- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-97-387-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01161-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Leonarda Gurevičienė
- Kaltinamasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- G. Ž.
- Advokatai
- Valdas Pumputis
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-387/2013
Teisėja Ramunė Valiulytė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01161-2010-5 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7.4.;1.2.19.4.
2014 m. kovo 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo G. Ž. atstovo advokato V. P. ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013-10-31 nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas pagal BK 228 str. 1 d. nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo sudėties.
G. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, o būtent tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju - Vilniaus aps. VPK Elektrėnų K VTV PP Vievio PN tyrėju, 2010-08-08 apie 11 val., viešoje vietoje - Vievyje, Kauno g., prie parduotuvės „Maxima", ne tarnybos metu, sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį G. Ž., sudavė pastarajam tris smūgius į veido sritį, tuo padarant pastarajam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas apatinės lūpos kairės pusės raudonyje ir gleivinėje, viršutinių 1-2 kairės pusės dantų vainikų išnirimą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kaltinime konstatuota, kad V. S. pažeidė 1999-07-08 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VII-1316 15 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. numatytus reikalavimus, tai yra laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės Interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 24 str. numatytus reikalavimus dėl fizinės prievartos panaudojimo, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, tuo padarydamas didelę žalą valstybei.
Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (toliau - Prokuroras) prašo panaikinti 2013-10-31 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d. ir skirti jam 50 MGL (6 500 Lt) baudą. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. Ž. pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies, atsižvelgiant į teismų praktiką išnagrinėtose tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Pasak Prokuroro, apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, jog V. S. suformuluotas kaltinimas yra neaiškus ir nekonkretus. Skunde pažymima, jog esant neaiškiam ir nekonkrečiam kaltinimui, teismas bylą galėjo perduoti prokurorui, nurodydamas, jog kaltinamasis aktas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų. Be to, kaltinime yra aiškiai nurodyta kokių teisės aktų reikalavimus pažeidė V. S., pastarasis suprato kuo buvo kaltinimas, davė parodymus, gynyba nekėlė klausimo dėl kaltinimo neaiškumo.
Prokuroro teigimu, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis G. Ž. buvo užkluptas darantis administracinį teisės pažeidimą, jo veiksmai pasireiškė nedideliu chuliganizmu. Taigi teisės pažeidimo pavojingumo laipsnis buvo nedidelis, todėl ir jo užkardymui panaudotos prievartos priemonės turėjo būti adekvačios, panaudotos darant daugmaž proporcingą žalą pažeidimą padariusiam asmeniui. Skunde nurodoma, kad šio įvykio metu prieš administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį buvo panaudota fizinė jėga, dėl ko nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Prokuroro manymu, šiuo atveju nebuvo jokios pagrįstos būtinybės naudoti tokio masto prievartos priemonę – fizinę jėgą, kurios poveikis pasireiškė sužalojimais pažeidimą padariusiam asmeniui. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjęs asmuo policijos pareigūnui nesipriešino. Jo sulaikymas buvo greitas epizodinis veiksmas, vykęs ant tilto, kur nebuvo kitų asmenų. Tačiau V. S. pažeidėjo ėmėsi sulaikyti apimtas didelio susijaudinimo ir norėdamas atkeršyti už tai, kad šis apšlapino jo transporto priemonę. Tuo tarpu pareigūnui leistinų prievartos priemonių panaudojimas tikslu ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint savo smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, taip pat siekiant atkeršyti vien už tai, kad pažeidėjas apšlapino jo automobilį, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla, o tokio pobūdžio pažeidimas daro didelę žalą visos Lietuvos policijos įvaizdžiui. Prokuroras pažymi, kad V. S. veiksmai pagal formuojamą teismų praktiką traktuotini kaip įgaliojimų viršijimas.
Prokuroras nurodo, kad pirmos instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog V. S. turėjo pagrindą panaudoti pažeidėjo G. Ž. atžvilgiui fizinę prievartą. Pasak prokuroro, darydamas tokią išvadą, teismas nepagrįstai itin kritiškai vertino paties nukentėjusiojo G. Ž., liudytojų J. B., L. V., S. S. parodymus, specialistės paaiškinimus, sureikšmindamas A. V. (V. S. sugyventinės) bei kitų policijos pareigūnų (V. S. bendradarbių parodymus). Prokuroro teigimu, pirmos instancijos teismo akcentuotas nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes yra vertinama ne G. Ž. sveikatai atsiradusių pasekmių visuma, o policijos pareigūno priešinga teisei veika.
Šalies argumentai
Nukentėjusiojo G. Ž. atstovas advokatas V. P. (toliau - pareiškėjas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013-10-31 Trakų rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį, ir priimti V. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį bei patenkinti civilinį ieškinį. Nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. S. suformuluotas kaltinimas yra neaiškus ir nekonkretus. Kaltinamasis nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nesigynė, kad jam kaltinimas yra neaiškus ir jis nesupranta kokių pareigų pažeidimų kaltinamas. Be to, kaltinime yra aiškiai nurodyti teisės aktai, kurių reikalavimus pažeidė V. S..
Pareiškėjas pažymi, kad nors V. S. įvykio metu ir nebuvo tarnyboje, tačiau vadovaujantis Policijos įstatymo 17 str. yra laikomas pareigūnu ir ne tarnybos metu. Juo labiau, kad pats V. S. pripažino, jog priėjęs prie nukentėjusiojo, parodė policijos pareigūno pažymėjimą ir veikė kaip policijos pareigūnas. Taigi jis yra tinkamas subjektas BK 228 str. 1 d. prasme.
Pareiškėjo teigimu, V. S. neteisėtai naudojo fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, kadangi nei Policijos veiklos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato galimybės policijos pareigūnui vartoti smurtą sulaikomo asmens atžvilgiu. Nei smūgis į dantis, nei smūgis į akies sritį nėra profesionalūs koviniai veiksmai skirti pažeidėjo sulaikymui bei aptariamomis aplinkybėmis negali būti laikomi pateisinama naudotina fizine prievarta, visų pirma dėl to, kad jokio pavojingo kėsinimosi ir (ar) aktyvių veiksmų vengiant sulaikymo nebuvo. Pasak pareiškėjo, šią aplinkybę patvirtino liudytojas L. V. bei pats G. Ž.. Tuo tarpu Policijos įstatymo 24 str. numato, kad fizinė prievarta naudojama tik tuomet, kai pažeidimą padaręs asmuo aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Be to, pažeidėjo atžvilgiu naudojama prievarta turi būti adekvati pažeidėjo pasipriešinimui. Prievartos naudojimui įstatymo yra nustatyti ir papildomi reikalavimai: ji gali būti naudojama tik po to, kai visos įmanomos įtikinimo ar kitos įtikinimo priemonės nebuvo veiksmingos; prieš naudodamas fizinę prievartą policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus; naudojant fizinę prievartą visais atvejais stengiamasi išvengti sunkių pasekmių. Tuo tarpu V. S. šių reikalavimų nesilaikė.
Pareiškėjo manymu, pirmos instancijos teismo išvados dėl sužalojimų padarymo vietos, laiko ir mechanizmo prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Įvertinus pastaruosius, galima konstatuoti, kad G. Ž. buvo sužalotas V. S. ir sužalotas būtent sulaikymo metu. Tą patvirtina apklaustų liudytojų parodymai, specialisto išvada, kurioje nurodoma, jog nukentėjusiojo sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė J. G. – D. patvirtino išvadą, paaiškindama, kad pagal V. S. pateikiamą įvykių versiją tokie sužalojimai negalėjo atsirasti. Pareiškėjas akcentuoja, kad apylinkės teismas pats sau prieštarauja pripažindamas, jog G. Ž. buvo sužalotas sulaikymo metu ir tuo pačiu metu teigdamas, kad jis buvo sužalotas ne V. S., nors be pastarojo nukentėjusiojo sulaikyme daugiau niekas nedalyvavo. Taip pat, pareiškėjo nuomone, V. S. kaltės neeliminuoja ir ta aplinkybė, kad G. Ž. į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus dviem dienoms po įvykio.
Pareiškėjas pažymi, kad V. S., sužalodamas G. Ž., veikė tyčia. Jis panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu aiškiai neadekvačią fizinę prievartą. Be to, panaudota prievarta buvo nukreipta ne į pažeidėjo sulaikymą, bet į jo sužalojimą, kaip V. S. reakcija į jo atžvilgiu padarytą administracinį teisės pažeidimą. Smūgiuodamas į veidą, V. S. turėjo suvokti, kad jo veiksmai nukreipti į nukentėjusiojo sužalojimą, o ne į tarnybinių funkcijų atlikimą, juolab, kad tą jis galėjo padaryti ir iškvietęs netoliese buvusius pareigūnus.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad V. S. padaryta žala BK 228 str. 1 d. prasme vertintina kaip didelė, kadangi jis savo veiksmais pažeidė LR Konstitucijos įtvirtintas ir ginamas žmogaus bei asmens laisvės neliečiamumo teises, tai padarė būdamas pareigūnas ir padarė nesant jokio objektyvaus būtinumo, dėl ko buvo sumenkintas policijos kaip valstybinės institucijos autoritetas.
Atsikirtimais į apeliacinius skundus išteisintojo V. S. gynėjas advokatas E. M. prašo atmesti nukentėjusiojo ir Prokuroro apeliacinius skundus, paliekant galioti Trakų rajono apylinkės teismo 2013-10-31 nuosprendį. Atsikirtimuose gynėjas advokatas nurodo, jog byloje nėra surinktą pakankamai įrodymų, kurie leistų konstatuoti, jog būtent išteisintasis atliko jam inkriminuojamus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami BK 228 str. 1 d. prasme. Pažymi, kad tarnybinių įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje, išteisintasis, būdamas policijos pareigūnas, vykdydamas jam teisės aktais pavestas funkcijas, pasinaudodamas suteiktomis teisėmis, pamatęs G. Ž., darantį administracinį teisės pažeidimą, jį sulaikė, taip užtikrindamas viešąją tvarką ir užkirsdamas kelią teisės pažeidimams. Pasak gynėjo advokato, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog fizinį smurtą G. Ž. atžvilgiu panaudojo būtent V. S.. Taip pat byloje nebuvo vertintos ir kitos aplinkybės, kurios galėtų parodyti paties G. Ž. veiksmus jo sulaikymo metu. Pastarasis prieš tai buvo ne kartą baustas administracine tvarka, tad žinodamas, kas jam gresia ir norėdamas to išvengti, pradėjo muistytis ir priešintis sulaikymui. Neišlaikęs pusiausvyros, kas yra būdinga neblaiviems asmenims, G. Ž. pats nugriuvo ir susižeidė. Gynėjo advokato teigimu, byloje esanti specialisto išvada vertintina kritiškai, kadangi buvo atlikta išimtinai remiantis G. Ž. nurodytomis aplinkybėmis. Be to, vežamas į policijos komisariatą nukentėjusysis nesiskundė išteisintojo veiksmais, nesiprašė jokios medicininės pagalbos.
Gynėjas advokatas nurodo, jog V. S., veikdamas pagal jam suteiktus įgaliojimus, nepadarė didelės žalos valstybei, nediskreditavo pareigūno, institucijos vardo, nes nei sulaikymo intensyvumas, nei jo pavojingumas, trukmė, pasekmės, nei nukentėjusiųjų skaičius, nei jo užimamos pareigos, negali sąlygoti piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir sukelti didelę žalą valstybei. Asmuo norėdamas sukelti žalą, turi to siekti, suprasti, kad veikia priešingai tarnybos interesais, o to šioje byloje nustatyta nebuvo. Taip pat byloje nebuvo nustatyta ir V. S. kaltė dėl jam įkaltinamos veikos padarymo, o ikiteisminis tyrimas buvo nutraukiamas net keturis kartus, nesurinkus pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog V. S. veikę tiesiogine tyčia.
Gynėjo advokato teigimu, G. Ž. pareikštas civilinis ieškinys nepagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, įrodymais, todėl yra atmestinas.
Teismo posėdžio metu prokuroras prašė savo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Nuknetėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas, nukentėjusiojo G. Ž. atstovo advokato apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Pirmos instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. S. išteisintas pagal BK 228 str. 1 d., naikintinas ir V. S. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinių skundų argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog išteisintasis V. S. padarė jam įkaltintą nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d.
Apygardos teismas nustatė, kad V. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes būdamas valstybės tarnautoju - Vilniaus aps. VPK Elektrėnų K VTV PP Vievio PN tyrėju, 2010-08-08 apie 11 val., viešoje vietoje - Vievyje, Kauno g., prie parduotuvės „Maxima", ne tarnybos metu, sulaikydamas administracinį teisės pažeidimą padariusį G. Ž., sudavė pastarajam tris smūgius į veido sritį, tuo padarant pastarajam poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose su kraujosruva dešinės akies obuolio junginėje, paviršines muštines žaizdas apatinės lūpos kairės pusės raudonyje ir gleivinėje, viršutinių 1-2 kairės pusės dantų vainikų išnirimą, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tuo V. S. pažeidė 1999-07-08 Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VII-1316 15 str. 1 d. 1, 3, 4 ir 5 p. numatytus reikalavimus, tai yra laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės Interesams, tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba ir 2000-10-17 Policijos veiklos įstatymo Nr. VIII-2048 24 str. numatytus reikalavimus dėl fizinės prievartos panaudojimo, iškraipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino policijos kaip valstybės institucijos įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, tuo padarydamas didelę žalą valstybei.
Apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, nustatytas aplinkybes grindžia byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarydama priešingą išvadą nei pirmos instancijos teismas.
Pripažintina, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog sulaikydamas G. Ž., V. S. savo tarnybinius įgaliojimus panaudojo priešingai tarnybos interesams, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.
Taip, priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, duodamas parodymus teisme, pats nukentėjusysis nepripažino tos aplinkybės, kad V. S. pareikalavus eiti su juo į policijos nuovadą, jis nepakluso, muistėsi ir pan. Priešingai, G. Ž. nurodė, kad V. S., priėjęs prie jo, tik parodė savo pažymėjimą, tačiau jokių reikalavimų nepateikė, o paskui staiga kelis kartus sudavė jam į veidą. Pasak nukentėjusiojo, muistėsi jis paskui, jau po smūgių sudavimo, kadangi nuteistasis užlaužė jam rankas, o jis springo krauju (b. t. 2, b. l. 109). Pažymėtina, jog liudytojai J. B., L. V. taip pat nurodė, jog G. Ž. nesipriešino sulaikymui (b. t. 2, b. l. 112, 157). Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarąją aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir Elektrėnų PK policijos pareigūnų parodymai, iš kurių matyti, jog G. Ž. tiek vežamas į policijos komisariatą, tiek būdamas sulaikytas elgėsi ramiai, pareigūnams nesipriešino. Sutiktina su nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde išsakytu argumentu, jog pirmos instancijos teismas prieštarauja pats sau iš pradžių teigdamas, jog nežymaus sveikatos sutrikdymo faktas negali būti pats savaime besąlygiškai vertinamas kaip tarnybos pareigų pažeidimas ir tuo tarsi pripažindamas, jog G. Ž. buvo sužalotas V. S. sulaikymo metu, o kitur nurodydamas, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusįjį sužalojo būtent nuteistasis.
Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo teiginiu, jog kaltinimas V. S. dėl trijų smūgių sudavimo nukentėjusiajam grindžiamas tik pastarojo parodymais, kurie nėra nuoseklūs. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiojo parodymus dėl V. S. smūgių jam sudavimo fakto patvirtina liudytojo L. V., J. B., S. S. parodymai, specialistės paaiškinimai, specialisto išvada, kita bylos medžiaga. Taip liudytojas L. V. nurodė matęs kaip būdamas ant pėsčiųjų tilto V. S. sudavė G. Ž. į veidą. Liudytojas taip pat patvirtino matęs ant nukentėjusiojo veido kraują, kaip šis spjaudėsi kraujais (b. t. 2, b. l. 157). Netikėti šiais liudytojo parodymais teismas neturi jokio pagrindo, juo labiau, kad jie atitinka kitą byloje surinktą medžiagą. Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas J. B. patvirtino matęs visą kruviną nuo pėsčiųjų tilto vedamą nukentėjusįjį (b. t. 2, b. l. 112). Tai, jog ant G. Ž. veido bei drabužių buvo kraujo žymės patvirtino ir jį į Elektrėnų PK pristatęs liudytojas J. P. (b. t. 2, b. l. 118). Tuo tarpu liudytojas S. S., kuris įvykio dieną pavežė G. Ž. iki viaduko ir matė jį prieš pat įvykį, pažymėjo, jog jų kelionės metu nukentėjusysis buvo sveikas, nesumuštas, jokių sužalojimų ant jo nesimatė (b. t. 2, b. l. 145). Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, aukščiau aptartų duomenų kontekste V. S. kaltės įrodymu laikytina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 2927/10(01), kurioje konstatuota, jog G. Ž. veide nustatyti sužalojimai padaryti kietu, buku ribotą paviršių turinčiu daiktu ir nebūdingi griuvimui (b. t. 1, b. l. 71-74). Duodama paaiškinimus teisiamajame posėdyje, teismo medicinos ekspertė J. G. – D. nurodė, kad išvada buvo padaryta vadovaujantis ne nukentėjusiojo paaiškinimais, bet jo apžiūros duomenimis, t. y. realiai jį apžiūrint. Taip pat ekspertė, nors ir pripažino, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai galimai galėjo atsirasti jam atsitrenkus į laiptų briauną ar pan., tačiau pažymėjo, jog tokiu atveju turėjo būti labai stipri jėga, kadangi paprasto kontakto metu dantys išsimušti negalėjo. Ekspertė akcentavo, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai atsirado dėl kontakto su riboto paviršiaus daiktu. Tai yra muštinė žaizda. Akcentuotina, kad komentuodama V. S. parodymų patikrinimą vietoje, ekspertė nurodė, jog pagal išteisintojo pasakojimą tokie sužalojimai nukentėjusiojo veide atsirasti negalėjo (b. t. 2, b. l. 144).
Nepagrįstu laikytinas apylinkės teismo teiginys, jog tai, kad G. Ž. kreipėsi į policiją praėjus dviem dienoms po įvykio, o dėl medicininės pagalbos suteikimo iš viso nesikreipė, kelia abejones dėl V. S. neteisėtų veiksmų prieš jį panaudojimo. Teismo medicinos ekspertės J. G. – D. teigimu, praėjus tam tikram laikui po dantų išmušimo, žaizdos užgyja, užsitraukia ir asmuo jau pats sprendžia ar jam reikia kreiptis dėl medicininės pagalbos suteikimo (b. t. 2, b. l. 144). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad laikotarpiu nuo 2010-08-08 iki 2010-08-10 nukentėjusysis patyrė kitą panašaus pobūdžio traumą, tad ta aplinkybė, jog jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas praėjus kelioms dienoms po įvykio, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Tas pats pasakytina ir dėl pirmosios instancijos teismo akcentuojamų aplinkybių, susijusių su tuo, jog būdamas sulaikytas G. Ž. nesiskundė policijos pareigūnams dėl patirto fizinio smurto, taip pat neprašė medicininės pagalbos.
Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo taip pat yra akcentuojami nukentėjusiojo parodymų netikslumai dėl V. S. jam suduotų smūgių skaičiaus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog tai išteisintojo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Specialisto išvada yra neginčytinai nustatyta, jog G. Ž. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Be to, kaip teisingai pažymėta Prokuroro apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju vertinama ne G. Ž. sveikatai atsiradusių pasekmių visumą, bet policijos pareigūno priešinga teisei veika.
Vertinant V. S. parodymus, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis davė parodymus tik vieną kartą – 2010-08-30, kur nurodė, kad jam vedant nukentėjusįjį nuo tilto, pastarasis muistėsi, išsisukinėjo, dėl to nugriuvo aukštielninkas ant nugaros. Pasak išteisintojo, jis jį pakėlė, tuomet G. Ž. bandė jam kumščiu suduoti smūgį į veidą. Norėdamas išvengti smūgio, išteisintasis nukentėjusįjį atstūmė, tačiau šis, griūdamas, nutempė kartu ir V. S.. Išteisintasis taip pat pažymėjo, jog griūdamas G. Ž. atsimušė į tilto atramą, bet kuria vieta nurodyti negalėjo (b. t. 1, b. l. 120). Vėliau išteisintasis parodymus duoti atsisakė, prašydamas vadovautis jo 2010-08-30 duotais parodymais. 2012-08-10, dalyvaudamas parodymų patikrinimo vietoje metu, V. S. nurodė, kad G. Ž., vedamas link laiptelių, nugriuvo ant nugaros. Po to, V. S. jį pakėlė ir jie ėjo toliau, tačiau nukentėjusysis muistėsi, dėl ko jie abu nugriuvo. V. S. parodė, jog jis nugriuvo ant nugaros, o G. Ž. jį užgriuvo. Pažymėtina, kad apie jokį bandymą suduoti jam smūgį parodymų patikrinimo vietoje metu V. S. jau neužsiminė. Taip pat nurodė skirtingas jo ir nukentėjusiojo griuvimo aplinkybes – pasak V. S., jis nugriuvo ant nugaros, o nukentėjusysis jį užgriuvo, tuo tarpu 2010-08-30 išteisintasis parodė, kad G. Ž. bandant suduoti jam smūgį, jis G. Ž. pastūmė, o pastarasis griūdamas nutempė kartu ir V. S.. Taigi pagal pastaruosius išteisintojo parodymus akivaizdu, jog tai būtent jis turėjo užgriūti nukentėjusįjį, o ne atvirkščiai. Sunkiai tikėtina, jog nukentėjusiajam tempiant jį į priekį, V. S. galėtų nugriūti ant nugaros. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog parodymų patikrinimo vietoje metu, V. S. jau nekalbėjo apie tai, kad G. Ž. griūdamas atsimušė į tilto atramą, bet akcentavo, jog įvykio metu šalia tilto augo du medžiai, kurie šiuo metu jau yra nukirsti (b. t. 1, b. l. 140). Apklausiamas teisiamajame posėdyje V. S. teigė, kad vedamas į policijos nuovadą, nukentėjusysis nugriuvo. Paskui V. S., pamatęs G. Ž. kairės rankos mostą, pasitraukė nuo nukentėjusiojo, tuo pačiu patraukdamas G. Ž. paskui save. Dėl pastarosios priežasties jie abu nugriuvo. Taigi bylos nagrinėjimo metu išteisintasis pateikė iš esmės jau trečią įvykio versiją (b. t. 2, b. l. 158-159). Be to, V. S. ir toliau teigė, jog nematė jokio kraujo ant G. Ž. veido, kas akivaizdžiai prieštarauja jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčių liudytojų J. B., J. P. aukščiau aptartiems parodymams.
Teisėjų kolegija kaip prieštaringus vertina ir policijos pareigūnų parodymus, kuriais vadovavosi apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį. Taip liudytojai A. B., Č. S. parodė, jog ant G. Ž. matomų sumušimo požymių nebuvo. Tuo tarpu liudytojas J. P. parodė, kad ant nukentėjusiojo veido buvo kraujo žymės. Liudytojas V. D. paaiškino, jog ant G. Ž. veido (kaktos ir skruosto) buvo nešvieži nubrozdinimai (b. t. 3, b. l. 111). Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojos A. V. parodymais taip pat reikėtų vadovautis tiek, kiek jie atitinka kitą byloje surinktą medžiagą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad byloje yra nustatyta, jog V. S. yra A. V. sugyventinis, juos sieja stiprūs tarpusavio ryšiai. Teismo posėdžio metu liudytoja parodė, jog viską matė 60-70 m. atstumu. Pažymėjo, jog G. Ž. vedamas muistėsi, jog G. Ž. pastūmus V. S., jie abu buvo nukritę ant tilto, jog jos vyras apačioje, užlaužęs ranką, vedėsi G. Ž. į policijos nuovadą. Tačiau, taip smulkiai apibūdindama visas įvykio detales, tuo pačiu liudytoja nurodė, jog G. Ž. veido ir kraujo žymių ji neįžiūrėjo, nors liudytojo J. B. parodymais byloje neginčytinai nustatyta, jog vedamas į nuovadą G. Ž. buvo visas kruvinas (b. t. 2, b. l. 112). Buvo kruvinas ne tik jo veidas, bet ir marškinėliai.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje surinktais ir teismo aukščiau išnagrinėtais įrodymais V. S. kaltė padarius jam inkriminuojamą, BK 228 str. 1 d. numatytą veiką, yra įrodyta visiškai. Byloje surinktais objektyviais duomenimis yra neginčytinai nustatyta, jog nukentėjusysis G. Ž. buvo užkluptas darantis administracinį teisės pažeidimą, jo veiksmai pasireiškė nedideliu chuliganizmu. Pažymėtina, jog teisės pažeidimo pavojingumo laipsnis tikrai nebuvo didelis, todėl ir jo užkardymui panaudotos prievartos priemonės turėjo būti adekvačios, panaudotos darant daugmaž proporcingą žalą pažeidimą padariusiam asmeniui. Tačiau V. S. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinę jėgą, dėl ko pastarajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad byloje apklaustų liudytojų J. B., L. V. ir kt. parodymais, nustatyta, jog G. Ž. nesipriešino sulaikymo metu, tad šiuo atveju nebuvo jokios pagrįstos būtinybės naudoti jo atžvilgiu prievartos priemones, juo labiau tokio masto. Įvertinusi veikos padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog veikos padarymui įtakos turėjo tai, jog V. S. pažeidėjo ėmėsi sulaikyti apimtas didelio susijaudinimo ir norėdamas atkeršyti už tai, kad šis apšlapino jo transporto priemonę.
Pažymėtina, kad V. S. jam įkaltinamą nusikalstamą veiką įvykdė veikdamas tiesiogine tyčia. Jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir jų norėjo.
Taikant BK 228 str. taip pat yra labai svarbus pavojingų padarinių, t. y. didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui, atsiradimas. Žala šiuo atveju suprantama kaip turtinio ar kitokio pobūdžio žala, dėl kurios nukenčia valstybės, tarptautinės viešosios organizacijos, juridinio ar fizinio asmens turtinė padėtis arba (ir) padaromas neigiamas poveikis jų neturtiniams interesams. Kitokio pobūdžio žala gali būti pripažįstama ir fizinė, moralinė, organizacinė ir kito neturtinio pobūdžio žala, padaryta teisės ginamoms ir saugomoms nematerialioms vertybėms (juridinio asmens reputacijai, valstybės tarnybos autoritetui ir pan.). Kvalifikuojant piktnaudžiavimą pagal BK 228 straipsnį šia veika padarytoji žala turi būti pripažinta didele. Didelės žalos požymis yra vertinamasis, todėl kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes: žalos pobūdį, kokiais teisės aktais ginami interesai pažeisti, kaltininko einamų pareigų svarbą ir pan. Baudžiamosios teisės teorijoje neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ar laisvių pažeidimo, ja sumenkinamas valstybės institucijos autoritetas, sutrikdomas šios ar kitos organizacijos darbas ir pan. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. S. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, siekdamas ne užkardyti teisės pažeidimą, bet atkeršyti G. Ž. už jo automobilio apšlapinimą. Tuo tarpu pareigūnui leistinų prievartos priemonių panaudojimas tikslu ne užkardyti teisės pažeidimą, o norint savo smurtiniu elgesiu pademonstruoti savo, kaip pareigūno, turimus valdingus įgalinimus kitų asmenų atžvilgiu, taip pat siekiant atkeršyti vien už tai, kad pažeidėjas apšlapino jo automobilį, visiškai nesiderina su policijos pareigūno tarnybine veikla. Tokio pobūdžio pažeidimas daro didelę žalą visos Lietuvos policijos autoritetui ir vertintinas kaip įgaliojimų viršijimas. Vertindamas padarytos žalos mastą, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad bylos medžiaga (liudytojo L. V., S. S., nukentėjusiojo G. Ž. parodymais) nustatyta, jog neteisėti V. S. veiksmai Vievyje buvo plačiai aptarinėjami, sukėlė didelį rezonansą.
Teismui pripažinus V. S. kaltu, spręstinas jam skirtinos bausmės klausimas. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, kilusius padarinius, V. S. asmenybę. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. į Vilniaus priklausomybės ligų centro, į VšĮ „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“, į VšĮ „Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras“, į Elektrėnų psichikos sveikatos priežiūros centro įskaitas neįrašytas, administracine tvarka nebaustas, neteistas. V. S. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis BK 54 str. nuostatomis, darytina išvada, jog bausmės tikslų galima pasiekti skiriant V. S. švelniausią BK 228 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, jos dydį parenkant arčiau minimalaus BK 47 str. 3 d. numatyto šios bausmės dydžio.
Dėl nukentėjusiojo G. Ž. civilinio ieškinio
Nukentėjusiojo G. Ž. pareikštas civilinis ieškinys dėl 8899,55 Lt turtinės ir 15 000 Lt neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies.
Nukentėjusiojo G. Ž. prašoma priteisti turtinė žala susideda iš: išlaidų, sumokėtų Valstybinei teismo medicinos tarnybai už 2010-08-12 specialisto išvadą (20 Lt); išlaidų, susijusių su išmuštų dantų implantavimu (7250 Lt); kelionių pas odontologą, ikiteisminio tyrimo pareigūnus išlaidų (929,55 Lt); išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (700 Lt).
Vadovaujantis BPK 103, 105 str. str., nukentėjusiojo nurodomos išlaidos, susijusios su 2010-08-12 specialisto išvados apmokėjimu, teismo pripažintinos proceso išlaidomis, yra pagrįstos, todėl priteistinos iš V. S. (b. t. 2, b. l. 54).
Vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš V. S. taip pat priteistinos išlaidos (700 Lt) nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo paslaugoms apmokėti (b. t. 2, b. l. 151).
Prašydamas priteisti išlaidas, susijusias su V. S. išmuštų dantų implantavimu, G. Ž. vadovaujasi odontologijos kabineto „Plexus“ sudarytu gydymo planu (b. t. 2, b. l. 55), kuriame nurodoma gydymo kaina sudaro 7 720 Lt. Teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis paaiškino, kad iki šiol nesikreipė dėl odontologinės pagalbos suteikimo, kadangi neturi tam pinigų (b. t. 2, b. l. 110). Taigi nukentėjusysis patvirtino, jog realiai prašomų priteisti gydymosi išlaidų dar nepatyrė. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai civilinė atsakomybė taikoma, kai nukentėjęs asmuo jau yra realiai patyręs žalos, pavyzdžiui, jau yra turėjęs atitinkamų išlaidų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis), taip įgyvendinant deliktinės civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją bei siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau galimi atvejai, kai žalos padarymo faktas yra akivaizdus arba lengvai įrodomas, o nuostoliams tiksliai apskaičiuoti gali prireikti daug laiko. Tokiais atvejais gali nukentėti nukentėjusio asmens interesai, jeigu jo turtinė padėtis nėra gera ir jam nedelsiant reikia lėšų, pavyzdžiui, nukentėjusiajam dėl sveikatos sužalojimo reikia atlikti mokamą operaciją ar procedūras, tačiau jis neturi tam pinigų. Tokiais atvejais pagal CK 6.249 str. 3 d. teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe ir kaip žalos atlyginimą priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios bylos atveju egzistuoja CK 6.249 str. 3 d. taikymo sąlygos dėl nukentėjusiojo būsimų nuostolių už odontologines paslaugas. Byloje esantys objektyvūs duomenys, sudaro pagrindą manyti, jog nukentėjusiojo nurodomų gydymosi išlaidų atlyginimas yra realiai tikėtinas, nustatytas vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Esant šioms aplinkybėms, iš V. S. nukentėjusiojo G. Ž. naudai priteistinos būsimos gydymosi išlaidos – 7720 Lt.
Prašydamas priteisti jo patirtas kelionių išlaidas, nukentėjusysis pateikė degalų pirkimo kasos aparatų kvitus (b. t. 2, b. l. 57-64), teigdamas, jog visos jo nurodomos išlaidos (iš viso 929,55 Lt) yra susijusios su važiavimais pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, advokatą, odontologą. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 135 str., ieškovas turi tinkamai pagrįsti savo reškiamą reikalavimą. Tuo tarpu šis G. Ž. reikalavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tinkamai pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia ieškovo dėmesį į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką ieškovo pateikiami turėtas išlaidas patvirtinantys dokumentai (šiuo atveju degalų pirkimo kasos aparatų kvitai) vertinami atsižvelgiant į atstumus iki nurodomų objektų, įrašus ligos istorijoje apie lankymąsi gydymo įstaigose (šiuo atveju odontologą), gydymo trukmę ir pan. Pažymėtina, kad vien iš nukentėjusiojo pateiktų dokumentų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, jog visos jo nurodomos išlaidos buvo susijusios su gydymu bei atliekamu ikiteisminiu tyrimu. Iš jų yra visiškai neaišku nei kas važiavo, nei kokiu tikslu, nei kokiu automobiliu. Nukentėjusysis taip pat nenurodo koks yra jo automobilio variklio darbinis tūris ir kiek degalų paprastai sunaudojama. Be to, teismas pažymi, jog savo turėtas kelionės išlaidas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus nukentėjusysis galėjo prašyti atlyginti dar ikiteisminio tyrimo metu, kelionės dieną. Manytina, jog tokiu atveju turėtų išlaidų įrodinėjimo klausimas būtų žymiai paprastesni bei reikalaujantis mažesnio pagrindimo. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, G. Ž. reikalavimas dėl jo patirtų kelionių išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Prašydamas priteisti iš V. S. 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusysis nurodo, jog dėl V. S. veiksmų jis buvo viešai pažemintas, nes buvo sumuštas viešoje vietoje, pažįstamų asmenų akivaizdoje, dėl ko pablogėjo jo reputacija. Jis buvo ilgai viešai aptarinėjamas, jo sumušimo faktas tapo žinomas daugeliui asmenų. Be to, pasak nukentėjusiojo, dėl V. S. neteisėtų veiksmų jam buvo sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinį skausmą su liekamaisiais reiškiniais – ne tik po sumušimo ant veido buvo kraujosruvos, bet ir išmušti du priekiniai dantys, kurie iki šiol nėra implantuoti dėl lėšų stygiaus. Nukentėjusysis pažymi, jog dėl sumušimo turėjo atsisakyti darbo pasiūlymo, patyrė kitus nepatogumus (buvo priverstas dalyvauti įvairiuose procesiniuose veiksmuose, jam atsirado nesaugumo jausmas ir pan.).
Neturtinė žala pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Jie apibrėžiami konkrečiais ir vertinamaisiais požymiais. Spręsdamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas žalos dydžio kriterijus turi būti išnagrinėtas, įvertinant kiekvieno atskiro kriterijaus ir jų visumos reikšmę konkrečiam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos nusikalstamomis veikomis nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, dydį, atsižvelgiama ir į šiomis veikomis padarytą turtinę žalą. Bylos medžiaga nustatyta, kad V. S. įvykdė tyčinį apysunkį nusikaltimą, dėl ko buvo nežymiai sutrikdyta G. Ž. sveikata. Analizuojant CK 6.250 str. 2 d. turinį, svarbu pažymėti ir tai, kad įstatymų leidėjas įpareigojo teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti ne tik į aukščiau išvardintus konkrečius kriterijus, bet ir į kitas reikšmingas bylai aplinkybes, kurios kiekvieną kartą yra nustatomos ir įvertinamos bylą nagrinėjančio teismo. Be to, sprendžiant šį klausimą, teismas yra įpareigotas vadovautis bendraisiais teisės principais. CK 6.250 str. 2 d. specialiai pabrėžiamas teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymo būtinumas, nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nei baudžiamajame, nei civiliniame įstatyme neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Įstatymų leidėjas negali kiekvienai faktinei situacijai sukurti specialios taisyklės ar sprendimo varianto. Tuo tarpu minėti principai leidžia atsižvelgti į konkrečios bylos ypatumus, užpildyti teisinio reglamentavimo spragas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą šioje byloje reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, jog V. S. neteisėtus veiksmus iš dalies sąlygojo paties nukentėjusiojo priešingas teisei elgesys – šlapinimasis viešoje vietoje, t. y. nuo pėsčiųjų tilto, ant pravažiuojančių mašinų. Bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis apšlapino V. S. automobilį, kurio langai važiavimo metu buvo pradaryti. Dėl pastarosios priežasties, šlapimas pateko ir ant kartu su V. S. važiavusios A. V.. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo pažeidimas buvo padarytas dienos metu (11 val.), viešoje, gerai matomoje vietoje, jo paties teigimu, pažįstamų akivaizdoje, tad teismo nuomone, šiais savo veiksmais nukentėjusysis pats save pažemino bei suteikė pagrindą savęs aptarinėjimui dar iki V. S. neteisėtų veiksmų atlikimo jo atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į susiklosčiusią teismų praktiką atlyginant neturtinę žalą tokio pobūdžio bylose, darytina išvada, jog 1 000 Lt yra pakankama suma nukentėjusiojo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, Trakų rajono apylinkės teismo 2013-10-31 nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti visiškai, nukentėjusiojo G. Ž. atstovo advokato V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Trakų rajono apylinkės teismo 2013-10-31 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
V. S. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 228 str. 1 d., ir paskirti jam 50 MGL dydžio ( 6500 Lt) baudą.
Nukentėjusiojo G. Ž. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš V. S. nukentėjusiojo G. Ž. naudai 7720 Lt (septyni tūkstančiai septyni šimtai dvidešimt litų) jo patirtos turtinės , 1 000 Lt (vienas tūkstantis litų) neturtinės žalos ir 720 (septyni šimtai dvidešimt Lt) turėtų procesinių bei atstovo-advokato paslaugų apmokėjimo išlaidų atlyginimui.
Išaiškinti V. S. teismo nuosprendžiu paskirta bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per 6 mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos. Bauda mokama banke į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“. Įmokos kodas 6801. Įmokos kvitą būtina pristatyti į Trakų rajono apylinkės teismą. Asmeniui nesumokėjus jam paskirtos baudos aukščiau nurodytais terminais, bauda gali būti išieškoma priverstinai.
Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.