Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-04-03 · Administracinė byla Nr. A-1786-492/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-04-03
Bylos Nr.
A-1786-492/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04091-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Dalia Višinskienė, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
D. T.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1786-492/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04091-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gruodžio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 27 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. jis buvo laikomas Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis. Patalpos buvo perpildytos (vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, neužstatyto baldais), gyvenamojo ploto trūkumas niekaip nebuvo kompensuotas. Kamerų tipo patalpose nebuvo iškvietimo mygtuko. Nepakako laiko pasivaikščioti, pasivaikščiojimo kiemeliuose trūko vietos, juose nebuvo šiukšliadėžės, peleninės, jie nevalomi, suoliukai sulaužyti, ant sienų buvo pelėsis. Nuteistieji ir pareigūnai rūkydavo įstaigos patalpose, todėl būdamas 2 būryje pareiškėjas kvėpavo dūmais užterštu oru. Vilniaus PN konstrukcijose buvo asbesto, kuris nuolat kėlė grėsmę jo sveikatai. Vilniaus PN kamerose visiškai nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna ir tamsu, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, žiemą patalpose buvo per šalta, vasarą – per karšta. Lango grotos trukdė natūraliai šviesai ir grynam orui patekti, o dirbtinis apšvietimas skleidė per ryškią šviesą. Pareiškėjas tvirtino, jog jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, rankšluosčiais, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, pats skalbdavo drabužius. Neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kuris buvo tik skylė grindyse, nuo kitų kabinų atskirta sienele. Vilniaus PN dažnai nebūdavo karšto (šalto) vandens, pareiškėjas negalėjo ne rečiau nei kartą per savaitę nusiprausti duše, dušai nešvarūs, neatskirti sienele, pareiškėjui turėjo būti sudaromos galimybės nusiprausti duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę. Vilniaus PN nevykdė kenkėjų naikinimo, atitinkamų prašymų neregistruodavo. Pareiškėjo vertinimu, Vilniaus PN tiekiamas maistas nebuvo kaloringas ir skanus, paduodamas nepasvertas, dalinamas antisanitarinėmis sąlygomis (valgykloje–kameroje buvo parazitų ir graužikų). Viso kalinimo metu pareiškėjui nebuvo užtikrinami pasimatymai su drauge. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kt. Pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino reikalavimui atlyginti kilusią žalą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių.

Atsiliepimas

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su atsakovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis. Jo nuomone, atsakovas melagingai nurodo, kad Vilniaus PN įrengtas poilsio kambarys, kad nuteistieji gali nebūti gyvenamosiose patalpose (išskyrus tuos, kurie laikomi kamerose). Pakartojo, kad naudojantis dušu nebuvo užtikrintas privatumas. Tvirtino, kad atsakovas neteisingai nurodo apie vykdomą nuteistųjų pozityvų užimtumą, nes pareiškėjui nebuvo siūlyta dalyvauti jokiose reabilitacijos programose, apie jų egzistavimą jis sužinojo tik iš atsiliepimo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas paaiškino, kad karantino (izoliavimo) patalpos yra laikinojo laikymo gyvenamosios patalpos, jos dienos metu nėra rakinamos, nuteistieji gali judėti visame lokaliniame sektoriuje. Tvirtino, kad visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatytų ploto reikalavimų. Gyvenamosiose patalpose (išskyrus kameras) nuteistieji privalo būti tik naktį, kitu paros metu jie gali laisvai judėti savo būrio ir viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Sanitarinio mazgo, kuris įrengtas kaip atskira patalpa, plotas turi būti įskaičiuojamas į kamerų ir drausmės grupės gyvenamųjų patalpų plotą, nes juo naudojasi išimtinai toje patalpoje laikomi nuteistieji. Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir perduoti eksploatuoti 2006 m. Nuteistųjų socialinė reabilitacija vykdoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136–137 straipsniuose nustatyta tvarka, įstaigoje vykdomos 6 programos, pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje užfiksuoti duomenys apie sudarytas programas, kuriose jis dalyvauja. Dalyvavimas programose paprastai grindžiamas savanoriškumo principu, pareiškėjas su vykdomomis programomis buvo supažindintas nuo jo atvykimo. Vilniaus PN visose kamerų tipo ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau nuteistieji nuolat jas gadina. Nuteistiesiems skirtas pasivaikščiojimų kiemas yra erdvus ir tvarkingas, teisės aktai nenustato vienam nuteistajam tenkančio ploto pasivaikščiojimo kiemelyje normatyvo, tačiau įpareigoja patiems tvarkyti darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos sąlygų gyvenamosiose patalpose yra itin abstraktūs, pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN dėl galbūt pažeidžiamų higienos normų. Asbesto Vilniaus PN pastatų konstrukcijose nėra. Atsakovo teigimu, pareiškėjas, atvykęs į Vilniaus PN, atsisakė dalies įstaigos siūlomų daiktų. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose (I-ajame korpuse) sanitariniai mazgai įrengti kiekviename aukšte, įrenginių kiekis atitinka teisės aktų reikalavimus, tualetai nuolat prižiūrimi ir dezinfekuojami. Teisės aktai, reglamentuojantys pataisos įstaigų įrengimą, nenustato reikalavimo dušinėse įrengti pertvaras, todėl pareiškėjas skunde nurodo tariamus pažeidimus. Nuteistųjų maitinimo paslaugą teikia uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pontem“, maitinimas vykdomas ir organizuojamas pagal teisės aktų reikalavimus. Su skundais dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas nuolat naudojosi jam suteiktais pasimatymais. Vilniaus PN nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė ir naikinimas pagal su UAB „Dezinfa“ sudarytą sutartį.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškėjo D. T. skundą atmetė.

7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neprašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą, vertino pareiškėjo laikymo Vilniaus PN sąlygas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d.

8. Teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. gruodžio 6–18 d. karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108, plotas 14,39 kv. m, joje įrengtos 4 miegamos vietos, bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: Nr. 7-401 (plotas 33,56 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų), Nr. 4-303 (plotas 32,02 kv. m, įrengta 10 miegamų vietų), Nr. 4-302 (plotas 29,80 kv. m, įrengtos 9 miegamos vietos), Nr. 3-308 (plotas 16,70 kv. m, įrengtos 5 miegamos vietos), Nr. 8-311 (plotas 14,64 kv. m, įrengtos 4 miegamos vietos) ir Nr. 8-306 (plotas 15,75 kv. m, įrengtos 5 miegamos vietos). Pareiškėjas taip pat buvo laikomas kamerų tipo patalpose: Nr. 3K (plotas 13,46 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 15K (plotas 14,00 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 17K (plotas 14,99 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos) ir Nr. 18K (plotas 30,47 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos). Pareiškėjas buvo laikomas drausmės grupės gyvenamosiose patalpose: Nr. 1D (plotas 12,69 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos), Nr. 2D (plotas 11,93 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos) ir Nr. 12D (plotas 14,89 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos). Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas vienam nuteistajam turintis tekti plotas. Pažymėta, kad pareiškėjui bendrabučio tipo ar joms prilygintose patalpose sanitarinio mazgo užimamas plotas įtakos negalėjo turėti, nes jis nėra įrengiamas gyvenamosiose patalpose, o baldų užimamas plotas nėra aktualus, nes pareiškėjas, kuris buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, galėjo laisvai judėti viso gyvenamojo sektoriaus teritorijoje. Įvertinus minimalų pareiškėjui tekusį plotą kamerose ir drausmės grupės gyvenamosiose patalpose pagal metodiką, kai iš viso patalpos ploto atimamas sanitarinio mazgo patalpos plotas, pareiškėjui teko nuo 3,68 kv. m iki 5,12 kv. m gyvenamojo patalpos ploto. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (Vilniaus PN direktoriaus įsakymai) paneigė pareiškėjo teiginius apie Vilniaus PN pateiktus melagingus ir netikslius duomenis apie kamerose buvusių asmenų ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių.

Žemesnės instancijos teismas

9. Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų, nes Vilniaus PN pateiktos nuotraukos patvirtina, kad gyvenamajame korpuse sanitariniai mazgai įrengti uždarose kabinose, kas atitinka teisės aktų reikalavimus ir užtikrina asmens privatumą. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog kamerose sanitarinis mazgas įrengtas ne kabinose. Teismas iš pateiktų nuotraukų nustatė, kad dušas Vilniaus PN įrengtas atskiroje patalpoje, prausimosi vietos neatskirtos pertvarkomis, ir pripažino, jog pareiškėjo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas ir su tuo susiję nepatogumai vertintini kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio pažeidimas, tačiau, remiantis teismų praktika, šis pažeidimas nėra tokio intensyvumo ir negali būti savarankiška prielaida konstatuoti nežmonišką arba žeminantį elgesį Konvencijos 3 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo duše taip pat atmesti.

10. Teismas laikė nepagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl iškvietimo mygtukų neįrengimo Vilniaus PN patalpose, remdamasis atsakovo paaiškinimais, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra visose pataisos įstaigos patalpose, kuriose ji privalo būti pagal teisės aktų reikalavimus, ir nuotraukomis, kuriose pavaizduotas kamerų tipo ir drausmės grupės patalpų duryse įmontuotas pareigūnų iškvietimo mygtukas. Byloje nėra duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų, įskaitant negalėjimą pasinaudoti pareigūnų iškvietimo sistema, pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas įgaliotas institucijas. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad egzistavo situacija, kai prižiūrėtojo iškvietimas buvo būtinas, o pareiškėjas dėl techninių galimybių patalpose nebuvimo, t. y. iškvietimo mygtuko neįrengimo, negalėjo iškviesti atsakingo pareigūno.

11. Teismas nurodė neturintis pagrindo abejoti atsakovo atstovo paaiškinimais, kad visos Vilniaus PN patalpos įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, o pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos saugos reikalavimų pažeidimų laikė abstrakčiais. Vilniaus PN Ūkio skyriaus pažyma, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento raštai patvirtina, kad pareiškėjas su individualiais skundais dėl jo laikymo sąlygų atitikimo sveikatos saugos ir higienos reikalavimams nesikreipė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl higienos normų reikalavimų neatitinkančių laikymo sąlygų (drėgmės, pelėsio, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo) atmesti.

12. Teismo vertinimu, Vilniaus PN pateikta pareiškėjo materialinio buitinio aprūpinimo kortelės kopija patvirtina, jog jam buvo užtikrintas aprūpinimas švaria patalyne, minkštuoju inventoriumi ir kitais asmeniniais reikmenimis, tačiau pareiškėjas dalies daiktų atsisakė, nes turėjo nuosavus, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl patalynės nesuteikimo atmestini. Taip pat atmesti pareiškėjo argumentai dėl čiužinių nedezinfekavimo, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas Vilniaus PN atsakingiems pareigūnams būtų skundęsis dėl nešvaraus čiužinio.

13. Teismas akcentavo, jog Vilniaus PN pateikta su UAB „Dezinfa“ 2014 m. gegužės 8 d. sudaryta paslaugų teikimo sutartis patvirtina, kad iš esmės visu ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracija ėmėsi veiksmų, susijusių su buitinių kenkėjų stebėsena, naikinimu ir profilaktika. Byloje nesant duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skundus Vilniaus PN administracijai ar kitoms institucijoms, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo atmesti.

14. Teismas iš nuteistųjų maudymosi duše grafiko nustatė, jog maudymasis duše organizuojamas pirmadieniais–penktadieniais. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigia kiekvieną savaitę maudęsis bendrame duše. Atsižvelgiant į pareiškėjo argumentų nenuoseklumą ir prieštaringumą ir atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė prausti visą kūną teisės aktuose nustatytu dažnumu.

15. Teismas pastebėjo, kad pats pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog būdamas kamerose galėjo išeiti į lauką po 2 valandas, kitomis sąlygomis leidžiama pasivaikščioti po 3 valandas, kas atitinka nustatytą pasivaikščiojimo gryname ore trukmę. Pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių perpildymo laikyti nepagrįstais, nes teisės aktai nenustato vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu turinčio tekti ploto. Pareiškėjo teiginius dėl pasivaikščiojimo kiemelių netvarkingumo paneigė Vilniaus PN pateiktos nuotraukos, be to, teismas pažymėjo, jog nuteistieji turi pareigą tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją ir pasivaikščiojimo vietas.

16. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius, kad kiti nuteistieji rūko Vilniaus PN bendro naudojimo patalpose, nes jie šiose patalpose užrakinami ir negali išeiti į lauką, vieniems nuteistiesiems priklausomai nuo būrio sudaromos geresnės sąlygos, lyginant su kitais analogiškomis sąlygomis kalinčiais asmenimis. Pareiškėjo teiginius dėl asbesto buvimo paneigė atsakovo atstovo teiginiai, kad jokiose Vilniaus PN konstrukcijose nėra šios medžiagos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Vilniaus PN nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis teisės aktais, maisto tiekimo ir gaminimo procesas atitiko maisto saugai ir higienai keliamus reikalavimus. Remiantis Pasimatymų, gautų siuntų, perdavimų, banderolių su spauda apskaitos kortele, pareiškėjas teisę pasimatyti su kitais asmenimis įgyvendino iš esmės visu ginčijamu laikotarpiu.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas, analizuodamas pareiškėjo teiginius apie nepakankamą Vilniaus PN socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą ir užimtumo nuteistiesiems organizavimą, atsižvelgė į Vilniaus PN paaiškinimus, kad minėtos programos pataisos įstaigoje vykdomos vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso nuostatomis ir pagal Kalėjimų departamento direktoriaus akredituotas elgesio pataisos programas, kurios taikomos nuteistųjų socialiniams įgūdžiams lavinti ir palaikyti pozityvų užimtumą. Pareiškėjas nuo atvykimo į Vilniaus PN dalyvauja Adaptacijos, Nuteistojo pataisos, Integracijos į visuomenę, Įžanginės grupės, Pozityvaus užimtumo socialinės reabilitacijos programose, taip pat vykdoma jo reabilitacija dėl priklausomybės. Teismas, susipažinęs su Individualaus darbo su nuteistuoju knygele, priėjo išvadą, kad, pareiškėjui atvykus į Vilniaus PN, buvo vertinama jo emocinė būsena, analizuotos nusikalstamų veikų padarymo priežastys, jis supažindintas su Vilniaus PN aplinka ir tvarka, palaikomas bendravimas su nuteistuoju dėl jo elgesio, reabilitacijos ir kitais klausimais. Pareiškėjas savo susipažinimą su programų veiksmų planais patvirtino pasirašytinai, todėl teiginiai, kad jis nedalyvauja jokiose reabilitacijos programose, apie jas sužinojo tik iš atsiliepimo, yra nepagrįsti.

18. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius apie dėl netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų pablogėjusią fizinę ir psichinę sveikatą, nes jis nenurodė jokių konkrečių sveikatos pablogėjimą apibūdinančių aplinkybių. Teismas nevertino kitų skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui nepriimtinomis laikymo sąlygomis Vilniaus PN, kadangi jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų. Nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III.

19. Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 27 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Pažymi, kad turėjo būti sprendžiama dėl jo teisės į 4 kv. m minimalų gyvenamąjį plotą (atskaičius baldų užimamą plotą) pažeidimo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje, jo teigimu, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą geresnėmis įkalinimo sąlygomis nei jo. Pareiškėjas tvirtina, kad su juo nebuvo dirbama, jo atžvilgiu nebuvo vykdomi integracijos į visuomenę planai, nebuvo sudarytas socialinės reabilitacijos planas, bet teismas to nepastebėjo. Teismas taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, kad gyvenamųjų patalpų, virtuvės ir poilsio kambariai yra toje pačioje patalpoje be jokių pertvarų, duše neužtikrinamas privatumas, pasivaikščiojimo kiemelių plotas per mažas, neužtikrinama parazitų kontrolė. Pareigūnų iškvietimo mygtukai yra ne visose patalpose. Pareiškėjas teigia, kad jam būnant drausmės grupėje ar kamerų tipo patalpose dar nebuvo pašalinta po vieną lovą. Be to, pareiškėjas nesutinka su jam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Tuo atveju, jeigu teismui nepakaktų kartu su skundu pateiktuose dokumentuose esančios informacijos arba ji nebūtų visiškai tiksli, pareiškėjas prašo išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų informaciją apie jo kalinimo sąlygas.

Atsiliepimas

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovo vertinimu, teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

23. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d., atlyginimo priteisimo.

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, iškvietimo mygtukų nebuvimo, švarios patalynės ir čiužinių neišdavimo, nepakankamos kenkėjų kontrolės, galimybės nusiprausti duše dažnumo, pasivaikščiojimo kieme trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių netvarkingumo, netinkamų maitinimo sąlygų, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimo ir užimtumo nuteistiesiems organizavimo yra nepagrįstos. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie pareiškėjo atžvilgiu taikytiną minimalaus ploto normą, neteisingas teismo išvadas apie kai kurias pareiškėjo kalinimo sąlygas, taip pat argumentais apie priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymų vertinimo, dėl taikytinos gyvenamojo ploto normos bei jo apskaičiavimo metodikos, dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo ir dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio.

26. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Vilniaus PN buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

27. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

28. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Akcentuotina, kad administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-21-146/2015, 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad kamerose, kuriose jis laikytas, buvo daugiau lovų nei nurodė atsakovo atstovas, kad jo atžvilgiu nebuvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos, kad nebuvo vykdoma parazitų kontrolė, kad ne visose patalpose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Pareiškėjo Individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje (b. l. 74–86) užfiksuotos aplinkybės paneigia jo teiginius, kad jo atžvilgiu nebuvo vykdomos socialinės reabilitacijos programos. Joje, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra užfiksuoti ne tik jo padaryti drausmės pažeidimai, bet ir duomenys apie jo atžvilgiu vykdytas programas, užsiėmimus, vykusius pokalbius. Pareiškėjo teiginiai apie netinkamai vykdomą parazitų kontrolę yra bendro pobūdžio, byloje nėra duomenų apie jo skundus dėl patalpose esančių parazitų ar prašymų imtis jų naikinimo, tačiau byloje yra 2014 m. gegužės 8 d. sutartis tarp Vilniaus PN ir UAB „Dezinfa“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo (b. l. 107–109), patvirtinanti, jog tokios paslaugos Vilniaus PN ginčo laikotarpiu buvo teikiamos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, jog ne visose kamerose yra įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, neįvardija, kokiose konkrečiai kamerose pareigūnų iškvietimo sistema nebuvo įrengta arba buvo neveikianti. Konstatuotina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo dėl nurodytų aplinkybių prieiti kitokias išvadas nei pirmosios instancijos teismas. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teismo prašo išreikalauti informaciją apie jo kalinimo sąlygas, jei byloje esanti informacija bus pripažinta nepakankama ar nevisiškai tikslia, jis nenurodo jokių kliūčių atitinkamus rašytinius įrodymus gauti pačiam ir nepateikia jas pagrindžiančių įrodymų, todėl toks pareiškėjo prašymas yra atmestinas.

30. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose (b. l. 124–126) nurodo, kad jis į Vilniaus PN atvyko 2013 m. gruodžio 6 d. ir buvo paskirtas į II korpuso 8 būrio 308 sekciją, kurioje jis buvo laikomas šešiese, vėliau perkeltas į 8 būrio 306 sekciją, kurioje buvo laikomas šešiese, 8 būrio 311 sekcijoje – keturiese, 9 būrio 303 sekcijoje – penkiese. 2015 metais pareiškėjas perkeltas į I korpusą, kurio 7 būrio 401 sekcijoje buvo 11 miegamų vietų, 4 būrio 303 sekcijoje – 10 vietų. Pareiškėjas teigia nuo 2015 m. gruodžio 29 d. iki 2016 m. gruodžio 30 d. buvęs laikomas kamerų tipo patalpose ir drausmės grupės sąlygomis, tačiau atsakovas nurodė ne visas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, t. y. ne tik kamerose Nr. 3K, Nr. 15K, Nr. 17K, Nr. 18K, Nr. 1D, Nr. 2D, Nr. 12D, bet ir kamerose Nr. 14K, Nr. 1K, Nr. 2K, Nr. 8D ir Nr. 9 D. Šiose kamerose buvo po 4 vietas, išskyrus kamerą Nr. 18K – 7 vietos. Pareiškėjas tiek, kiek pamena, išvardijo asmenis, su kuriais buvo laikytas. Pareiškėjo teigimu, vietų skaičius buvo sumažintas 2017 m. spalio mėn. Atsakovas šias konkrečiai nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė, todėl šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai.

31. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktyje nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o 11¹.2 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui pataisos įstaigose turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta minimali ploto norma – atitinkamai 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar pareiškėjui buvo užtikrinta 4 kv. m gyvenamojo ploto, neįskaitant sanitarinio mazgo ir baldų užimamo ploto.

32. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, nenustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą būtų buvusi pažeista. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius apie atsakovo pateiktą klaidingą informaciją, kadangi byloje esančiais Vilniaus PN direktoriaus įsakymais pareiškėjas tik yra skiriamas į tam tikrą gyvenamąją patalpą, juose nėra nurodytas patalpoje įrengtų miegamųjų vietų skaičius arba jose laikomų asmenų skaičius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjo teiginius, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų apie kameras Nr. 14K, Nr. 1K, Nr. 2K, Nr. 8D ir Nr. 9D (jų plotą ir pareiškėjo laikymo jose laikotarpį), sprendžia, kad pareiškėjui tam tikrą laikotarpį nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų nustatyti šio laikotarpio trukmę, t. y. pateikti ne visi įsakymai dėl nuteistųjų skirstymo į būrius (pvz., 2014 m. birželio 4 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas iš 8-311-01 gyvenamosios patalpos į 8-306-02 gyvenamąją patalpą, o 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu – iš 7-401-06 gyvenamosios patalpos į 3-303-08 gyvenamąją patalpą (b. l. 45, 54), t. y. nėra aišku, kada pareiškėjas buvo perkeltas į 7-401-06 gyvenamąją patalpą), o nutarimuose dėl nuteistojo nubaudimo nenurodoma, kuriose kamerose pareiškėjas paskirtas atlikti bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės yra reikšmingos siekiant priimti teisingą sprendimą, todėl turi būti išsiaiškintos. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Teisėjų kolegijos sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teiginiai apie privatumo naudojantis dušu neužtikrinimą turi būti vertinami kitų nustatytų pažeidimų kontekste.

34. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių perpildymo nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, kadangi teisės aktai nereglamentuoja vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu turinčio tekti ploto.

35. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kiek tai susiję su pareiškėjo galbūt patirta neturtine žala dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas iš dalies, perduodant bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už minimalios ploto normos ir privatumo naudojantis dušu neužtikrinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2017 m. gruodžio 6 d. buvo atmesti, panaikinti ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDalia VišinskienėVirginija Volskienė