- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-02-11
- Bylos Nr.
- eA-225-815/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00491-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis (pran.)
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja R. Č. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, ir Administracija) 2023 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. AP-795 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. Č. pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos skyrimo ir įpareigojimo atlyginti materialinę žalą“ (toliau – ir Įsakymas).
2. Skunde pareiškėja nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
2.1. Įsakymu atsakovas neteisėtai paskyrė tarnybinę nuobaudą bei įpareigojo teisės aktų nustatyta tvarka atlyginti Panevėžio miesto savivaldybei padarytą žalą 9 051,95 Eur materialinę žalą, kurios atlikdama priskirtas pareigines funkcijas pareiškėja nepadarė, todėl nėra atsakinga už materialinės žalos padarymą.
2.2. Administracija materialinę žalą kildina iš Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2022 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. 1-108 „Dėl savivaldybės būsto pardavimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta parduoti 64,14 kv. m ploto butą (toliau – ir Butas) už 399 Eur. Pareiškėja pripažino, kad parengė Sprendimo projektą, tačiau jį derino ir pastabų nereiškė Administracijos direktorius T. J., Administracijos direktoriaus pavaduotoja Ž. G., Administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas D. V., Administracijos Teisės skyriaus vyriausioji specialistė J. M., Administracijos specialistė A. P., Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas V. J., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sekretorius M. N.. Administracijos direktorius T. J., kuris 2023 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A-619 „Dėl komisijos (duomenys neskelbtini) R. Č. galimai padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti ir siūlymams Savivaldybės administracijos direktoriui pateikti sudarymu“, sudarė komisiją pareiškėjos galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui tirti ir siūlymams Administracijos direktoriui pateikti (toliau – ir Komisija).
2.3. Komisijos pirmininkui pasiūlius Komisijai apskaičiuoti Panevėžio miesto savivaldybei padarytos žalos dydį, Komisija žalos dydį apskaičiavo atliekant aritmetinį veiksmą – iš turėjusios būti Buto pardavimo kainos 9 450,95 Eur atimant pardavimo metu nustatytą kainą 399 Eur (9 450,95 Eur – 399 Eur = 9 051,95 Eur), ko pasėkoje ir buvo nustatyta Savivaldybei padaryta 9 051,95 Eur žala. Komisija Administracijos direktoriui pasiūlė priimti sprendimą dėl pareiškėjos Panevėžio miesto savivaldybei padarytos tiesioginės 9 051,95 Eur materialinės žalos atlyginimo teisės aktų nustatyta tvarka.
2.4. Administracijos direktorius T. J. Įsakymu paskyrė tarnybinę nuobaudą bei įpareigojo teisės aktų nustatyta tvarka atlyginti Panevėžio miesto savivaldybei padarytą 9 051,95 Eur materialinę žalą. Komisija akivaizdžiai žinojo, kad Sprendimas, ar tokio pobūdžio sprendimai, nėra priimami vienasmeniškai, ir atlikdama tarnybinio nusižengimo tyrimą privalėjo nustatyti visus asmenis, dalyvavusius Sprendimo derinimo procedūroje. Vien tai, kad Komisija pripažino, jog pareiškėja galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, savaime nereiškia, jog atsirado prielaidos jos materialinei atsakomybei kilti. Nagrinėjamu atveju dėl Panevėžio miesto savivaldybei padarytos žalos nėra pareiškėjos kaltės, taip pat nėra visų būtinų sąlygų pareiškėjos kaip valstybės tarnautojos materialinei atsakomybei kilti.
2.5. Komisijos parengta 2023 m. rugpjūčio 28 d. išvada Nr. 45-6 „Dėl R. Č. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Išvada) pažeidžia Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nuostatas. Išvada surašyta neatlikus išsamaus tyrimo, dėl ko netinkamai taikytos teisės aktų nuostatos, kuriomis remiantis yra pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą ir įpareigota atlyginti Panevėžio miesto savivaldybei padarytą materialinę žalą.
2.6. Įsakymas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas bei tarnybinio nusižengimo tyrimo atlikimo procedūras. Atsakovas (Administracijos direktorius T. J.), atlikdamas tarnybinio nusižengimo tyrimą ir priimdamas Įsakymą, turėjo išankstinę nuostatą ir regimybę dėl tariamai neteisėtų veiksmų.
2.7. Įsakymu nebuvo jokio teisinio pagrindo pareiškėją įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybei atlyginti materialinę žalą, kurios pareiškėja nepadarė, o taip pat tik pareiškėjos atžvilgiu pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą. Pareiškėja yra Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir Profesinė sąjunga) narė, išrinkta į valdymo organą (komitetą) (toliau – ir Komitetas), apie tai Komisijai buvo žinoma. Administracija nesikreipė į Profesinę sąjungą raštu dėl sutikimo skirti jai tarnybinę nuobaudą ir nėra gavusi iš Profesinės sąjungos tokio sutikimo.
2.8. Pareiškėja nebuvo apmokyta, supažindinta su galiojusias teisės aktais. Pareiškėja savo veiksmais žalos atsakovui nepadarė. Administracija Įsakymą priėmė neteisėtai ir nepagrįstai, nenustačius tarnybinio nusižengimo sudėties, o Išvada dėl tarnybinio nusižengimo surašyta neatlikus išsamaus tyrimo, dėl ko netinkamai taikytos materialinės teisės normos, kuriomis remiantis yra pripažinta padariusi tarnybinį nusižengimą.
2.9. Nagrinėjamu atveju antro pranešimo (po 2023 m. rugpjūčio 11 d.) turinys neatitinka Tvarkos aprašo nuostatų. Pranešimuose nenurodyta kokių teisės aktų reikalavimų pareiškėja nesilaikė. Tokiu būdu pareiškėjai nebuvo užtikrinta teisė į gynybą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas nėra panaikintas, todėl nėra paties žalos padarymo fakto. Be kita ko, pažymėtina, kad teisės aktai nenumatė galimybės įpareigoti atlyginti žalą, todėl materialinės žalos paskaičiavimas yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsiliepime atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
4.1. Skundas yra nepagrįstas, nes nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (toliau – ir VTĮ), nei Tvarkos apraše nėra nurodyta, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą reikia gauti išankstinį profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (ar) valdymo organo sutikimą, išskyrus Tvarkos aprašo priede esančią pavyzdinę Pranešimo apie tarnybinį nusižengimo formą.
4.2. Administracijos direktorius sudarydamas Komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti į Komisijos sudėtį įtraukė ir Profesinės sąjungos pirmininkę J. V.. J. V. dalyvavo atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, pasirašė Išvadą ir derino Įsakymą. Ji nepareiškė jokių pastabų, ir tik po to Administracijos direktorius pasirašė Įsakymą. Profesinė sąjunga nebuvo papildomai informuota apie galimai pareiškėjos įvykdyto tarnybinio nusižengimo tyrimą ir jo rezultatus. Pareiškėja kaip rengėja asmeniškai atsako už parengto sprendimo projekto turinį, jo teisėtumą ir pagrįstumą bei visą procedūrą. Nagrinėjamu atveju Buto kainos paskaičiavimas buvo išimtinė pareiškėjos funkcija, tai patvirtina ir 2022 m. kovo 15 d. Privatizuojamų gyvenamųjų patalpų įkainojimo aktas Nr. 18-599(25.3.60) (toliau – ir Įkainojimo aktas), kurį surašė ir pasirašė pareiškėja. Nei vienas iš Sprendimo projektą derinusių darbuotojų neturi pareigos skaičiuoti ar perskaičiuoti Buto pardavimo kainos. Nors tokie Sprendimai nėra priimami vienasmeniškai, tačiau atsakomybė dėl sprendimo projekto turinio, kainos skaičiavimo tenka rengėjui (pareiškėjai).
4.3. Nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos sąlygos pareiškėjos materialinei atsakomybei kilti.
II.
5. Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmai 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu pareiškėjos R. Č. skundą tenkino ir ginčijamą Įsakymą panaikino.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. 2022 m. kovo 8 d. gavus asmens prašymą dėl Panevėžio miesto savivaldybei priklausančio Buto privatizavimo, pareiškėjai buvo pavesta atlikti Panevėžio miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų ir jų priklausinių privatizavimą (pardavimą).
6.2. Pareiškėja atliko gyvenamųjų patalpų kainos skaičiavimą bei 2022 m. kovo 15 d. surašė ir pasirašė Privatizuojamų gyvenamųjų patalpų įkainojimo aktą Nr. 18-599(25.3.60). Šiame akte nurodoma gyvenamųjų patalpų kaina, kainos skaičiavimas bei kokiais teisės aktais vadovaujantis tai buvo padaryta.
6.3. Pareiškėja taip pat parengė Sprendimo projektą, kurį derino vyr. specialistė A. P., vyr. specialistė J. M., vedėjas D. V., direktoriaus pavaduotojas Ž. G., direktorius T. J., mero pavaduotojas V. J., Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sekretorius M. N., jį pasirašė pareiškėja.
6.4. Vadovaujantis Sprendimu 2022 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 22-1065 buvo parduotas Panevėžio miesto savivaldybei priklausantis Butas už 399 Eur.
6.5. Panevėžio miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (toliau – ir Audito tarnyba) Administracijoje, atlikdama pagrindines audito procedūras ilgalaikio turto srityje – pastatų apskaitos srityje, kartu vertino ir turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisėtumą. Audito tarnyba nustatė neatitikimus, susijusius su parduoto Panevėžio miesto savivaldybės būsto pardavimo kainos nustatymu. Panevėžio miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos 2023 m. liepos 12 d. raštu Nr. S-77 pateikė pastebėjimus dėl audito metu nustatytų neatitikimų. Šiame rašte nurodoma, kad pareiškėja, neturėdama teisės atlikti nekilnojamojo turto vertinimo, vadovaudamasi negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugpjūčio 21 d. nutarimu Nr. 1013 „Dėl savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) lengvatinėmis sąlygomis ir lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (neteko galios 2015 m. balandžio 3 d.), nustatė nepagrįstą Panevėžio miesto savivaldybei priklausančio Buto pardavimo kainą.
6.6. Administracijos direktorius 2023 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. A-619 sudarė Komisiją nagrinėjamai situacijai tirti. 2023 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjai įteiktas pranešimas Nr. 45-1 apie galimą tarnybinį nusižengimą. Komisijai 2023 m. rugpjūčio 8 d. susirinkus į posėdį buvo nuspręsta, kad Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja E. K. paskaičiuos ir nustatys parduoto savivaldybės Buto kainą ir pateiks Komisijai.
6.7. 2023 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą Nr. D2-938, kuriame teigė, jog per neapsižiūrėjimą paskaičiavo buto vertę vadovaudamasi negaliojančia metodika, įvyko žmogiška klaida.
6.8. Komisija 2023 m. rugpjūčio 10 d. susirinko į posėdį, siekdama apskaičiuoti Panevėžio miesto savivaldybei padarytos žalos dydį. Centralizuoto vidaus audito skyriaus vedėja E. K. pristatė 2023 m. rugpjūčio 10 d. pranešimą Nr. 45-3 „Dėl Savivaldybės būsto kainos nustatymo“, kuriame ji atliko Panevėžio miesto savivaldybės būsto pardavimo kainos skaičiavimą pardavimo metu, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Remiantis atliktais skaičiavimais, Panevėžio miesto savivaldybės būsto pardavimo kaina turėjo būti 9 450,95 Eur.
6.9. 2023 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjai įteiktas pranešimas Nr. 45-5 apie Panevėžio miesto savivaldybei padarytą žalos dydį.
6.10. 2023 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą Nr. D2-967, kuriame nurodė savo paskaičiavimus. Pareiškėjos teigimu, gaunama galutinė Panevėžio miesto savivaldybės buto kaina yra 4 137 Eur.
6.11. Komisija 2023 m. rugpjūčio 23 d. posėdyje analizavo pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 18 d. paaiškinimą. Komisija nustatė, kad pareiškėjos pateiktame paaiškinime Panevėžio miesto savivaldybės būsto kaina paskaičiuota netinkamai, nes taikytas neteisingas indeksas ir atlikti netinkami skaičiavimo veiksmai. Atlikusi tyrimą Komisija surašė Išvadą ir Administracijos direktoriui pasiūlė: pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą ir, vadovaujantis VTĮ 33 straipsnio 3 dalies 2 punktu, skirti jai tarnybinę nuobaudą – papeikimą; priimti sprendimą dėl pareiškėjos Panevėžio miesto savivaldybei padarytos tiesioginės 9 051,95 Eur materialinės žalos atlyginimo teisės aktų nustatyta tvarka.
6.12. Ginčijamu Įsakymu Administracijos direktorius skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – papeikimą bei įpareigojo pareiškėją atlyginti Panevėžio miesto savivaldybei padarytą 9 051,95 Eur materialinę žalą teisės aktų nustatyta tvarka.
6.13. Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymu, jį apskundė teismui.
7. Teismas aptarė ginčui VTĮ ir Tvarkos aprašo nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
8. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės neneigia padaryto pažeidimo, ir 2023 m. rugpjūčio 9 d. pateikė paaiškinimą Nr. D2-938, kuriame pripažino, jog per neapsižiūrėjimą paskaičiavo Buto vertę vadovaudamasi negaliojančia metodika, įvyko žmogiška klaida. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėja taip pat pripažino savo klaidą apskaičiuojant Buto vertę. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas paties tarnybinio nusižengimo įvykdymo faktas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja yra Profesinės sąjungos narė, išrinkta į valdymo organą (Komitetą), ir apie tai Komisijai ir Administracijai buvo žinoma.
9. Įvertinęs profesinių sąjungų narių darbo teisių garantijas, numatytas Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir PSĮ) 21 straipsnyje, teismas darė išvadą, kad skiriant drausminę nuobaudą darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą, reikalingas šio valdymo organo sutikimas, o tam būtina kreiptis į šį valdymo organą sutikimui gauti. Atsižvelgęs į aptartą teisės normą bei į byloje nustatytas aplinkybes, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju teismui nepateikta jokių duomenų, kad Administracija ar Komisija raštu kreipėsi į Profesinę sąjungą, kad gautų sutikimą patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn. Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracija tuo nepagrindžia savo atsiliepimo į skundą. Teismas pažymėjo, kad to taip pat nepatvirtino liudytoja J. V., kuri yra Profesinės sąjungos pirmininkė ir kuri teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog Administracija raštu nesikreipė dėl pareiškėjos patraukimo drausminėn atsakomybėn. Teismo vertinimu, nors minėta liudytoja teisminio nagrinėjimo metu nurodė, jog apie situaciją žinojo ir Komisijos darbe dalyvavo kaip Profesinės sąjungos pirmininkė, tačiau tai savaime neužtikrina pareiškėjos kaip profesinės sąjungos narės darbo teisių garantijų, numatytų Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje.
10. Teismas niekiniais ir prieštaraujančius elementariai logikai laikė liudytojos J. V. teisminio nagrinėjimo metu nurodytus argumentus, kad Profesinės sąjungos Komitete žodžiu buvo svarstomas klausimas dėl sutikimo patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn, bet tai nebuvo protokoluojama, dalyvavo ne visi, bet posėdis kvorumą turėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad Administracija atsiliepime net nenurodė, kad buvo kreiptasi į Profesinę sąjungą gauti sutikimą patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn, ką iš esmės patvirtino ir pati liudytoja. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Profesinės sąjungos Komitetas žodžiu akivaizdžiai negalėjo tokio tariamo Administracijos ar Komisijos prašymo svarstyti.
11. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju priimant Įsakymą nebuvo laikomasi PSĮ 21 straipsnio 2 dalies.
12. Pasisakydamas dėl Įsakymu nustatytos pareigos pareiškėjai atlyginti Panevėžio miesto savivaldybei padarytą 9 051,95 Eur materialinę žalą, įvertinęs VTĮ 38 straipsnio nuostatas, teismas pažymėjo, kad galimybė valstybės tarnautojui taikyti materialinę atsakomybę yra saistoma tam tikrų sąlygų nustatymo – turi būti nustatyta neteisėta valstybės tarnautojo veika, dėl minėtos neteisėtos veikos institucijai (įstaigai) padaryta tiesioginė materialinė žala bei valstybės tarnautojo kaltė. Teismas akcentavo, kad valstybės tarnautojo materialinė atsakomybė tais atvejais, kai žala padaryta atliekant funkcijas vidaus administravimo veiklos srityje, yra ribojama tam tikru dydžiu – atlyginama žala, neviršijanti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių dydžio.
13. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta pareiškėjos neteisėta veikla (pareiškėja pripažino, kad netinkamai įvertino Buto kainą) ir pareiškėjos kaltė (pareiškėja pripažino, kad dėl suklydimo vadovavosi negaliojančia metodika), bet, teismo įsitikinimu, nei rengiant Įsakymą, nei rengiant Išvadą visiškai nebuvo atsižvelgta į tai, kad nors Sprendimo projektą parengė pareiškėja, bet jis buvo derinamas su kitais Administracijos darbuotojais, ir tik teisminio nagrinėjimo metu atsakovas sugebėjo įvertinti šių Administracijos darbuotojų veiksmus. Teismo vertinimu, dėl pirmiau nurodytų priežasčių negalima tiksliai nustatyti pareiškėjos kaltės laipsnio.
14. Be to, teismas pažymėjo, kad nors atsakovas pardavė Butą už mažesnę kainą nei ji turėjo būti apskaičiuota, bet visiškai nesiėmė jokių veiksmų, kad Buto pirkėjai sumokėtų susidariusį Buto kainos skirtumą, tai yra atsakovas nesikreipė į teismą civiline tvarka, ir net neinformavo Buto pirkėjų apie susidariusią padėtį su prašymų sumokėti susidariusį Buto kainos skirtumą (teismui tokių duomenų nepateikta). Teismas vertino, kad jeigu atsakovas tinkamai gintų savo teises ir atliktų anksčiau minimus veiksmus, tikėtina atsakovo patirtos materialinės žalos dydis sumažėtų ar iš vis būtų pilnai atlygintas. Teismas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju negali būti nustatytas tikslus atsakovo patirtas materialinės žalos dydis ir / ar teismas iš viso negali konstatuoti, kad atsakovas patyrė materialinę žalą dėl pareiškėjos veiksmų. Teismas taip pat konstatavo, kad iš esmės susiklosčiusioje situacijoje nors ir yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjos neteisėtų veiksmų ir atsakovo galimai patirtos materialinės žalos, bet ir tarp pačio atsakovo veiksmų (jų nebuvimo) taip pat akivaizdžiai yra priežastinis ryšys su atsakovo galimai patirta materialine žala. Remiantis tuo, teismas sprendė, kad nėra visų būtinų sąlygų pareiškėjos materialinei atsakomybei dėl atsakovo galimai patirtos 9 051,95 Eur materialinės žalos kilti.
15. Teismas vertino, kad likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.
16. Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas yra nepagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei tinkamomis teisės normomis, todėl naikintinas.
III.
17. Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
18. Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
18.1. Teismas siaurai aiškino PSĮ nuostatas bei visiškai ignoravo atsakovo pateiktus įrodymus bei liudytojos paaiškinimus. Visų pirma, nei VTĮ, nei Tvarkos apraše nėra nurodyta, kad prieš skiriant tarnybinę nuobaudą reikia gauti išankstinį Profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (ar) valdymo organo sutikimą, išskyrus Tvarkos aprašo priede esančią pavyzdinę Pranešimo apie tarnybinį nusižengimą formą. Visų antra, toks reikalavimas dėl sutikimo gavimo yra kildinamas tik iš PSĮ 21 straipsnio. Atkreiptinas dėmesys, kad PSĮ nurodyta ne tarnybinės nuobaudos, o drausminės nuobaudos, kurios nuo 2017 m. liepos 1 d., pasikeitus Lietuvos Respublikos darbo kodekso reglamentavimui, nebeliko. Vertinant PSĮ 21 straipsnio 2 dalį, akivaizdu, kad joje visiškai nėra detalizuota būtent tokio sutikimo gavimo tvarka, jo gavimo terminai bei forma.
18.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad Administracijos direktorius, sudarydamas Komisiją tarnybiniam nusižengimui tirti, į šios komisijos sudėtį įtraukė ir Profesinės sąjungos pirmininkę J. V., kuri dalyvavo atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą. Ji kartu su kitais komisijos nariais taip pat pasirašė Išvadą. Ji taip pat teigiamai derino Įsakymą, kuriuo pareiškėjai paskirta nuobauda ir ji įpareigota atlyginti savivaldybei žalą, nepareikšdama jokių pastabų ar prieštaravimų. Visi dokumentai Administracijoje tvarkomi dokumentų valdymo sistemoje „Avilys“ (toliau – ir DVS). Taigi, Administracija DVS priemonėmis kreipėsi į J. V. ir gavo sutikimą. Profesinės sąjungos pirmininkė teigiamu Įsakymo derinimu gavo išankstinį valdymo organo – pirmininkės J. V. sutikimą skirti drausminę nuobaudą R. Č. Antra, 2024 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismas nutartimi nutarė išreikalauti iš Profesinės sąjungos visus turimus šiuos duomenis: 1) ar pareiškėja yra (buvo) Profesinės sąjungos narė ir yra (buvo) išrinkta į valdymo organą (komitetą); 2) ar Administracija kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl išankstinio profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimo skirti pareiškėjai drausminę nuobaudą; 3) ar Administracija informavo Profesinę sąjungą apie numanomą pareiškėjos patraukimą materialinėn atsakomybėn. Profesinė sąjunga 2024 m. birželio 12 d. bei 2024 m. birželio 20 d. raštais pateikė reikalaujamus duomenis teismui bei patvirtino, kad Administracija kreipėsi dėl išankstinio sutikimo skirti pareiškėjai drausminę nuobaudą bei atlyginti materialinę žalą, o Profesinė sąjunga davė sutikimą. Trečia, teismo posėdžio metu liudytoja J. V. paliudijo, kad Profesinės sąjungos Komitete žodžiu buvo svarstomas klausimas dėl sutikimo patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn, bet tai nebuvo protokoluojama. Komiteto posėdyje dalyvavo ne visi, bet kvorumas buvo. Teismas dėl visiškai neaiškių motyvų tokius liudytojos teiginius palaikė niekiniais, kaip prieštaraujančiais elementariai logikai. Nurodytos faktinės aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad sutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo buvo gautas, ir šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas, teisėtas pagrindas priimti Įsakymą.
18.3. Sprendžiant pagal turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, kad tiesioginio Profesinės sąjungos sutikimo patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn pateikta nebuvo. Vis dėlto, šioje konkrečioje situacijoje, aptariama aplinkybė negali būti pagrindu Įsakymą pripažinti neteisėtu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareigūno narystė profesinėje sąjungoje nesukuria ir negali sukurti jam jokių privilegijų, o PSĮ nuostatos dėl profesinės sąjungos renkamojo organo išankstinio sutikimo skiriant tarnybinę nuobaudą, yra tik papildoma garantija siekiant apsaugoti pareigūnus – profesinių sąjungų renkamojo organo narius – nuo galimo neteisėto administracijos poveikio dėl pareigūnų narystės profesinėse sąjungose, dėl atstovavimo muitinės tarnybos profesinių sąjungų nariams arba dėl veiklos profesinėse sąjungose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2483-520/2015).
18.4. Nagrinėjamu atveju yra svarbu pažymėti, kad pareiškėja iš esmės neneigė padaryto pažeidimo, ir 2023 m. rugpjūčio 9 d. pateikė paaiškinimą, kuriame pripažino, jog per neapsižiūrėjimą paskaičiavo Buto vertę vadovaudamasi negaliojančia metodika, įvyko žmogiška klaida. Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėja taip pat pripažino savo klaidą apskaičiuojant Buto vertę. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina paties tarnybinio nusižengimo įvykdymo faktą.
18.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesiėmė jokių veiksmų, kad Buto pirkėjai sumokėtų susidariusį buto kainos skirtumą, tai yra atsakovas nesikreipė į teismą civiline tvarka, yra visiškai nepagrįsta. Savivaldybės turtas (Butas) buvo parduotas pasirašant pirkimo pardavimo sutartį, t. y. sandorio pagrindu. Taigi minėtas turtas įgytas teisėtai. Todėl atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą civiline tvarka. Nagrinėjamu atveju negali būti taikomi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse reglamentuojami nepagrįsto praturtėjimo ir daikto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo institutai.
Žemesnės instancijos teismas
18.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų pareiškėjos materialinei atsakomybei dėl atsakovo galimai patirtos 9 051,95 Eur materialinės žalos. Teisės aktuose bei teismų praktikoje nurodomos tokios būtinosios sąlygos taikyti materialinę atsakomybę: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję tarnybos santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Atsižvelgiant į tai kas nustatyta, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos nurodytos sąlygos materialinei R. Č. atsakomybei kilti. Pati pareiškėja, pateikdama paaiškinimą, pripažino padarytą tarnybinį nusižengimą bei materialinę žalą, gailėjosi, teigė, jog įvyko žmogiška klaida, pasielgė skubotai, neapgalvotai, dėl to labai gailisi. Taip pat ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra neginčijamai nustatyta pareiškėjos neteisėta veikla (pareiškėja pripažino, kad netinkamai įvertino Buto kainą) ir pareiškėjos kaltė (pareiškėja pripažino, kad dėl suklydimo vadovavosi negaliojančia metodika). Be to, iš esmės susiklosčiusioje situacijoje nors ir yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjos neteisėtų veiksmų ir atsakovo galimai patirtos materialinės žalos, teismas nepagrįstai sprendė, kad likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo bylos, neištyrė visų įrodymų, išsamiai neišanalizavo visų argumentų, nepateikė neginčijamų motyvų bei argumentų dėl priimto sprendimo.
Atsiliepimas
19. Pareiškėja R. Č. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
20. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėja nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
20.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai pritaikius materialines ir proceso teisės normas, motyvuotas, pagrįstas teisės aktų normomis.
20.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą, aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
20.3. Pagal VTĮ 25 straipsnio 7 dalį pareiškėja turėtų būti laikoma nebausta, kadangi nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo praėjo jau daugiau nei vieneri metai. Įsakymo panaikinimas pareiškėjai nesukeltų teisinių pasekmių.
Žemesnės instancijos teismas
20.4. Atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai paskyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą bei įpareigojo atlyginti materialinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Sprendimo projektą rengė pareiškėja, tačiau jį derinimo ir pastabų dėl jo nereiškė ir kiti asmenys, įskaitant ir Administracijos direktorių, kuris vėliau priėmė ir ginčijamą Įsakymą.
20.5. Administracija raštu nesikreipė į Profesinę sąjungą dėl sutikimo pareiškėjai skirti tarnybinę nuobaudą ir administracinėje byloje nėra patvirtinančių bei neginčijamų duomenų, jog iš Profesinės sąjungos būtų gautas toks sutikimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, padarė pagrįstą išvadą, kad priimant Įsakymą nebuvo laikomasi Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reikalavimo.
20.6. Vadovaujantis teisiniu reguliavimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tarnybinės nuobaudos paskyrimas, neinformavus Profesinės sąjungos apie tai, jog jos nariui yra siūloma skirti tarnybinę nuobaudą, ir negavus sutikimo dėl jos paskyrimo, yra esminis procedūrinis pažeidimas, kuris tarnybinės nuobaudos paskyrimo procesą daro neteisėtą, todėl teismas, nustatęs tokio pobūdžio pažeidimą, pagrįstai panaikino Įsakymą kaip nepagrįstą ir neteisėtą.
20.7. Vadovaujantis Profesinės sąjungos įstatų 27.5 papunkčiu Profesinės sąjungos komitetas (Profesinės sąjungos kolegialus valdymo organas, susidedantis iš 9 narių) duoda sutikimus darbdavio sprendimui. Pareiškėjos žiniomis, Administracija nesikreipė į Profesinę sąjungą ir Profesinės sąjungos Komitetas, kurio nare yra ir pareiškėja, tokio sutikimo nedavė. Profesinės sąjungos pirmininkės teismui šiuo aspektu nurodyta informacija neatitinka tikrovės.
20.8. Tai, kad Profesinės sąjungos pirmininkė J. V. dalyvavo atliekant tarnybinio nusižengimo tyrimą, jai buvo žinomos tarnybinio tyrimo aplinkybės, išvados, tai, kad ji kartu su kitais komisijos nariais teigiamai derino tarnybinio nusižengimo tyrimo Išvadą, nepareikšdama pastabų ar prieštaravimų, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad yra gautas Profesinės sąjungos sutikimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, ir šiuo konkrečiu atveju, buvo pakankamas, teisėtas pagrindas priimti Įsakymą.
20.9. Be to, atsakovas pažeidė atsakingo valdymo bei gero administravimo principus, nes Profesinei sąjungai nepateikė visos tarnybinio nusižengimo tyrimo informacijos, kurią Profesinės sąjungos Komitetas posėdyje būtų galėjęs išnagrinėti ir duoti atsakymą. Profesinė sąjunga negalėjo pateikti motyvuoto sutikimo ar nesutikimo skirti nuobaudą.
20.10. Administracijos apeliacinio skundo argumentai dėl negalėjimo pasinaudoti nepagrįsto praturtėjimo institutu, nes Butas parduotas sandorio pagrindu, yra nepagrįsti. Atsakovas neįvykdė pareigos, kylančios iš bendrųjų gero administravimo principo imperatyvų, nesiėmė jokių veiksmų tinkamai ginti savo teises, nesikreipė į teismą civiline tvarka ir kt.
20.11. Tai, kad atsakovas nesutinka su teismo motyvais dėl kurių buvo tenkintas pareiškėjos skundas, negali būti prilyginama motyvų nebuvimui. Teismo sprendime atsakyta į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla išspręsta teisingai. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia teisiniais ir faktiniais argumentais, kurie išsamiai ir visapusiškai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Administracijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. AP-795 „Dėl (duomenys neskelbtini) R. Č. pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą, tarnybinės nuobaudos skyrimo ir įpareigojimo atlyginti materialinę žalą“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas panaikino Įsakymą.
22. Apeliaciniame skunde atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė PSĮ nuostatas, netinkamai įvertino įrodymus, taip pat nepagrįstai konstatavo, jog nėra visų būtinų sąlygų pareiškėjos materialinei atsakomybei kilti dėl atsakovo galimai patirtos 9 051,95 Eur materialinės žalos.
23. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog administracinėje byloje nėra nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, ir nėra nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies nuostatose. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja administracinę bylą ir patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.
Dėl Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatos taikymo šioje byloje
24. PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems darbuotojams skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas. PSĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodyti darbuotojai yra tie, kurie yra išrinkti į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą. Akcentuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios PSĮ nuostatos taikomos valstybės tarnautojams, juos traukiant tarnybinėn atsakomybėn (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1418-261/2015, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 29, 2015).
25. Nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja, kaip valstybės tarnautoja, kai ji buvo traukiama tarnybinėn atsakomybėn, buvo Panevėžio miesto savivaldybės darbuotojų profesinės sąjungos narė, išrinkta į valdymo organą (komitetą), apie tai Komisijai buvo žinoma. Administracija nesikreipė į Profesinę sąjungą raštu dėl sutikimo skirti jai tarnybinę nuobaudą ir nėra gavusi iš Profesinės sąjungos tokio sutikimo. Pabrėžtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde (žr. šios nutarties 18.3 p.) nurodo, jog, sprendžiant pagal turimus faktinius duomenis, galima daryti išvadą, kad tiesioginio Profesinės sąjungos sutikimo patraukti pareiškėją drausminėn atsakomybėn pateikta nebuvo. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad buvo padarytas PSĮ 21 straipsnio 2 dalies pažeidimas, nes atsakovas į Profesinę sąjungą dėl sutikimo gavimo nesikreipė, nors turėjo kreiptis, todėl tokio sutikimo byloje ir nėra: priešingas aiškinimas reikštų, kad PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra menamas, jo galima visiškai nepaisyti. Šioje byloje nustatytas PSĮ 21 straipsnio 2 dalies nesilaikymas traktuotinas esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūriniu pažeidimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Įsakyme pareiškėjai skirtą tarnybinę nuobaudą – papeikimą.
Dėl materialinės atsakomybės
26. Įsakyme pareiškėja įpareigota Administracijai atlyginti 9 051,95 Eur materialinę žalą teisės aktų nustatyta tvarka. Ši Įsakymo dalis yra visiškai neteisėta, nes prieštarauja VTĮ 38 straipsnio, galiojusio Įsakymo priėmimo metu, nuostatoms: esant ginčui tarp pareiškėjos ir Administracijos dėl žalos dydžio, Administracija negalėjo priimti tokio Įsakymo. VTĮ 38 straipsnio nuostatose buvo įtvirtinta: 1) valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą (1 dalis); 2) Valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas viešojo administravimo veiklą ir (arba) padėdamas valstybės ar vietos valdžią įgyvendinantiems asmenims vykdyti jiems nustatytas funkcijas, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (2 dalis); 3) Valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą žalą valstybės tarnautojas gali atlyginti savo noru (3 dalis); 4) Jeigu valstybės tarnautojas gera valia šalių susitarimu žalos neatlygino natūra ar pinigais, padarytos žalos atlyginimas valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – atitinkamai Seimo valdybos, Ministro Pirmininko ar savivaldybės mero sprendimu išskaitomas iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio. Ne teismo tvarka išskaitomas žalos atlyginimas negali viršyti žalą padariusio valstybės tarnautojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Ne teismo tvarka per mėnesį išskaitoma suma negali viršyti 20 procentų valstybės tarnautojui priklausančio per mėnesį mokėti darbo užmokesčio. Sprendimas dėl žalos atlyginimo turi būti priimtas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos (4 dalis); 5) Pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės tarnautojui priklausančios atlyginti žalos dalis, kuri liko neatlyginta po žalos atlyginimo išskaitymo šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, išieškoma pareiškus ieškinį teisme (5 dalis); 6) Valstybės tarnautojas, nesutinkantis su jį į pareigas priimančio asmens, o kai valstybės tarnautoją į pareigas priima Seimas, Vyriausybė ar savivaldybės taryba, – atitinkamai Seimo valdybos, Ministro Pirmininko ar savivaldybės mero sprendimu dėl valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytos žalos atlyginimo, turi teisę kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą sustabdo žalos atlyginimo išieškojimą pagal šio straipsnio 4 dalį (6 dalis); 7) Valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų arba valstybės tarnautojo perkėlimas arba priėmimas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje neatleidžia jo nuo padarytos dėl jo kaltės žalos atlyginimo. Taigi, pagal VTĮ 38 straipsnio 4 dalį valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo (šioje byloje – atsakovas) gali priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo išskaitymo ne teismo tvarka iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio tik tada, kai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens nėra ginčo dėl žalos dydžio: net kai valstybės tarnautojas /-a sutinka su žalos dydžiu, jis /-i gali nesutikti su žalos atlyginimo išskaitymu ne teismo tvarka iš valstybės tarnautojo darbo užmokesčio, todėl šiuo atveju galima sprendimą skųsti teismui pagal VTĮ 38 straipsnio 6 dalį. Jeigu ginčas yra dėl žalos dydžio, tokiu atveju valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo (šioje byloje – atsakovas) apskritai vienašališkai administraciniu aktu neturi jokios teisės nustatyti žalos dydžio, o turi kreiptis į teismą dėl žalos dydžio nustatymo ir priteisimo: būtent atsakovui teisme tektų pareiga įrodyti žalos dydį, taip pat kitas aplinkybes, pvz., kad kiti jo tarnautojai neprisidėjo prie žalos kilimo ir pan. Priimdamas skundžiamą Įsakymą, atsakovas nepagrįstai perkėlė pareiškėjai įrodinėjimo naštą (lot. onus probandi) žalos dydžio nustatymui.
27. Atsižvelgiant į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo naikinti. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.