Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ ieškinį atsakovui ūkininkui A. J. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – akcinė bendrovė Luminor Bank.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pakartotinai po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018-05-18 nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2017-10-26 nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.Ieškovė BUAB „Izobara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovo ūkininko A. J. 47 043 Eur žalos atlyginimo ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais technologiniais vamzdynais.2006-01-30 ieškovė ir atsakovas sudarė Šilumos energijos tiekimo ir 1 MW katilinės montažo sutartį Nr. 60130 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo per metus iš ieškovės nupirkti atitinkamą šilumos kiekį ir už nupirktą šilumos energiją mokėti Sutartyje nustatytą kainą, o atsakovui nupirkus 99 750 MW šilumos energijos, ieškovė įsipareigojo parduoti katilinę atsakovui už 1 Lt. Ieškovė, vykdydama Sutartyje numatytus įsipareigojimus, savo sąskaita nutiesė šilumos energijos tiekimo tinklus (toliau – ir šilumos tinklai) nuo katilinės iki atsakovo šiltnamių. Ieškovė nurodė, kad iki 2012 m. jokių nusiskundimų ar pretenzijų dėl Sutarties vykdymo iš atsakovo nebuvo gauta. 2013–2014 m. šildymo sezono metu atsakovas iš ieškovės nupirko žymiai mažiau šilumos energijos nei įprastai, o nuo 2014 m. pavasario šilumos energijos pirkimą nutraukė. Pasak ieškovės, nors atsakovas pagal Sutartį buvo įsipareigojęs šiluminę energiją pirkti iš ieškovės, nuo 2013 m. jis įsirengė ir pradėjo eksploatuoti naują 2 MW galios biokuro katilinę, skirtą savo šilumos poreikiams tenkinti. Dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė patyrė žalą – negavo pajamų, kurias būtų gavusi, jeigu atsakovas būtų tinkamai ir sąžiningai vykdęs Sutartį, t. y. iš ieškovės pirkęs šilumos energiją pagal realų šilumos energijos poreikį. Nuo 2013 m. atsakovas nupirko 4 704,300 MW mažiau šilumos energijos, todėl ieškovė 2013-2015 m. negavo 47 043 Eur pajamų (šiuo laikotarpiu nenupirktos šilumos energijos vertė), kurią pagrįstai tikėjosi gauti. Be to, atsakovas be ieškovės leidimo prijungė biokuro katilinę prie ieškovės technologinių vamzdynų ir tokiu būdu neteisėtai bei neatlygintinai naudoja ieškovei priklausantį turtą ir gauna iš to naudą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad 2012 m. atsakovas nenupirko sutarto šilumos energijos kiekio iš ieškovės ir iki 2014 m. perkamos energijos kiekis buvo mažinamas, o nuo 2015 m. ginčo katilinės eksploatacija buvo nutraukta. Teismas akcentavo, jog teisingam ginčo išsprendimui tikslinga nustatyti, kas lėmė netinkamą sutarties vykdymą. Įvertinęs Sutarties sąlygas teismas konstatavo, kad ieškovė privalėjo rūpintis tinkama katilinės eksploatacija, jos remontu, privalomomis patikromis. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė 2006-2016 m. laikotarpiu būtų atlikusi katilinės apžiūras ir patikrinimus. Šią aplinkybę, pasak teismo, patvirtina ir 2016-01-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kurio nuotraukoje užfiksuota, kad vienas iš ginčo katilinės pečių yra kiauras ir nėra cirkuliacinio siurblio. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovė nevykdė savo sutartinių pareigų, numatytų Sutarties 3.1, 3.2, 3.3 punktuose. Dėl ko nebuvo galimybės atsakovui tinkamai eksploatuoti ginčo katilinę ir nupirkti reikiam kiekį šilumos energijos. Pasak teismo, tikėtina, jog ieškovė negalėjo vykdyti savo sutartinių pareigų dėl to, kad ji turėjo finansinių sunkumų, ką patvirtina ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2013-05-16 nutartimi iškelta bankroto byla. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp Sutarties nevykdymo ir žalos, nes atsakovo sutarties nevykdymas (netinkamas vykdymas) pasireiškė tuo, jog jis negalėjo tinkamai įvykdyti Sutarties dėl pačios ieškovės netinkamai vykdomos sutarties – tinkamo katilinės eksploatavimo neužtikrinimo. Teismas svarbia pripažino aplinkybę, jog beveik visą Sutarties galiojimo laikotarpį ieškovė nereiškė pretenzijų atsakovui dėl netinkamo sutarties vykdymo – nepakankamo šilumos energijos pirkimo. Atsakovas apmokėdavo ieškovės pateiktas sąskaitas, įsiskolinimų neturėjo, ginčo katilinę atsakovas išpirko iš lizingo davėjo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, jog ieškovė neturėjo pretenzijų atsakovui Sutarties galiojimo laikotarpiu, o pareikštu ieškiniu siekia išspręsti finansinių reikalavimų tenkinimo ieškovės bankroto procese klausimus. Teismas atmetė ieškovės argumentus dėl atsakovo neteisėto naujos katilinės įrengimo. Nurodė, kad tokio draudimo šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo, o naujos katilinės poreikis buvo objektyviai pagrįstas.Dėl ieškovės reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis technologiniais vamzdynais teismas pažymėjo, kad atsakovas nusipirko ginčo katilinę su specifikacijoje išvardintais daiktais. Nors specifikacijoje nėra nurodyti technologiniai vamzdynai, kurie yra prijungti tarp ginčo katilinės ir atsakovo šiltnamių, teismas šį turtą (vamzdynus) kvalifikavo kaip pagrindinio daikto – katilinės priklausinį (tarnaujantį daiktą). Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas konstatavo, kad technologinį vamzdyną ištiko pagrindinio daikto (katilinės) likimas – jis perėjo atsakovo nuosavybėn.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Izobara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas netinkamai taikė sutartinę civilinę atsakomybę reguliuojančias teisės normas. Sutartį pažeidė ne ieškovė, o atsakovas, kuris pagal Sutarties sąlygas turėjo nustatyti šildymo sezono pradžią ir pabaigą. Tinkamas šios pareigos vykdymas būtų leidęs ieškovei racionaliai susiplanuoti darbus. Tačiau pasibaigus 2013-2014 m. šildymo sezonui (2014 m. birželio mėn.) atsakovas atvyko į ieškovės būstinę ir ieškovės bankroto administratorei pareiškė, kad nuo 2014 m. rudens ieškovės katiline gaminamos šilumos nebepirks, kadangi baigia statyti savo biokuro katilinę, kurios gaminama šiluma yra žymiai pigesnė. Atsakovas nėra pareiškęs jokių pretenzijų dėl katilinės techninės būklės ir jokia forma neįvykdė Sutarties 3.4 punkto reikalavimų bei neinformavo ieškovės apie numatomą šildymo sezoną. Teismas nepagrįstai sprendė, kad katilo eksploatavimas buvo nutrauktas dėl neva atsiradusių gedimų. Byloje nėra jokių duomenų, kada konkrečiai sugedo atsakovo ūkyje sumontuotas katilas, kadangi atsakovas niekada apie tai ieškovės neinformavo. Apie galimą prastą katilinės techninę būklę ieškovė sužinojo tik 2016-01-14, t. y. faktinių aplinkybių konstatavimo metu. Nėra jokio pagrindo manyti, kad 2012-2014 m. katilas buvo techniškai netvarkingas. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovas neturėjo teisės įsirengti naujos katilinės. 2014-01-31 statybos užbaigimo akte yra tiksliai nurodyti nuo 2014 m. atsakovo ūkyje pastatyti statiniai, t. y. 2014 m. buvo baigta statyti atsakovui priklausanti biokuro katilinė, tačiau jokie papildomi šiltnamiai atsakovo ūkyje nebuvo pastatyti. Tai reiškia, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių papildomos energijos poreikį. Nuo 2014 m. atsakovas eksploatavo tik savo biokuro katilinę, kurios gaminamos šiluminės energijos iš esmės užteko atsakovui aptarnauti jo turimus šiltnamius. Naujos katilinės įrengimas ir naudojimas, tuo pačiu neeksploatuojant ieškovės sumontuotos katilinės, iš esmės pažeidė Sutartį, Sutarties atsakovas nevykdė sąmoningai, dėl ko ieškovė neteko suplanuotų pajamų. Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo ūkyje buvo sukurti du daiktai: pagrindinis daiktas – katilinė ir antraeilis daiktas – technologiniai šilumos perdavimo vamzdynai iš katilinės į atsakovo šiltnamius. 2006-04-07 lizingo sutarties sudarymo metu technologiniai vamzdynai, kaip objektas, neegzistavo, todėl, baigus katilinės įrengimo darbus, susidarė padėtis, kuomet pagrindinis daiktas (katilinė) nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei, o antraeilis daiktas (vamzdynai) – ieškovei. 2016-06-01 sutartimi atsakovas iš lizingo bendrovės nusipirko tik tą turtą, kuris buvo lizinguotas ieškovei, t. y. tik katilinės įrangą, o ne pilnai funkcionuojančią šilumos tiekimo sistemą. Šios aplinkybės yra svarbios nagrinėjant ieškovės prašymą uždrausti atsakovui naudotis šilumos tinklais, tačiau teismas dėl jų visiškai nepasisakė ir jų nevertino. Teismas, spręsdamas dėl reikalavimo uždrausti atsakovui naudoti šilumos tinklus, visiškai nepagrįstai konstatavo, kad atsakovui įsigijus nuosavybės teisę į pagrindinį daiktą – katilą, šilumos tinklus ištiko pagrindinio daikto likimas ir jų nuosavybės teisė perėjo atsakovui. UAB ,,Izobaros paslaugos“ 2006-05-31 perdavė atliktus tinklų sukūrimo darbus (sukurtą daiktą) ieškovei ir nuo šio momento ieškovė įgijo nuosavybės teisę į sumontuotus tinklus. Priešingai nei sprendė teismas, ta aplinkybė, kad tinklai nebuvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ieškovės vardu, nereiškia, kad šie tinklai priklauso atsakovui. 2006-06-01 sutarties pagrindu trečiasis asmuo negalėjo perleisti atsakovui nuosavybės teisės į tinklus, kadangi šios teisės trečiasis asmuo niekada neturėjo. Tesimas netinkamai taikė CK 4.14 straipsnį, kadangi jį taikydamas teismas turėjo įvertinti, ar pagrindinis ir antraeilis daiktas priklauso tam pačiam subjektui. Akivaizdu, kad tais atvejais, kai pagrindinis ir antraeilis daiktai priklauso skirtingiems savininkams, antraeilio daikto perleidimas kartu su pagrindiniu daiktu reiškia antraeilio daikto savininko nuosavybės teisės prievartinį ir neteisėtą panaikinimą. Teismas, konstatuodamas, kad šilumos tinklus ištiko pagrindinio daikto likimas ir jų nuosavybė perėjo atsakovui, peržengė pareikšto reikalavimo ribas ir visiškai nepagrįstai sprendė dėl tinklų nuosavybės, kadangi šioje byloje ieškovė nebuvo pareiškusi savarankiško reikalavimo dėl šilumos tinklų nuosavybės pripažinimo. Atsakovas A. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės BUAB „Izobara“ apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:Apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas pasibaigus 2013-2014 metų šildymo sezonui esą pareiškė iš ieškovės nebepirksiantis šilumos energijos nepagrįstas bylos duomenimis. Šilumos pirkimo iš ieškovė mažėjimą nuo 2013 m., o vėliau ir visišką katilinės neeksploatavimą nuo 2015 m. lėmė ne atsakovo atsisakymas pirkti iš ieškovės šilumos energiją, o ieškovės neteisėti veiksmai – sutartinės pareigos prižiūrėti katilinę nevykdymas, kuris nustatytas objektyviais įrodymais. Byloje esantis VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad 2006 m. pasinaudojus ES parama žemės ūkiui atsakovo ūkyje buvo pastatyti 2 ha žieminių šiltnamių. Dėl šios priežasties atsakovas įsigijo ieškovės katilinę. Tačiau 2012 m. ieškovei kilus finansinių sunkumų termofikacinio vandens teikimas į atsakovo šiltnamių sistemą sutriko, o 2013 m. ieškovei iškėlus bankroto bylą katilinė tapo visiškai neprižiūrima, todėl 2015 m. jos eksploatacija buvo visiškai nutraukta. Teismas pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju nėra sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Ieškovė neįrodė priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės, kadangi nenupirkimas viso Sutartyje numatyto kiekio šilumos buvo nulemtas pačios ieškovės netinkamo Sutarties vykdymo – neužtikrinimo tinkamos katilinės eksploatacijos. Ieškovės netinkamą sutartinių pareigų vykdymą patvirtina 2016-01-14 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir 2016-04-08 garo ir vandens šildymo katilo techninės būklės tikrinimo ataskaitos. Jei ieškovė būtų prižiūrėjusi katilinę, ji būtų į bylą pateikusi periodinių apžiūrų nei remonto žurnalus, tačiau byloje nėra jokių dokumentų, kad ieškovė 2006-2016 m. laikotarpiu būtų atlikusi katilinės apžiūras ir patikrinimus. Be to, pati ieškovė procesiniuose dokumentuose yra pripažinusi, kad nuo 2013 m. nebuvo finansiškai pajėgi teikti katilinei techninę priežiūrą. Nors atsakovas neteikė raštiškų pretenzijų dėl katilinės eksploatavimo trūkumų pašalinimo, ieškovė turėjo katilinės veikimą tikrinti teisės aktų nustatyta tvarka ir periodiškai. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas, pasistatydamas biokuro katilinę, nepažeidė Sutarties, nes toks draudimas Sutartyje nenustatytas, juo labiau, kad papildomos katilinės poreikis buvo nulemtas atsakovo ūkio plėtros. Apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, konstatuodamas faktą, kad antraeilį daiktą ištiko pagrindinio daikto likimas, peržengė ieškinio ribas, yra nepagrįstas. Teismas, atsakydamas į ieškinio argumentus, privalėjo pasisakyti dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, susijusių su tinklų nuosavybės teisės turėjimu. Trečiasis asmuo AB Luminor Bank (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jam priklausė tik katilinės įranga, kuri buvo perduota atsakovui 2016-12-06 perdavimo nuosavybėn aktu. Atsakovo ūkyje sumontuoti technologiniai vamzdynai lizingo davėjui nepriklausė ir atsakovui nebuvo perduoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškinio reikalavimo priteisti žalos atlyginimą

Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovo 47 043 Eur žalos atlyginimą (negautų pajamų forma), atsakovo atžvilgiu prašo taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Tam, kad atsirastų ši turtinė prievolė, reikalinga nustatyti būtinąsias sąlygas: atsakovo neteisėtus veiksmus, ieškovės patirtą žalą, priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos, atsakovo kaltę (CK 6.245 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str. 1 d., 6.249 str. 1 d.). Iš nurodytų sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CPK 178 str.). Tuo tarpu atsakovui kyla pareiga paneigti savo kaltę (CK 6.248 str. 1 d., CPK 182 str. 4 p.).Ieškovė prašomą atlyginti žalą sieja su 2013-2015 m. laikotarpiu negautomis pajamomis atsakovui nenupirkus Sutartyje numatyto šilumos energijos kiekio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nuo 2013 m. atsakovo suvartojamos šilumos energijos kiekis smarkiai sumažėjo, o 2015 m. ieškovės tiekiamos šilumos energijos vartojimas atsakovo ūkyje visiškai nutrūko. Pats atsakovas pripažįsta, kad ginčo laikotarpiu (2013-2015 m.) Sutartyje nustatyto šilumos kiekio nenupirko. Sutartinės prievolės nupirkti nustatytą kiekį šilumos energijos pažeidimas patvirtina neteisėtus atsakovo veiksmus (CK 6.189 str. 1 d.; 6.256 str. 1 d.). Byloje šalių akcentuojamos aplinkybės, susijusios su atsakovo naujos biokuro katilinės įsirengimu, šiuo aspektu nėra reikšmingos, kadangi pats faktas, jog atsakovas nenupirko Sutartyje nustatyto šilumos energijos kiekio, patvirtina jo neteisėtus veiksmus. Nesutikdamas su pareikštu reikalavimu, atsakovas įrodinėja, kad Sutartyje numatyto šilumos energijos kiekio nupirkti negalėjo dėl to, kad ieškovė nevykdė pareigos užtikrinti katilinės tinkamą techninę būklę, dėl ko energijos tiekimas tapo negalimas. Taigi atsakovas iš esmės įrodinėja, kad dėl žalos ieškovei atsiradimo (negautų pajamų) nėra atsakovo kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.248 str. 1 d.). Skolininko kaltė civilinėje atsakomybėje preziumuojama (CK 6.248 str. 3 d.), todėl atsakovas, teigdamas, jog prievolė neįvykdyta ne dėl jo kaltės, savo kaltę turi paneigti (CPK 182 str. 4 p.). Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, neturi pakankamo pagrindo spręsti, kad atsakovo Sutarties nevykdymas, dėl ko ieškovė negavo pajamų, buvo nulemtas ne atsakovo kaltų veiksmų, o ieškovės pareigos užtikrinti tinkamą katilinės techninę būklę nevykdymo. Atsakovo pateikti įrodymai – 2016-01-14 antstolio D. U. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir 2016-04-08 katilinės įrangos būklės tikrinimo ataskaita, kuriais atsakovas įrodinėja netinkamą katilinės įrangos techninę būklę, nepatvirtina, kad tokia katilinės įrangos techninė būklė (netinkama) buvo ginčo laikotarpiu (2013-2015 m.). 2016-01-14 antstolio konstatavimo protokole katilinės įrangos būklė užfiksuota 2016-01-16 datai, be to, šiame protokole katilinės įrangos defektai užfiksuoti remiantis paties atsakovo paaiškinimais, o katilinės įrangos būklės tikrinimo ataskaita, kurioje užfiksuoti konkretūs įrangos trūkumai, parengta 2016-04-08 (šios bylos nagrinėjimo metu). Įrodymų, patvirtinančių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu katilinės įrangos būklė nebuvo tinkama veikti, dėl ko atsakovas negalėjo vykdyti savo sutartinės pareigos nupirkti nustatytą kiekį šilumos energijos, atsakovas nepateikė. Pats atsakovas netvirtina, kad buvo kreipęsis į ieškovę informuodamas, apie katilinės įrangos defektus ir prašydamas juos pašalinti, nors žinojo, kad pareiga užtikrinti tinkamą katilinės įrangos techninę priežiūra tenka ieškovei. Nesudėtingas katilinės naudojimas nereikalauja kasdienės jos priežiūros. Tai, kad atsakovo sutartinės pareigos pirkti šilumos energiją iš ieškovės netinkamas vykdymas sutampa su atsakovo biokuro katilinės, kurios eksploatavimas yra pigesnis, įsirengimu, taip pat leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu iš ieškovės šilumos energijos nepirko ne dėl netinkamos katilinės įrangos techninės būklės, o savo sąmoningu sprendimu. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas neįrodė, jog sutartinės prievolės įsigyti iš ieškovės Sutartyje nustatytą kiekį šilumos energijos neįvykdė dėl ne dėl savo kaltės. Prašydama atlyginti 47 043 Eur žalą, ieškovė nurodo, kad tuo atveju, jeigu atsakovas 2013-2015 m. laikotarpiu kasmet būtų nupirkęs tokį šilumos energijos kiekį, kokį jis savo ūkyje sunaudojo 2012 m., už nurodytą laikotarpį ieškovė būtų gavusi 47 043 Eur pajamų. Šią sumą ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo, kaip ieškovės patirtą žalą negautų pajamų forma. Pagal 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018). Sutartyje įtvirtinta atsakovo pareiga nupirkti atitinkamą šilumos energijos kiekį, numatant, kad jį nupirkus, katilinės įranga bus perleista atsakovui už simbolinę kainą, atsakovas nuo Sutarties sudarymo (2006 m.) iki 2012 m. šilumos energiją pirko, ieškovės pateiktas sąskaitas apmokėjo, pati ieškovė už atsakovui perduotą katilinės įrangą mokėjo lizingo įmokas lizingo bendrovei. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovė iš anksto buvo numačiusi gauti iš atsakovo pajamas už patiektą šilumos energiją iki bus nupirktas Sutartyje numatytas šalių sutartas šilumos energijos kiekis. Ieškovė į katilinę investavo dideles lėšas ir atsakovas, nevykdydamas sutartinių įsipareigojimų nupirkti nustatytą kiekį šilumos energijos, padarė ieškovei žalos. Šių pajamų atsakovė negavo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – atsakovui nevykdant sutartinės pareigos nupirkti sutartyje numatytą šilumos energijos ir už jį atsiskaityti. Tai reiškia, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės negautų pajamų yra priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus (sutarties netinkamą vykdymą), negautų pajamų faktą (atsakovui nepirkus iš ieškovės šilumos energijos, ieškovė negavo už ją pajamų) ir priežastinį ryšį tarp jų, o atsakovas nepaneigė civilinėje atsakomybėje preziumuojamos skolininko kaltės. Tai reiškia, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos atsakovo sutartinei civilinei atsakomybei kilti (CK 6.245 str. 1 d., 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str. 1 d., 6.249 str. 1 d.), todėl ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą. Sprendžiant ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo žalą (negautas pajamas), būtina nustatyti jos dydį. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs priežastinio ryšio tarp ieškovės negautų pajamų ir atsakovo sutarties netinkamo vykdymo, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė ir aplinkybių, susijusių su ieškovės prašomu priteisti žalos dydžiu, nevertino. Šia nutartimi konstatavus, kad ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą, atsiranda poreikis nustatyti ieškovės patirtos žalos dydį. Žalos dydžio klausimas pirmosios instancijos teismo jokia apimtimi nebuvo vertinamas, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas nesutinka su ieškovės paskaičiuotu žalos dydžiu, žalos dydžio nustatymo klausimas apeliacinės instancijos teisme visa apimtimi turėtų būti nagrinėjama naujais aspektais, be to, pagal byloje pateiktus įrodymus žalos dydžio negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kadangi negautos pajamos pagal kasacinio teismo praktiką reiškia negautą pelną, t. y. apskaičiuojant negautas pajamas turi būti minusuojamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis; tai turi būti grynasis pelnas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-05-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018). Šioje byloje buvo ginčijamas tiek ieškovės ieškinio priteisti žalos atlyginimą pagrindas, tiek ieškinio (prašomos priteisti žalos) dydis. Konstatavus visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tačiau nesant galimybės apeliacinės instancijos teisme nustatyti ieškovės patirtos žalos dydžio, teisėjų kolegija sprendžia esant pagrindą šioje byloje priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo – pripažinti, kad atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo (CPK 261 str. 3 d.). Kadangi žalos dydžio klausimas apeliaciniame teisme turėtų būti nagrinėjamas naujais aspektais, be to, pagal byloje pateiktus įrodymus šio klausimo negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, žalos dydžio klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – sprendimu dėl ieškinio pagrindu nusprendžiama, kad atsakovas turi atsakyti pagal ieškinį (ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą), o žalos dydžio nustatymo klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl ieškinio reikalavimo uždrausti atsakovui naudotis šilumos tinklais

Be reikalavimo atlyginti žalą ieškovė buvo pareiškusi ir reikalavimą uždrausti atsakovui naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiais šilumos tinklais, nutiestas nuo katilinės įrangos iki atsakovo šiltnamių. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį ieškinio reikalavimą, konstatavo, kad šilumos tinklai yra katilinės įrangos priklausinys, todėl atsakovui iš lizingo gavėjo įsigijus katilinės įrangą, šilumos tinklus ištiko pagrindinio daikto likimas – jų nuosavybės teisė perėjo atsakovui (CK 4.14 str., 4.19 str.). Ieškovė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad katilinės įranga yra pagrindinis daiktas, o šilumos tinklai – antraeilis daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui (CK 4.14 str. 1 d.), todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako. Nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas, ieškovė įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas CK 4.14 straipsnį, nepagrįstai neįvertino tos aplinkybės, jog šiuo atveju antraeilis ir pagrindinis daiktas priklauso skirtingiems savininkams. Šis ieškovės apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Priešingai nei teigia ieškovė, tas faktas, kad ji finansavo šilumos tinklų įrengimą atsakovo ūkyje, nesukuria ieškovės nuosavybės teisės į šiuos tinklus, tačiau sudaro prielaidas ieškovei reikšti reikalavimą dėl išlaidų, patirtų finansuojant šiuos darbus, atlyginimo. Šioje byloje toks reikalavimas nebuvo pareikštas, byla yra privataus pobūdžio, todėl teismas neturi pagrindo išeiti už bylos nagrinėjimo ribų. Atmestinas kaip nepagrįstas ir ieškovės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovė nėra šilumos tinklų savininkė, o šie tinklai, kaip katilinės įrangos priklausinys perėjo atsakovo nuosavybėn, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Ieškovė pareiškė reikalavimą ginti jos, kaip šilumos tinklų savininkės, teises nuo atsakovo neteisėto valdymo, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl šilumos tinklų nuosavybės teisės, todėl teismas turėjo nustatyti šilumos tinklų nuosavybės klausimą, o nustatęs, kad šilumos tinklai nepriklausė ieškovei, o juos ištiko pagrindinio daikto likimas (šilumos tinklai perėjo atsakovo nuosavybėn), ir šiuo pagrindu atmetęs ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovui naudotis šilumos tinklais neperžengė bylos nagrinėjimo ribų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo, ir dėl šio reikalavimo priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo –pripažinti, kad atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, o klausimą dėl žalos dydžio nustatymo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.