- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-19
- Bylos Nr.
- I3-1768-631/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05753-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Egidija Puzinskaitė, Gitana Butrimaitė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinei muitinei prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 13.7.1Muitinės skolininkas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jovitos Einikienės, Egidijos Puzinskaitės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui antstolei T. G. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. 5MA-34-131; 2) įpareigoti Vilniaus TM iš naujo išnagrinėti 2022 m. rugpjūčio 22 d. prašymą.
Paaiškina, jog 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Vilniaus TM netenkino pareiškėjo 2022 m. rugpjūčio 22 d. prašymo dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir pasibaigusia dėl senaties. Nurodo, jog Vilniaus TM atsisakė pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška, kadangi jis gavo 850 Eur atlyginimą ir dėl to neatitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų. Vertina, jog minėtame įstatyme nėra nurodyta, jog asmuo, kuriam mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška negali dirbti. Priešingai, mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška kai asmens, jo sutuoktinio ir kitų šeimos narių mėnesio pajamos (jų sumos vidurkis per mėnesį einamaisiais metais arba per paskutinius 6 mėnesius, atskaičius išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas), skaičiuojant vienam šeimos nariui, neviršija 80 proc. minimalios mėnesinės algos dydžio. Atitinkamai pareiškėjo pajamų vidurkis šio dydžio neviršija, todėl, šiuo aspektu, jam nesuprantamas Vilniaus TM sprendimas.
Pažymi, jog yra neįgalusis, kas mėnesį gauna valstybės paramą, taip pat pareiškėjui reikalingas ir yra tęsiamas gydymas. Nors ir nėra pensinio amžiaus, tačiau mano, kad atitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus. Laiko, jog tinkamai įvertinus jo ekonominę padėtį mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška. Vertina, jog jeigu mokestinė nepriemoka nebus pripažinta beviltiška, tuomet ji turi būti pripažinta pasibaigusia dėl senaties.
Šalies argumentai
Atsakovė Vilniaus TM su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, jog Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Kauno TM) sprendimu pareiškėjo atžvilgiu už neteisėtai įgytas, gabentas ir laikytas cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis įregistravo 141,91 Eur muito, 1167,75 Eur akcizo, 326,69 Eur PVM, 134,38 Eur akcizo delspinigių ir 37,65 Eur PVM delspinigių (iš viso 1808,38 Eur) mokestinę prievolę, kurią įpareigojo pareiškėją sumokėti per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Pareiškėjas minėtos mokestinės prievolės per nustatytą terminą nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus TM pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikiant kredito įstaigoms sprendimus nurašyti lėšas iš pareiškėjo sąskaitų ne ginčo tvarka. Antstolė, vykdydama Vilniaus TM sprendimus, iš mokesčių mokėtojo turto išieškojo 225,36 Eur sumą, kuri nustatyta tvarka buvo įskaityta mokestinei nepriemokai padengti.
Nurodo, jog beviltiška mokestine nepriemoka gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti, kadangi nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidūs), kai tai patvirtina tokie dokumentai: turto neradimo aktai, antstolių pateikti aktai, protokolai ir kiti dokumentai. Vilniaus TM nėra gavusi iš antstolės patvarkymo apie išieškojimo iš pareiškėjo turto negalimumą. Antstolė tęsia išieškojimą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) skolininkui paskirtų išmokų. Kadangi antstolė pareiškėjo atžvilgiu vykdo iš viso penkias vykdomąsias bylas, todėl lėšos visiems išieškotojams paskirstomos proporcingai. Be to, VSDFV duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 27 d. vykdo individualią veiklą. Pagal pareiškėjo pateiktą prekių (paslaugų) pirkimo – pardavimo kvito kopiją, pareiškėjas atliko darbus, už kuriuos gavo 850,00 Eur atlyginimą. Kaip nurodo pareiškėjas, tai buvo vienkartinė veikla, tačiau apie ją antstolei nebuvo pranešta. Teigia, jog antstolės vykdomosios bylos nėra nutrauktos ir Vilniaus TM perduoti antstolei vykdomieji sprendimai nėra grąžinti išieškotojui.
Pažymi, jog vien tik asmens priklausymas tam tikroms socialinės padėties asmenų grupėms negali būti pagrindu pripažinti skolininko mokestinę nepriemoką beviltiška, turi būti vertinama ir tokio asmens ekonominė padėtis, jo ir jo šeimos gaunamos pajamos bei turimas turtas ir nustatyta, ar asmuo (jo šeima) turi pajamų (ar turto), iš kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galėtų būti išieškota mokestinė nepriemoka. Antstolės turimomis žiniomis, pareiškėjas yra priėmęs palikimą po motinos mirties, tačiau neregistruoja nuosavybės teisės į savo turto dalį, galimai, vengdamas dengti kreditorinius įsipareigojimus.
Nurodo, jog šio ginčo atveju Vilniaus TM mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo nepraėjus 5 metams nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bei pasirinkti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus. Vilniaus TM neturi pagrindo nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmų, suėjus 5 metų terminui nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, nes pradėjus išieškojimą procedūros užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmų, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras.
Vertina, jog mokesčių administratoriui patikėta pareiga skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą ir drausminti savo pareigų nevykdančius mokesčių mokėtojus, tačiau mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, privalo tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų bei pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus. Vilniaus TM, būdama vietos mokesčių administratoriumi, vadovaudamasi įstatymo viršenybės principu, nuosekliai atliko privalomus veiksmus, kurie įstatymais ir poįstatyminiais aktais priskirti muitinės kompetencijai. Pareiškėjo skunde nurodytos priežastys, dėl ko turėtų būti panaikintas skundžiamas muitinės sprendimas, laikytinos nepakankamai motyvuotomis bei nesuteikia mokesčių administratoriui teisinio pagrindo netęsti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų bei jo atžvilgiu įregistruotą mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo antstolė T. G. su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Antstolė paaiškina, jog kontoroje nuo 2013 m. balandžio 2 d. vykdoma vykdomoji byla pagal Vilniaus TM 2013 m. kovo 27 d. sprendimą dėl 1808,39 Eur skolos išieškojimo į valstybės biudžetą. Vykdymo metu skolos išieškojimas vykdomas iš VSDFV skolininkui paskirtų išmokų. VSDFV registro duomenimis skolininkui priskaičiuota 244,24 Eur suma per mėnesį. Pažymi, kad iš skolininko bendra išieškotina suma 2022 m. lapkričio 17 d. duomenimis sudaro 15681,51 Eur (iš viso vykdomos penkios vykdomosios bylos), todėl lėšos išieškotojams skirstomos proporcingai.
Nurodo, jog pareiškėjas klaidina teismą ir Vilniaus teritorinę muitinę teigdamas, kad neturi turto (turtinių teisių). Antstolė nustatė, kad 2011 m. birželio 11 d. mirus skolininko motinai, jam atsirado teisė į palikimą. Šalčininkų r. 1-ojo notaro biuro notarė Č. B. informavo antstolę, kad palikimą po pareiškėjo motinos mirties priėmė ir pats pareiškėjas, todėl jam priklauso 1/3 dalis motinos palikimo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis motinos vardu registruota 1/2 dalis gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini). Šis turtas areštuotas nuo 2017 m. birželio 26 d. Skolininkas neregistruoja nuosavybės teisės į savo turto dalį, dėl šios priežasties antstolė negali pradėti turto realizavimo ir yra pažeidžiami išieškotojo teisėti interesai. Be kita ko antstolė vertina, jog turi būti keliamas klausimas, ar skolininkas neslepia savo pajamų ir neturi papildomų pajamų šaltinių, išskyrus VSDFV išmokas. Pareiškėjas nurodė, kad vykdė vienkartinę veiklą ir gavo pajamas, tačiau apie ją nepranešė antstolės kontorai ir nesumažino turimų kreditorinių įsipareigojimų. Pažymi, kad vykdomojoje byloje yra pateiktas skolininko 2022 m. spalio 21 d. prašymas, kuriuo jis informuoja apie ketinimą pradėti dirbti nuo lapkričio mėnesio. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas gyvena bute, kuris priklauso tretiesiems asmenims (bylos duomenimis – ne pas giminaičius). Jei paaiškėtų, kad pareiškėjas nuomojasi būstą, privalu išsiaiškinti, iš kokių pajamų jis apmoka nuomos išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2022 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. 5MA-34-131, kuriuo atsisakyta pareiškėjo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška bei pasibaigusia dėl senaties, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, jog Kauno TM sprendimu Nr. 2PM190865 (2012-11-08) pareiškėjo atžvilgiu už neteisėtai įgytas, gabentas ir laikytas cigaretes su Baltarusijos Respublikos banderolėmis įregistravo 141,91 Eur muito, 1167,75 Eur akcizo, 326,69 Eur PVM, 134,38 Eur akcizo delspinigių ir 37,65 Eur PVM delspinigių (iš viso 1808,38 Eur) mokestinę prievolę.
Pareiškėjas minėtos mokestinės prievolės per nustatytą terminą nesumokėjo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus TM , vadovaudamasi tuo metu galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 232 straipsnio 1 dalies (a) punktu bei MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą, pateikiant kredito įstaigoms sprendimus nurašyti lėšas iš pareiškėjo sąskaitų ne ginčo tvarka. Vilniaus TM negavusi lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, tolimesnį mokestinės nepriemokos išieškojimą nukreipė į pareiškėjo turtą, bei antstolei T. G. perdavė vykdyti Vilniaus TM sprendimus Nr. 10000237494 (2013-03-27), Nr. 10000268832 (2014-04-02). Antstolė, vykdydama šiuos Vilniaus TM sprendimus, iš mokesčių mokėtojo turto išieškojo 225,36 Eur sumą, kuri nustatyta tvarka buvo įskaityta pareiškėjo mokestinei nepriemokai padengti.
Pagal bylos duomenis, mokestinė nepriemoka Vilniaus teritorinei muitinei sudaro 1583,02 Eur sumą, kuri susideda iš 986,12 Eur akcizo, 326,69 Eur PVM, 8,40 Eur muito delspinigių, 204,47 Eur akcizo delspinigių ir 57,34 Eur PVM delspinigių.
Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus TM dėl mokestinės prievolės pripažinimo beviltiška, ir atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą bei muitinėje turimą informaciją, sprendė, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies sąlygų ir netenkino pareiškėjo prašymo.
Taip pat Vilniaus TM, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo nutraukimo dėl senaties bei muitinėje turimą informaciją, susijusią su minėtu sprendimu nustatė, kad antstolė T. G. vykdo sprendimus Nr. 10000237494 (2013-03-27), Nr. 10000268832 (2014-04-02) dėl 1583,02 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Nustatyta, kad antstolė T. G. yra priėmusi patvarkymą Nr. S-22-45-20467 dėl duomenų pateikimo, kuriame nurodyta, kad areštuotos pareiškėjui priklausančios piniginės lėšos Lietuvos bankų sąskaitose, skola išieškoma iš skolininko gaunamų pajamų. Dėl to, kad yra vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo taikymas, Vilniaus TM netenkino pareiškėjo prašymo mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia dėl senaties.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas.
Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 - 2 punktų nuostatas, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių.
Pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; MAĮ 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėto mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.
Taigi, mokesčių mokėtojui nesumokėjus mokestinių prievolių, jos yra priverstinai išieškomos MAĮ nustatyta tvarka. Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jei raginimas nesiunčiamas – kitą dieną po MAĮ 105 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos (MAĮ 105 straipsnio 2 dalis).
MAĮ 107 straipsnis apibrėžia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatį. Mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (MAĮ 107 straipsnio 1 dalis). Pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 107 straipsnio 5 dalis).
Remiantis Lietuvos vyriausio administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę mokesčių administratoriui nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, MAĮ 106 straipsnyje numatytais būdais (LVAT 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-324-556/2021).
Taigi, nagrinėjamu atveju yra aktualu išsiaiškinti, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, taip pat ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje numatytus būdus.
Vilniaus TM 2022 m. rugsėjo 7 d. duomenimis, antstolė T. G. vykdo sprendimus Nr. 10000237494 (2013-03-27), Nr. 10000268832 (2014-04-02) dėl 1583,02 Eur mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto. Taip pat 2022 m. rugsėjo 5 d. gautas antstolės T. G. patvarkymas dėl duomenų pateikimo Nr. S-22-45-20467, kuriame nurodyta, kad areštuotos pareiškėjui priklausančios piniginės lėšos Lietuvos bankų sąskaitose, skola išieškoma iš skolininko gaunamų pajamų. Skolininko atžvilgiu vykdomos penkios vykdomosios bylos valstybės naudai, šiuo metu išieškota 225,36 Eur skolos.
Atsižvelgiant į tai, kad yra vykdomas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo taikymas, Vilniaus TM netenkino pareiškėjo prašymo mokestinę nepriemoką pripažinti pasibaigusia dėl senaties. Teisėjų kolegija vertina, jog Vilniaus TM, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos, įregistruotos Kauno TM 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2PM190865, išieškojimo nutraukimo dėl senaties bei muitinėje turimą informaciją, susijusią su minėtu sprendimu teisingai ir pagrįstai nustatė, kad MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Kaip nustatyta byloje, nepriemokos išieškojimas pradėtas nuo 2013 m. balandžio 2 d., todėl jis pagrįstai tęsiamas ir toliau, nors yra suėjęs 5 metų terminas (MAĮ 106 straipsnis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti Vilniaus TM sprendimas atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. Priverstinis išieškojimas pradėtas nepraleidus 5 metų senaties termino, antstolė tęsia išieškojimą iš pareiškėjo turto, vykdomosios bylos nėra nutrauktos, todėl darytina išvada, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo turto gali būti tęsiamas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Vilniaus TM priimdama sprendimą klaidingai įvertino jo ekonominę bei socialinę padėtį, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus TM nustatė, kad pareiškėjas nėra pensinio amžiaus, VSDFV duomenimis pareiškėjas nuo 2022 m. vasario 27 d. vykdo individualią veiklą. Pareiškėjas pateikė Lietuvos Respublikos Neįgalumo ir darbingumo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus V teritorinio skyriaus išduotą Neįgaliojo pažymėjimo Nr. 1328032 dublikato kopiją, kuriame nurodytas darbingumo lygis 50 proc. bei nėra pateikta dokumentų, pagrindžiančių, kad asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija arba tokia parama jam teikiama, kaip tai yra nurodyta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į tai, atsakovas laikė, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies sąlygų, todėl Vilniaus TM netenkino pareiškėjo prašymo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška.
Pažymėtina, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant mokesčio mokėtojo turima mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 - 2 punktuose nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus) arba priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.
Remiantis LVAT praktika, tam, jog būtų galima remtis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turi būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-254/2011; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-221/2011 ir kt.). MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).
Paminėtas teisinis reguliavimas ir teismų praktika suponuoja aplinkybes, kurias reikia įrodyti norint atitikti sąlygas, numatytas MAĮ straipsnių nuostatose. Nors pareiškėjas prašyme dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška ir nurodo, jog šiuo metu jo ekonominė (socialinė) padėtis nėra gera, t. y. jis neturi nei kilnojamo, nei nekilnojamo turto, yra neįgalusis (darbingumas 50 proc.), tačiau iš trečiojo suinteresuoto asmens - antstolės atsiliepimo į skundą nustatyta, jog 2011 birželio 11 d. mirus skolininko motinai, pareiškėjui yra atsiradusi teisė į palikimą. Antstolė pažymėjo, jog Šalčininkų r. 1-ojo notaro biuro notarė informavo antstolę, kad palikimą po pareiškėjo motinos mirties priėmė ir pats pareiškėjas, todėl jam priklauso 1/3 dalis motinos palikimo. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pareiškėjo motinos vardu registruota 1/2 dalis gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau pareiškėjas neregistruoja nuosavybės teisės į savo turto dalį. Be to, pareiškėjas gyvena bute, kuris priklauso tretiesiems asmenims.
Teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens – antstolės atsiliepime išdėstytus argumentus ir pateiktą informaciją, neturi pagrindo abejoti nurodomais duomenimis ir vertina, jog pareiškėjas antstolei ir Vilniaus TM neatskleidžia visos informacijos ir nepateikia duomenų apie savo tikrąją turtinę padėtį, gaunamas pajamas ir turimą turtą, tuo siekdamas išvengti prievolių pagal Mokesčių administravimo įstatymą vykdymo. Kartu paminėtina, jog byloje nėra duomenų apie išieškojimo iš pareiškėjo turto negalimumą.
Atsižvelgiant į visas nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja sąlygos, dėl kurių mokesčių administratorius turėtų teisinį pagrindą netęsti mokestinės prievolės išieškojimo veiksmų. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jo mokestinė nepriemoka turi būti pripažinta beviltiška, laikytinas nepagrįstu.
Pažymėtina, jog aplinkybė, kad prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška nebuvo tenkintas, pareiškėjui neužkerta kelio pakartotinai teikti motyvuotą ir kompetentingų institucijų išduotais dokumentais pagrįstą prašymą dėl skolos pripažinimo beviltiška, remiantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalimi.
Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vilniaus TM pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška ar pasibaigusia dėl senaties, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų. Vilniaus TM skundžiamas sprendimas laikytinas motyvuotu ir pagrįstu, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus TM sprendimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.