Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-03-16 · Administracinė byla Nr. I1-1749-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-03-16Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-04-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-03-16
Bylos Nr.
I1-1749-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02720-2019-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
S. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1749-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02720-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. kovo 16 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) nurodė, kad buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2014-06-19 netinkamomis sąlygomis, kadangi dėl vėdinimo sistemos mechanizmo veikimo buvo didelis triukšmas, dėl to nebuvo užtikrintas tinkamas triukšmo lygis kameroje. Netinkamos kalinimo sąlygos Kauno TI sukėlė fiziologinius ir psichologinius nepatogumus. Pareiškėjas prašo ieškinio senaties termino netaikyti arba jį atnaujinti esant svarbioms jo praleidimo priežastims, nes ieškinio senaties terminas nėra taikomas reikalavimams, susijusiems su draudimų, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje, pažeidimais (žmogiškumui), taip pat reikalavimams, kylantiems iš neturtinių teisių pažeidimo. Kalinimo Kauno TI sąlygos buvo žeminančios jo garbę ir orumą, žalojančios jo sveikatą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Kauno tardymo izoliatorius su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 10-12) nurodė, kad pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė 2011-2014 metais, tačiau į teismą su skundu kreipėsi tik 2019 m. Akivaizdu, kad yra praleidęs įstatymuose numatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo. Mano, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, pateisinančių 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011-11-22 iki 2014-06-19 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 10-12).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. rugpjūčio 5 d. Nr. A-1139-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Taigi teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujantys Kauno TI, atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo šioje įstaigoje nuo 2011-11-22 iki 2014-06-19 sąlygas kreipėsi į teismą tik 2019-12-03, prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turi suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje tokios paskirties įstaigoje ir paskirtoje gyventi tos įstaigos konkrečioje gyvenamojoje patalpoje laikomas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo laikymo Kauno TI laikotarpis (nuo 2011-11-22 iki 2014-06-19), su kuriuo jis sieja neturtinės žalos atsiradimą, nėra vienkartinis ar kelias dienas trukęs atvejis, o pakankamai ilgas (beveik 3 metų) nepertraukiamo laikymo laikotarpis. Pareiškėjo nusiskundimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, grindžiami galimais neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tokiomis sąlygomis laiką, kai tokie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių galima pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Kauno TI laikotarpį.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog Kauno TI buvo iki 2014-06-19. Taigi reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl galimai pažeidžiančių teisės aktų reikalavimus laikymo sąlygų, kurias nurodė savo skunde teismui ir kurių neigiamo poveikio jis negalėjo nejausti kiekvieną laikymo dieną, turėjo pareikšti teisme vėliausiai per tris metus, skaičiuojant šį terminą nuo 2014-06-19, t. y. turėjo pareikšti iki 2017-06-19, o kreipėsi į teismą 2019-12-03 (b. l. 5). Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą per nepateisinamai ilgą (neprotingą) terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos pareikšti.

Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą G. prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą B. prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą S. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Minėtų EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. LAT 2007 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (žr. LAT 2004 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinama, kad įstatymų leidėjui teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustačius kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, ši sąvoka yra vertinamoji, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir ar jos sudaro pagrindą atnaujinti šį terminą, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1139-146/2016 ir kt.). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje

Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė neigiamus išgyvenimus. Jei pareiškėjas išgyveno neigiamus išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

Taigi, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį (nuo 2011-11-22 iki 2014-06-19) atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė