Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-05-14 · Civilinė byla Nr. e2A-319-653/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2018-05-14Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2019-05-23Vilniaus apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2020-01-30Vilniaus apygardos teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2020-09-08Vilniaus apygardos teismas
  5. KasacijaNutartis · 2020-10-28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  6. KasacijaNutartis · 2020-11-30Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-14
Bylos Nr.
e2A-319-653/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05988-2016-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jelena Šiškina (pirm.), Dainius Rinkevičius, Eglė Surgailienė
Atsakovas
ERGO Insurance SE
Ieškovas
T. G.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-319-653/2018Proceso Nr. 2-68-3-05988-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2018 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Eglės Surgailienės ir Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pareiškėja), rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ERGO Insurance SE apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo T. G. ieškinį atsakovui draudimo kompanijai ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo ir metinių palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

ieškovas T. G. prašė priteisti iš atsakovo draudimo kompanijos ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, 10 342,26 Eur dydžio žalos atlyginimą.Ieškovas nurodė, kad 2014 m. gegužės 3 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis „VW Phaeton“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Eismo įvykį sukėlė automobilio „VW GOLF“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas, kurio atsakomybė drausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu draudimo kompanijoje ERGO Insurance SE Lietuvos filialo.Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog eismo įvykio aplinkybės buvo kitos, nei ieškovas nurodė, tai yra draudimo kompanijai buvo teikiami neteisingi duomenys, neatskleidžiamos visos aplinkybės ir dėl to yra pagrindas nemokėti visos draudimo išmokos. Reikalavo taikyti senatį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2017 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo 10 342,26 Eur žalos atlyginimo (neišmokėtą draudimo išmokos dalį), 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 10 342,26 Eur sumą, skaičiuojamas nuo 2016 m. vasario 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 320,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad ieškovo pateikta 2014 m. gegužės 8 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 4859, atlikta ieškovo užsakymu, patvirtina, jog transporto priemonės VW Phaeton, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rekomenduojama vertė žalai dėl automobilio sugadinimo eismo įvykio metu atlyginti yra 11 947,30 Eur. Ieškovui 2014 m. birželio 5 d. buvo sumokėta 1 605,04 Eur dydžio draudimo išmoka. Kadangi ieškovui nebuvo visiškai atlyginta žala dėl draudiminio įvykio, todėl ieškovas reikalavo priteisti iš atsakovo dar 10 342,26 Eur sumą žalai atlyginti. Atsakovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką remdamasi tuo, jog draudikui nebuvo pateikti visi dokumentai, o automobilio sugadinimai padaryti ne eismo įvykio 2014 m. gegužės 3 d. metu, ir sumažino mokėtiną draudimo sumą iki 1 605,04 Eur. Remiantis ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais ir nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, jog draudikas (atsakovas) neįvykdė pareigos visiškai atlyginti draudėjui (ieškovui) draudiminio įvykio metu dėl automobilio sugadinimo padarytą žalą. Teismas laikė, kad atsakovo atsisakymas sumokėti visą draudimo išmoką yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Šiuo atveju esminę reikšmę turi ne vienerių metų ieškinio senaties terminas, tačiau įstatymo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, kuris skaičiuojamas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Draudimo išmoka ieškovui sumokėta 2014 m. birželio 5 d., tačiau ieškovas nesutiko su draudiko paskaičiavimais. Ginčo nagrinėjimas ikiteismine tvarka užsitęsė ir nebuvo pasiektas rezultatas, kuris tenkintų abi šalis. Todėl ieškinys 2016 m. vasario 22 d. pateiktas teismui. Nuo eismo įvykio ir draudimo išmokos sumokėjimo buvo praėję mažiau nei du metai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti 2017 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo T. G. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui šio patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme: 530 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 1 028,50 Eur už teismo paskirtą ekspertizę; ir apeliacinės instancijos teisme: 233 Eur žyminį mokestį ir 496,10 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti.Apeliaciniame skunde nurodoma, jog 2016 m. gruodžio 29 d. teismo ekspertizės aktu teismo ekspertas konstatavo, kad pagal automobilių Citroen C6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VW Phaeton, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotus sugadinimus teigtina, kad esminiai automobilio Citroen C6 priekinės dalies ir esminiai automobilio VW Phaeton priekinės ir galinės dalių apgadinimai, susidarė ne 2014 m. gegužės 3 d. deklaruoto eismo įvykio metu. Ir tik tam tikri VW Phaeton detalių sugadinimai galėjo susidaryti deklaruoto eismo įvykio metu, ir tik prie tam tikrų palankių sąlygų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareigą atskleisti visą informaciją dėl eismo įvykio ieškovas įvykdė, kadangi jo automobilis po eismo įvykio buvo apžiūrėtas, o teismo ekspertizė nepaneigia Vertinimo ataskaitoje, Eismo įvykio deklaracijoje ir Transporto priemonės apžiūros - defektų akte su eismo įvykio pasekmėmis nustatytų aplinkybių, ir nepraleistas trejų metų ieškinio senaties terminas, ieškinį tenkino.Ieškovas dėl net 8 kartus jam atlygintus nuostolius viršijančios sumos išmokėjimo į draudiką kreipėsi praėjus 4 mėnesiams po draudimo išmokos gavimo, ir, tikėtina, tik tuomet, kai automobilį jau buvo pardavęs. Vėliau ieškovas visiškai ignoravo jam draudiko bent 3 kartus raštu ir ne mažiau tiek pat kartų telefonu duotus nurodymus pateikti savo automobilį pakartotinei apžiūrai, arba bent jau pateikti nepriklausomų vertintojų padarytas nuotraukas skaitmeniniame formate, ar tiesiog suteikti draudikui galimybę šias nuotraukas iš nepriklausomų vertintojų gauti tiesiogiai. Ieškovui nebendradarbiavus su draudiku, nevykdžius jo raštu duotų nurodymų, buvo suvaržytos draudiko galimybės objektyviai ištirti patį įvykį bei įsitikinti reikalaujamų papildomų nuostolių pagrįstumu, ir atsakovas pagrįstai turėjo teisę nemokėti papildomos draudimo išmokos, o pirmosios instancijos teismas - jos neturėjo pagrindo priteisti.2016 m. vasario 22 d. pareikšdamas ieškinį ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, kadangi nuo draudimo išmokos išmokėjimo 2014 m. birželio 5 d., kuomet, kaip nurodoma ieškinyje „ieškovui ši suma pasirodė akivaizdžiai per maža“, t. y. ieškovas aiškiai suvokė savo galimos subjektinės teisės pažeidimą, iki ieškinio pareiškimo buvo praėję gerokai daugiau nei metai.Teismo ekspertizėje ekspertas, be kitą ko, konstatavo, kad „analizė leidžia spręsti, kad užfiksuoti pakankamai intensyvūs automobilio VW Phaeton priekio pažeidimai nesuderinami energetiniu požiūriu su automobilio Citroen C6 galinės dalies nedideliais pažeidimais, t. y. esminiai VW Phaeton priekio pažeidimai susidarė ne dėl susidūrimo su automobiliu Citroen C6“. Ekspertize buvo iš esmės paneigtos deklaruotos eismo įvykio aplinkybės dėl jo metu padarytos žalos masto; bei priežastinis ryšys tarp apdrausto asmens veiksmų ir kilusių padarinių. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas įvykdė pareigą atskleisti visą informaciją apie įvykį bei pateikti visus dokumentus, reikšmingus pretenzijos išnagrinėjimui, eismo įvykio aplinkybių ir žalos dydžio nustatymui. Ieškovas, neturėdamas teisinių žinių ir būdamas išvykęs į užsienį, apeliantą informavo apie padarytą žalą nedelsiant, o ataskaitą pateikė praėjus trims mėnesiams. Vėlesnius apelianto prašymus ieškovas pagal galimybes vykdė ir teigti, kad ieškovas nebendradarbiavo su draudiku, nėra jokio pagrindo. Apelianto ekspertas 2014-05-05 neišsamiai apžiūrėjo apgadintą transporto priemonę, nenustatė visų transporto priemonės sugadinimų ir trūkumų, dėl ko ieškovui ir buvo būtina nustatyti teisingą ir objektyvų žalos dydį. Apelianto teigimu, ieškovas pretenziją išsiuntė neva praleidęs vienerių metų terminą. Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo kolegijos nutartyje formuojamą praktiką kai nukentėjęs trečiasis asmuo pavėlavo pareikšti atsakingam draudikui pretenziją per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą, šis turi teisę sumažinti mokėtiną draudimo išmoką tik tais atvejais, kai tam yra TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas. Pagal bylos medžiagą ieškinio senaties terminas nukentėjusiam asmeniui kreiptis į teismą turi būti skaičiuojamas nuo 2016-01-28, t. y. nuo tada, kada apeliantas atsisakė tenkinti ieškovo pretenziją dėl žalos atlyginimo. Ieškovas nesutinka su eksperto V. M. padarytomis išvadomis, nes laiko ir mano, kad ekspertizė atlikta netinkamai, neįvertinus visų aplinkybių viseto, išvada pateikta klaidinanti tiek teismą, tiek šalis. Jau skiriant ekspertizę pasiūlytam apelianto ekspertui buvo galima numanyti ekspertizės būsimas išvadas, ne kartą buvo pasisakyta, kad ekspertas yra susijęs su apeliantu, to nepaneigė ir pats apeliantas. Analizuojant pačios ekspertizės dėstomąją dalį ir padarytas išvadas, yra teiginių, kurie prieštarauja vienai ar kitai aplinkybei, todėl remtis šia ekspertize nėra pagrindo. Esant ekspertizės netikslumams ir pažeidimams, teismas savo sprendime padarė teisingą išvadą, kad Ekspertizės aktas nepaneigė šalių procesiniuose dokumentuose ir transporto priemonės apžiūros dokumentuose nurodytų aplinkybių, susijusių su eismo įvykio aplinkybėmis ir pasekmėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Byloje kilo ginčas dėl atsakovo (draudiko) prievolės papildomai sumokėti draudimo išmoką ieškovui bei ieškovo prievolės pateikti draudikui visą su draudžiamuoju įvykiu susijusią informaciją, dėl žalos fakto ir dydžio bei dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apie įvykusio eismo įvykio faktą, šio eismo įvykio kaltininką šalių neginčijamos, todėl nekartojamos ir laikomos nustatytomis. Bylos duomenimis vadovaujantis eismo įvykio deklaracija, ieškovo parodymais, atsakovas 2014-05-05 surašė Transporto priemonės apžiūros – defektų aktą, kuriame užfiksavo 9 deklaruoto 2014-05-03 eismo įvykio metu sugadintas keistinas automobilio detales. Vadovaujantis šiuo aktu bei atsakovo sudaryta remonto darbų sąmata 2014-06-05 atsakovas atlygino ieškovui 1605,03 Eur automobilio atstatymo kaštus. 2014-09-23 ieškovas pateikė atsakovu pranešimą apie UAB „Klaipėdos Remsta“ atliktą kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą, pagal kurią prašė papildomai atlytinti žalą. Iš šios ataskaitos matyti, kad UAB „Klaipėdos Remsta“ nustatė automobilio remonto kainą 47 526 Lt (14 249,32 Eur) ir prekinės vertės netekimą 484,70 Eur. Iš ataskaitos matyti, kad vertintojas nustatė daugiau nei buvo konstatuota Transporto priemonės apžiūros – defektų akte, keičiamų automobilio detalių. Be to, kaip patvirtina ir atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos aplinkybės, skiriasi atsakovo ir UAB „Klaipėdos Remsta“ tų pačių nustatytų keičiamų 9 detalių bei darbų atlikimo kainos. Gavus naują vertinimo ataskaitą, atsakovas, siekdamas įsitikinti ar vertinimo ataskaitoje nurodytų detalių keitimas yra susijęs su eismo įvykiu, 2014-10-10 pareikalavo, kad ieškovas pateiktų papildomą informaciją – apgadinto automobilio nuotraukas skaitmeniniame formate ir automobilį apžiūrai. 2014-12-23 ieškovas pranešė, kad automobilis jau parduotas, o skaitmeninės nuotraukos atsakovui pateiktos nebuvo. 2015-12-29 ieškovas pateikė pretenziją dėl likusios draudimo išmokos sumokėjimo, o atsakovas 2016-01-28 pateikė atsakymą, kuriuo atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą. Šioje byloje ieškovas turi įrodyti jo reikalavimų pagrįstumą, t.y. aplinkybes, jog atsakovas neteisingai nustatė žalą (visus neigiamus padarinius, kurie atsirado dėl eismo įvykio) bei neteisingai paskaičiavo žalos dydį. Draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę mažinti draudimo išmoką. Kadangi automobilis buvo parduotas, atsakovas neturėjo galimybės pakartotinai apžiūrėti automobilio ir turėjo papildomai ieškovo nurodytus defektus tirti ir vertinti pagal esančias nuotraukas. Apeliantas teisingai teigia ir dėl to nėra ginčo, jog draudėjas turi pareigą pateikti draudikui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir žalos dydį, priežastis ir pan. Šiuo atveju atsakovas po eismo įvykio turėjo galimybę netrukdomai nustatyti minėtas aplinkybes, betarpiškai apžiūrėti automobilį. Surinktų duomenų pagrindu atsakovas priėmė sprendimą išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Pažymėtina, kad atsakovas yra draudimo įmonė, kuri veikia savo rizika kaip verslininkas vykdomos pelno siekiančios veiklos srityje. Taigi, po eismo įvykio atsakovas automobilį turėjo apžiūrėti atidžiai ir tinkamai užfiksuoti visus su eismo įvykiu susijusius defektus, todėl po įvykusios apžiūros ieškovas neturėjo pareigos saugoti transporto priemonės iki ginčo su draudiku išnagrinėjimo. Iš byloje esančio 2015-02-27 atsakovo prašymo ieškovui dėl papildomos informacijos pateikimo matyti, kad ieškovas neatsisakė bendradarbiauti – jis pranešė draudikui, kad transporto priemonė jau yra parduota, dėl ko neturėjo objektyvios galimybės pateikti automobilio pakartotinei apžiūrai, bei pateikė turimas nuotraukas. Atsakovas nepagrindė aplinkybių, kad būtent jo reikalaujamos skaitmeninės formos nuotraukos galėjo turėti esminės įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas piktybiškai vengė pateikti draudikui turimą informaciją, nebendradarbiavo su draudiku, kad atsakovo nurodytos informacijos nepateikimas turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui, dėl ko būtų pagrindas nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti.

Sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymėtina, kad bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši teisė buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Tarp šalių nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nes ginčas kyla iš draudimo teisinių santykių. Sprendžiant dėl ieškinio senaties pradžios, svarbu atsižvelgti į šalių bendravimą sprendžiant dėl ieškovo reikalavimo sumokėti papildomą draudimo išmokos sumą. Iš šalių susirašinėjimo matyti, kad atsakovas neatsisakė išspręsti ieškovo prašymą, tačiau prašymo išsprendimui reikalavo papildomų įrodymų siekiant įsitikinti reikalavimo pagrįstumu. Taigi, kol ieškovas negavo atsakovo 2016-01-28 aiškaus atsakymo, jog draudikas atsisako mokėti papildomą draudimo išmoką, ieškovas neturėjo pagrindo manyti, jog jo teisės yra pažeistos. Kadangi ieškinys pateiktas 2016 m. vasario mėn., vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ekspertizės išvada dėl to, kad ekspertizė atlikta tik pagal pateiktas nuotraukas, šalių surašytas sąmatas ir apžiūros aktus; ekspertizės akte nenustatyti defektai, kurie buvo konstatuoti abiejų šalių apžiūros dokumentuose. Teismas konstatavo, kad ekspertizės aktas nepaneigia šalių procesiniuose dokumentuose ir transporto priemonės apžiūros dokumentuose nurodytų aplinkybių, susijusių su eismo įvykio aplinkybėmis ir pasekmėmis. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo surašytame transporto priemonės apžiūros protokole nurodyti automobilio apgadinimai iš esmės atitinka UAB „Klaipėdos Remsta“ vertinimo ataskaitoje nurodytus apgadinimus, kadangi nurodyti ir priekinės automobilio dalies, ir galinės dalies apgadinimai, tačiau, kaip buvo minėta ir kaip matyti iš šių įrodymų turinio, UAB „Klaipėdos Remsta“ ataskaitoje nurodyta žymiai daugiau keičiamų detalių (tame tarpe - variklio vairo mechanizmo alyvos, vandens, oro aušinimo radiatoriai, kitos variklio detales). Taigi, šalių pateiktuose įrodymuose konstatuoti apgadinimai sutampa tik iš dalies ir, kaip buvo minėta aukščiau, skiriasi šių apgadinimų paskaičiuota remonto kaina. Tai, kad ekspertizės akte nenustatyti kai kurie defektai, kurie buvo konstatuoti abiejų šalių apžiūros dokumentuose, nesudaro pagrindo visiškai nesivadovauti teismo ekspertizės išvadomis, nes dėl abiejų šalių konstatuotų defektų buvimo fakto ginčo nėra - jų pagrindu atsakovas išmokėjo ieškovui draudimo išmoką. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje nėra nurodyta motyvų dėl vertinamų apgadinimų atsiradimo priežasčių, t.y. dėl priežastinio ryšio su eismo įvykiu, dėl ko nebuvo pagrindo vertinant įrodymų visumą nesivadovauti ir teismo eksperto išvadomis. Nors ekspertizės akte nurodyta, jog tiksliai atskirti visus automobilio pažeidimus, buvusius iki 2014-05-03 deklaruoto eismo įvykio, ir patirtus deklaruoto eismo įvykio metu, neturint galimybės betarpiškai apžiūrėti šį automobilį, neįmanoma, ekspertas pažymėjo, jog tam tikri detalizuoti automobilio sugadinimai galėjo susidaryti 2014-05-03 deklaruoto eismo įvykio metu. Ekspertas išvadas padarė priimant palankias sąlygas dėl automobilio priekinės ir galinės dalies sugadinimų susidarymo 2014-05-03 deklaruoto eismo įvykio metu. Taigi, dėl minėtų motyvų, esant prieštaravimams tarp abiejų šalių pateiktų rašytinių įrodymų, vien tai, kad teismo ekspertizė atlikta be automobilio apžiūros ir ekspertizės akte nenustatyti defektai, kurie buvo konstatuoti abiejų šalių apžiūros dokumentuose, tai nesudarė pagrindo nevertinti teismo eksperto išvadų turinio kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Byloje esantys ieškovo prašymas dėl liudytojų iškvietimo ir apklausos, 2017-02-28 rašytiniai paaiškinimai dėl ekspertizės akto, taip pat atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti išsamūs argumentai dėl 2016-12-29 teismo ekspertizės, patvirtina, kad ieškovas nesutiko su teismo eksperto išvada, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino, kaip iš esmės nevertino ir ekspertizės išvadų, bet jomis tiesiog nesivadovavo išsprendžiant ginčą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Tačiau eksperto išvadai, kaip įrodymų šaltiniui, CPK nenustatyta išankstinės galios, teismui ji nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 218 straipsnis). Vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad įvertintini įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir eksperto išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015). Taigi, teismo nutartimi paskirta ir įstatymo nustatyta tvarka atlikta ekspertizės išvada turi didesnę įrodomąją galią. Teismo pareiga kritiškai vertinti ekspertizės išvadą yra siejama su, pirma, nustatytais ekspertinio tyrimo eigos (proceso) trūkumais, antra, išvados turinio trūkumais (išvados prieštaringumu, prieštaravimu kitiems byloje esantiems įrodymams ir pan.). Pastaruoju aspektu pažymėtina, kad dėl ekspertizės išvadoje tiriamų klausimų specifikos teismui galimybės nustatyti specialių žinių reikalaujančio tyrimo procesą, jo išsamumo lygį ar išvadų santykį su kitais byloje esančiais įrodymais yra ribotos. Todėl teismo paskirtas ekspertas tam tikra prasme tampa kvaziarbitru, nuo kurio išvados didele dalimi priklauso bylos baigtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017). Atsižvelgus į minėtą ekspertizės akto vertinimo specifiką, į tai, kad šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo vertinti ekspertizės akto turinį, tame tarpe vertinti ir ieškovo paaiškinimus dėl nesutikimo su ekspertizės išvadomis bei suteikti galimybę ieškovui pateikti papildomus įrodymus, siekiant pagrįsti nesutikimo su ekspertizės išvadomis argumentus, tame tarpe spręsti dėl ieškovo prašymo kviesti liudytojus, taip pat, esant abejonėms dėl išvadų pagrįstumo, spręsti dėl eksperto apklausos teismo posėdyje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės netirdamas ekspertizės išvadų, neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, kad ekspertizės išvadų vertinimas yra ypač svarbus sprendžiant dėl esminių ginčo išsprendimui faktų – neigiamų padarinių ir priežastinio ryšio buvimo, be to, kaip buvo minėta, pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių dėl automobilio sugadinimų nuostolių dydžio, lyginant abiejų šalių pateiktus rašytinius įrodymus. Dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas daryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Dainius RinkevičiusEglė SurgailienėJelena Šiškina