Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir H. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

H. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nuteistas laisvės atėmimu 7 metams ir 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimi, H. V. paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir H. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams ir 6 mėnesiams.

Iš H. V. ir V. K. solidariai priteista atlyginti D. M. 1 993,80 Lt turtinę žalą ir 30 000 Lt neturtinę žalą.

Iš H. V. ir V. K. solidariai priteista atlyginti Valstybinei ligonių kasai 3 476,79 Lt už D. M. suteiktas gydymo paslaugas.

Iš H. V. ir V. K. solidariai priteista 5 757,23 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui už D. M. išmokėtą ligos pašalpą.

Pripažinta D. M. teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą (dėl būsimos nosies operacijos ir danties įstatymo), o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš H. V. ir V. K. priteista išieškoti po 1 000 Lt iš kiekvieno D. M. už atstovui sumokėtas atstovavimo paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. ir H. V. nuteisti už tai, kad jie 2011 m. vasario 13 d. apie 17.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, be jokios priežasties užpuolė D. M., suduodami ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis jam į galvą, veidą, krūtinės sritį ir kitas kūno vietas, taip bendrais veiksmais D. M. padarydami viršutinių žandikaulių, skruostikaulių, nosies kaulų alveolinių ataugų lūžius, poodinės kraujosruvas akių vokuose, viršutinių kairių 1, 3 ir 3 dantų vainikų lūžius, veido, galvos, krūtinės sumušimus, t. y. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

V. K. ir H. V. šiais savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, ir suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose (toliau atitinkamai aptariamos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatos).

H. V. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir nurodė konkrečias aplinkybes, patvirtinančias jo nekaltumą, kurios pakartojamos apeliaciniame skunde. V. K. taip pat nepripažino savo kaltės padarius sunkų sveikatos sutrikdymą D. M.. Kita vertus, teismas nepagrįstai vertino abiejų nuteistųjų parodymus kaip mėginimą išvengti atsakomybės ir nesivadovavo jų parodymais nustatant šiai bylai reikšmingas aplinkybes. Teismas taip pat kritiškai įvertino liudytojų A. V. ir L. K. parodymus nurodydamas, kad pastarosios mėgina padėti apeliantui ir V. K. išvengti atsakomybės. Nuosprendyje H. V. ir kito nuteistojo kaltė padarius nusikaltimą grindžiama nukentėjusiojo parodymais, kurie atitiko V. K. 2013 m. birželio 27 d. apklausos metu duotus parodymus. Be to, teismas apelianto kaltės įrodymais pripažino tai, kad ant V. K. kelnių buvo rasti nukentėjusiojo D. M. kraujo pėdsakai, o poėmio metu iš L. K. buto paimtas nukentėjusiojo megztinis, kurį D. M. atpažino. Pasak nuteistojo, toks įrodymų vertinimas rodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus įvertino neišsamiai, vieniems jų suteikdamas aukštesnę galią, o kitus įrodymus, t. y. jo, V. K., liudytojų A. V., L. K. parodymus, atmesdamas nepagrįstai, nors juos patvirtino objektyvūs bylos duomenys.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad V. K. 2013 m. birželio 27 d. apklausa, kurios metu šio duotais parodymais teismas grindė apkaltinamąjį nuosprendį, buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias būtinąjį gynėjo dalyvavimą. Aptariamos apklausos metu V. K. nebuvo paskirtas gynėjas. Protokole dėl gynėjo atsisakymo nurodyta, kad įtariamasis V. K. pareiškė, jog gynėjas nereikalingas, tačiau jis nenurodė atsisakantis nuo gynėjo, nes pastarasis iš viso nebuvo paskirtas, ką patvirtina advokato orderio nebuvimas. Teisminėje praktikoje laikomasi tokios nuostatos, kad atsisakyti galima tik esamo ir atvykusio dalyvauti de fakto proceso veiksme gynėjo. BPK 52 straipsnio 1 dalyje kategoriškai nurodyta, kad atsisakyti gynėjo leidžiama tik paties įtariamojo ar kaltinamojo iniciatyva. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad įtariamajam V. K. buvo paskirtas konkretus gynėjas, kurio paslaugų V. K. savanoriškai atsisakė ir tai pareiškė savo iniciatyva. Neužtikrinus gynėjo dalyvavimo atliekamo procesinio veiksmo metu, gynėjo atsisakymas nelaikomas savanorišku ir pareikštu paties įtariamojo iniciatyva. H. V. cituoja BPK 52 straipsnio 2 dalies nuostatas ir daro išvada, kad net jeigu V. K. savanoriškai ir savo iniciatyva atsisakė gynėjo, nors tokias aplinkybes jis paneigė teisiamajame posėdyje ir jo parodymai nebuvo paneigti, ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė privalėjo itin kruopščiai išsiaiškinti gynėjo atsisakymo priežastis ir priimti sprendimą dėl gynėjo paskyrimo. Tuo tarpu iš tyrėjos L. E. teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad ji nesiėmė priemonių užtikrinti V. K. konstitucinę teisę į gynybą o, pasinaudodama V. K. pažeidžiamumu, įtikinėjo pastarąjį prisipažinti padarius sunkų nusikaltimą pateikiant jam atskirus byloje surinktus duomenis. Tokia išvada darytina analizuojant 2013 m. birželio 27 d. V. K. papildomos apklausos protokolą, kuriame užfiksuotos tokios jo pasakytos frazės kaip „neatmetu galimybės“, „galėjau pasižiūrėti“, „negaliu pasakyti“. Taigi, V. K. davė parodymus ne pasakodamas, o atsakinėdamas į klausimus bei pritardamas tyrėjos teiginiams.

H. V. tvirtina, kad tyrėjai L. E. buvo žinoma, jog V. K. įvykio dieną buvo išėjęs pirkti alkoholinių gėrimų ir buvo sumuštas. Byloje yra policijos komisariato areštinės sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas, kuriame užfiksuota, kad sulaikytajam V. K. stebimas veido sumušimas. Tyrėjai L. E. taip pat turėjo būti žinoma, kad V. K. prieš apklausą nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. birželio 13 d. buvo gydomas Panevėžio priklausomybės ligų centre, o po to jam rekomenduota tęsti ambulatorinį gydymą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes bei pareikšto įtarimo sunkumą, tyrėja turėjo pakankamą pagrindą nepriimti V. K. pareikšto gynėjo atsisakymo ir paskirti gynėją, ką ji ir padarė prieš 2013 m. rugpjūčio 12 d. V. K. apklausą, nors pastarasis prieš šią apklausą taip pat nurodė, kad gynėjas jam nereikalingas. 2013 m. rugpjūčio 12 d. apklausos metu V. K. paneigė savo 2013 m. birželio 27 d. apklausoje duotus parodymus, nurodydamas esant teisingus jo anksčiau, t. y. 2011 m. vasario 14 d. ir 2012 m. vasario 9 d., duotus parodymus, kurių metu V. K. paneigė bet kokį savo ir apelianto dalyvavimą sužalojant D. M.. V. K. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jis prieš 2013 m. birželio 27 d. apklausą buvo vartojęs raminamųjų vaistų (šis jo teiginys atitinka gydytojų iš Panevėžio priklausomybės ligų centro rekomendacijas po atlikto gydymo stacionare), jis sakė apie tai tyrėjai, tačiau ji nereagavo į šią aplinkybę, nenutraukė apklausos, o protokole surašė neteisingus V. K. parodymus. H. V. manymu, dėl minėtų aplinkybių teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, negalėjo remtis V. K. 2013 m. birželio 27 d. apklausos metu duotais parodymais, tuo labiau, kad jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

H. V. akcentuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes D. M. buvo sumuštas veidas ir jam bėgo kraujas, tačiau ant apelianto drabužių ir batų nerasta nukentėjusiojo kraujo. Tokia aplinkybė paneigia, kad nuteistasis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Specialisto išvadoje G 518/11 (05) iki galo nepašalinti visi neaiškumai dėl D. M. sveikatos sutrikdymo masto. Ekspertė išvadoje rėmėsi tik gydytojų medicininiuose dokumentuose padarytais įrašais ir nemotyvavo savo teiginių, o nė vienas D. M. gydęs gydytojas nebuvo apklaustas.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į aptartus apeliacinio skundo argumentus, H. V. manymu, apkaltinamasis nuosprendis dėl jo naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, taip pat priimtini nauji sprendimai dėl pareikštų civilinių ieškinių bei proceso išlaidų.

Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. sausio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistojo teigimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl jame padarytų išvadų neatitikimo bylos faktinėms aplinkybėms. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, ir suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose. Toliau atitinkamai aptariamos BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio nuostatos. V. K. viso baudžiamojo proceso metu nepripažino savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo ir nurodė konkrečias aplinkybes, patvirtinančias jo nekaltumą, kurios pakartojamos apeliaciniame skunde.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo analogiškus argumentus (t. 4, b.l. 8-11), kurie išdėstyti nuteistojo H. V. apeliaciniame skunde, dėl nepagrįsto nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. V. K. papildomai argumentuoja dėl jo 2013 m. birželio 27 d. atliktos apklausos vertinimo tuo, kad teismas negalėjo apsiriboti tik tyrėjos L. E. apklausa, kurios rezultatai buvo nuspėjami iš anksto. Be to, pagal teismų praktiką asmenų parodymai yra pripažįstami įrodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai yra duoti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nuteistojo 2013 m. birželio 27 d. apklausos metu duoti parodymai nebuvo gauti nė vienu minėtu būdu.

Pasak V. K., byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad D. M. buvo sumuštas veidas ir stipriai bėgo kraujas, kraujo buvo pritaškyta koridoriuje ir laiptinėje. Tai patvirtino liudytojos I. D. ir J. L.. Nukentėjusysis pats ėjo koridoriumi, lipo žemyn laiptais, todėl jo kraujo liko ant sienų bei turėklų. Atsižvelgiant į tai, nepaneigta, kad apeliantas, vedamas policijos pareigūnų, galėjo atsiremti į sieną ar turėklus bei tokiu būdu susitepti krauju kelnes. Ta aplinkybė, kad D. M. megztinis buvo rastas L. K. bute, niekaip neįrodo nuteistojo kaltės padarius nusikaltimą. Remiantis byloje esančiais duomenimis, nukentėjusiojo megztinis buvo paimtas tik 2011 m. vasario 15 d., 18 val., o butas buvo apžiūrėtas 2011 m. vasario 14 d., nuo 13.50 val. iki 14.55 val. Šios apžiūros metu kruvinas megztinis nebuvo paimtas. Butas dvi paras nebuvo rakintas ir į jį galėjo patekti bet kuris asmuo, be to, per šį laiką koridoriuje buvo išvalytas kraujas. Neatmestina tikimybė, kad megztinis buvo įmestas D. M. į aptariamą butą.

Dėl specialisto išvados G 518/11 (05), kuria nustatytas D. M. sveikatos sutrikdymo mastas, V. K. papildomai argumentuoja, kad bylą nagrinėjant teisme, buvo bandoma paklausti ekspertės, kokius tyrimo metodus ji naudojo nustatydama nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau ekspertė tik nurodė, kad ji vadovavosi LOR specialisto ir kitų gydytojų įrašais medicininiuose dokumentuose. Specialisto išvadoje Nr. G 518/11 (05) nemotyvuota, kodėl D. M. nustatyti sužalojimai atitinka sunkaus sveikatos sutrikdymo mastą. Ekspertė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad ji rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-298/158/A1-86 „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės) 6.6.20 punktu, kuriame nurodyta, jog sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažintinas kitokio pobūdžio sunkus suluošinimas. Nuteistojo tvirtinimu, šios taisyklės nepateikia kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima atriboti kitokio pobūdžio sunkius suluošinimus, kurie kvalifikuotini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nuo suluošinimų, kurie nekvalifikuotini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Tokiu atveju itin svarbi yra specialisto išvados motyvacija, kurios byloje esančioje specialisto išvadoje apskritai nėra, o teisiamajame posėdyje ekspertė taip pat negalėjo tinkamai motyvuoti ir pagrįsti savo duotos išvados. V. K. įsitikinęs, kad apeliacinės instancijos teismas pašalins šį trūkumą atlikdamas byloje įrodymų tyrimą. Ekspertė teisiamajame posėdyje paaiškino, kad sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstama tada, kai kaukolės vidinės dalies kaulai atskirti nuo skliautų, tačiau aptariamoje specialisto išvadoje tokio teiginio nėra. Ekspertė, aiškindama savo specialisto išvadą, negali išplėsti jos turinio. Ji teisiamajame posėdyje nurodė aplinkybes, kurių teismas nepatikrino, vadovavosi komentarais, kurių patikimumas nebuvo nustatytas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad internetinėje erdvėje nurodyta, jog žandikaulių, skruostikaulių ir nosies kaulų lūžiai neįeina į sužalojimų, kurie kvalifikuotini kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, sąrašą. Iš specialisto išvados matyti, kad Le Fort III tipo lūžius nustatė ne ekspertas, o gydytojas traumatologas, nors V. K. įsitikinęs, kad atskirus lūžius traktuoti kaip atitinkančius Le Fort III tipą turi tik ekspertas. Tokią išvadą nuteistasis daro apeliaciniame skunde aprašydamas Le Fort III tipo lūžiams būdingus klinikinius simptomus, kurie, pasak V. K., visi nenurodyti specialisto išvadoje Nr. G 518/11 (05). Atsižvelgiant į tai, nuteistajam iškyla abejonių dėl D. M. nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto, kurios turi būti pašalintos.

Atsižvelgiant į aptartus apeliacinio skundo argumentus, V. K. manymu, apkaltinamasis nuosprendis dėl jo naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, taip pat priimtini nauji sprendimai dėl pareikštų civilinių ieškinių bei proceso išlaidų.

Nukentėjusysis D. M. atsiliepime į nuteistųjų H. V. ir V. K. apeliacinius skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Jo parodymai yra nuoseklūs (iš pradžių dėl sveikatos būklės negalėjo tiksliai nurodyti kai kurių bylos aplinkybių), trečiame teisiamajame posėdyje jis atpažino vieną iš nuteistųjų (H. V.).

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis V. K., jo gynėjas bei nuteistojo H. V. gynėja prašė patenkinti abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus, o prokurorė prašė nuteistųjų V. K. ir H. V. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. K. ir H. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Iš nuteistųjų H. V. ir V. K. apeliacinių skundų turinio matyti, kad jie nesutinka su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prašo juos išteisinti. Abu apeliantai iš esmės nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismas nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms. Į abu apeliacinius skundus bus atsakoma kartu.

Nuteistieji pateikdami savo byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimą prašo vadovautis jų parodymais, duotais viso proceso metu, nes abu kaltės nepripažino.

Kolegija netenkina apeliantų prašymą išteisinti H. V. ir V. K. dėl nukentėjusiajam D.M. padaryto kvalifikuoto sunkaus sveikatos sutrikdymo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes dėl nukentėjusiajam D. M. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl chuliganiškų paskatų, todėl pagrįstai H. V. ir V. K. pripažino kaltais padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti nuosprendyje. Jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų yra grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Šioje konkrečioje byloje kolegija sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai atmetė abiejų nuteistųjų H. V. ir V. K. parodymus, jais nesivadovavo priimant apkaltinamojo nuosprendžio ir jų parodymus įvertino kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas turėjo pagrindą nesivadovauti ir liudytojų A. V. bei L. K. parodymais, kuriais išties buvo bandoma padėti apeliantams išvengti atsakomybės. Ta aplinkybė, kad abu nuteistieji nepripažino kaltės dar nereiškia, kad jų kaltumas padarius nusikalstamą veiką nėra įrodytas. Tai, kad teismas priėmė apeliantams nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip jie pageidavo, nerodo teismo šališkumą.

Įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kolegija atkreipia abiejų apeliantų dėmesį į tai, kad kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nuteistasis V. K. skunde tik deklaratyviai teigia, jog buvo pažeistos BPK 305 straipsnio nuostatos, tačiau konkrečiai nenurodo, kuo pasireiškia šio įstatymo pažeidimai.

Apeliantai H. V. ir V. K. skunduose teigia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo D. M. parodymais, kurie jų nuomone buvo nenuoseklūs, nes skirtingu laiku duoti parodymai dėl kambaryje buvusių asmenų skaičiaus ir lyties, palikto drabužio, buto apibūdinimo yra prieštaringi. Kolegija nesutinka su šiais nuteistųjų apeliacinių skundų argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus, nes išanalizavusi viso proceso metu D.M. nurodytas aplinkybes daro išvadą, kad jo parodymai nors ir nebuvo vienodi, tačiau esminėse detalėse apie pavartoto smurto mechanizmą sutapo. Kolegija, aptardama nukentėjusiojo D. M. parodymus, nurodytus H. V. apeliaciniame skunde, pažymi, kad 2011 m. vasario 13 d. nukentėjusiojo vardu buvo surašytas protokolas-pareiškimas (jį surašė Panevėžio apskrities VPK ONTB vyr. tyrėjas J. K.) tuo metu, kai D. M. gulėjo ligoninėje, o nuo įvykio buvo praėjusios vos penkios valandos (t. 1 b. l. 8). Pareiškime-protokole nurodyta, jog D. M., ieškodamas merginos, vardu J., užėjo į to paties namo, kuriame gyvena penktame aukšte esantį butą. Iš matymo matytas vyras, atidaręs duris atsakė, jog jo ieškoma mergina yra bute, todėl nukentėjusysis įėjo į vidų. Bute buvo keturi vyrai. Vienas vyras smogė jam į veidą ir pargriovė ant grindų, o tada trise pradėjo mušti rankomis ir spardyti. Norėdamas ištrūkti, išsinėrė iš striukės ir pabėgo, o striukė liko bute. Analogiškus parodymus D. M. davė tą patį vakarą apklaustas kaip liudytojas (t. 1, b. l. 29-30) ir papildomų apklausų metu (t. 1 b. l. 31-33, 34-35). Kolegija aptartų nukentėjusiojo parodymų negali laikyti prieštaringais, nes D. M. duoti parodymai yra išties tapatūs. H. V. skunde neteisingai interpretuojami D. M. parodymai apie asmenų, buvusių bute, skaičių ir lytį. Nukentėjusysis nuo pat pirmos apklausos aiškino, kad jis matė tik tris vyrus, o kas – vyras ar moteris – buvo už širmos, nematė, girdėjo tik vyriškus balsus. Taip pat kolegija nepripažįsta nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais dėl to, jog jis iš pradžių teigė bute, kuriame buvo sumuštas, palikęs striukę, o vėliau, kad megztinį. Iš liudytojo 2011-02-15 papildomos apklausos protokolo (t. 1, b. l. 31-33) matyti, kad D. M. praėjus dviem dienom po įvykio paaiškino priežastį, kodėl iš pradžių manė bute palikęs striukę: atėjusi į ligoninę aplankyti jo mama pasakė namuose radusi striukę, todėl jis tik tada prisiminė bute išsinėręs ir palikęs ne striukę, o megztinį bei nurodė megztinio požymius. Taip pat H. V. neteisus tvirtindamas, jog padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir dėl įvykio vietos, t. y. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nes D. M. nė vienoje apklausoje neįvardino minėto adreso. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis išties nenurodė šios adreso, tačiau tai dar nereiškia, kad teismo išvada apie įvykio vietą – (duomenys neskelbtini) yra klaidinga. Viso proceso metu D.M. kategoriškai tvirtino, jog jis buvo sumuštas namo, kuriame gyvena, penktame aukšte esančiame bute: nuosekliai paaiškino, kaip atrodė buto durys, t. y. jos buvo apkaltos 2 spalvų-tamsių ir šviesių – laminato lentutėmis. 2011 m. rugpjūčio 8 d. tikslinant D. M. parodymus vietoje (t. 1, b. l. 43-46) jo nurodymu kartu su vyr. tyrėja atvykus į nukentėjusiojo nurodytą vietą, buvo nustatyta, jog D. M. apibūdintos buto durys (apkaltos lentelėmis) išties yra bendrabučio tipo daugiabutyje, penktame aukšte ir ant durų parašytas skaičius – (duomenys neskelbtini). Esant šiems duomenims pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiojo parodymais grindė H. V. ir V. K. kaltę. Kolegija pažymi ir tai, kad D. M. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu taip pat negalima laikyti prieštaringais: teisme jis paaiškino, kodėl suklydo sakydamas, jog bute smurtą vartojo keli asmenys – jis, gulėdamas ant grindų, buvo spardomas iš abiejų pusių. Mano, kad buvo spardomas vyrų, nes moterys negalėjo tokia jėga spirti – smūgiai buvo stiprūs (t. 3, b. l. 176-177). Bylos duomenimis nustatyta, kad įvykio metu buvo dvi moterys – L. K., A.V. (buvusi H. V. žmona), V. K., H. V. ir visi dvi dienas gerdami alkoholinius gėrimus šventė H.V. sugrįžimą iš įkalinimo įstaigos. L. K. ir A. V. yra neįgalios, vaikščiojo ramentų pagalba (L. K.), o A. V. – pasiremdama lazda, todėl jos išties buvo fiziškai nepajėgios spardyti ar suduoti stiprius smūgius nukentėjusiajam. Liudytojos L.K. ir A. V. girtavimo metu užmigdavo, pamiegodavo, o atsibudusios vėl gerdavo, todėl jos negirdėjo, kaip buvo sumuštas nukentėjusysis, taip pat negalėjo patvirtinti, ar išvis jis buvo užėjęs į butą.

Apeliantai, neigdami V. K. parodymus, duotus 2013 m. birželio 27 d., kuomet jis buvo apklaustas kaip įtariamasis (t. 2 b. l. 94), teigia, jog šiais jo parodymais teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes apklausa buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo normas, reglamentuojančias būtinąjį gynėjo dalyvavimą. Kolegija, nesutikdama su apeliacinių skundų argumentais atkreipia nuteistųjų dėmesį į BPK 51 straipsnio reikalavimus. Straipsnyje yra nurodyti atvejai dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tačiau šio straipsnio nuostatos V. K. nebuvo taikomos, kadangi pats įtariamasis pasinaudojo savo teisėmis visiškai ir jo teisėti interesai nebuvo pažeisti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. K. iki 2013 m. birželio 27 d. buvo du kartus apklaustas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 85-86, 90-91), prieš kiekvieną apklausą buvo išaiškinta teisė turėti gynėją (t. 2, b. l. 82,87) ir abu kartus jis savo iniciatyva gynėjo atsisakė, ką ir patvirtina V. K. parašai protokoluose dėl gynėjo atsisakymo (t. 2, b. l. 83, 88).

Prieš 2013 m. birželio 27 d. atliekamą analogišką procesinį veiksmą – įtariamojo V. K. papildomą apklausą, jam vyresnioji tyrėja L. E., vadovaudamasi BPK 44 straipsnio 8 punktu, 50 straipsniu išaiškino, ,,<...>kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tiekimą, nustatyta tvarka“ (t. 2, b. l. 92), tačiau įtariamasis savo iniciatyva atsisakė gynėjo ir parašė, jog ,,Gynėjas nereikalingas“, ką patvirtina protokolas dėl gynėjo atsisakymo (t. 2, b. l. 93). Gynėjo atsisakymas atitinka BPK 52 straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams, o H. V. skunde išreikšta nuomonė, jog galima atsisakyti tik paskirto konkretaus gynėjo, neatitinka minėto įstatymo nuostatų. Įstatyme imperatyviai nenurodyta, kad galima atsisakyti ne konkretaus gynėjo, o tiesiog gynėjo. Iš aptartų protokolų matyti, jog V.K. gynėjo nepasirinko, neišreiškė pageidavimo, kad jam būtų paskirtas gynėjas, o pasirinko alternatyvą – gintis pats. BPK 52 straipsnio 2 dalyje yra aptarti atvejai, kada ikiteisminio tyrimo pareigūnui yra neprivalomas gynėjo atsisakymas, tačiau šios nuostatos V. K. negali būti taikomos. Šiuo konkrečiu atveju vyr. tyrėjai nekilo abejonių dėl V. K. galimybės pasinaudoti teise į gynybą (jis jokia psichine liga nesirgo), todėl atsisakymas nuo gynėjo buvo priimtas. Aptartą procesinį veiksmą aiškinosi pirmosios instancijos teismas į teisiamąjį posėdį iškvietęs vyr. tyrėją L.E. ir apklausęs ją kaip liudytoją (t. 3, b. l. 188-189). Liudytoja L. E. nurodė, kad jai nekilo jokių abejonių dėl V. K. galimybės pasinaudoti teise į gynybą, nes jam psichinių trūkumų nenustatyta, jokia psichine liga nesirgo, o apklausiamas kaip įtariamasis patvirtino nukentėjusiojo D. M. sužalojimo aplinkybes. V. K. labai atidžiai perskaitė apklausos protokolą pats, nepareiškė, jog skaitant jam reikalingi akiniai, taip pat nesiskundė sveikata ir nenurodė vartojęs kokius nors vaistus. Nors skunde teigiama, kad V. K. nuo 2013 m. birželio 6 d. iki 2013 m. birželio 14 d. buvo gydomas Panevėžio priklausomybės ligų centre, o po to jam rekomenduota tęsti ambulatorinį gydymą ir kad apie tai turėjo būti žinoma tyrėjai L. E., tačiau byloje tokių duomenų nėra, o iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad nurodytų aplinkybių apklausiamas V. K. nenurodė. Iš byloje esančios Panevėžio priklausomybės ligų centro epikrizės Nr. 253/13 matyti, kad jis buvo gydytas reikiamais vaistais nuo alkoholio, tačiau jį išrašant jokie vaistai nebuvo paskirti (t. 3, b. l. 155). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. K. buvo apklaustas kaip įtariamasis praėjus dviem savaitėms po gydymo, t. y. 2013 m. birželio 27 d. Iš aptariamo procesinio veiksmo matyti, kad V. K. po apklausos pats savarankiškai parašė: ,,Perskaičiau, surašyta teisingai“ ir pasirašė. Jokių pastabų dėl apklausos nenurodė, ką patvirtino teisme ir tyrėja L. E.. Esant šioms aplinkybėms kolegija sprendžia, kad apklausiant kaip įtariamąjį V. K. BPK 178, 179 ir 188 straipsnių reikalavimai nepažeisti, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vadovautis šiuo procesiniu veiksmu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Iš byloje esančio 2013 m. birželio 27 d. įtariamojo V. K. papildomos apklausos protokolo (t. 2 b. l. 94) matyti, kad V. K. davė nuoseklius parodymus apie nepažįstamo vyro, t. y. nukentėjusiojo D. M. sumušimo aplinkybes: jis paaiškino, kaip atrodė nepažįstamasis (,,<...> buvo aukštesnis ir fiziškai stipresnis už H. (V.), todėl ėjau padėti Henrikui. Kiek kartų ir į kurias kūno vietas sudaviau neskaičiavau, galėjau suduoti ne mažiau nei penkis kartus į galvos, įvairias kūno vietas <...>. Gulintį vyrą spardėme abu su Henriku. Kiek kartų spyriau neskaičiavau. Į kurias kūno vietas spardžiau tiksliai nepasakysiu, manau spyriau ten, kur papuolė“. V. K. nurodytos aplinkybės atitinka nukentėjusiojo duotiems paaiškinimams apie jam pavartotą smurtą ir sužalojimo mechanizmą. Be to, V. K. nurodė, kad ,,Nepažįstamam vyrui bėgo kraujas, iš kurios vietos – nekreipė dėmesio, <...> todėl jo kraujas galėjo atsirasti ant mano kelnių“. Tą aplinkybę patvirtino nukentėjusysis ir specialisto išvada Nr. 140-(3331)-IS1-1376 (t. 1, b. l. 24-26), kurioje konstatuojama, kad ant tirti pateiktų trijų tamponų su nuoplovomis, padarytomis 2011-02-14 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, megztinio, priklausančio D. M., taip pat paimto įvykio vietoje, V. K. džinsinių kelnių ir batų rastas nukentėjusiojo D. M. kraujas. Liudytoja I. D. parodė, jog vakare į jos butą atėjo sumuštas ir kruvinas kaimynas D. M., kuris pasakė, kad jį sumušė penktame aukšte, ir ji iškvietė greitąją medicinos pagalbą (t. 3, b. l. 182-183).

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad V. K. buvo sulaikytas tą pačią dieną po įvykio, t. y. 2011 m. vasario 15 d. (t. 2, b. l. 29-30) ir paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 112). Vadinasi, 2013 m. birželio 27 d. apklausiamas kaip įtariamasis V. K. buvo laisvas, todėl jis galėjo pasirinkti gynėją pats arba kreiptis su prašymu dėl nemokomos teisinės pagalbos suteikimo. V. K. 2013 m. birželio 27 d. buvo išaiškintos BPK 44 straipsnio 8 punkto ir 50 straipsnio nuostatos - jis nusprendė gintis pats, todėl gynėjo atsisakė (t. 2, b. l. 92).

Toliau skunde H. V. aptaria nuteistojo V. K. parodymus, duotus 2013 m. rugpjūčio 12 d. (t. 2, b. l. 100) ir teigia, jog prieš šią apklausą įtariamasis V. K. taip pat buvo atsisakęs gynėjo (t. 2, b. l. 96), tačiau gynėjas buvo paskirtas (t. 2, b. l. 97-98). Atsakydama į šį skundo argumentą kolegija sprendžia, kad tyrėja priėmė nutarimą paskirti V. K. gynėją todėl, kad gavo Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą ,,Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ (t. 2, b. l. 95), kuriame nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą V. K.. Tyrėja, vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktu, paskyrė įtariamajam V. K. gynėją advokatę R. Keblienę (t. 2, b. l. 97-98), kadangi kitas įtariamasis H. V. turėjo gynėją (t. 2, b. l. 165), apklausiamas kaip įtariamasis kaltės nepripažino (t. 2, b. l. 167-168, 171, 176), o įtariamasis V. K. pats pripažinęs kaltę davė H. V. kaltinančius parodymus.

Kolegija, įvertinusi aptartus duomenis, konstatuoja, kad esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų pirmosios instancijos teismas nepadarė ir V. K. konstitucinė teisė į gynybą nebuvo suvaržyta ar pažeista.

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie aptarti ir išanalizuoti nuosprendyje, visumą sprendžiama, kad V. K. parodymai, duoti 2013 m. birželio 27 d. atitinka įrodymams keliamus reikalavimus, nurodytus BPK 20 straipsnyje.

Apelianto H. V. teiginys, jog ant jo drabužių ir batų nerasta nukentėjusiojo kraujo paneigia, kad nuteistasis atliko smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, atmetamas kaip išgalvotas, kadangi nebuvo nustatyta, kuriuo metu sumuštam D. M. pradėjo bėgti kraujas iš sulaužytų žandikaulių, skruostikaulių, nosies kaulų ar alveolinių ataugų (La Fort II tipo) lūžių. Įvykio vietoje ant kambario sienos, grindų ir penktojo aukšto koridoriaus grindų, nuteistojo V. K. džinsinių kelnių, batų bei nukentėjusiojo megztinio rastas nukentėjusiojo D. M. kraujas, todėl neabejojama, kad nukentėjusysis išties buvo sumuštas (duomenys neskelbtini) kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Tai, kad ant kito nuteistojo H. V. drabužių ir batų nebuvo surastas nukentėjusiojo kraujas, neduoda pagrindo suabejoti tiek nukentėjusiojo, tiek nuteistojo V. K. 2013 m. birželio 27 d. duotais parodymais, kadangi įvykio metu H. V., smurtaujant prieš nukentėjusįjį, galėjo kraujas ant jo drabužių nepatekti.

Nors apeliantas V. K. skunde akcentuoja, kad jis nukentėjusiojo krauju galėjo išsitepti tuomet, kai jį policijos pareigūnai vedė laiptais žemyn, tačiau nenustatyta, kad jis, lipdamas laiptais, atsirėmė į koridoriaus sieną ar turėklus, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad tamponai su nuoplovomis (kraujo) buvo padaryti ne nuo koridoriaus sienų ar turėklų, o bute, kuriame ir buvo sumuštas nukentėjusysis (nuoplovos Nr. 2 ir Nr. 3), o nuoplova Nr. 1 – nuo penkto aukšto koridoriaus grindų.

H. V. abejodamas specialisto išvada Nr. G518/11(05) nurodo, jog joje nepašalinti visi neaiškumai dėl D. M. sveikatos sutrikdymo masto, tačiau konkrečiai nenurodo, kuo pasireiškia išvados neaiškumai. Apelianto V. K. skunde taip pat abejojama dėl nukentėjusiajam nustatyto sunkaus sveikatos sutrikdymo ir teigiama, kad specialisto išvada nemotyvuota.

Atsakydama į šiuos skundų motyvus kolegija pastebi, kad byloje esanti specialisto išvada Nr. G518/11(05) (t. 1, b. l. 50-51) atitinka jai keliamus reikalavimus. Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad teismo ekspertė M. Kolcovaitė specialisto išvadą surašė gavusi tyrėjos užduotį atlikti objektų tyrimą (t. 1, b. l. 49), kuriame ekspertei buvo nurodyta atlikti D. M. kūno tyrimą bei atsakyti į keturis klausimus. Ekspertė tyrimą atliko vadovaudamasi Panevėžio ligoninės gydymo stacionare ligos istorija Nr. 11/4475 ir LSMU ligoninės VšĮ Kauno klinikos gydymo stacionare ligos istorija Nr. A-1293479 (2011 m.). Ekspertė ištyrusi D. M. gydymo stacionare medicininius duomenis išvadoje atsakė į užduotyje nurodytus klausimus. Nuteistieji V. K. ir H. V. skunduose teigia, kad specialisto išvada yra nemotyvuota. Kolegija, nesutikdama su šiuo skundų argumentu konstatuoja, jos specialisto išvada duota laikantis BPK 90 straipsnio reikalavimų: ji surašyta kaip atskiras dokumentas, nurodyti specialisto – teismo ekspertės M.Kolcovaitės anketiniai duomenys, išsilavinimas, kvalifikacija, specialybė, tirti objektai bei ekspertės nustatytos aplinkybės.

V. K. neteisus nurodydamas, jog ekspertė teisiamajame posėdyje negalėjo tinkamai motyvuoti ir pagrįsti savo duotos išvados. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad teismas patenkino nuteistųjų gynėjų prašymus ir į 2013 m. lapkričio 28 d. 9 val. posėdį iškvietė specialisto išvadą pateikusią teismo ekspertę M. Kolcovaitę (t. 3, b. l. 179). Nuteistųjų gynėjai proceso metu buvo aktyvūs ir teismo ekspertei uždavė daug klausimų dėl D. M. sužalojimo mechanizmo ir sveikatos sutrikdymo masto. Ekspertė teisme atsakė į visų proceso dalybių klausimus ir išaiškino, kuo pasireiškė sunkus sveikatos sutrikdymas D. M.. Iš jos paaiškinimų matyti, jog teikdama specialisto išvadą teismo ekspertė vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 ,,Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (V. K. apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta įsakymo data 2013 m.). Teismo ekspertė nurodė, jog šiuo konkrečiu atveju buvo remtasi taisyklių 6.6.20 punktu, kuriame konstatuojama, jog sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažintinas ,,Kitokio pobūdžio sunkus sužalojimas“. Nors sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse nėra nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų galima atriboti kitokio pobūdžio sunkius suluošinimus, kurie kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas nuo tų, kurie nekvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau posėdyje teismo ekspertė priešingai, nei teigiama V. K. apeliaciniame skunde, paaiškino, jog D. M. sunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas dėl La Fort III tipo kompleksinių lūžių – viršutinių žandikaulių, skruostikaulių ir nosies kaulų lūžių. Išvardinti lūžiai vadinami La Fort III tipo lūžiai - tai kaukolės veidinės dalies kaulų atskyrimas nuo skliauto. Ekspertė teisme paaiškinusi, ką reiškia La Fort III tipo lūžiai, specialisto išvados turinio kaip teigia V. K., neišplėtė. Ekspertė posėdyje tiksliai, detaliai nurodė, kodėl D. M. padaryti viršutinių žandikaulių, skruostikaulių ir nosies kaulų (LA Fort III tipo), lūžiai yra priskirti sunkiam sveikatos sutrikdymui. Specialisto išvadoje yra konstatuojami ir kiti D. M. padaryti sužalojimai, t. y. alveolinių ataugų (La Fort II tipo) lūžiai, poodinės kraujosruvos akių vokuose, viršutinių kairių 1, 3 ir 3 dantų vainikų lūžiai, veido, galvos, krūtinės sumušimas. Teismo ekspertė teisme kategoriškai patvirtino duotą specialisto išvadą ir savo atsakymais į proceso dalyvių klausimus bei paaiškinimais pašalino visas abejones dėl D.M. padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo masto ir sužalojimų mechanizmo. Kolegija specialisto išvadą ir ekspertės paaiškinimus teisme įvertina kaip išsamius ir pagrįstus, todėl posėdžio metu pareikštas nuteistojo V. K. ir jo gynėjo prašymas paskirti komisinę teismo medicinos ekspertizę buvo pagrįstai atmestas. Pagrindo skirti naują ekspertizę nebuvo, kadangi nuteistasis V. K. ir jo gynėjas nepateikė naujų duomenų, jog specialisto išvada yra nepakankamai išsami ar nepakankamai pagrįsta (BPK 286 straipsnio 7 dalis). Pareikšti civiliniai ieškiniai yra išspęsti tinkamai.

Apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistiesiems, vadovavosi BK 54 straipsniu, reglamentuojančiu bausmės skyrimo pagrindus ir nustatančiu, jog bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti bei įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Tad ir šiuo atveju atsižvelgta į tai, kad V. K. ir H. V. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), atsižvelgta į nusikaltimo padarinius-sunkiai sutrikdyta sveikata nukentėjusiajam, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkina tai, kad V. K. ir H. V. nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, abu charakterizuojami neigiamai.

Kolegijos nuomone baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant nuteistųjų nusikalstamą veiką ir paskiriant laisvės atėmimo bausmes, pritaikytas tinkamai, todėl nėra pagrindo jas švelninti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. K. ir H. V. apeliacinius skundus atmesti.