- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- 1A-99-483/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-4-00024-2016-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Aloyzas Kruopys, Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- R. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo G. Petukausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo dvejiems metams bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 8 punktu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant R. G. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis R. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuota 15 705,30 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. R. G. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką gabeno akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą: jis, veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir asmenimis, nesuvokusiais nusikalstamų veikų pobūdžio, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, turėdamas tikslą neteisėtai įgyti, laikyti ir gabenti akcizais apmokestinamas prekes, 2016 m. sausio mėnesio viduryje, prekybos centre „Mega“, esančiame Islandijos pl. 32, Kaune, už 3000 eurų atlygį įkalbėjo UAB „T.“ direktorių R. T., nesuvokusį nusikalstamų R. G. veiksmų pobūdžio, vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „SCHMITZ“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos į Švediją nugabenti krovinį. 2016 m. vasario 6 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys akcizais apmokestinamas prekes – 14 padėklų su 3 359 600 vnt. cigarečių „WinstonBlue“, nepaženklintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtintomis banderolėmis, iš sandėliavimo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pakrovė į UAB „T.“ priklausančią ir direktoriaus R. T. nurodymu į pakrovimo vietą atvykusio vilkiko „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuojamo G. K., nesuvokusio nusikalstamų R. G. veiksmų pobūdžio, puspriekabę „SCHMITZ“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), po to akcizais apmokestinamas prekes puspriekabėje „SCHMITZ“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nuo 2016 m. vasario 6 d. iki 2016 m. vasario 10 d., apie 11 val., laikė transporto priemonių saugojimo aikštelėje, adresu (duomenys neskelbtini), kol R. G. nurodymu vairuotojas G. K. vilkiku „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) puspriekabę „SCHMITZ“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), išgabeno į Klaipėdą ir taip akcizais apmokestinamas prekes gabeno, iki kol 2016 m. vasario 10 d., apie 15 val. 45 min., Klaipėdos teritorinės muitinės Klaipėdos centriniame terminale, esančiame Baltijos pr. 40, Klaipėdoje, muitinės pareigūnai 3 359 600 vnt. cigarečių „WinstonBlue“, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis, kurių vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, 413 284,60 Eur ir viršija 250 MGL dydžio sumą, surado ir sulaikė.
1.1. Šiais veiksmais, t.y. neteisėtai įsigyjant, laikant ir gabenant cigaretes, buvo pažeista nustatyta tvarka, t.y. 2004 m. gegužės 26 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių (įsakymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. rugsėjo 10 d.) 2 punkto, 2.1. ir 2.1.1. papunkčių reikalavimai, kurie numato, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius <...>, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio ženklais – banderolėmis (išskyrus šių Taisyklių 3 punkte nurodytus atvejus)“, 3 punkto ir 3.3. papunkčių reikalavimai, kurie numato, kad „Fiziniams asmenims leidžiama <...> gabenti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis nepaženklintus tabako gaminius <...>, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką <...> tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais nustatyto kiekio, leidžiamo keleiviams įvežti oro transportu iš trečiųjų šalių be importo muitų, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų“ (t.y. leidžiama gabenti ne daugiau kaip 10 pakelių cigarečių (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 16 d. nutarimu Nr. 439 (nutarimo redakcija, galiojanti nuo 2011 m. birželio 13 d.) patvirtintų Keleivių įvežamų prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu ir akcizais taisyklių 8 punkto, 8.1 ir 8.1.1 papunkčiai)).
Šalies argumentai
2. Nuteistojo R. G. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. G. išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinimas nepateikė nė vieno patikimo tiesioginio ar netiesioginio įrodymo, kurio pagrindu būtų galima įrodinėti R. G. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Gynėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu nustatyti šie R. G. atlikti veiksmai: jis pasiūlė UAB „T.“ direktoriui R. T. nuvežti į Švediją savo pažįstamo S. siunčiamą baldų dalių krovinį; nurodė UAB „T.“ vairuotojui G. K. atvykimo vietą kroviniui pasikrauti ir perdavė jam krovinio dokumentus. Pasak gynėjo, nė vienas iš nurodytų R. G. atliktų veiksmų nepatvirtina ir neįrodo, kad šis pažeisdamas nustatytą tvarką gabeno akcizais apmokestinamas prekes. Apkaltinamasis nuosprendis R. G. priimtas ne dėl įrodytos jo kaltės, o dėl to, kad, teismo manymu, R. G. nesugebėjo įrodyti savo nekaltumo, nors ikiteisminio tyrimo metu tikrieji kaltininkai ne dėl R. G. kaltės nebuvo nustatyti.
2.2. Gynėjas nurodo, kad iš bylos medžiagos, įskaitant kaltinamojo R. G. ir liudytojo R. T. parodymus, matyti, kad ne R. G., o būtent R. T. susitikimo su R. G. metu papasakojo apie savo planus gabenti krovinius į Švediją, nes Lietuvoje neįmanoma užsidirbti. Jau vėliau, R. G. ir S. susitikimo metu pastarasis R. G., ilgus metus užsiėmusio krovinių pervežimo verslu, paklausė, gal šis žinąs transporto kompaniją, kuri gabena krovinius į Švediją. R. G. nurodė S. keletą transporto įmonių, kurios veža krovinius į Švediją, tarp kurių buvo ir R. T. bendrovė, davė jam R. T. telefono numerį ir elektroninio pašto adresą.
2.3. Gynėjo teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje R. G. pakankamai konkrečiai nurodė S. išvaizdą, paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą - Raudondvario plente Kauno mieste, taip pat tai, kad pastarasis vertėsi dėvėtų rūbų prekyba. Gynėjo nuomone, byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris paneigtų tiesioginį S. ir R. T. bendravimą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien R. T. paaiškinimu, jog dėl krovinio gabenimo jis bendravo tik su R. G., tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas R. T. parodė, kad užsakymą dėl krovinio gabenimo jis elektroniniu paštu gavo ne iš R. G.. Taigi, anot gynėjo, teismo abejonės dėl R. G. duotų parodymų teisingumo yra subjektyvios, šių abejonių nepatvirtina nė vienas įrodymas.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas kaip patikimus vertino R. T. duotus parodymus, dėl kurių teisingumo kylančios abejonės ir prieštaravimai teisme nebuvo panaikinti. Pasak gynėjo, iš R. T. duotų parodymų matyti, kad planuodamas pradėti krovinių vežimą į Švediją, jis vairuotoju pasamdė G. K., kuris nepažįsta nei Kauno, nei Klaipėdos miestų, taigi apie Švediją, manytina, žino dar mažiau. Gynėjo vertinimu, neįtikinami yra R. T. parodymai apie tai, jog 2016 m. vasario 10 d. jis savo automobiliu „VW Passat” lydėjo G. K. vairuojamą vilkiką „MAN“ į Klaipėdą tam, kad degalinėje prieš Klaipėdą į navigacijos prietaisą įvestų muitinės terminalo adresą - Baltijos pr. 40. Tyrėjos paklaustas, kodėl į Klaipėdą vyko ne vilkiku kartu su G. K., o atskiru automobiliu, R. T. paaiškino, jog ketino Klaipėdoje surasti priekabą, kurią galėtų eksploatuoti vietoje išvykusios į Švediją, tačiau ir šie parodymai nėra įtikinami. Pasak gynėjo, 2016 m. vasario 11 d. apklausiamas įtariamuoju R. T. negalėjo prisiminti su kokia įmone ketino sudaryti sutartį dėl puspriekabės tolimesnio gabenimo Švedijoje, ar sudarė tokią sutartį ir t.t. Iš krovinių gabenimo kompanijos „DFDS Seaways” atsakymo Muitinės kriminalinei tarnybai matyti, kad bilietai transporto priemonės „MAN“ ir priekabos gabenimui nebuvo nei užsakyti, nei atšaukti, nors R. T. tvirtino bilietus užsakęs, o vėliau - atšaukęs.
2.5. Gynėjo teigimu, bylos proceso metu R. T. davė nenuoseklius parodymus apie tai, už ką šis iš R. G. gavo 1000 Eur. Liudytojas neneigė, kad pinigų reikėjo žieminėms automobilio padangoms. Nors R. G. visų apklausų metu vienodai ir nuosekliai paaiškino, jog 1000 Eur R. T. paskolino padangų pirkimui, teismas nuosprendyje nurodė, kad savo parodymais R. G. siekė suklaidinti teismą ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Gynėjo vertinimu, logiška ir pagrįsta būtų manyti, jog R. T. duodamas parodymus lygiai taip galėjo siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagrįstų įtarimų ir abejonių kelia ir tai, jog cigarečių krovinys į UAB „T.” priekabą buvo pakrautas 2016 m. vasario 6 d., o G. K. vairuotoju priimtas dirbti tik 2016 m. vasario 8 d.
Žemesnės instancijos teismas
2.6. Apelianto vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad cigarečių krovinio gabenimu rūpinosi būtent R. G., tokia išvada prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Liudytojas R. T. teisme parodė, kad užsakymą vežti krovinį į Švediją jis gavo ne iš R. G., o elektroniniu paštu. Jis pats rūpinosi krovinio gabenimu. Anot gynėjo, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuo cigarečių pakrovimo 2016 m. vasario 6 d. iki jų gabenimo į Klaipėdą 2016 m. vasario 10 d. vilkiku ir priekaba disponavo išimtinai R. T. ir G. K.. R. T. nurodymu pakrauta puspriekabė buvo palikta saugomoje aikštelėje. Veiksmus, kurie neva įrodo jo kaltę, R. G. atliko ne savo iniciatyva, o prašomas R. T.. R. G. už pagalbą tikėjosi gauti iš R. T. piniginį atlygį, ką patvirtino ir pats R. T..
2.7. Skunde pažymima, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme, R. G. neigė, jog 2016 m. vasario 10 d. jis buvo atvykęs į automobilių saugojimo aikštelę, susitiko su G. K. ir liepė jam paskubėti nuvykti į Klaipėdą iki 14.00 val. Gynėjo manymu, pats savaime šis epizodas, jeigu jis ir būtų įvykęs, nepatvirtina ir nepaneigia R. G. kaltės, tačiau 2016 m. vasario 10 d. R. G. minėtoje aikštelėje nebuvo ir su G. K. nesusitiko. Iš UAB „Dinaka” pateiktos pažymos matosi, kad automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Verslo g. 15, Kauno rajone, yra įrengtos vaizdo kameros, kurios 2016 m. vasario 6 d. – 2016 m. vasario 15 d. veikė ir buvo daromi įrašai. Taigi, gynėjo nuomone, neginčijamais įrodymais buvo galima patvirtinti R. G. parodymus, tačiau pažeidžiant R. G. gynybos interesus tai nebuvo padaryta. Pasak gynėjo, aptariamos aplinkybės patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, bandant surinkti tik R. G. kaltės įrodymus, tačiau nerenkant tų įrodymų, kurie patvirtina jo nekaltumą.
2.8. Gynėjo teigimu, didelė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis skirta R. G., R. T. ir G. K. kontaktų, kuriuos jie palaikė turimais mobiliojo ryšio telefonais, analizei, tačiau pastaroji jokios R. G. kaltės neįrodo, nes 2016 m. vasario 10 d. nuo 11.26 val. iki 16.32 val. neužfiksuotas nė vienas skambutis ar prisijungimas prie bazinių telekomunikacijų stočių R. G. naudojamu mobilaus ryšio telefonu. Remiantis po cigarečių krovinio sulaikymo atliktos elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir fiksavimo metu gautais duomenimis, kurie užfiksuoti protokoluose, nustatyta, kad po sulaikymo R. T. dažnai skambindavo G. K., tačiau reikšmingų duomenų, pagrindžiančių ar paneigiančių tyrimo metu nustatytas aplinkybes, neužfiksuota. Pokalbių metu abu pašnekovai vengia kalbėti apie konkrečias tyrimui reikšmingas detales, sprendžiant iš jų turinio - laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. kovo 9 d. G. K. ir R. T. dažnai susitikdavo. Gynėjo nuomone, iš aptartų faktų ir aplinkybių galima daryti pagrįstą išvadą, kad R. G. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo nėra įrodyta. Pasak gynėjo, remiantis tais pačiais principais, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pripažino R. G. kaltu, liudytojų (buvusių įtariamųjų) R. T., G. K. ir G. I. atžvilgiu buvo surinkta daugiau ir patikimesnių jų kaltės įrodymų, tačiau ikiteisminis tyrimas jiems buvo nutrauktas.
2.9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skundžiamu nuosprendžiu R. G. buvo skirta baudžiamojo poveikio priemonė - 15 705,30 Eur vertės turto konfiskavimas. Konfiskuotino turto vertė buvo apskaičiuota pagal Klaipėdos teritorinės muitinės 2017 m. sausio 11 d. pažymą apie vilkiko „MAN D.318.413” ir puspriekabės „SCHMITZ D.3 SCS 24/L” rinkos vertę. Minėto turto vertė nustatyta vadovaujantis VšĮ „Emprekis” 2016 m. vasario mėn. žinynu „Autotransporto kainos Lietuvoje”. Gynėjo vertinimu, toks transporto priemonių rinkos vertės nustatymas negali būti laikomas pakankamu ir patikimu, kadangi transporto priemonės nebuvo įvertintos individualiai. UAB „T.“ užsakymu UAB „Ober-Haus” Nekilnojamasis Turtas 2017 m. spalio 23 d. pateikė vertinimo ataskaitą Nr. 4811 PRL_2017 JKI SIAU, kurioje nurodyta, kad balninio vilkiko „MAN D.318.413” maksimali kaina rinkoje galėtų siekti iki 5 000 Eur (be PVM), o puspriekabės „SCHMITZ D.3 SCS 24/L” - 4 700 Eur (be PVM). Todėl, gynėjo manymu, apskaičiuojant konfiskuotino turto vertę turėtų būti remiamasi ne vidutinėmis rinkos kainomis, o nepriklausomų turto vertintojų nustatytomis konkretaus turto rinkos kainomis.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo R. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti, o nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo R. G. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
4.1. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. G. gynėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai nepatvirtina nuteistojo kaltės padarius BK 199² straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, jis nedalyvavo ją darant. Pagrįsdamas šiuos teiginius, apeliantas kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, reiškia abejones dėl liudytojų parodymų patikimumo.
4.2. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo R. G., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. R. G. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi kaltinamasis (nuteistasis) ir jo gynėjas, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.
4.3. Skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžiu R. G. pagal BK 199² straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką gabeno akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Pirmosios instancijos teisme R. G. parodė, kad jis pasiūlė UAB „T.“ direktoriui R. T. nuvežti į Švediją savo pažįstamo S. siunčiamą baldų krovinį, nurodė UAB „T.“ vairuotojui G. K., kur reikia laukti kitų asmenų, kurie parodys vietą šiam kroviniui pakrauti, ir perdavė jam krovinio dokumentus. Tačiau, pasak nuteistojo, jis nežinojo, kad šiais savo aktyviais veiksmais jis dalyvavo ne baldų, bet neteisėtame akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių) gabenime. Taigi nuteistasis pirmosios instancijos teisme neigė tyčios buvimą jo veiksmuose. Kaltės, jos formos, rūšies, t. y., subjektyvių (vidinių–psichinių) nusikalstamos veikos požymių, turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Nuteistojo R. G. versiją dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką paneigia liudytojų R. T. ir G. K. parodymai, mobiliojo ryšio telefono abonentų įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės, specialisto išvada ir kiti bylos duomenys. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. T. parodė, kad dėl krovinio gabenimo į Švediją į jį kreipėsi R. G., kuris už šį darbą pasiūlė 3000 Eur. Pasak R. T., nors užsakymą dėl krovinio gabenimo jam elektroniniu paštu atsiuntė ne R. G., liudytojas su šiuo užsakovu, kurio vardo ar pavadinimo neatsimena, nė karto nebendravo, o visus su krovinio gabenimu susijusius reikalus sprendė tik su R. G.. R. T. įmonėje dirbo naujas vairuotojas G. K., todėl R. G. palydėjo jį iki krovinio pakrovimo vietos. Pakrovus vilkiką, R. G. perdavė G. K. krovinio dokumentus ir plombą. Dėl vilkiko gedimo krovinys iki Klaipėdos buvo nugabentas tik po kelių dienų – 2016 m. vasario 10 d. Parodymus apie aktyvų R. G. dalyvavimą krovinio gabenime pirmosios instancijos teisme davė ir liudytojas G. K., pasak kurio, 2016 m. vasario 6 d. jis R. T. nurodymu nuvyko į degalinę ir ten susitiko su R. G., kuris palydėjo jį iki kitos degalinės ir nurodė laukti asmenų, kurie parodys, kur laikomas gabenimui į Švediją skirtas krovinys. Po to R. G. išvažiavo ir po kurio laiko į degalinę automobiliu atvyko du vyrai. Vienas iš vyrų įlipo į G. K. vairuojamo vilkiko kabiną ir parodė kelią iki sandėlių, kuriuose buvo laikomas krovinys. Šie vyrai kartu su trečiu sandėliuose buvusiu asmeniu keltuvu pakrovė krovinį į vilkiką ir nurodė G. K. vykti prie kavinės „Armėnija“, kur turėjo būti perduoti krovinio dokumentai. Dėl kelio remonto darbų G. K. negalėjo sustoti prie minėtos kavinės, todėl nuvažiavo į toliau nuo jos esančią degalinę ir paskambino R. T., kuris nurodė, kad netrukus jam bus atvežti dokumentai. Po kurio laiko į degalinę atvažiavo R. G., kuris perdavė G. K. krovinio dokumentus ir plombą, kurią G. K. uždėjo ant vilkiko priekabos durų. Dėl vilkiko gedimo krovinys iki Klaipėdos buvo nugabentas tik po kelių dienų – 2016 m. vasario 10 d. Liudytojo teigimu, tos dienos ryte, apie 11.00 val., į automobilių stovėjimo aikštelę Kaune, kurioje buvo laikoma puspriekabė su kroviniu, atvyko R. G. ir nurodė jam skubiai vykti į Klaipėdą. Nors R. G. pirmosios instancijos teisme neigė 2016 m. vasario 10 d. ryte susitikęs su vilkiko vairuotoju G. K. ir nurodęs šiam skubiai vykti į Klaipėdą, tačiau pastarojo parodymus apie šį susitikimą patvirtina mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi R. G., įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinės, pagal kurias 2016 m. vasario 10 d. laikotarpiu nuo 10.39.13 val. iki 11.10.26 val., jo mobiliojo ryšio telefono abonentas jungėsi prie celių, kurių veikimo zonos yra vietovėje, kurioje buvo palikta stovėti puspriekabė su kroviniu. Be to, 2016 m. vasario 10 d. 08.44.43 val., 09.56.28 val., 09.56.57 val., 10.32.58 val., 10.39.12 val., 10.49.02 val., 11.10.25 val., 11.26.39 val. užfiksuoti skambučiai tarp R. G. naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir R. T. naudojamo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Šie duomenys rodo, kad R. T. su R. G. aktyviai bendravo prieš pat pastarajam susitinkant su G. K., kuris pats jokio ryšio telefonu su R. G. nepalaikė. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. birželio 3 d. specialisto išvados Nr. 115K-168(16) matyti, kad R. G. G. K. 2016 m. vasario 6 d. perduotame krovinio dokumente – 2016 m. vasario 9 d. tarptautinio transportavimo važtaraštyje (CMR) – esantis UAB „L.“ atspaudas nėra atspaustas nė vienu iš dviejų UAB „L.“ antspaudų, kurių eksperimentinių atspaudų pavyzdžiai buvo pateikti tyrimui. Taigi, remiantis minėta specialisto išvada galima teigti, kad R. G. G. K. perduoti krovinio dokumentai buvo suklastoti. Įvertinus ir išanalizavus aptartus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, taip pat įvertinus nuteistojo R. G. atliktus intensyvius veiksmus (savo iniciatyva kreipėsi į R. T. ir susitarė su juo dėl krovinio gabenimo į Švediją, pažadėdamas už šį darbą 3000 Eur, palaikydamas pastovų ryšį su R. T. suderino kovinio pervežimo sąlygas, degalinėje pasitiko atvykusį vilkiko vairuotoją G. K. ir palydėjo jį į kitą degalinę, iš kurios ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys palydėjo jį į krovinio pakrovimo vietą ir pakrovė vilkiką, susitiko su vairuotoju G. K. ir perdavė jam suklastotus krovinio gabenimo dokumentus bei plombą, po kelių dienų vėl susitikęs su G. K. nurodė šiam skubiai nugabenti krovinį į Klaipėdą) galima daryti išvadą, kad R. G. suprato, jog jis veikia bendrininkų grupėje pagal vieningą nusikalstamą sumanymą – neteisėtai gabenti akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes), suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y., veikė tiesiogine tyčia. Kaip minėta, įrodymų vertinimas ir jų pakankamumo išvadoms dėl kaltės pagrįsti nustatymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, patikrinus bylos duomenis ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, nėra pagrindo pripažinti, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nusprendė dėl jų patikimumo, pakankamumo ir remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais padarė teisingas išvadas tiek dėl R. G. kaltės, tiek dėl kitų būtinų įrodinėti bylos aplinkybių.
4.4. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip nepatikimą atmetė R. G. pateiktą versiją apie tai, jog jis tebuvo tik tarpininkas tarp vilkiko savininko R. T. ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatyto asmens vardu S., kuris neva buvo tikrasis krovinio gabenimo užsakovas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl asmens vardu S. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, t. y., kad R. G. paaiškinimai apie šio asmens vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme yra visiškai nelogiški ir atmestini, iš tiesų laikytinos pernelyg kategoriškomis, įvertinus aplinkybę, kad liudytojas R. T. teisiamajame posėdyje parodė, jog užsakymą dėl krovinio gabenimo elektroniniu paštu jis gavo ne iš R. G., bet iš užsakovo, kurio vardo ar pavadinimo jis neatsimena. Tačiau, net jei inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje ir dalyvavo asmuo, R. G. įvardytas kaip S., ši aplinkybė nepaneigia nusikaltimo, nustatyto BK 199² straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo paties R. G. veiksmuose, nes kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir asmenimis, nesuvokusiais nusikalstamų veikų pobūdžio, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, o R. G. veiksmų analizė leidžia daryti išvadą, kad nepriklausomai nuo to, ar jis visą jam inkriminuotą nusikalstamą veiką darė minėto asmens vardu S. nurodymu ar savo iniciatyva, jis žinojo, kad veikdamas bendrininkų grupe gabena akcizais apmokestinamas prekes (cigaretes). R. G. su R. T. susitarė dėl krovinio gabenimo į Švediją, pažadėjo jam už šį darbą 3000 Eur, palaikė pastovų ryšį su R. T. ir suderino kovinio pervežimo sąlygas, vilkiko vairuotojui G. K. paaiškino, kaip nuvykti į krovinio pakrovimo vietą, o pakrovus vilkiką akcizais apmokestinamomis prekėmis (cigaretėmis) nurodė vairuotojui skubiai vykti į Klaipėdą. Šie aktyvūs R. G. veiksmai rodo, jog jis nuo pat pradžių suvokė, kad vilkiku gabenami ne baldai, o akcizais apmokestinamos prekės (cigaretės). R. G. veiksmai atitinka BK 199² straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, šiuos veiksmus jis atliko veikdamas tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į kitų asmenų dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, atitinkamai suformuluotas ir R. G. pareikštas kaltinimas, pagal kurį jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir asmenimis, nesuvokusiais nusikalstamų veikų pobūdžio, dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
4.5. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas privalo konfiskuoti darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių, teismas iš kaltininko, jo bendrininkų ar kitų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad vilkikas „MAN“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „SCHMITZ“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), yra nusikaltimo padarymo priemonė, kuri priklauso trečiajam asmeniui UAB „T.“, todėl nurodė išieškoti iš nuteistojo R. G. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą - 15 705,30 Eur. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad konfiskuotino turto vertę pirmosios instancijos teismas nustatė netinkamai, nesivadovaudamas nepriklausomų turto vertintojų nustatytomis konkretaus turto rinkos kainomis.
4.6. Spręsdamas dėl konfiskuotino turto vertės pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2017 m. sausio 11 d. Klaipėdos teritorinės muitinės raštu Nr. (9.32)11D-528, kuriame nurodyta, kad vilkiko „MAN D.318.413“ vertė su privalomais sumokėti importo mokesčiais yra 8875,29 Eur, o puspriekabės „SCHMITZ D.3 SCS 24/L“ vertė su privalomais sumokėti importo mokesčiais yra 6830,01 Eur. Šios vertės apskaičiuotos vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 31 straipsnio nuostatomis, Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1B-361 patvirtintomis Importuojamų naudotų transporto priemonių muitinio įvertinimo taisyklėmis, VŠĮ „Emprekis” žinynu „Autotransporto kainos Lietuvoje”. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis valstybės institucijos pagal teisės aktų reikalavimus apskaičiuota konfiskuotino turto verte. Juo labiau, kad UAB „T.“ užsakymu UAB „Ober-Haus” Nekilnojamasis Turtas 2017 m. spalio 23 d. pateikta vertinimo ataskaita Nr. 4811 PRL_2017 JKI SIAU, kuria nustatant konfiskuotino turto vertę prašoma remtis nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, yra tik informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas tik užsakovui. Ataskaitoje taip pat nurodoma, kad ji neatitinka įstatymų reglamentuojamo turto vertinimo dokumento turinio, o joje pateiktos tik tikėtinos (galimos) turto kainos rinkoje.
4.7. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. G. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.