Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (83, 93 b. l.), nurodė, kad jo dalyvavimas teismo posėdyje nėra būtinas (1 b. l.).

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas I. R. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad 2020 m. sausio – vasario mėnesiais Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI kamerose buvo šalta, laikėsi pelėsis, trūko dieninio apšvietimo.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė nurodė, kad pareiškėjo laikymo kameros jo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų.

Atsakovė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų į bylą nepateikė. Iš byloje esančių pažymų apie 2018 – 2019 metais Šiaulių TI atliktus remonto darbus (40-59 b. l.) matosi, kad gyvenamoji kamera Nr. 8 buvo remontuojama 2018 m. vasario mėnesį (nuo pelėsių nuvalytos ir perdažytos lubos bei sienos, užtaisyti įtrūkimai, įrengtas naujas apšvietimas, WC užuolaidos, perdažytos grotos, lovos, stalas, kėdės), o 2019 m. kovo – balandžio mėn. suremontuota kamera Nr. 94 (sumontuota WC pertvara, perglaistytos ir perdažytos lubos bei sienos, pakabintos naujos spintelės, sumontuoti šviestuvai, sumontuota sėdima WC, perdažytos grotos, stalas, kėdės). Atsakovė atsiliepime nurodė, kad visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose įrengtas dirbtinis apšvietimas, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi – keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Atsakovė į bylą pateikė ir 2020 m. birželio 12 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr.61-1370 (39 b. l.), kurioje nurodyta, kad I. R. laikotarpiu nuo 2020-01-01 iki 2020-02-29 su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas. Pareiškėjas higienos normos pažeidimų nedetalizuoja, nenurodo, kokiose konkrečiai jo laikymo kamerose buvo šalta, tamsu, laikėsi pelėsis, skundžiasi abstrakčiai, dėl netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas jo privatumas, nes tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų asmenų atskirtas sienele ir užuolaida, nebuvo jokios kabinos, laikėsi nemalonus kvapas, sanitarinis mazgas buvo tupimas, sujungtas su kriaukle, buvo nepatogu praustis.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (33-34 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 8 ir 30 mūrinės, o kameroje Nr. 94 pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,80 iki 2,16 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (60-62 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 8 ir 94 atitverti durimis, o kameroje Nr. 30 pakabintos užuolaidos. EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-551-1062 ir kt.), todėl laikytina, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu kameroje Nr. 30 privatumas nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nepaneigtas pareiškėjo teiginys, kad kamerose nuolat laikėsi nemalonus kvapas, sklindantis iš sanitarinių mazgų. Nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o sanitariniam mazgui esant įrengtam pačioje gyvenamojoje kameroje ir nesant atskiros oro šalinimo sistemos, galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Tačiau atmestinas pareiškėjo teiginys dėl patirtų nepatogumų esant tupimam tualetui bei praustuvės įrengimui tame pačiame sanitariniame mazge, nes tiek tupimo klozeto įrengimą, tiek tokį praustuvės įrengimą reglamentuoja galiojančios teisės normos, be to, iš pridėtų nuotraukų matosi, kad tiek kameroje Nr. 8, tiek Nr. 94 įrengti unitazai su vandens nuleidimo bakeliu (60-62 b. l.).

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose teko praustis šaltu vandeniu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI yra įrengtos 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI pažeidžiama prausimosi tvarka.

Pareiškėjas nurodo, kad nei kamerose, nei pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta pareigūnų iškvietimo mygtukų, norint išsikviesti pareigūną, tekdavo belsti į duris.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Šių taisyklių 2 punkte įtvirtinta, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Iškvietimo mygtuko įrengimas tardymo izoliatorių kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys, susijęs su kalinių saugumo užtikrinimu. Atsakovė nagrinėjamu atveju nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose reikalinga atlikti tokius darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovei neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga šio reikalavimo nesilaikė. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Kita vertus, vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas ar neveikė signalizacijos mygtukas, konstatavimas, savaime nesuponuoja pareiškėjo teisių pažeidimo ir neturtinės žalos atsiradimo. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų ir kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl galimai patirtos žalos nesant iškvietimo mygtuko, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

LR Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).