Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. R. ieškinį atsakovui P. V. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys E. V. ir J. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas E. R. pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp jo ir atsakovo P. V. (toliau – ir Sutartis), taikyti vienašalę restituciją - priteisti ieškovui iš atsakovo 72 405 Eur, priteisti 18 667,66 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad Sutarties pagrindu iš atsakovo P. V. įsigijo 2010 m. gamybos horizontaliai nukreipto gręžimo mašiną TRACTO-TECHNIK GRUNDODRILL 15XP (toliau – Įrenginys); prie Sutarties buvo pridėtas būtinų Įrenginio remonto darbų sąrašas. Už Įrenginį ieškovui buvo sumokėta dviem pavedimais iš viso 250 000 Lt (72 405 Eur). 2014 m. sausio 2 d. nuomos sutartimi Įrenginys buvo išnuomotas UAB „Detas“ už 1 800 Lt per mėnesį. Sutartyje numatyta, kad Įrenginio remonto išlaidos bus išskaitomos iš nuomos mokesčio. Iš viso buvo patirta 64 455,71 Lt (18 667,66 Eur) be PVM remonto išlaidų. Paaiškėjus, kad reikia keisti Įrenginio kompiuterinę techniką, gamintojas informavo, kad jo duomenų bazėje nėra tokio Įrenginio, kurio identifikacinis Nr. DRI10040016. 2014 m. pradžioje su ieškovu susisiekė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato tyrėja ir pranešė, kad yra vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00921-13 dėl nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje ir 306¹ straipsnyje dėl turto pasisavinimo, transporto priemonės identifikavimo numerių suklastojimo, neteisėto sunaikinimo ar pakeitimo. Ieškovo buvo paprašyta pateikti Įrenginį ekspertų apžiūrai, o 2014 m. gegužės 28 d. buvo įteiktas laikino nuosavybės teisės apribojimo protokolas, kuriuo buvo apribotos ieškovo nuosavybės teisės į Įrenginį. 2015 m. gegužės 27 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu Įrenginys buvo grąžintas Vokietijos draudimo bendrovei „R+V Versicherung“. Tokiu būdu ieškovas neteko Įrenginio ir patyrė 72 405 Eur (250 000 Lt) žalą, be to, dėl Įrenginio grąžinimo ieškovas turėjo atlyginti UAB „Detas“ patirtas remonto išlaidas – 18 667,66 Eur (64 455,71 Lt). Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovo teigimu, Sutartis turi būti pripažinta niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento, kadangi aplinkybės, sąlygojusios jos negaliojimą, egzistavo iki Sutarties sudarymo, ir taikoma vienašalė restitucija.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2013 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp P. V. ir E. R., negaliojančia nuo sudarymo momento, taikė vienašalę restituciją ir priteisė iš atsakovo P. V. ieškovui E. R. 72 405 Eur už Įrenginį sumokėtą kainą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinys buvo atmestas. Taip pat teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4. Remdamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad, kilus ginčui dėl perleisto daikto tarp pirkėjo ir pardavėjo, pardavėjas privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius perleisto daikto nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011).

5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas P. V. neįrodė, kad jis buvo Įrenginio savininkas ginčo Sutarties sudarymo metu, t. y. neįrodė įgijęs nuosavybės teisę į Įrenginį per keletą anksčiau sudarytų sandorių iš tikrojo savininko Vokietijoje, kuriam Įrenginys šiuo metu jau yra grąžintas. Teismo vertinimu, tai, kad atsakovas Įrenginį įsigijo pirkimo–pardavimo sutartimi iš savo sūnaus – trečiojo asmens E. V., o pastarasis jį įgijo tokiu pačiu būdu iš UAB „Remginta“, nepatvirtina atsakovo P. V. nuosavybės teisės į Įrenginį ginčo sandorio sudarymo metu. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas tikrasis Įrenginio savininkas ir Įrenginys buvo grąžintas jam, o tai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovas nebuvo parduoto turto savininkas, ir ši aplinkybė egzistavo sandorio sudarymo metu.

6. Atsakovui P. V., kaip daikto pardavėjui, neįrodžius savo nuosavybės teisės Įrenginio pardavimo momentu, ir byloje esant jo nuosavybės teisę paneigiantiems įrodymams, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.307 straipsnio 1 dalimi, Sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008), teismas nurodė, kad aplinkybė, jog, pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, kai buvo parduotas ne pardavėjui priklausęs daiktas, pardavėjas neatgauna daikto ir turi grąžinti pirkėjui sumokėtą sumą, nereiškia nepagrįsto ir nesąžiningo vienos sandorio šalies padėties pablogėjimo, o kitos pagerėjimo.

8. Taip pat teismas, remdamasis CK 4.54 straipsnio 1 ir 2 dalimis, sprendė, kad ieškovo pajamos, gautos eksploatuojant ginčo Įrenginį, nereiškia jo padėties pranašumo. Teismas pažymėjo, kad teisę į daikto duotas pajamas turi daikto savininkas ir būtent jis sprendžia, ar jos turėtų būti grąžinamos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovas P. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys buvo tenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino į bylą pateiktų įrodymų bei su jais susijusių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas buvo sąžiningas Įrenginio įgijėjas jo perleidimo ieškovui metu, todėl turėjo teisę disponuoti Įrenginiu. Įrenginio pobūdis nereikalavo jo registracijos valstybiniuose ar kituose registruose, todėl atsakovas neturėjo jokių galimybių įsitikinti šio Įrenginio teisėtu valdymu prieš jį įsigydamas. 2013 m. rugpjūčio 29 d. sutartis, kurios pagrindu atsakovas įsigijo ginčo Įrenginį, nebuvo nuginčyta, o sutarties 3-iame punkte aiškiai patvirtinta, kad tretieji asmenys į Įrenginį jokių pretenzijų neturi. Pats ieškovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad apie Įrenginio vagystę tapo žinoma 2014 metų pradžioje. Kadangi atsakovas yra sąžiningas Įrenginio įgijėjas, tai šis daiktas iš sąžiningo įgijėjo negalėjo būti išreikalautas (CK 4.96 str. 4 d.).

9.2 Teismas nevertino nusikalstamos veikos dėl Įrenginio galimos vagystės tyrimo reikšmės ir jos nesiejo su šalių elgesiu, taip pat nevertino šalių elgesio sąžiningumo bei protingumo principų aspektu. Ikiteisminis tyrimas, kurio eigoje iš ieškovo buvo paimtas ginčo Įrenginys, iki šios dienos nėra baigtas, nėra nustatyti nusikalstamą veiką padarę asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo prejudicine tvarka konstatuoti vagystės faktą, bet turėjo aiškintis, ar kiti byloje esantys įrodymai patvirtina vagystės faktą. Vien prokuroro sprendimas grąžinti Įrenginį į Vokietiją pats savaime nepatvirtina to, kad ieškovo ir atsakovo sudarytas sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu.

9.3 Atsakovas niekada nebuvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, taip pat neturėjo specialaus liudytojo statuso, kas leistų įtarti jį padarius nusikalstamą veiką. Atsakovo sąžiningumas šiuo aspektu taip pat svarbus vertinant restitucijos taikymo pagrįstumą. Neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų ir nesąžiningumo, restitucija negalima. Negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – pagerėjimas.

9.4 Ieškovas yra verslininkas, kuris Įrenginio valdymo metu maksimaliai išnaudojo Įrenginio galimybes ir gavo akivaizdžią ekonominę naudą, nors faktiškai žinojo apie Įrenginio pagrobimo faktą, o tai patvirtinta ieškovo nesąžiningumą. Įrenginio eksploatavimas 19 mėnesių ieškovui padengė už Įrenginį sumokėtą sumą (reali tokio įrenginio nuomos kaina rinkoje yra 10 000 Eur/mėn.), todėl, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 72 405 Eur, teismas sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti.

9.5 Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006, kadangi minėtoje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas toms situacijoms, kai pirkėjas įsigyja vogtą automobilį, kuriam reikalinga valstybinė registracija, ir yra reikalaujama taikyti restituciją automobilio pardavėjo atžvilgiu.

9.6 Teismas visiškai nedetalizavo ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo, nepasisakė dėl jas pagrindžiančių įrodymų turinio. Iš ieškovo pateiktų duomenų nėra aišku, kokios teisinės paslaugos jam buvo suteiktos, taip pat nedetalizuotos paslaugų sumos atskirai už kiekvieną suteiktą paslaugą.

10. Ieškovas E. R. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

10.1 Atsakovo atžvilgiu taikytinos ne daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo reglamentuojančios normos, o sandorio negaliojimo pasekmes reglamentuojančios normos, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad jis nežinojo apie Įrenginio vagystę, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.

10.2 Ieškovas nebuvo 2013 m. rugpjūčio 29 d. sandorio šalis, jam nėra žinomos šių sandorių sudarymo aplinkybės bei tikrojo sandorio šalių valia, todėl ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo ginčyti minėtą sandorį. Tuo tarpu atsakovas, manydamas, jog yra sąžiningas įgijėjas, turi visas galimybes ginčyti 2013 m. rugpjūčio 29 d. sandorį ir atgauti visus už Įrenginį sumokėtus pinigus.

10.3 Apeliantas nenurodė jokių aplinkybių, nustatytų ar galinčių būti nustatytų ateityje ikiteisminio tyrimo metu, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant šią bylą. Nagrinėjamu atveju svarbiausias yra Įrenginio paėmimo iš ieškovo paaiškėjus, kad jis yra vogtas, faktas.

10.4 Nei bylą nagrinėjęs teismas, nei ieškovas neteigia, kad Įrenginį pavogė ar prie to kažkaip prisidėjo atsakovas. Nebūdamas Įrenginio savininkas, atsakovas negalėjo perduoti daugiau teisių nei pats turėjo. Atsakovo atsakomybė prieš ieškovą kyla CK 6.307 straipsnio 1 dalies ir 6.317 straipsnių pagrindu.

10.5 Atsakovas tvirtina, kad jis yra sąžiningas, todėl neturėtų patirti neigiamų pasekmių, tačiau ieškovas taip pat yra sąžiningas. Nors apeliantas nurodo, kad ieškovas turėjo iš Įrenginio naudos, tačiau neįvertina to, jog ieškovas turėjo ir išlaidų, susijusių su Įrenginio remontu ir eksploatavimu, taip pat, paaiškėjus, kad Įrenginys vogtas, patyrė neigiamų išgyvenimų. Buvo gaišinamas ieškovo laikas, kadangi reikėjo bendrauti su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, taip pat, praradęs Įrenginį, ieškovas negalėjo tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų.

10.6 Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad restitucijos taikymo atveju nėra tiriamas nei sandorio dalyku buvusio daikto nusidėvėjimas, nei pajamų iš jo gavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-3-113-701/2015), todėl apelianto argumentas, kad tai, jog ieškovas gavo pajamų Įrenginio eksploatavimo metu, patvirtina jo nesąžiningumą, atmestinas kaip nepagrįstas.

10.7 Ieškovas 2017 m. vasario 22 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priteisti 2 700 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo. Prašyme buvo nurodyta, kad šios išlaidos yra už ieškinio bei dubliko parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir dalyvavimą bylos nagrinėjime. Prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršijo rekomenduojamų priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas paslaugas maksimalių dydžių. Su prašymu buvo pateiktas mokėjimo pavedimas, todėl ir šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

12. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas P. V. ir ieškovas E. R. 2013 m. gruodžio 24 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 24/12/2013, kurios pagrindu ieškovas iš atsakovo įgijo 2010 m. gamybos horizontaliai nukreipto gręžimo mašiną TRACTO-TECHNIK GRUNDODRILL 15XP už 250 000 Lt (72 405 Eur) (Sutarties 2 skyriaus 1 p.). Sutartyje nurodyta, kad Įrenginiui reikalingas remontas (Sutarties 1 skyrius 4 p.), ir prie minėtos pirkimo–pardavimo sutarties pridėtas Įrangos defektinis aktas, kuriame trūkumų šalinimo vertė nurodyta 57 511,78 Lt + PVM. Už Įrenginį ieškovas iš viso sumokėjo 250 000 Lt (72 405 Eur). Į bylą pateikta 2013 m. rugpjūčio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartis patvirtina, kad atsakovas P. V. Įrenginį už 300 000 Lt, kuriuos turėjo sumokėti iki 2013 m. gruodžio 23 d., įsigijo iš sūnaus E. V.. 2013 m. gegužės 6 d. Įrenginį E. V. įsigijo iš UAB „Remgita“ už 327 760 Lt, pinigai buvo sumokėti grynais sutarties pasirašymo dieną. Paaiškėjus, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. Įrenginys buvo pagrobtas Vokietijoje, Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Įrenginys buvo grąžintas šio įrenginio savininkui – Vokietijos draudimo bendrovei „R+V Versicherung“.

13. Ieškovas E. R. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia (niekine) su atsakovu P. V. 2013 m. gruodžio 24 d. sudarytą Įrenginio pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti vienašalę restituciją - priteisti 72 405 Eur, bei priteisti 18 667,66 Eur nuostolių atlyginimą bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kauno apygardos teismas 2017 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino Sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento, taikė vienašalę restituciją - priteisė iš atsakovo P. V. ieškovui E. R. 72 405 Eur už Įrenginį sumokėtą kainą, bei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinys buvo atmestas.

14. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys buvo tenkintas ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės šiomis argumentų grupėmis: pirma, teismas nepagrįstai prejudicine tvarka konstatavo vagystės faktą; antra, pirmosios instancijos teismas neįvertino atsakovo sąžiningumo Įrenginio perleidimo ieškovui metu; trečia, ieškovas Įrenginio valdymo metu maksimaliai išnaudojo Įrenginio galimybes ir gavo akivaizdžią ekonominę naudą, todėl teismas, taikydamas vienašalę restituciją, sudarė sąlygas ieškovui nepagrįstai praturtėti; ketvirta, teismas nevertino ieškovo prašytų priteisti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.

Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

15. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, prejudicine tvarka konstatavęs vagystės faktą. Atsakovas pažymi, kad ikiteisminis tyrimas, kurio eigoje paimtas ginčo Įrenginys, iki šios dienos nėra baigtas, nėra nustatyti nusikalstamą veiką padarę asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo aiškintis, ar kiti byloje esantys įrodymai patvirtina vagystės faktą.

16. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, konstatuodamas Įrenginio vagystės faktą.

17. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

18. CK 6.305 straipsnyje nustatyta pirkimo-pardavimo sutarties samprata, pagal kurią pardavėjas turi pareigą perduoti pirkėjui šio perkamą daiktą. CK 6.317 straipsnyje detaliai reglamentuotas šios pagrindinės pardavėjo pareigos turinys. Daikto perdavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir pirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pirkėjas tampa teisėtu pirkto daikto savininku. CK 6.317 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta įstatyminė pardavėjo garantija – nuosavybės teisės į parduodamą daiktą patvirtinimas. Šios įstatymo nuostatos, be kita ko, reiškia, kad, byloje kilus ginčui dėl daikto nuosavybės teisės, būtent pardavėjui tenka našta įrodyti, jog jis buvo daikto savininkas daikto perdavimo metu ir jog jis perdavė nuosavybės teisę daikto pirkėjui. Tokia išvada, be kita ko, daroma remiantis tuo, kad paskutinis daikto pirkėjas paprastai nėra susijęs teisiniais santykiais su asmeniu, iš kurio pardavėjas įsigijo daiktą, todėl neturi arba turi labai ribotas galimybes įrodyti arba paneigti pardavėjo nuosavybės teisės įgijimą.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, nors atsakovas prieš ginčo Sutarties sudarymą Įrenginį įsigijo iš trečiojo asmens E. V., byloje yra pakankami duomenų, kad Įrenginys dar anksčiau iš teisėto savininko buvo pavogtos, todėl atsakovas P. V. negalėjo tapti jo savininku, nusipirkdamas Įrenginį iš asmens, nesančio savininku, ir todėl neturėjusio teisės Įrenginio parduoti.

20. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. parengtoje specialisto išvadoje buvo nustatyta, jog įrenginio GRUNDODRILL 15XP identifikavimo numeris DRI10040016 yra suklastotas, pakeičiant originalią lentelę su nurodytu identifikavimo numeriu neoriginalia, tikrasis Įrenginio identifikavimo numeris yra DRI10040015 (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 8–9). 2014 m. gegužės 12 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte Nr. TR/3408/88/DE/14 nurodyta, kad gręžimo mašina GRUNDODRILL 15XP identifikavimo numeris DRI10040015 laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. buvo pagrobta Vokietijoje. 2015 m. balandžio 29 d. Kauno apygardos prokuratūroje gautas Vokietijos įmonės „R+V Versicherung“ prokuristo prašymas reg. Nr. 3-AP-3330, kuriuo prašoma grąžinti Įrenginį teisėtam jo savininkui. Kauno apygardos prokuratūros 2015 m. gegužės 27 d. nutarimu Įrenginys grąžintas jo savininkui Vokietijos draudimo bendrovei „R+V Versicherung“ (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 176–177). Vagystės faktą patvirtinančių įrodymų atsakovas nepaneigė. Kadangi minėti rašytiniai įrodymai neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jais abejoti ar jais nesivadovauti.

21. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatytas tikrasis įrenginio savininkas ir įrenginys buvo grąžintas jam, o tai akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovas nebuvo parduoto turto savininkas ir ši aplinkybė egzistavo sandorio sudarymo metu. Pažymėtina, kad taisyklė, jog niekas negali perleisti daugiau teisių nei jų pats turi (lot. nemo plus juris transferre ad alium potest quam ipse habet), yra bendrasis teisės principas, pripažįstamas daugumoje teisinių sistemų.

22. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju vertintini kaip neturintys jokios teisinės reikšmės apelianto argumentai, kad byloje nėra pateikto įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nuosprendžio, patvirtinančio, jog Įrenginys buvo pavogtas, o taip pat nenustatyti vagystę įvykdę asmenys. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pasisakęs, kad, kai sprendžiamas klausimas ne dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo remiantis tuo, kad pardavėjas pardavė ne jam priklausantį daiktą, teisiškai nereikšminga, ar į bylą pateiktas įsiteisėjęs teismo sprendimas (nuosprendis), patvirtinantis, kad daiktas buvo užvaldyta nusikalstamu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011).

23. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamos 2013 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovas P. V. nebuvo ginčo Įrenginio savininkas. Atsakovas buvo tik faktinio Įrenginio valdymo perleidėjas, valdęs Įrenginį tam tikrą laikotarpį be teisėto pagrindo. Pardavęs jam nuosavybės teise nepriklausantį daiktą, atsakovas tokiais savo veiksmais pažeidė CK 4.37 ir 6.317 straipsnių imperatyviąsias nuostatas, reglamentuojančias pardavėjo pareigą garantuoti dėl parduodamo daikto nuosavybės.

24. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pirkėjo teisę reikalauti, kad pardavėjas grąžintų jam sumokėtus pinigus suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, o ginčijama 2013 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo remiantis tuo, kad atsakovas pardavė ne jam priklausantį daiktą, klausimas ir kad atsakovas kaip daikto pardavėjas neįrodė savo nuosavybės teisės Įrenginio pardavimo momentu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi, pagrįstai sandorį pripažino negaliojančiu.

25. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiškai nereikšmingi atsakovo argumentai, susiję su galima sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, grindžiami CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatomis. Kaip jau ir buvo minėta, esminė aplinkybė sudaranti pagrindą ieškinio dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia patenkinimui, yra pardavėjo teisinis statusas ir jo buvimas (nebuvimas) daikto savininku daikto perdavimo momentu, o ne jo sąžiningumas / nesąžiningumas įgyjant vogtą Įrenginį.

26. Apeliantui išaiškintina, kad jis save vertindamas kaip sąžiningą Įrenginio įgijėją turi galimybę reikšti pretenzijas trečiajam asmeniui E. V., iš kurio įsigijo Įrenginį, bei ginčyti jų sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Dėl restitucijos taikymo

27. Pripažinus pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia dėl to, kad pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis).

28. Kadangi ginčo sandorių dalykas – Įrenginys, grąžintas jo savininkui ir dvišalė restitucija negalima, teismas pagrįstai taikė vienašalę restituciją, įpareigodamas atsakovą grąžinti ieškovui pripažintos negaliojančia pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu sumokėtus pinigus (72 405 Eur). Pažymėtina, kad pirkėjo teisę reikalauti, jog pardavėjas grąžintų jam sumokėtus pinigus suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas.

29. Kaip nepagrįsta atmestina apelianto pozicija, kad, nagrinėjamu atveju pritaikius vienašalę restituciją, ieškovo padėtis pagerėjo, o jo nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, todėl, taikant restituciją, turėjo būti atsižvelgta į tai, jog atsakovas eksploatuodamas ginčo Įrenginį gavo iš to naudą, kuri padengė Įrenginio įsigijimo kainą.

30. 2013 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu susiklostė ją sudariusių asmenų prievoliniai teisiniai santykiai. Pripažintu negaliojančiu sandorio dalyviai, nebuvę Įrenginio teisėtais savininkais, neįgijo jokių daiktinių teisių į jį taip pat neįgijo ir teisės ginti nurodytas daiktines teises, todėl apeliantas neturi teisės remtis argumentais, susijusiais su tuo, kad, naudodamas ginčo Įrenginį, atsakovas gavo tam tikrą finansinę naudą. Pažymėtina, jog tokią teisę CK 4.97 straipsnyje nustatyta tvarka gali įgyvendinti tik teisėtas daikto savininkas.

31. Vertinant apelianto argumentą, kad, nagrinėjamu atveju taikant vienašalę restituciją, jo padėtis pablogėtų, mat jis būdamas visiškai sąžiningas, nesusigrąžino už Įrenginį sumokėtų pinigų, pažymėtina, jog byloje nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas neturi realios galimybės susigrąžinti už Įrenginį sumokėtus pinigus iš jį pardavusio asmens – trečiojo asmens E. V..

32. Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006, kadangi skiriasi minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikri faktinių aplinkybių skirtumai nepaneigia teismo teisės remtis bendro pobūdžio kasacinio teismo išaiškinimais jeigu šie skirtumai nėra esminiai ir nepaneigia galimybės taikyti suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę.

34. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006 buvo sprendžiama dėl vogto automobilio pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pripažinta negaliojančia vogto Įrenginio, kuriam nereikalinga teisinė registracija, pirkimo–pardavimo sutartis. Minėtas skirtumas nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis bendro pobūdžio išaiškinimais, jog pirkėjo teisę reikalauti, kad pardavėjas grąžintų jam sumokėtus pinigus, suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas, ir kad paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą daiktą, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti tą daiktą pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

35. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad su ieškovo atstovavimu susijusi bylinėjimosi išlaidų suma yra nepagrįsta, nes iš ieškovo pateiktų įrodymų nėra aišku, kokios teisinės paslaugos ieškovui buvo suteiktos, taip pat nedetalizuotos sumos atskirai už kiekvieną suteiktą paslaugą.

36. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas 2017 m. vasario 22 d. teismui pateikė prašymą priteisti 2 700 Eur bylinėjimosi išlaidų, sąskaitą faktūrą Serija ADV Nr.: 566/1 už teisinas paslaugas pagal 2016 m. rugpjūčio 19 d. sutartį dėl teisinės pagalbos Nr. R-16/08 ir duomenis, patvirtinančius, kad buvo atsiskaityta su advokatu.

37. Nors, kaip ir nurodo apeliantas, ieškovas nepateikė patirtų bylinėjimosi išlaidų detalizacijos, tačiau vien dėl šios formalios priežasties nepriteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidų, kurios pagal į bylą pateiktus rašytinius įrodymus akivaizdu, jog buvo realiai patirtos, būtų neteisinga ir prieštarautų protingumo principui.

38. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, jog ieškovas pateikė ieškinį, dubliką, atsiliepimą į atsakovo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. nutarties taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose. Ieškovo prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidos bendrai neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, buvo tinkamai pagrįstos ir atitinkančios teisingumo ir protingumo principus, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, jos pagrįstai, atsižvelgiant į tenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, buvo priteistos ieškovui iš atsakovo.

Dėl bylos procesinės baigties

39. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

40. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

41. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, atsakovo bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlygintos.

42. Įvertinus tai, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi atsakovui P. V. buvo atidėtas 1 311 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki teismo galutinio sprendimo priėmimo, iš atsakovo valstybei priteistina 1 311 Eur žyminio mokesčio.

43. Ieškovas prašo priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Prašymas grindžiamas 2016 m. gruodžio 13 d. sąskaita faktūra Nr. Serija ADV Nr.: 707 ir sąskaitos apmokėjimą patvirtinančiu banko išrašu. Kadangi ieškovo prašomos priteisti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ir yra tinkamai pagrįstos, jos priteistinos ieškovui iš atsakovo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovo P. V. priteisti valstybei 1 311 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus vienuolika Eur) už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Iš atsakovo P. V. priteisti ieškovui E. R. 1 000 Eur (vieną tūkstantį Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.