Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Daiva Kazlauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-626-468/12

Teisėjas R. Rainys Teisėja Česlava Malinovska Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00142-2009-5

2012 m. spalio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 04 04 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. P. nuteista už tai, kad ji, vairuodama transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles (toliau – KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent:

Ji 2009 03 21 d. apie 19 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama D. R. priklausančią transporto priemonę „Toyota Celica“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdama KET 9, 106 ir 114 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, prieš keisdama važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu ir sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešine kryptimi važiuojančiam automobiliui „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam E. B., kurį vairavo T. J., ir su juo susidūrė, kuris nuo smūgio atsitrenkė į automobilį „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamą V. P., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio „Toyota Celica“ keleiviams I. S. ir J. P. buvo padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, D. R. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir automobilio „Jeep Grand Cherokee“ keleiviai E. B. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t. y. L. P. nuteista pagal BK 281 str. 3 d.

Apeliantės nuomone, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, rėmėsi tik kaltinimo pateikta versija, nenuosekliais liudytojų parodymais, kaltinimo versijos nepatvirtinančia specialisto išvada bei prieštaringais eksperto paaiškinimais bei kitais neleistinais ikiteisminio tyrimo duomenimis. Teismas išvadas dėl apeliantės kaltumo padarė išsamiai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, remdamasis vien prielaidomis, visiškai neatsižvelgė į jos paaiškinimus bei juos patvirtinančius įrodymus, kitus objektyvius bylos įrodymus. Teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes, o skundžiamame nuosprendyje išdėstė prieštaringas išvadas. Teismas nebuvo nuoseklus, kas akivaizdžiai rodo, kad bylos tyrimo ir nagrinėjimo eigoje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių jai pareikštų kaltinimų pagrįstumą, realumą. Teismas, vertindamas surinktus įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. nuostatas, kas sąlygojo neteisingų, nepagrįstų išvadų padarymą. Be to, teismas paskyrė nepagrįstai per griežtą bausmę, kuri neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų bei dar labiau apsunkina ir taip sunkią apeliantės finansinę padėtį.

Pirmiausia apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad jos kaltė, padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra grindžiama ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios ir kitų liudytojų duotais parodymais, kurie buvo pagarsinti teisiamojo posėdžio metu. Baudžiamajame procese laikomasi nuostatos, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tik tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. BPK 276 str. yra išdėstyti atvejai, kada gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo pirmiau duoti parodymai, tačiau nė vieno iš įstatyme numatytų atvejų nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, todėl nebuvo teismui pagrindo teisiamojo posėdžio metu garsinti, o tuo labiau apkaltinamajame nuosprendyje remtis nukentėjusiosios E. B. bei liudytojų A. R., D. D. ir D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, apylinkės teismas nesiėmė BPK 163 str. 1 d. numatytų priemonių, neužtikrino šių asmenų realaus dalyvavimo teismo posėdyje, o taip pat ir kaltinamosios bei jos gynėjos teisės užduoti nukentėjusiajai ir minėtiems liudytojams klausimus, prašyti pateikti papildomus paaiškinimus ir pan. (BPK 23 str. 3 d., 275 str. 1 d.), kas apsunkino jos galimybes gintis nuo jai pareikšto nepagrįsto kaltinimo. Pažymėtina, kad minimi asmenys ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, į vykusias apklausas nebuvo kviesta nei apeliantė, nei jos gynėja, dėl ko tuomet taip pat negalėjo įgyvendinti jai BPK numatytos teisės užduoti šiems asmenims klausimus. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, be teisinio pagrindo teismo posėdžio metu pagarsindamas nukentėjusiosios bei liudytojų parodymus, o vėliau šiais parodymais neteisėtai remdamasis skundžiamame apkaltinamajame nuosprendyje, iš esmės padarė esminį baudžiamojo proceso kodekso nuostatų pažeidimą.

Skunde nurodoma, kad kitų liudytojų T. T., M. J., V. P., O. P., V. Z. teisme duoti parodymai nepatvirtina apeliantei pareikštų kaltinimų pagrįstumo bei nepaneigia jos duotų nuoseklių paaiškinimų apie tikrąsias įvykio aplinkybes. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad eismo įvykio metu, L. P. sukant vairuojamą transporto priemonę į kairę, įvyko automobilių susidūrimas, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Toyota Celica“, „Jeep Grand Cherokee“, „Honda Accord“ bei sužeisti I. S., J. P., D. R. bei E. B. To neneigia ir pati apeliantė, tačiau šių asmenų parodymai nepatvirtina jai pareikštų kaltinimų, kad eismo įvykio kylimo pagrindine priežastimi buvo jos neva netinkami veiksmai, kad neva dėl automobilių susidūrimo yra kalta būtent ji, juolab, kad liudytojai T. T. bei V. Z. apskritai nematė automobilių susidūrimo, o į įvykio vietą atskubėjo jau automobiliams susidūrus.

Kaip parodė V. P., O. P. bei M. J., prieš pat eismo įvykį jie stovėjo už jos vairuojamos transporto priemonės ir nematė, kaip atvažiavo „Jeep Grand Cherokee“, o šį automobilį pamatė prieš pat transporto priemonių susidūrimą. Be to, šių liudytojų duoti parodymai yra nenuoseklūs, paremti jų subjektyvia nuomone, išvedžiojimais: nors liudytojas T. T. teigė, kad nematė, kas vairavo automobilius, tačiau vėliau pateikė savo prielaidą, jog mano, kad automobilį „Jeep Grand Cherokee“ vairavo T. J.; liudytojas V. P. teigė, kad įvykio vietoje niekas dideliu greičiu nevažiuoja (kuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas), tačiau iš karto papildė, jog čia pasitaiko ir greitai važiuojančių, taip pat nors šis liudytojas, kaip jis pats teigė, nematė, kaip atvažiavo automobilis „Jeep Grand Cherokee“, o šį automobilį pamatė prieš pat transporto priemonių susidūrimą, tačiau kartu išdėstė jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstą nuomonę, jog automobilio „Jeep Grand Cherokee“ važiavimo greitis prieš eismo įvykį nebuvo didelis. Taigi šių liudytojų nenuoseklūs parodymai nepatvirtina L. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumo.

L. P. įsitikinimu, teismui nebuvo pagrindo remtis ir liudytojo T. J. parodymais, kurie neatitinka bylos įrodymais nustatytų aplinkybių. Nors T. J. teigia, kad įvykio metu jis vairavo transporto priemonę, tačiau to nepatvirtino nė vienas pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas (pažymėtina, kad liudytojas M. J. nors ir teigė, jog matė, kaip iš automobilio išlipo T. J., tačiau ar jis vairavo automobilį, šis liudytojas nematė). Be to, T. J. teigė, jog L. P. važiavo jam priešpriešais ir staiga pasuko į kairę, jog neva ji nerodė kairiojo posūkio signalo. Šie liudytojo T. J. parodymai akivaizdžiai neatitinka tikrovės ir yra paneigti tiek L. P. parodymais, tiek nukentėjusiosios I. S. bei kitų liudytojų paaiškinimais, iš kurių matyti, kad prieš pasukant į kairę, ji buvo sustojusi, praleido keletą priešais važiavusių transporto priemonių, buvo įjungusi kairio posūkio signalą. Šios aplinkybės, apeliantės manymu, sudaro pagrindą abejoti liudytojo T. J. parodymų pagrįstumu, atitikimu tikrovei. Be to, tiek T. J., tiek ir kiti paminėti liudytojai yra draugai ar geri pažįstami tiek tarpusavyje, tiek ir su D. D., kuris ir vairavo transporto priemonę „Jeep Grand Cherokee“ eismo įvykio metu ir iš karto po eismo įvykio pasišalino iš įvykio vietos. Apeliantė mano, kad dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių teismas turėjo kritiškai vertinti šių liudytojų parodymus bei juos atmesti, kaip nepatvirtinančius jai pareikšto kaltinimo pagrįstumo.

Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2009 03 01 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, transporto priemonių apžiūros protokolais, kurie iš esmės nepatvirtina L. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, jog neva pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo L. P. neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad byloje esančioje 2010 02 18 d. specialisto išvadoje Nr. 11-41 (10) nustatyta, jog byloje esantys rašytiniai dokumentai nėra informatyvūs, dėl jų neinformatyvumo, nepilnumo, neišsamumo, net ir specialistas negalėjo ekspertiniais metodais atkurti šio eismo įvykio metu vykusią automobilių „Toyota Celica“, „Jeep Grand Cherokee“ ir „Honda Accord“ išsamią susidūrimo eigą. Taip pat dėl minėtų rašytinių dokumentų neišsamumo specialistas negalėjo nustatyti konkrečius minėtų automobilių važiavimo greičius tiek prieš pat jų susidūrimą, tiek jų susidūrimo metu, atstumą, kuris buvo tarp automobilių „Toyota Celica“ ir „Jeep Grand Cherokee“ automobilio „Toyota Celica“ pasukimo į kairę pradžios momentu, vietą, iš kurios automobilio „Toyota Celica“ vairuotoja pradėjo sankryžoje su (duomenys neskelbtini) g. sukti kairėn į (duomenys neskelbtini) g., automobilio „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojo techninę galimybę išvengti eismo įvykio susidariusiomis prieš eismo įvykį aplinkybėmis; nustatyti, ar L. P. objektyviai galėjo pastebėti priešpriešais artėjantį prie sankryžos su (duomenys neskelbtini) gatve automobilį „Jeep Grand Cherokee“. Taip byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina L. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, kadangi remiantis šiais bylos įrodymais nėra galimybės padaryti vienareikšmių išvadų dėl eismo įvykio aplinkybių. Šių rašytinių įrodymų „defektų“, praėjus gan ilgam laiko tarpui po nagrinėjamo įvykio, nėra galimybės ištaisyti, todėl šioje nagrinėjamoje byloje visos kylančios abejonės turi būti vertinamos L. P. kaip kaltinamosios (nuteistosios) naudai.

Skunde toliau dėstoma, kad apylinkės teismas, konstatuodamas L. P. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, iš esmės rėmėsi ir jau minėta 2010 02 18 d. specialisto išvada Nr. 11-41 bei teismo posėdyje apklausto eksperto V. M. paaiškinimais, tačiau, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei apklausto eksperto paaiškinimai, nei ikiteisminio tyrimo metu duotos specialisto išvados nepatvirtina teismo teiginių, jog tariamai vien L. P. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti. Atkreiptinas apeliacinės instancijos teismo dėmesys į tai, kad 2010 02 18 d. specialistas davė konkrečias išvadas, jog 1. iš pateiktoje tirti byloje esamų faktinių duomenų negalima ekspertiniais metodais atkurti šio eismo įvykio metu įvykusio automobilių susidūrimo išsamią eigą; 2. jog byloje esamų faktinių duomenų nepakanka, kad būtų galima spręsti techniniu požiūriu apie konkrečius automobilio „Toyota Celica“ vairuotojos L. P. ir automobilio „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojo T. J. veiksmus, galėjusius sąlygoti šio eismo įvykio kylimą; 3. taip pat negalima nustatyti šio eismo įvykio techninės priežasties; 4. be to, specialistas negalėjo atsakyti į užduotą klausimą, ar automobilio „Jeep Grand Cherokee“ ir automobilio „Toyota Celica“ vairuotojai turėjo technines galimybes išvengti susidūrimo, atsižvelgiant į leistiną važiavimo greitį, matomumą ir kelio ypatybes.

Taigi atsižvelgiant tiek į baudžiamosios bylos duomenis, tiek ir į specialisto išvadas, darytina išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo netinkamai, nepilnai, neišsamiai užfiksuotos įvykio aplinkybės, įvykio vieta iš karto po nagrinėjamo transporto priemonių susidūrimo, netinkamai užfiksuota transporto priemonių apžiūra, dėl ko nėra galimybės pateikti išsamios, objektyvios, paremtos bylos duomenimis transporto priemonių susidūrimo eigos bei atsakyti į kitus byloje reikšmingus klausimus, kaip pavyzdžiui, nustatyti kieno veiksmai (L. P. ar „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojo) sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, nustatyti šio eismo įvykio techninę priežastį, nustatyti eismo įvykio dalyvių techninę galimybę išvengti eismo įvykio susidariusiomis prieš eismo įvykį aplinkybėmis. Pažymėtina, kad aukščiau pateiktas specialisto išvadas (kad ekspertiniais metodais negalima atkurti transporto priemonių susidūrimo eigos, kad negalima nustatyti šio eismo įvykio techninės priežasties ir kt.) teismo posėdyje patvirtino ir apklaustas ekspertas V. M. Specialisto išvadoje pateikta apibendrinta transporto priemonių susidūrimo eiga, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, yra paremta tyrimą atlikusio specialisto prielaidomis, išvedžiojimais, kadangi, kaip jau minėta, tokių išvadų nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, o dėl ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų duomenų neišsamumo, nepakankamumo išsamios transporto priemonių susidūrimo eigos negalima nustatyti ekspertiniais metodais. Tą patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas. Tą patvirtina ir specialisto išvadoje naudojamos frazės: „galima tik teigti“, „leidžia tik teigti“. Nors teisiamojo posėdžio metu apklaustas ekspertas ir teigė, kad techniniu požiūriu L. P. veiksmai su eismo įvykio kilimu turėjo priežastinį ryšį, nes, kaip teigė ekspertas, ji sudarė kliūtį keičiant kryptį važiuodama į kairę, nes sukant į kairę turėjo duoti kelią priešinga kryptimi važiavusiam „Jeep Grand Cherokee“, tačiau įvertinus eksperto duotų paaiškinimų visumą, kartu vertinant ir pateiktos specialisto išvados tiriamąją dalį bei išvadas ir kitus bylos įrodymus, konstatuotina, kad aukščiau minimus teiginius dėl eismo įvykio kilimo bei L. P. veiksmų priežastinio ryšio ekspertas davė iš esmės vadovaudamasis KET reikalavimais (jog sukdamas į kairę, vairuotojas privalo duoti kelią priešinga kryptimi važiuojančioms transporto priemonėms), o ne objektyviais bylos duomenimis apie šį konkretų kilusį eismo įvykį, kadangi tokie duomenys dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų nekompetencijos ar galimai aplaidaus pareigų vykdymo nebuvo surinkti.

Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme L. P. nuosekliai paaiškino, kad prieš sukant į kairę (šalutinį kelią) ji sustojo, įjungė kairio posūkio signalą, praleido priešpriešais važiavusius 3 ar 4 automobilius, ir įsitikinusi, kad daugiau automobilių nėra, ji pradėjo sukti į kairę ir tuomet pamatė labai dideliu greičiu (apie 80-100 km/h) atvažiuojantį „Jeep Grand Cherokee“ automobilį, kuris nestabdydamas atsitrenkė į L. P. vairuojamo automobilio šoną. Automobilį „Jeep Grand Cherokee“ eismo įvykio metu vairavo D. D., kuris iš karto po eismo įvykio dar vaikščiojo su dokumentais prie transporto priemonės bei juos perdavė T. J., kuris policijos pareigūnams ir teigė, kad neva jis vairavo automobilį eismo įvykio metu. Šių L. P. duotų nuoseklių paaiškinimų nepaneigia jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, L. P. paaiškinimus patvirtino teisme apklausta nukentėjusioji I. S., kuri teigė, kad jiems įsitikinus, jog niekas priešais neatvažiuoja, L. P. pradėjo sukti į kairę ir tuomet „Jeep Grand Cherokee“ atlėkė labai staigiai ir įvyko transporto priemonių susidūrimas. Nukentėjusioji paaiškino, kad džipo atsiradimas buvo labai netikėtas, automobilio greitis buvo labai didelis. Tai, kad prieš pasukant į kairę L. P. praleido priešais važiavusias mašinas ir į kairę suko tuomet, kai jokių atvažiuojančių automobilių iš priešpriešinės eismo juostos nebuvo, bei kad „Jeep Grand Cherokee“ jai pradėjus posūkio manevrą pasirodė netikėtai bei prie jų priartėjo labai dideliu greičiu (apie 100 km/h), patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas D. R. bei A. R. Be to, specialisto išvadoje, atsižvelgiant į užfiksuotas transporto priemonių padėtis po susidūrimo, transporto priemonių sugadinimų apimtis, taip pat konstatuota, kad automobilio „Jeep Grand Cherokee“ važiavimo greitis tiesiogiai prieš pat susidūrimą su automobiliu „Toyota Celica“ buvo didesnis nei šiame ruože leidžiamas greitis - 40 km/h. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas, kuris papildomai paaiškino, kad esant neišsamiems įvykio vietos duomenims, tikslaus „Jeep Grand Cherokee“ greičio negalima buvo nustatyti.

Apeliantė ginčija liudytojo V. P. parodymus, kad automobilis „Jeep Grand Cherokee“ važiavo nedideliu greičiu, laiko juos nenuosekliais. Nors jis ir teigė, kad eismo įvykio atkarpoje yra ribojamas greitis ir dėl to automobiliai čia važiuoja labai lėtai, tačiau jis kartu paaiškino, kad pasitaiko ir greitai važiuojančių. Be to, kaip nurodė liudytojas V. P. ir O. P., jie nematė, kaip važiavo automobilis „Jeep Grand Cherokee“, o šį automobilį pamatė prieš pat susidūrimą, kas rodo, jog liudytojo V. P. pamąstymas, jog automobilio „Jeep Grand Cherokee“ važiavimo greitis nebuvo didelis, yra paremtas tik prielaida, subjektyviu išvedžiojimu.

Teismas, atmesdamas L. P., nukentėjusiosios I. S. bei kitų liudytojų paaiškinimus, jog būtent dėl per didelio automobilio „Jeep Grand Cherokee“ greičio L. P. nespėjo sėkmingai užbaigti kairio posūkio manevro ir būtent dėl to kilo transporto priemonių susidūrimas, nepagrįstai rėmėsi eksperto V. M. paaiškinimais, jog įvykio vietoje nėra tokių objektų, kurie užstotų matomumą, jog automobilis ir prie didelio greičio netampa nematomas. Šių eksperto teiginių nepagrindžia jokie objektyvūs bylos įrodymai, jie yra paremti išskirtinai tik eksperto nuomone, nes byloje nėra išsamios įvykio vietos schemos, liudytojų parodymai dėl ten esančio kelio nėra vienodi, taip pat byloje nėra atlikti jokie matomumo, įvykio vietos bei šalia jos esančių teritorijų apžvalgos patikrinimai. Be to, pats ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, kad dėl duomenų trūkumo negalima buvo atlikti analizės, ar L. P. galėjo išvengti susidūrimo, jei automobilis „Jeep Grand Cherokee“ būtų važiavęs lėtesniu greičiu. Tai iš esmės konstatuota ir specialisto išvadoje. Priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jog eismo įvykio metu oro sąlygos nebuvo blogos ir kad L. P. negalėjo nematyti atvažiuojančio automobilio „Jeep Grand Cherokee“, neatitinka liudytojų duotų paaiškinimų. Pažymėtina, kad transporto susidūrimas įvyko 2009 03 21 d. apie 19 val. Kaip parodė liudytojai, oro sąlygos buvo blogos, šlapdriba, kelio danga - šlapias asfaltas, matomumas blogas, prieblanda.

Taigi, aukščiau išdėstyti bylos duomenys rodo, kad prieš susiduriant transporto priemonėms automobilis „Jeep Grand Cherokee“ stipriai viršijo šioje kelio atkarpoje leistiną maksimalų greitį. Tokiu būdu būtent šios transporto priemonės vairuotojas pažeidė tuo metu galiojusių KET 9 p., 133 p., 134 p. reikalavimus, kas ir sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilio „Jeep Grand Cherokee“ važiavimas padidintu greičiu šioje kelio atkarpoje neturi priežastinio ryšio su įvykusiu eismo įvykiu, yra visiškai nepagrįsta, neparemta jokiais objektyviais duomenimis.

Skunde priduriama, kad jei visgi apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad L. P. veiksmai buvo neteisėti ir dėl tokių kaltų jos veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, L. P. prašo apeliacinės instancijos teismo pakeisti jai paskirtą bausmę, ją sušvelninant. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo argumentais paskiriant bausmės dydį nesutinka ir mano, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, į L. P. charakterizuojančią medžiagą, kitas svarbias aplinkybes bei paskyrė per griežtą bausmę.

Skundžiamu nuosprendžiu L. P. yra pripažinta kalta neva padarius apysunkį neatsargų nusikaltimą. Anksčiau ji nebuvo teista, nėra bausta ir administracine tvarka, kas rodo, kad L. P. nėra linkusi nusikalsti. Pažymėtina, kad nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas, per kurį ji taip pat nepadarė teisės pažeidimų. Inkriminuota nusikalstama veika yra neatsargaus pobūdžio, eismo įvykio metu nukentėję asmenys nereiškia jokių pretenzijų. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Psichiatrijos ligoninėse ji nesigydė, į narkologinę apskaitą neįrašyta, nėra priklausoma nuo alkoholio. Ji yra jauno amžiaus, faktiškai viena augina mažametį sūnų. Šiuo metu dėl sunkios ekonominės padėties niekur nedirba, negauna nuolatinių pajamų, yra registruota darbo biržoje. Nors pirmosios instancijos teismas jai ir paskyrė pačią švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį, tačiau, jos manymu, neatsižvelgė į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nustatė per didelį baudos dydį. Kaip minėta, L. P. šiuo metu neturi nuolatinių pajamų ir nėra aišku, kada jai pavyks įsidarbinti. Ji viena augina vaiką, todėl tiek jai, tiek jos vaikui yra labai reikšminga kiekviena gaunama parama. Teismui paskyrus 3 900 Lt dydžio baudą, L. P. finansinė padėtis dar labiau pasunkės, o jai neturint pajamų tokios paskirtos bausmės realus įvykdymas yra faktiškai neįmanomas. Tokio dydžio bausmės paskyrimas vienišai motinai, neturinčiai jokių nuolatinių pajamų, neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų, suvaržo ne tik jos, bet ir jos mažamečio vaiko teises bei teisėtus interesus. Dėl šių aplinkybių L. P. mano, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas nustatyti minimalų baudos dydį.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji, jos gynėjas bei nukentėjusieji prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nuteistoji prašo ją išteisinti pagal BK 281 str. 3 d. arba paskirti jai minimalaus dydžio baudą, tačiau apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo tokius nuteistosios prašymus tenkinti. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nepažeisdamas BPK reikalavimų, ištyrė visus byloje esančius įrodymus, laikydamasis BPK 20 str. reikalavimų, pagrįstai konstatavo L. P. kaltę, kuri įrodyta liudytojų, eksperto parodymais, specialistų išvadomis, apžiūrų protokolais, vertinant įrodymų visetą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmiausia atkreipiamas apeliantės dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios E. B., liudytojų A. R., D. D. ir D. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, prieš tai juos balsu perskaičius teismo posėdyje. BPK 301 str. 1 d. norma, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 str. nustatyta tvarka. Atvirkščiai nei teigia skunde nuteistoji, apylinkės teismas turėjo pagrindą remiantis BPK 276 str. nuostatomis teisiamojo posėdžio metu pagarsinti minėtų asmenų parodymus. BPK 276 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių. Pagal BPK 276 str. 4 d. byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tokie parodymai, jei jie atitinka byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus, gali būti nurodomi ir apkaltinamajame nuosprendyje. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai nuosprendyje gali būti aptariami analizuojant teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darant teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais grindžiamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių, kaltinamojo kaltės. Byloje nenustatyta, kad apylinkės teismas būtų pažeidęs minėtas BPK nuostatas. Šią išvadą paneigiančių duomenų nepateikia ir nuteistoji apeliaciniame skunde. Kaltininkei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šaukimai į pirmą teismo posėdį nebuvo įteikti asmeniškai: E. B. adresuotas šaukimas įteiktas jos tėvui I. B. (t. 3, b. l. 65), A. R. adresuotas šaukimas – Lentvario seniūnijos seniūnui J. K. (t. 3, b. l. 66), D. J. adresuotas šaukimas – Lentvario seniūnijos sekretorei R. Š. (t. 3, b. l. 70). Šaukimas D. D. neįteiktas, nurodant, kad jis yra išvykęs į užsienį (t. 3, b. l. 73). Teisiamajame posėdyje dalyvavęs nukentėjusiosios E. B. atstovas D. S. teismui pranešė, kad ji yra išvykusi į užsienį (t. 3, b. l. 80). Teismo posėdžio nagrinėjimą atidėjus, šaukimai, adresuoti D. D. ir E. B., įteikti advokatui D. S. (t. 3, b. l. 81, 82). Šaukimai A. R. ir D. J. į kitą teismo posėdį neįteikti, kadangi A. R. išvykęs į užsienį (t. 3, b. l. 96), o D. J. šaukimo neatsiėmė (t. 3, b. l. 97). Pertraukos tarp posėdžių metu D. J. šaukimas siųstas pakartotinai, tačiau jis vėl nebuvo įteiktas (t. 3, b. l. 100). Teismas ėmėsi priemonių aiškinantis minėtų asmenų gyvenamąsias vietas: gauta informacija iš Gyventojų registro tarnybos apie paskutines gyvenamąsias asmenų vietas (t. 3, b. l. 103, 107). Nustatyta, kad A. R. 2010 09 16 d. išvyko į Jungtinę Karalystę, o D. J. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta nesiskiria nuo teismui žinomo asmens adreso, kuriuo siųsti šaukimai. Vėliau byloje gautas D. J. mamos S. J. pranešimas, kad jos sūnus gyvena Anglijoje nuo 2009 m. rugsėjo mėn. (t. 3, b. l. 109). Taip pat gauti E. B. bei D. D. prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant ir vadovautis jų anksčiau duotais parodymais, kadangi jie ilgam laikui išvykę į užsienį, kur gyvena ir dirba (t. 3, b. l. 112, 113). D. J., A. R., D. D. ir E. B. šaukimai į kitus teismo posėdžius buvo siunčiami ir vėliau, tačiau jie neįteikti (t. 3, b. l. 185, 186, 189; t. 4. b. l. 30). Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžiuose nuolatos dalyvavo nukentėjusiosios E. B. atstovas advokatas D. S., kuris informuodavo nukentėjusiąją apie teismo posėdžių datas.

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad minėti asmenys į teismo posėdžius neatvyko dėl svarbios priežasties (išvykimo gyventi, dirbti į užsienį). Dalis asmenų apie posėdžių laiką žinojo, patys prašė teismo nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad teismas šiuo atveju nebuvo pasyvus, o ėmėsi visų galimų priemonių, siekdamas užtikrinti realų asmenų dalyvavimą teismo posėdžiuose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad iš nuteistosios nebuvo atimta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad E. B., D. D. ir D. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, atitiko kitus bylos įrodymus bei faktines aplinkybes, o liudytojo A. R. pagarsintus parodymus apylinkės teismas vertino kritiškai ir jais nesirėmė. Ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nurodymas apkaltinamajame nuosprendyje nelaikytinas BPK pažeidimu dar ir dėl to, kad šie parodymai tiesiogiai nelėmė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, o buvo tik lyginami su teisiamajame posėdyje ištirtais kitais įrodymais.

Nors apeliantė skunde ginčija liudytojų T. T., M. J., V. P., O. P., V. Z. parodymus, tačiau, apygardos teismo nuomone, skundo argumentai dėl minėtų asmenų parodymų nepatikimumo yra nepagrįsti, todėl atmetami. Apylinkės teismui nebuvo pagrindo nesiremti liudytojų parodymais, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu, atvirkščiai nei teigia apeliantė, buvo nuoseklūs. Kaip teisingai nurodo pati apeliantė, iš šių liudytojų parodymų nustatyta, kad eismo įvykio metu, L. P. sukant vairuojamą transporto priemonę į kairę, įvyko automobilių susidūrimas, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės „Toyota Celica“, „Jeep Grand Cherokee“, „Honda Accord“ bei sužeisti I. S., J. P., D. R. bei E. B. Tai, kad liudytojų parodymai tiesiogiai nepatvirtina nuteistosios kaltės, nereiškia, kad apylinkės teismas neteisėtai jais rėmėsi. Teismo padaryta išvada, kad eismo įvykio kylimo pagrindine priežastimi buvo L. P. netinkami veiksmai, tiesiogiai įrodoma remiantis specialisto išvada bei eksperto, kuris buvo apklaustas ir apygardos teisme, nagrinėjant apeliacinį skundą, parodymais. Minėtų liudytojų parodymai tik patvirtina tai, kas buvo nustatyta specialisto išvadoje bei eksperto apklausos metu.

Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-41(10) (t. 2, b. l. 113-117) nurodoma, kad iš pateiktų duomenų atkurti išsamios automobilių susidūrimo eigos negalima, tačiau nustatyta apibendrinta automobilių susidūrimo eiga: automobilio „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojas T. J., važiuodamas (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) pusės link miesto centro, sankryžoje su šalutine (duomenys neskelbtini) gatve vairuojamo automobilio priekiniu dešiniu kampu susidūrė su priešais pradėjusiu važiuoti iš sustojimo prieš sankryžą vietos ir sukusi kairėn link (duomenys neskelbtini) gatvės L. P. vairuojamo automobilio „Toyota Celica“ dešiniuoju šonu. Susidūrimo ir inercijos jėgų veikiamas automobilis „Jeep Grand Cherokee“, sukdamasis pagal laikrodžio rodyklę apie savo vertikalę simetrijos ašį bei stumdamas automobilį „Toyota Celica“ savo eismo juosta atgal (miesto centro link), persislinko į priekį buvusia prieš eismo įvykį važiavimo kryptimi (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies viduriu ir kairiuoju galiniu ratu ir automobilio kairiojo šono galine dalimi susidūrė iš paskos automobilio „Toyota Celica“ pradėjusiu važiuoti (duomenys neskelbtini) kryptimi V. P. vairuojamo automobilio „Honda Accord“ priekiniu kairiuoju kampu, po ko automobiliai sustojo gretimai vienas kito (duomenys neskelbtini) važiuojamojo dalyje, apie 5.60 m atstumu už važiuojamųjų dalių sankryžoje su šalutine (duomenys neskelbtini) gatve. Techniniu požiūriu automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo greitis tiesiogiai prieš pat susidūrimą su automobiliu „Toyota Celica“ buvo didesnis nei leidžiamas šiame ruože važiavimo greitis 40 km/h.

Apeliantė skunde pabrėžia įvykio vietos bei transporto priemonių apžiūrų protokolų neinformatyvumą, neišsamumą, ką pripažino ir 2010 02 18 d. specialisto išvada Nr. 11-41 (10), tačiau pažymėtina, kad kilusiems neaiškumams išaiškinti teismo posėdyje buvo apklaustas ekspertas, kuris tokias pačias aplinkybes patvirtino ir apygardos teismui, nagrinėjant apeliacinį skundą. Jis papildė specialisto išvadą, paaiškino reikšmingas L. P. kaltės nustatymui aplinkybes, kad techniniu požiūriu automobilio „Toyota Celica“ vairuotojos veiksmai turėjo priežastinį ryšį, ji sudarė kliūtį keičiant kryptį važiuodama į kairę, vairuotoja turėjo prievolę duoti kelią priešinga kryptimi važiavusiam automobiliui „Jeep“, toje vietoje nėra objektų, kurie užstotų matomumą (kelią, kuriame įvyko eismo įvykis, ekspertas pažįsta), automobilis ir prie didelio greičio netampa nematomas (t. 4, b. l. 41-44). Apygardos teismo posėdyje apklausos metu ekspertas V. M. savo parodymų nekeitė ir nurodė, kad automobilio „Jeep Grand Cherokee“ greitis nebuvo ženkliai didesnis nei leistinas, kadangi automobiliai sustojo sąlyginai nedideliu atstumu iki galimos susidūrimo vietos – 5,6 m, jeigu ženkliai viršijamas greitis, automobiliai atsiduria 20 – 30 m atstumu nuo susidūrimo vietos, atliekant tyrimą buvo vertinama kelio dangos būsena, kuri pagal pateiktus duomenis buvo šlapia, nežymaus greičio riba ekspertui – apie 60 km/val., (duomenys neskelbtini) alėja yra tiesi gatvė, tik važiuojant link (duomenys neskelbtini) keičia kryptį į dešinę, tačiau toje vietoje, ypač žiemą, kai nėra augmenijos, nėra medžių, lapų, nėra jokių objektų, kurie ribotų matomumą transporto priemonėms, važiuojančioms į priešingą pusę.

Apygardos teismas pripažįsta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, apžiūrėdami įvykio vietą ir transporto priemones, svarbių įrodymų neužfiksavo, tačiau tai nepanaikina nuteistosios baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką. L. P. skundo teiginys, kad 2010 02 18 d. specialisto išvada Nr. 11-41 bei teismo posėdyje apklausto eksperto V. M. paaiškinimai nepatvirtina teismo teiginių, jog vien L. P. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, yra nepagrįstas jokiais duomenimis. Kaip nurodoma aukščiau, V. M. papildė specialisto išvadą, o netikėti tokiais eksperto, kuris įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą ir turi ne vienerių metų eksperto patirtį, parodymais teismui nėra jokio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad, kaip nurodo apeliantė, tyrimą atlikusio specialisto išvados yra paremtos specialisto prielaidomis, išvedžiojimais. Kaip matyti ir eksperto parodymų, V. M. pagrindė savo išvadas bei teismui jas paaiškino.

Pažymėtina, kad specialisto išvada bei eksperto parodymais nustatytą išvadą atitinka ir liudytojų parodymai, kuriais remiantis atskleidžiamos ir papildomos įvykio aplinkybės.

Apygardos teismo nuomone, byloje objektyviai nustatyta, kad automobilį „Jeep Grand Cherokee“ įvykio metu vairavo T. J. Byloje nepakanka duomenų, objektyviai patvirtinančių nuteistosios argumentą, kad automobilį vairavo D. D., todėl jis laikytinas nuteistosios gynybine versija. D. D. ikiteisminio tyrimo metu paneigė vairavęs automobilį „Jeep Grand Cherokee“, teigė perdavęs jį T. J. (t. 2, b. l. 65-67, 128-129). T. J. vairavimo ar stovėjimo prie automobilio iš karto po įvykio faktą patvirtino liudytoja E. B. (t. 1, b. l. 127-129), liudytojas M. J. (t. 3, b. l. 155-158), liudytojas V. Z. (t. 3, b. l. 199-202), D. J. (t. 2, b. l. 74-75). Pats T. J. nurodė minėtą aplinkybę (t. 3, b. l. 155-158). Apeliantės argumentas, kad T. J. parodymai neatitinka bylos įrodymais nustatytų aplinkybių, yra nepagrįstas, juolab, kad teismas ir nesirėmė vien tik T. J. parodymais, o įvertino byloje suriktų duomenų visumą.

T. T. apylinkės teismui parodė, kad iš namų pastebėjo įvykusį eismo įvykį, išėjęs į lauką pamatė sudaužytus automobilius, tačiau džipo vairuotojo nematė (t. 3, b. l. 155-158). Pažymėtina, kad apeliantė, ginčydama liudytojo T. T. parodymų nuoseklumą, neteisingai skunde nurodo, kad T. T. pateikė, anot apeliantės, nepagrįstą prielaidą, jog automobilį „Jeep Grand Cherokee“ vairavo T. J., nors pradžioje teigė, kad nematė, kas vairavo automobilius. Liudytojas T. T. buvo apklaustas tik pirmosios instancijos teismo posėdyje, apie tai, kas vairavo automobilį „Jeep Grand Cherokee“, liudytojas nieko nenurodė, tik patvirtino, kad D. D. įvykio dieną jis nematė.

Nenuosekliais negalima laikyti ir liudytojo V. P. parodymų. Apeliantės manymu, minėto liudytojo parodymai nepatikimi dėl to, kad jis teigė, jog įvykio vietoje niekas dideliu greičiu nevažiuoja, tačiau vėliau papildė, kad pasitaiko ir greitai važiuojančių, nurodė, kad nematė atvažiuojančių automobilių, tačiau padarė išvadą, kad „Jeep Grand Cherokee“ važiavimo greitis prieš eismo įvykį nebuvo didelis. Kolegija pažymi, kad tokie parodymai laikytini papildančiais vieni kitus, o ne prieštaraujantys tarpusavyje, juolab, kad jie atitiko anksčiau minėtas nustatytas aplinkybes dėl automobilio „Jeep Grand Cherokee“ važiavimo greičio. Apeliantės manymas, kad liudytojo nuomonė yra subjektyvi ir nepagrįsta, anaiptol nereiškia, kad tokie parodymai yra nepatikimi. Apklausti teisiamajame posėdyje liudytojai V. P. ir O. P. patvirtino, kad įvykio dieną priešais V. P. vairuojamą automobilį važiavo automobilis „Toyota Celica“, kuris ties sankryža sustojo, rodydamas kairės pusės posūkio signalą, ir praleido kelis važiuojančius automobilius, po to pajudėjo, sukdamas į kairę, tuo metu į liudytojo vairuojamą automobilį atsitrenkė automobilis „Jeep“. Tuo keliu liudytojas dažnai važiuodavo, toje vietoje yra ribojamas važiavimo greitis, yra pėsčiųjų perėjų. Jo manymu, automobilio „Jeep“ važiavimo greitis nebuvo didelis. Automobilio „Toyota Celica“ vairuotoja, darydama posūkį į kairę, turėjo gerai viską matyti, nes matomumas buvo geras (t. 3, b. l. 199-202).

Apeliantė skunde tvirtina, kad ji rodė posūkį į kairę, buvo sustojusi prieš sukant, neigia liudytojų parodymus, kurie parodė atvirkščiai, tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad minėtos aplinkybės jos pareigos prieš sukant į šalutinį kelią praleisti priešais atvažiuojantį automobilį nepanaikina, kaip ir nepaneigia padaryto KET pažeidimo, kuris nulėmė eismo įvykį, padarymo fakto. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, jog automobilis „Jeep Grand Cherokee“ atsitrenkė į kaltinamosios vairuojamo automobilio vidurį, o tai, teismo nuomone, rodo, kad manevrui iki galo atlikti iki atsitrenkimo su „Jeep Grand Cherokee“ laiko realiai nebuvo, nes manevras buvo tik įpusėtas.

Dėl eismo įvykio metu buvusių oro sąlygų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis E. B., T. J., D. J. parodymais, įvykio metu buvo prieblanda, bet sausa, oro sąlygos geros, tik po įvykio lijo. Tik liudytojas V. P. nurodė, kad oro sąlygos buvo prastos, nors tuo pačiu patvirtino, kad matomumas buvo geras. Be to, byloje nustatyta, kad automobilis „Jeep Grand Cherokee“ važiavo įjungtais žibintais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad, kaip patvirtino liudytojai ir ekspertas, tame kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, nėra objektų, kurie apsunkintų kelio matomumą, o atliekant tyrimą specialistas įvertino tai, kad kelio danga galėjo būti šlapia, darytina išvada, kad oro sąlygos esminiai neįtakojo eismo įvykio.

Taigi byloje nustatyta, kad automobilio „Toyota Celica“ vairuotoja L. P., sukdama į kairę, nedavė kelio priešpriešine kryptimi važiuojančiam automobiliui „Jeep Grand Cherokee“, tokiu būdu sudarė automobilio „Jeep Grand Cherokee“ vairuotojui kliūtį, o tai techniniu požiūriu buvo pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga.

Apygardos teismui nėra pagrindo tenkinti nuteistosios prašymo ir dėl paskirtos bausmės – baudos, dydžio sumažinimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistosios asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė jai per griežtą bausmę, yra nepagrįsti. Apeliantė nuteista už neatsargaus nusikaltimo padarymą, tačiau baudžiamasis įstatymas už tokios nusikalstamos veikos padarymą numato griežtą, realią laisvės atėmimo bausmę, numatant terminą iki 5 metų. Apylinkės teismas, nenustatęs nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, įvertinęs tai, kad L. P. yra jauno amžiaus, niekur nedirba, registruota darbo biržoje, turi pastovią gyvenamąją vietą ir šeimą, augina mažametį vaiką, neteista, administracine tvarka nebausta, parinko nuteistajai švelniausią bausmės rūšį, numatytą sankcijoje – baudą, jos dydį paskiriant mažesnį nei įstatyme numatytas vidurkis, tuo tarpu, kai pagal BK 47 str. 3 d. 5 p. už neatsargų nusikaltimą gali būti paskiriama bauda iki 75 MGL.

Apeliantė skunde papildomai nurodo, kad nuo inkriminuotos nusikalstamos veikos yra praėjęs gana ilgas laiko tarpas, per kurį ji nepadarė naujų teisės pažeidimų, eismo įvykio metu nukentėję asmenys L. P. nereiškia jokių pretenzijų, tačiau, kolegijos nuomone, šios aplinkybės nėra pakankamos norint sušvelninti ir taip teismo parinktą negriežtą bausmę. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, dėl jos, nors ir neatsargių, veiksmų buvo ne tik apgadintas kitiems asmenims priklausantis turtas – automobiliai, bet ir sutrikdyta kitų asmenų sveikata: I. S., J. P. padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai, D. R., E. B. – nežymūs sveikatos sutrikdymai. Todėl paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti, paskiriant minimalų baudos dydį, kaip prašo apeliantė, nėra pagrindo.

Taigi apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pripažino L. P. kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 3 d., todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą: nei išteisinti apeliantę, nei sumažinti jai paskirtos baudos dydį.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistosios L. P. apeliacinį skundą.