėl atsakovės 2006 m. atliktų statybos veiksmų.
Šalies argumentai
Vertindamas minėtą ginčo situaciją, teismas pažymėjo, kad atsakovė byloje pateikė priešieškinį, kuriuo siūlo išspręsti tarp šalių kilusį ginčą dėl remonto darbų antro aukšto laiptinėje teisėtumo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu. Atsižvelgdamas į priešieškinyje nurodytą atsakovės bei ieškovės pasirinktą ginčo sprendimo būdus, teismas sprendė, kad tuo atveju, kai bendraturtis savo teisėms įgyvendinti aktyviai neveikia, bet sudaro kliūtis veikti nustatyta tvarka kitam bendraturčiui, nes ieškovė visiškai nesinaudojo jai priklausančia ½ dalimi palėpės nuo pat jos įsigijimo momento (nuo 2006 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo), yra pagrindas išvadai, kad atsakovė nesiekė maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį. Remdamasis kasacinio teismo praktika, pagal kurią atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynimo būdas, nes jis leidžia visiškai nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar suvaržymų, kylančių ar galinčių kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje, ir atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu išaiškėjusias ginčų tarp bendraturčių kilimo ateityje galimybes, teismas pripažino pagrįstu ir tenkintinu atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės pagal jos pateiktą namo dalių suskirstymą, kadangi toks atidalijimas atitinka ne šalių turimas nuosavybės idealines dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydamas dėl ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ginčo patalpa – palėpė nėra įregistruota viešame registre kaip nekilnojamojo turto objektas, teismas rėmėsi CK 1.5 straipsnio nuoroda į teisės principus ir pažymėjo, kad teisės principai yra aukštesnės norminės galios reguliatoriai nei teisės normos ir ieškovės nurodyti įregistravimo reikalavimai, rėmimasis kuriais prieštarautų esminio ginčo tarp šalių sprendimui.
Pasisakydamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškovės reikalavimui ieškinio senaties terminą, teismas pažymėjo, kad pagal LR statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalį, šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė remonto darbus atliko ne jai asmenine nuosavybės teise priklausančio namo dalyje, o bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio namo dalyje, teismas atmetė atsakovės reikalavimą kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė S. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, apeliantės patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu priteisė apeliantei tas pačias patalpas, kurias ji įgijo 2006 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi. Papildomai teismas priteisė atsakovei rūsio patalpą, pažymėtą indeksu R-5, tačiau nenurodė, kokiu pagrindu tai padaryta ir šios teismo sprendimo dalies nemotyvavo (nepasisakė).
2. Iš teismo sprendimo neaišku, iš kokių patalpų susidės kiekvienas atskiras turtinis vienetas ir kuriam turtiniam vienetui turėtų būti priskirtos patalpos, pažymėtos indeksais R-7, R-5, pirmojo ir antrojo aukšto laiptinė. Dėl antro aukšto laiptinės pirmosios instancijos teismas sprendime iš viso nepasisakė.
3. Iš teismo sprendimo neaišku, kaip apeliantė galės naudotis rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-5. Į šią patalpą patenkama iš patalpos R-4, kurią teismas priteisė atsakovei. Kadangi rūsio patalpą, pažymėtą indeksu R-l, teismas priteisė ieškovei, lieka neaišku, kokiu būdu atsakovė pateks į jai priteistas patalpas, pažymėtas indeksais R- 3 ir R-4.
4. Tenkindamas priešieškinį, teismas išsprendė klausimą, kuris nėra priskirtas teismo kompetencijai, kadangi pastato ar patalpų atidalinimui yra nustatyta išankstinė bylos sprendimo ne teisme tvarka (CPK 296 str.) pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.12.08:2010 Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl- 825 (su vėlesniais pakeitimais), kuris ir nustato naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimo tvarką. Teismo sprendimas leidžia atsakovei nesilaikyti nustatytos tvarkos, o reikalauti įvykdyti teismo sprendimą.
5. Atmesdamas ieškinį, teismas pažeidė ieškovės nuosavybės teises, nes pagal Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarės R. S. (notarinio registro Nr.2-1362) patvirtintą 2006 m. vasario 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį apeliantė įgijo 1/2 dalį palėpės virš jai priklausančio buto. Nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties ir nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos atsakovė neginčija. Anot apeliantės, palėpės patalpos buvo įgytos kartu su nustatyta naudojimosi tvarka ir įrengtu patekimu į jas. Todėl teismo pasiūlymas „sukonstruoti“ atskirą įėjimą iš lauko prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, nes palėpės patalpos yra trečiame aukšte, todėl atskiros patalpos į palėpę įrengimas pareikalaus labai didelių ir neprotingų išlaidų; gyvenamasis namas yra Nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ir apsaugos zonoje, dėl ko bus keliami papildomi reikalavimai projektui ir neaišku, ar iš viso bus duotas sutikimas ir leidimas atskiro priestato patekimui į palėpę statybai.
6. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog užmūrytas įėjimas į palėpę nepažeidžia ieškovės teisių, nes ji yra davusi sutikimą rekonstrukcijai. Apeliantė pažymi, kad bendraturtis duoda sutikimą ne bendrai teisei į statybą įgyvendinti, bet konkretiems statybos darbams atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1265/2002; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2012), tuo tarpu ieškovė sutikimo užmūryti įėjimą į palėpę nėra davusi. Todėl teismui atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį nebuvo jokio teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. I. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti atsakovei iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ir procesines teisės normas, kadangi apeliantė nenurodo kokias konkrečiai teisės normas pažeidė teismas.
2. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2006 m. vasario 1 d. pirkimo –pardavimo sutartyje nustatyta naudojimosi tvarka rūsio patalpomis R-1, R-2, R-6, R-8, ½ dalimi rūsio patalpos R-7, pirmo aukšto patalpomis 1-1, 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, ½ dalimi palėpės virš ieškovės buto reiškia, kad minėtos patalpos ar jų dalis ieškovei priklauso nuosavybės teise. Atsakovė pažymi, kad 2006 m. vasario 1 d. sutarties pagrindu ieškovei perėjo nuosavybės teisė tik į sutartyje nurodytą gyvenamojo namo ir kiemo statinių dalį, tuo tarpu tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nustatyta naudojimosi tam tikromis patalpomis tvarka nereiškia, kad ieškovė įgijo į jas nuosavybės teisę. Be to, apeliantė nepagrįstai nurodo, kad nusipirko ginčo palėpę, kadangi pirkimo – pardavimo sutartyje tik nurodyta naudojimosi ½ palėpės virš ieškovės buto tvarka. Tačiau palėpė yra ne virš ieškovės buto, o virš atsakovės buto. Todėl sutartyje nurodytos palėpės faktiškai nėra.
3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas išsprendė klausimą, kuris nėra priskirtas teismo kompetencijai, kadangi pastato ar patalpų atidalinimui yra nustatyta išankstinė bylos sprendimo ne teisme tvarka (CPK 296 str.). Atsakovės nuomone, apeliantė nepagrįstai remiasi Statybos techninio reglamento STR I 12.08:2010 Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. DI-825, kadangi minėtas reglamentas nustato nekilnojamojo turto objektų formavimą ne ginčo tvarka, kai bendraturčiai bendru sutarimu kreipiasi dėl nekilnojamojo turto objekto atidalinimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje priešieškinis buvo pareikštas remiantis CK 4.80 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendros dalines nuosavybes. Nei CK normos, nei apeliantės nurodytas STR nenumato ikiteisminės ginčo dėl turto atidalinimo nagrinėjimo tvarkos. Priešingai CK 4.80 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Be to, apeliacinio skundo argumentai prieštarauja ir kasacinio teismo praktikai, kuri numato, jog bendratučiams nesutarus dėl atidalijimo būdo, jį gali nustatyti teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje NR. 3K-3-322/2012).
4. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškinį, pažeidė ieškovės teises, kadangi, ieškovės nuomone, ji palėpės patalpas nusipirko kartu su nustatyta naudojimosi tvarka ir įrengtu patekimu į jas. Atsakovės nuomone, ieškovė nepagrįstai suabsoliutina savo teisę naudotis palėpe, kadangi pagal CK normas savininko teisės gali būti ginamos ne tik teise naudotis bendru daiktu, bet ir atidalinimu iš bendros dalinės nuosavybės. Nagrinėjamoje byloje buvo pareikštas priešieškinis dėl atidalinimo iš bendros dalinės nuosavybės. Pagal kasacinio teismo praktiką, atidalijimas iš bendrosios dalines nuosavybės yra prioritetinis bendraturčio teisių gynimo būdas, nes jis leidžia visiškai nutraukti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius ir taip išvengti įvairių konfliktų ar suvaržymų, kylančių ar galinčių kilti bendraturčiams valdant, naudojantis ar disponuojant dalimi bendrosios nuosavybės teisėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo šalių pareikštus reikalavimus kompleksiškai ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės pareikštas reikalavimas dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės geriau atitinka bendraturčių interesus, nes tokiu būdu bus išvengta ginčų ateityje.
5. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas klaidingai vertino bylos įrodymus ir sprendė, jog užmūrytas įėjimas į palėpę nepažeidžia ieškoves teisių, nes ji yra davusi sutikimą rekonstrukcijai. Atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovei nuo 2008 metų buvo žinoma apie įrengtas duris, tačiau ji niekada nesiekė naudotis palėpe. Liudytojas E. K., kuris atliko statybos darbus, teisme paaiškino, kad name ginčo palėpės de facto nėra, nes ši patalpa turėtų būti laikoma stogo dalimi, kurios silpnos perdangos netinkamos suformuoti atskirą patalpą, kad visos šios perdangos yra virš atsakovės gyvenamosios patalpos.
6. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad iš teismo sprendimo neaišku, iš kokių patalpų susidės kiekvienas atskiras turtinis vienetas ir kuriam turtiniam vienetui turėtų būti priskirtos patalpos, pažymėtos indeksu R-7, R-5, pirmo ir antro aukšto laiptinė, o dėl antro aukšto laiptinės pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė. Atsakovės nuomone, šį argumentą paneigia sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje detaliai nurodyta, kokios gyvenamo namo patalpos priskirtinos ieškovei.
7. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė neturėjo sutikimo konkretiems rekonstrukcijos darbams atlikti bendrosios dalinės nuosavybes teise valdomame pastate, todėl atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį nebuvo jokio teisinio pagrindo. Atsakovės nuomone, teismui tenkinus priešieškinį, neliko pagrindo tenkinti ieškinio. Be to, byloje pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2015 m. rugpjūčio mėn. 11 d. raštas Nr.( 15.2)21)–11775 patvirtina, kad atsakovė nėra atlikusi rekonstrukcijos. Todėl apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų reikalavimus, nes nebuvo nustatyta tvarka parengto statybos projekto ir gauta statybos leidimo.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinis skundas nepagrįstai grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2012, kadangi nagrinėjamos bylos ir bylos, kurioje priimta nurodyta nutartis faktinės aplinkybės skiriasi, – kasacinio teismo nutarties atveju buvo atlikta rekonstrukcija, t. y. pristatytas priestatas be bendraturčio sutikimo. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo atliktas paprastas remontas, turint ieškovės rašytinį sutikimą rekonstrukcijos atlikimui.
9. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė negalėjo remtis ieškovės gautu sutikimu, kadangi sutikimas abstraktus. Atsakovė pažymi, kad ieškovės duotas sutikimas ne tik patvirtina, kad ieškovei nebuvo svarbu naudotis palėpe ir į ją esančiu patekimu, bet ir tai, kad ieškovė davė sutikimą bet kokiai rekonstrukcijai.
10. Apeliantei kilus neaiškumų dėl priimto teismo sprendimo, t. y. kaip ieškovei naudotis rūsio patalpa pažymėta indeksu R-5, į kurią patenkama iš patalpos R-4, kuri pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista atsakovei, bei kokiu būdu atsakovė pateks į jai priteistas patalpas, pažymėtas indeksais R-3 ir R-4, atsakovė, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė gali patekti į patalpą R- 5 iš patalpos R-7, sutinka įrengti įėjimą. Atsakovė taip pat sutinka įsirengti įėjimą į patalpą R-4 iš kiemo pusės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei S. B. ir atsakovei V. I. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ginčo patalpos gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 18). Ieškovei nuosavybės teise priklauso 36/100 dalys patalpų pagal 2006 m. vasario 1 d. pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje numatyta, kad pirkėja (ieškovė) naudosis gyvenamojo namo, kurio plotas 259,13 kv. m, patalpomis, pažymėtomis R-6/16.93 kv. m., R-2/3.74 kv. m., R-1/5.37 kv. m., R-8/5.06 kv. m., ½ dalimi R-7/3,62 kv. m., 1-1/5,41 kv. m., 1-2/4,03 kv. m., 1-3/17,13 kv. m., 1-4/19,22 kv. m., 1-5/14,18 kv. m., viso 92,88 kv. m., ½ dalimi palėpės virš jai priklausančio buto (t. 1, b. l. 9-11). Minėta sutartis yra notariškai patvirtinta ir įregistruota viešame registre, todėl nustatyta naudojimosi ginčo patalpomis tvarka yra privaloma ir atsakovei, t. y. kitų 64/100 dalių patalpų bedraturtei (CK 4.81 straipsnio 2 dalis).
CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančio atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši įstatymo nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis, todėl tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiamas ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas mišrus atidalijimo būdas, kuris taikomas, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių idealiųjų dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tokiais atvejais galimas atidalijimas natūra teisingai kompensuojant gautosios padalyto daikto dalies ir idealiosios dalies skirtumą pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009; 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2012; kt.)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Be to, bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005). Atidalijimu turi būti užtikrintas tokio turto naudojimo racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2007).
Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad atsiliepdama į atsakovės priešieškiniu siūlomą ginčo patalpų atidalinimo būdą, ieškovė teikė į bylą kitą atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantą (t. 1, b. l. 141-142, 146-163), kuris, anot ieškovės, labiau atitinka šalių idealines valdomo turto dalis, tačiau teismas ieškovės pateikto varianto nesvarstė ir dėl jo iš viso nepasisakė. Be to, ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pagal atsakovės siūlomą atidalinimo planą, kuomet gyvenamojo namo palėpė atitektų atsakovei, ieškovė netektų 5,91 kv. m. jai priklausančios nuosavybės dalies, minėta aplinkybė konstatuota ir teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, tačiau teismas šios aplinkybės netyrė ir kompensacinio varianto neanalizavo (t. 1, b. l. 129, t. 2, b. l. 6). Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, nemotyvuotai priteisdamas ieškovei rūsio patalpą R-5 6,82 kv. m. (t. 1, b. l. 27, 101), neatsižvelgė į tai, kad ieškovė neturės galimybės laisvai patekti į šią patalpą. Nurodytą aplinkybę atsiliepime į apeliacinį skundą (10 punktas) pripažino ir atsakovė, siūlydama kompensuoti (įrengti) patekimą į šią patalpą. Be to, savo procesiniuose dokumentuose atsakovė pripažino, kad ieškovei priklauso ½ dalis ginčo palėpės, kad galima įrengti kitą analogišką patekimą į palėpę pagal atsakovės siūlomą variantą ir teikė tai patvirtinančius įrodymus (t. 1, b. l. 38, 46), taigi pati atsakovė siūlė alternatyvų (racionalų) ginčo sprendimo ir ieškovės teisių gynimo būdą, tačiau teismas tokio varianto nesvarstė.
Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalies, 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio reikalavimus, faktiškai neaiškino ginčo turto atidalijimo galimybių, todėl neatskleidė bylos esmės. Šis proceso pažeidimas yra esminis ir jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu byla perduotina iš naujo nagrinėti Kauno apylinkės teismui.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės ieškinys ir atsakovės priešieškinis turi būti nagrinėjami kompleksiškai, todėl konstatavus teismo sprendimo dalies dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, netinkamą taikymą naikintina ir teismo sprendimo dalis dėl ieškovės ieškinio (ne)pagrįstumo.
Atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškinį ir perdavus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, Kauno apygardos teisme 2016 m. vasario 8 d. gautas atsakovės atstovės prašymas nutraukti apeliacinį procesą civilinėje byloje, kadangi apeliantė, pašalinusi apeliacinio skundo trūkumus, pateikė apeliacinį skundą pavėluotai, pasibaigus jo trūkumų šalinimo terminui (t. 21, b. l. 36-37). Teisėjų kolegija pažymi, kad pasibaigus apeliacinio skundo (atsiliepimo į apeliacinį skundą) padavimo terminui, keisti (pildyti) šiuos procesinius dokumentus draudžiama (CPK 318 straipsnio 3 dalis, 323 straipsnis). Be to, pataisytas apeliacinis skundas buvo priimtas teisėjo rezoliucija (t. 2, b. l. 17), dėl ko spręstina, kad praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas bylą išnagrinėjusio teisėjo buvo atnaujintas (CPK 78 straipsnio 1 dalis). Todėl tenkinti atsakovės prašymą nėra teisinio pagrindo.
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.