Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-04 · Administracinė byla Nr. I-666-561/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-04
Bylos Nr.
I-666-561/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02625-2016-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Margarita Stambrauskaitė, Arūnas Kaminskas, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
J. S.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-666-561/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02625-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 18.10., 18.12., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Inos Kirkutienės ir Margaritos Stambrauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjui J. S. (J. S.),atsakovės atstovei Alinai Karpovič,vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2016 m. balandžio 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus (toliau – ir NŽT) sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovę per 6 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti žemės nuosavybes teises natūra iš laisvos valstybinės žemės fondo sklypų sąrašo, lygiaverčiam negrąžintam 0, 8431 ha, žemės sklypui, buvusioje gatvėje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 buvo atkurtos nuosavybės teisės A. N. natūra suteikiant 0,1569 ha žemės sklypą Nr. 101, esantį Džiaugsmo gatvėje, Vilniuje. Minėto sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta į žemės valdos dalį 0,8431 ha nuosavybės teises atkurti vėliau.

Pareiškėjas nurodė, kad kiek jam yra žinoma, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1027 pretendentės buvo išreiškusios valią atkurti žemės nuosavybės teises natūra ir niekada šios valios nekeitė.

Mirus A. I., teisių atkūrimą paveldėjo jos dukrą, pareiškėjo žmona I. S., kuri taip pat 2013 m. liepos 16 mirė, ir šias nuosavybės atkūrimo teises pagal įstatymą paveldėjo pareiškėjas. Pradėjus domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, 2016 m. gegužės 12 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius informavo, jog 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(14.49.3) buvo nuspręsta vietoj tenkančios 0,8431 ha žemės valdos dalies atlyginti pinigais – 2437,84 Eur.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nesutinka su priimtu Sprendimu, pabrėždamas, kad Atkūrimo įstatymas 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi nustatė 5 atkūrimo būdus už miesto teritorijoje turėtą ir valstybės išperkamą žemę, o nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios pakeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos nustatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą pinigais. Šis naujas kompensavimo būdas negali pretendentams užkirsti kelio pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kompensavimo būdus. Pakeistas Atkūrimo įstatymas išplėtė kompensavimo būdų sąrašą, o ne susiaurino iki vieno kompensavimo pinigais.

Pažymėjo, kad aktuali Atkūrimo įstatymo redakcija nenustato termino, per kurį pilietis privalo pasirinkti kompensavimo būdą, t. y. įstatymų leidėjas šį apribojimą panaikino. Todėl piliečių rašytinė valia dėl kompensavimo būdo parinkimo yra įpareigojanti. Aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas taip, kaip jas aiškina atsakovė, pretendentai į žemės grąžinimą atsidurtų nelygioje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo atkuriamos iki 2012 m. sausio 31 d., o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Nurodė, kad valstybės įmonės Registrų centro duomenimis 0, 2280 ha Savanorių pr. 126, Vilniuje, žemės vidutinė vertė 2014 m. gegužės 13 d. vertinimu sudarė 38 230 Eur, o 2016 m. sausio 1 d. vidutinė rinkos vertė sudarė 40 600 Eur. Nustatytą piniginės kompensacijos dydį 1 523 Eur už 1 ha, o indeksuotą vertę 2 437, 84 Eur laikė neadekvačiais negrąžintinos žemės rinkos vertei (apie 1 780,702 Eur už 1 arą).

Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pabrėždamas, kad teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą visų pirma reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę.

Pabrėžė, kad šiuo metu galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Taigi, taikant šią Įstatymo nuostatą, svarbu išsiaiškinti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdo pareiškimo ir (ar) pakeitimo teisinį reglamentavimą. Nurodė, kad būdamas teisių paveldėtojas, tiek jis, tiek mirusioji sutuoktinė I. S. buvo išreiškusi valią atkurti nuosavybes teises į turėtą žemę natūra, o ne pinigais.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visą.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Vilniaus miesto skyriuje vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) 1,000 ha žemės, esančios buvusioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje (dabar (duomenys neskelbtini), Vilnius).

Šalies argumentai

A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad pareiškėja pateiktame prašyme nenurodė būdo, kuriuo siekia įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimą.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra. A. N. įpėdinė I. S. 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini)., Vilniuje.

Pažymėjo, kad Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais. Be to, Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovė skunde nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) reglamentavo, kad piliečiai iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) numatė, kad tuo atveju, kai pilietis iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

Pažymėjo, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos Nr. 1027 medžiagos matyti, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto naikinamojo termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.) neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl sprendė, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

Šalies argumentai

Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę atlikti tam tikrus veiksmus nurodė, kad nėra įmanoma identifikuoti, kokiu būdu pareiškėjas pageidauja atkurti nuosavybės teises, t. y. pateiktame skunde pareiškėjas aiškiai neišreiškė valios dėl padarinių, kurių jis siekia kreipdamasis į teismą. Todėl nėra aišku, kokiu būdu, patenkinus pareiškėjo skundą, turėtų būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nustatyta, kad A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į tuometinę Vilniaus miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 1, b. l. 82).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje 2005 m. lapkričio 7 d. gautas mirusios A. N. dukters A. I. 2005 m. lapkričio 2 d. prašymas „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“, kuriame pareiškėja prašė išnagrinėti jos prašymą ir atkurti A. M. (I.) turėtos žemės nuosavybę natūra (t. 1, b. l. 92).

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. vasario 29 d. raštu Nr. S22-180 „Dėl informacijos bei dokumentų pateikimo“ informavo I. S., kad A. N. buvo įrašyta į Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 2.3-907-01 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei Grigiškių mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą piliečių eilę naujam žemės sklypui individualiai statybai gauti.

Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 2.4-01-7740 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant nuosavybėn neatlygintinai 0,1569 ha ploto naują žemės sklypą individualiai statybai, esantį Džiaugsmo g., Vilniuje (t. 1, b. l. 6). Minėto sprendimo 6 punktu buvo nuspręsta, kad nuosavybės teisės į likusią 0,8431 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau.

2012 m. vasario 10 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2585 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“ atsakovė informavo A. N. turto paveldėtoją I. S., kad Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtindamas papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose būdą – nuosavybės teisių atkūrimą pinigais. Atsižvelgiant į tai, I. S. buvo pasiūlyta per nustatytą terminą pateikti prašymą dėl atlyginimo pinigais.

2012 m. gegužės 16 d. I. S. pateikė atsakovei prašymą, kuriuo paprašė likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra (t. 1, b. l. 183).

Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1569 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ I. S. buvo informuota apie galimybę išreikšti valią dėl iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės A. M. (I.) (A. N.) valstybės išperkamos žemės, valdytos Vilniaus mieste, atkūrimo atlyginanti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (t. 1, b. l. 182).

Vilniaus miesto skyrius 2016 m. kovo 8 d. raštu Nr. 49SF-335-(14.49.104.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės A. M. (I.) (A. N.) iki nacionalizacijos metų turėtą žemę atlyginant pinigais“ informavo A. N. turto paveldėtoją, kad atsižvelgiant į tai, jog A. N. 1991 m. lapkričio 19 d. prašyme nenurodė nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o A. N. turto paveldėtojai nepasinaudojo Atkūrimo įstatymo numatyta galimybe iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės į likusį neatkurtą nekilnojamąjį turtą – 0,8431 ha žemės, bus atkuriamos atlyginant pinigais (t. 1, b. l. 179–180).

Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu Nr. 49S-104-(l4.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ A. N. atkurtos nuosavybės teisės į likusią neatkurtą buvusios savininkės nuosavybės teise valdytą žemės ploto dalį, sumokant kompensaciją pinigais (t. 1, b. l. 5).

Byloje ginčas kilęs dėl 2016 m. balandžio 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei A. N.“ Nr. 49S-104-(14.49.3) teisėtumo bei pagrįstumo ir įpareigojimo Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

Pareiškėjo teigimu, nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1027 pretendentės buvo išreiškusios valią atkurti žemės nuosavybės teises natūra, todėl ir siekia, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. Taip pat pareiškėjas nesutinka su 0,8431 ha žemės atlyginant pinigais nurodoma verte – 2 437,84 Eur.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka), kiti teisės aktai.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. galėjo pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Taigi, nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nuo 2002 m. spalio 25 d. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (išskyrus 4 straipsnio 2 dalį, kuri įsigaliojo 2011 m. lapkričio 26 d.) 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai Įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Taigi, pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad A. N., 1991 m. lapkričio 19 d. pateikdama prašymą atkurti nuosavybės teises, nenurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos natūra (t. 1, b. l. 82). Tik 2005 m. lapkričio 2 d. mirusios A. N. duktė A. I. pateikė prašymą, kuriame paprašė atkurti turėtos žemės nuosavybę natūra (t. 1, b. l. 92), o I. S. tik 2012 m. gegužės 12 d. prašyme taip pat nurodė, kad pageidauja likusį neatkurtą žemės plotą gauti natūra.

Nagrinėjamu atveju aktualus LVAT Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., bei redakcijos, galiojančios ginčui aktualiu metu, turinio aiškinimas. LVAT nurodė, kad pilietis turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d., pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu. Šiame kontekste svarbu yra tai, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija numato konkrečius būdus, kuriais nuosavybės teisės gali būti atkuriamos, ir nesuteikia besąlyginės teisės reikalauti, kad asmeniui nuosavybės teisės būtų atkuriamos tik natūra. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis tokį atkūrimą sieja, be kita ko, su atlyginimu pinigais (LVAT 2016 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-339-858/2016).

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad nei pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą A. M. (I.) (A. N.), nei jos įpėdiniai, iki teisės aktuose nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. naikinamojo termino pabaigos neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl spręstina, kad atsakovė pagrįstai nusprendė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, kad nuosavybės teise valdytos žemės sklypo vertės apskaičiavimas neatitinka žemės vidutinės rinkos vertės pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, kad nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi, jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Atitinkamai, Konstitucinis Teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai (Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimas).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas daro išvadą, jog nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusiame Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo aiškinamajame rašte taip pat yra nurodoma, kad atlyginant pinigais, valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal aktualią Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (toliau – ir Metodika), t. y. nekeičiant šiuo metu galiojančios valstybės išperkamos žemės vertės apskaičiavimo tvarkos (Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIP-3356, XIP-3357). Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjęs, jog, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad šiuo atveju Lietuvos valstybė neprisiėmė besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte. Šiuo atveju pareiškėjas konkrečios žemės vertės paskaičiavimo pagal Metodiką iš esmės nekvestionuoja, o savo argumentus sieja su tuo, kad numatyta skundžiamame Sprendime žemės sklypo vertė neatitinka žemės rinkos vertės, tačiau dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui atlygintina suma už žemę turi atitikti rinkos vertę.

Įvertinus nurodytas faktines bylos aplinkybes ir esant minėtam teisiniam reglamentavimui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 49S-104-(14.49.3) yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais argumentais bei galiojančiu teisiniu reglamentavimu, o kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą panaikinti šioje byloje skundžiamą sprendimą, nenustatyta, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo patenkinti ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovę per 6 mėnesių laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti žemės nuosavybes teises natūra iš laisvos valstybinės žemės fondo sklypų sąrašo, lygiaverčiam negrąžintam 0, 8431 ha, žemės sklypui, buvusioje gatvėje (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), Vilniaus m., todėl skundas dėl šio reikalavimo taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašė teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjo skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–134 straipsniais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasIna KirkutienėMargarita Stambrauskaitė