Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. V. paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė iš dalies subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir E. V. paskirta galutinė bausmė – septyni mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas E. V. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. bei Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos ir atliktos bausmės dalis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. V. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos kvalifikavimo, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą.

5. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje.

6. Nagrinėjamu atveju vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę E. V., įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis, 140 straipsnio 2 dalis), į kaltės formą (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veika baigta) bei kaltininko asmenybę: aštuonis kartus teistas (b. l. 63–73, 74–75, 76–79, 80–90), baustas administracine tvarka (b. l. 91–97). Praeityje jam buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, net du kartus atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes paskirtos bausmės neatgrasė E. V. nuo nusikalstamų veikų darymo. Visa tai rodo, kad E. V. nepadarė tinkamų išvadų dėl savo elgesio, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, taigi jis nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę – E. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ? kaltininkas veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Visumos šių aplinkybių pagrindu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas E. V. skyrė griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jo terminą numatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas vidurkis. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę, parenkant švelnesnę BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį, trumpinant paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo.

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo prisipažinimas dėl padaryto nusikaltimo, nuoširdus gailestis skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, be to, ši aplinkybė buvo įvertinta taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas bei jų pagrindu sumažinant nuteistajam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl nėra teisinio pagrindo dar labiau švelninti nuteistojo teisinę padėtį vien dėl to, kad jis pripažino savo kaltę, gailėjosi padaręs nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiosios ir ši neturi jam pretenzijų. Vien aplinkybė, kad E. V. į teisiamąjį posėdį pirmosios instancijos teisme atvyko po to, kai patyrė laikiną traumą, t. y. kojos lūžį (b. l. 113–116), savaime nesuteikia pagrindo švelninti paskirtą bausmę, nes teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog aplinkybės, susijusios su kaltininko asmeniu, savaime nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-648/2016).

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis prie paskirtos bausmės pridėjęs dalį Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir vėliau į paskirtą bausmę įskaitydamas atliktą bausmės dalį netinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas. Nustatęs, kad neatlikęs 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės E. V. 2019 m. rugpjūčio 30 d. padarė naują nusikaltimą, todėl pirmosios instancijos teismas bausmes ir turėjo bendrinti taikydamas BK 64 straipsnio nuostatas, tačiau bausmes bendrinant BK 64 straipsnio pagrindu prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatlikta bausmė (visa arba jos dalis), todėl į subendrintos bausmės laiką neįskaitoma pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-378/2007, 2008 m. vasario 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-97/2008, 2017 m. spalio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-238-699/2017, 11 punktas), o paskirtos bausmės pradžia skaičiuojama nuo naujojo nuosprendžio paskelbimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66/2010).

9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu E. V. buvo atlikęs dalį 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės – iš paskirtų šešiasdešimties parų arešto jis buvo atlikęs keturiasdešimt parų arešto, t. y. nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 14 d. atliko trisdešimt parų, o nuo 2019 m. rugsėjo 6 d. iki 2019 m. rugsėjo 16 d. atliko dar dešimt parų arešto (b. l. 72, 74–75, 76–79, 109). O bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laikotarpiu E. V. yra visiškai atlikęs teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą arešto bausmę. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtos bausmės. Prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjęs dalį teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė subendrintą septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, į kurią įskaitė vieną parą išbūtą laikinajame sulaikyme (b. l. 42–43, 46–47) ir pagal minėtą teismo baudžiamąją įsakymą atliktą bausmę, kuri, kaip minėta anksčiau, nuosprendžio priėmimo metu buvo lygi keturiasdešimčiai parų, tai reiškia, kad neatliktos bausmės dalis yra lygi penkiems mėnesiams dvidešimčiai dienų laisvės atėmimo. O vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi prie nuosprendžiu paskirtos šešių mėnesių bausmės pridėjus 2019 m. liepos 9 d. teismo baudžiamuoju įsakymu neatliktos bausmės dalį (buvusią nuosprendžio priėmimo metu), jam būtų buvusi paskirta griežtesnė bausmė, t. y. šeši mėnesiai dvidešimt dienų laisvės atėmimo. Nesant prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negali bloginti nuteistojo teisinės padėties (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti minėtų pirmosios instancijos teismo klaidų, nes ( tokiu atveju) ištaisius jas būtų pabloginta nuteistojo E. V. teisinė padėtis, todėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. rugsėjo 16 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. V. apeliacinį skundą.