- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-01-19
- Bylos Nr.
- e2YT-135-1118/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-02689-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Žemgulienė
- Pareiškėjas
- V. D.
- Suinteresuotas asmuo
- valstybės įmonė Turto bankas, L. R., Mažeikių rajono savivaldybės administracija
- Advokatai
- Algimantas Ruginis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė Turto bankas, L. R. ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja V. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti faktą, kad ji įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamą senatį į pastatus – gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius (tvartą, daržinę), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
Pareiškime nurodė, kad gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1971 metais ir priklausė tuometiniam „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui, ką patvirtina iš archyvo gautos ūkinių knygų kopijos. Pareiškėjos sugyventinis R. J. mirė (duomenys neskelbtini). Jo tėvai – motina C. J., mirusi (duomenys neskelbtini), ir A. J., miręs (duomenys neskelbtini), buvo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio darbuotojai ir namas buvo skirtas jiems, kaip valdytojams. Nors Lietuvai atgavus nepriklausomybę jie turėjo galimybę minėtą nekilnojamąjį turtą įsiteisinti, tačiau nedėjo pastangų, kad tai padarytų, todėl jiems mirus niekas šio nekilnojamojo turto negalėjo oficialiai paveldėti. Minėtas nekilnojamasis turtas visuomet tiek kaimynų, tiek artimųjų, tiek tuometinio kolūkio valdžios buvo laikomas J. turtu. Turtas nėra įtrauktas į bešeimininkio turto sąrašą, o žemės sklypas ant kurio stovi pastatai priklauso Valstybei. Pareiškėja minėtame J. name kartu su sugyventiniu R. J. gyveno nuo 1994 metų, nors ir nebuvo susituokę, tačiau vedė bendrą ūkį, susilaukė trijų vaikų, kuriems tėvystė nebuvo suteikta. (duomenys neskelbtini) mirus sugyventiniui R. J., ji ir toliau liko jame gyventi viena. Pačiu namu pareiškėja rūpintis pradėjo nuo apsigyvenimo jame pradžios (1994 metų), o (duomenys neskelbtini) metais mirus sugyventinio tėvams pagrinde ji rūpinosi namu, tvarkėsi ir prie jo esančiame ūkyje – sodino daržoves, ravėjo daržus, prižiūrėjo sodą, nes sugyventinis R. J. jau tada buvo ligotas – sirgo (duomenys neskelbtini). Namu ir jo aplinka ji rūpinasi iki šiol, moka už komunalinių atliekų tvarkymą, elektrą ir nuotekų išvežimą, tvarko aplinką.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateiktame atsiliepime nurodė, jog pareiškėjos pateiktame pareiškime nurodomi prieštaringi duomenys: pareiškime nurodoma, kad namas pastatytas 1971 m. ir priklausė tuometiniam „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui, tačiau prieduose pateikiamas to paties kolūkio 1968 m. sausio 19 d. nutarimu skirto A. J. gyvenamojo namo statybai žemės sklypo planas, todėl pagal pateikiamus duomenis nėra aišku ar nurodytas turtas buvo kolūkio nuosavybė, ar, vis dėl to, tai ūkio būdu pareiškėjos sugyventinio tėvų statytas gyvenamasis namas. Nustačius, kad tai buvo kolūkio nuosavybė ir šis turtas nebuvo privatizuotas, tai jis liko viešosios nuosavybės objektu ir negali būti fizinio asmens įgyjamas nuosavybe per įgyjamąją senatį. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiks papildomus įrodymus, patvirtinančius įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygas, VĮ Turto bankas neprieštaraus pareiškimo patenkinimui. Prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, VĮ Turto bankas atstovui nedalyvaujant.
Suinteresuotas asmuo L. R. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Pareiškėja V. D. kartu su pareiškimu pateikė teismui L. R. pasirašytus sutikimus dėl pareiškėjos pateikto pareiškimo, kuriame L. R. nurodė, jog su pareiškėjos pateiktu pareiškimu sutinka.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Mažeikių rajono savivaldybės administracija pateiktame atsiliepime nurodė, kad patvirtina, jog Mažeikių rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) apskaitos registruose įrašų apie statinius nėra, procedūros dėl turto pripažinimo bešeimininkiu nebuvo vykdomos. Savivaldybė neturi rašytinių įrodymų, kuriais liudytų statinius esant Savivaldybės nuosavybe. Taip pat prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra, Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atstovui nedalyvaujant.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja V. D. pareiškimą palaikė ir prašė teismo jį tenkinti. Nurodė, kad ji pareiškime nurodytame name gyvena nuo 1994 metų kartu su sugyventiniu R. J. ir jo tėvais. Tiek sugyventinis, tiek jo tėvai yra mirę. Namas buvo statytas kolūkio laikais J. šeimai, nes buvo norima juos iškeldinti iš ankstesnės jų gyvenamosios vietos vienkiemyje. Namas buvo statytas ant A. J. ir jo uošvienės C. N. žemės sklypo. Namas buvo skirtas R. J. tėvams. Kodėl sugyventino tėvai neįsiteisino nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą, nežino. Minėtame name ji gyvena iki šiol, juo rūpinasi ir jį prižiūri, moka jo išlaikymo mokesčius. Po tėvų mirties jos sugyventinis ir jo sesuo L. R. buvo nuvykę pas notarę, kur sesuo pasirašė, jog atsisako tėvų palikimo ir jį palieka broliui. Sugyventinio tėvai buvo ūkininkai, visą laiką, iki pat kolūkio panaikinimo, dirbo tuometiniame „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje. Daugiau jokie asmenys tame name negyveno, juo nesirūpino. Daugiau niekas į šį nekilnojamąjį turtą pretenzijų nereiškė.
Šalies argumentai
Pareiškėjos V. D. atstovas advokatas Algimantas Ruginis teismo posėdžio metu prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad jo atstovaujamoji name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kartu su savo sugyventiniu R. J. gyvena nuo 1994 metų. Be jų name gyveno ir sugyventinio šeima – J. šeima. Minėtas namas pastatytas jos sugyventinio tėvams, kurie buvo įsidarbinę „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, norint juos perkelti iš vienkiemio į gyvenvietę. Namas buvo pastatytas J. šeimai, bet priklausė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę jie nuosavybės teisių nesusitvarkė, nors jame liko ir toliau gyventi. Kad pareiškėja nuo 1994 metų gyvena minėtame name patvirtina (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas, kuriame nurodoma, jog ji kartu su R. J. minėtame name gyvena nuo 1994 metų, vedė bendrą ūkį, turi bendrų vaikų, o po R. J. mirties ji ir toliau liko jame gyventi, juo rūpintis. VĮ Registrų centras duomenimis šis nekilnojamasis turtas yra niekieno, kadangi jie buvo statyti buvusias kolūkių laikais ir išdalinti atitinkamuose kolūkiuose dirbusiems kolūkiečiams, tačiau jie nebuvo jų nuosavybe, tik buvo leista jiems gyventi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę pastatai liko neprivatizuoti. Nuo pat statybos pradžios R. J. gyveno minėtame name, o nuo 1994 metų ir jo sugyventinė – pareiškėja V. D.. Po sugyventinio ir po jo tėvų mirties, name liko gyventi pareiškėja, kuri juo rūpinosi ir jį prižiūrėjo. A. J. ir J. dirbo kolūkyje ir jiems buvo skirtas žemės sklypas, kuriame buvo statomas jiems po to skiriamas namas. Tačiau šis namas nebūdavo jų nuosavybė ir likdavo kolūkio nuosavybe, o asmenims išėjus iš kolūkio, jie net galėjo būti iš jo iškeldinti. Kolūkio nutarimu skirto A. J. gyvenamojo namo statybai žemės sklypo planas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).
Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Šiame žemės sklype pastatytas namas VĮ Registrų centre nėra įregistruotas bei nėra įtrauktas į bešeimininkio turto sąrašą (Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2024 m. rugpjūčio 23 d. raštas Nr. R5-1530) ir nėra apskaitomas (VĮ Registrų centras 2024 m. rugpjūčio 27 d. raštas).
1968 m. sausio 19 d. Mažeikių rajono „(duomenys neskelbtini)“ valdybos nutarimu Nr. 1 A. J. skirtas 0,15 ha žemės sklypas gyvenamojo namo statybai, adresu (duomenys neskelbtini). Iš Klaipėdos regiono Valstybės archyvo Telšių filialo pateiktos ūkinės knygos kopijos matyti, jog namas, adresu (duomenys neskelbtini), tuometiniame „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, pastatytas 1971 metais. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo 1986-1989 metų ūkio knygoje esančių įrašų kopijų duomenimis A. J. ir jo sutuoktinė C. J. dirbo tuometiniame „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, turėjo du vaikus: dukrą L. J. ir R. J..
Gyventojų registro duomenimis A. ir C. J. sūnus R. J. nuo 1986 m. rugsėjo 2 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2025 m. birželio 13 d. pažymos Nr. SE9-230 duomenimis pareiškėja V. D. nuo 1994 metų gyveno adresu (duomenys neskelbtini), A. ir C. J. namuose su jų sūnumi R. J.. Po jų mirties tebegyvena ir prižiūri namus. A. J. mirė (duomenys neskelbtini), jo sutuoktinė C. J. mirė (duomenys neskelbtini), o jų sūnus R. J. mirė (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja V. D. nuo 1994 metų gyveno gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su sugyventiniu R. J. bei jo tėvais A. ir C. J.. Oficialios santuokos ji su R. J. nebuvo sudariusi, tačiau vedė bendrą ūkį, susilaukė trijų vaikų, kuriems tėvystė nebuvo suteikta. A. J. ir C. J. valdė nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau oficialiai šio nekilnojamojo turto VĮ Registrų centre įsiregistravę nebuvo, todėl jiems mirus jo niekas paveldėti negalėjo. Mirus sugyventinio tėvams, o vėliau ir pačiam sugyventiniui, pareiškėja viena liko gyventi šiame name, juo rūpinosi, prižiūrėjo aplinką, mokėjo išlaikymo mokesčius. Tai patvirtina ir teismo posėdyje apklausta liudytoja M. R., kuri patvirtino, jog nuo savo gimimo 1998 metų, ji kartu su tėvais V. D. ir R. J., kurie vedė bendrą ūkį, gyveno name, adresu (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties minėtame name liko gyventi mama, kuri viena rūpinasi namu, puoselėja jo aplinką. Liudytojos žiniomis, daugiau niekas nepretenduoja į šį pastatą.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai – Mažeikių rajono savivaldybės bei VĮ Turto bankas raštai patvirtina, kad ginčo turtas nėra įtrauktas į bešeimininkio turto apskaitą. Nustatyta, jog turtas buvo valdomas teisėtai, byloje esantys įrodymai pagrindžia valdymo ir naudojimo faktą. Iki šio momento nei vienas asmuo nepareiškė pareiškėjui jokių pretenzijų į valdomą pastatą ir nėra jokių duomenų apie tai, kad turtas buvo valdomas prieš kurio nors asmens valią. Apie tai, kad daiktas buvo valdomas atvirai, leidžia teigti pareiškėjos ir liudytojos M. R. nurodytos aplinkybės. Tai, kad daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, o visas daikto valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio l dalyje nustatytą terminą, patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitinka teismų praktikos suformuotas sąlygas, kurioms esant yra pagrindas nustatyti asmeniui teisę į nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties pagrindu. Akcentuotina, kad pareiškėja yra teisėtai įgijusi nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: 1971 m. statybos gyvenamąjį namą ir kitus statinius (tvartą, daržinę), esančius adresu (duomenys neskelbtini).
Byloje nėra duomenų, kad statiniai buvo pastatyti neteisėtai. Suinteresuoti asmenys nepateikė jokių duomenų apie galimą šio turto priklausymą valstybei ar savivaldybei.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, suinteresuotų asmenų pozicijas, teismas sprendžia, jog pareiškėja įrodė aplinkybes, jog visą laikotarpį sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė aukščiau paminėtą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius (tvartą, daržinę), todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėja įgyjamosios senaties pagrindu yra įgijusi nuosavybės teisę į minėtą fermą (CK 4.47 straipsnio 11 punktas, 4.68 straipsnio 1 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis, 4.71 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 269-270, 526-529 straipsniais, teismas
nusprendžia:
pareiškimą tenkinti.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. D., a. k. (duomenys neskelbtini) įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą ir kitus kiemo statinius (tvartą, daržinę), esančius (duomenys neskelbtini).
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas nekilnojamųjų daiktų nuosavybės teisei įregistruoti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.