- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-11-15
- Bylos Nr.
- Ik-2556-473/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01714-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Violeta Balčytienė, Liuda Arlauskienė, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- E. L.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Kategorijos
- 9.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Broniaus Januškos, sekretoriaujant Gintarei Guobytei, dalyvaujant pareiškėjui E. L., atsakovės atstovei Rasai Stravinskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos 2010-04-28 sprendimą Nr. S-129(7-83/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos (toliau – VMI) 2010-03-08 sprendimą Nr. 68-56 ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2010-01-18 sprendimą Nr. (04)-K3-15 iš dalies, atleidžiant nuo pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) ir šio mokesčio baudos, taip pat prašo grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.
Pareiškėjas skunduose (b. l. 1-4) ir teismo posėdyje nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija, išnagrinėjusi jo skundą, patvirtino Kauno AVMI 2010-01-18 sprendimo Nr. (04)-K3-15 nurodymus pareiškėjui į biudžetą sumokėti 25339 Lt PVM, 2534 Lt PVM baudą ir atleido nuo 7386 Lt PVM delspinigių. 2009-12-10 tikrinimo akte Nr. AU-1669 pradinė PVM delspinigių suma buvo 8283 Lt. Tikrinimo akte Nr. AU-1669 baudos nebuvo. Ji atsirado po 2009-12-16 jo pateikto prieštaravimo tikrinimo aktui. Kadangi PVM delspinigiai buvo perskaičiuoti, bauda vien dėl šios priežasties atsirasti negalėjo. Neteisingai paskaičiuoti delspinigiai negali būti keičiami bauda. Teigia, kad PVM įstatymo 22 str. nurodo, kad už mokymą PVM mokėti nereikia. Inspekcijos ir Komisija neteisingai aiškina įstatymus, todėl jų sprendimai naikintini. Pareiškėjas (autorius) gavo autorinius atlyginimus už žodinę kūrybą – paskaitas ir kalbas, kurios laikomos autorinių teisių objektais – Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. 2 d. 2 ir 3 p. Autorinio atlyginimo dydis nustatytas šalių susitarimu (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 36 str.). Inspekcijos autorines sutartis pripažino įstatyminėmis. Pareiškėjas pelno nesiekė, o siekė gauti tik autorinį atlyginimą. Ekonominę veiklą vykdo įmonė – pareiškėjo užsakovė UAB „Žmogaus sauga darbe“, kuri nuo PVM mokėjimo yra atleista (PVM įstatymo 22 str.). Pareiškėjo autorinės sutartys nėra susiję su jo ekonomine veikla, todėl nelaikoma, kad paslaugas teikia kaip apmokestinamas asmuo (PVM įstatymo 3 str. l d. 3 p.). Atlyginimas (autorinis, alga, darbo užmokestis) neapmokestinamas PVM apskritai, nes yra darbo veiklos pasekmė. Jis skirtas gavėjo poreikiams tenkinti. Juos tenkinant ir sumokamas PVM. Taip išvengiama dvigubo apmokestinimo tuo pačiu mokesčiu. Visus mokesčius į biudžetą sumoka autorinio atlyginimo mokėtojas, o ne autorius. Mokėtojas gali atsiimti išleistą PVM, o autorius negali. Darbo sutartis ir autorinė sutartis yra tapačios. Asmenys, turintys verslo pažymėjimus, patys susimoka mokesčius. Mokesčių inspekcijos ir Komisija autorines sutartis painioja su verslu (ekonomine veikla). Mokymas nė vienoje ES valstybėje neapmokestinamas PVM. GPM mokestį sumokėjo juridinis asmuo – UAB „Žmogaus sauga darbe“. GPM įstatymo 9 str. pasakyta, kad pajamomis gautomis natūra nepripažįstama kito asmens lėšomis už gyventoją į biudžetą sumokėtas mokestis. Taigi tas mokestis negali būti priskaičiuotas prie gauto į rankas autorinio atlyginimo ir apmokestinamas PVM. Inspekcija ignoruoja PVM įstatymo 71 ir 92 str. nuostatas, kad yra nurodytos sąvokos „paskutinius 12 mėnesių“ ir į neapmokestintinas pajamas įtraukia kelis kartus jau apmokestintas tas pačias sumas 12 mėn. prieš ir 12 mėn. po. Be to, paskutiniai 12 mėn. turi būti skaičiuojami nuo užduoties tikrinti dienos. Tokiu būdu leidžia neapmokestinamą sumą gauti per 24 mėn., nors PVM įstatymas nurodo 12 mėn. Taip pat painioja reikšmes „metai“ ir 12 mėn. Neteisingai aiškina sąvoką „privačiai“. Privatus yra neoficialus, neetatinis asmuo (žr. įvairius žodynus). Tikrintojams nekyla abejonių dėl pareiškėjų, kurie turi mokslo daktarų laipsnius ir mokslinius docentų vardus, kvalifikacijos. Atsakovė ignoruoja ir PVM įstatymo 22 str., kad pareiškėjas mokė pagal profesinio mokymo programas ir kad toks mokymas yra atleistas nuo PVM mokėjimo. Mokesčių inspekcijos ir Komisija savaip išaiškina įstatymus, nors įstatymu priimti teisės aktai oficialiai niekaip negali būti aiškinami. Komisija laisvai aiškina ir ES teisės aktus, įterpdama savo žodžius į juos. Be to, PVM yra nacionalinės veiklos objektas ir pareiškėjas vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais. Inspekcijų dokumentuose rašoma, kad fiziniai asmenys negali gauti mokymo licencijų ir todėl privalo mokėti PVM. Komisijos sprendime rašoma priešingai, kad fiziniai asmenys gali gauti mokymo licencijas ir todėl privalo mokėti PVM. Inspekcijos Teisės departamento direktorė nurodė: „Pagal PVM įstatymo 22 straipsnio nuostatas laisvojo mokytojo veikla, jeigu mokoma pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinių arba aukštųjų mokyklų programas, PVM neapmokestinama“. Prieštaravimai privalo būti sprendžiami mokesčių mokėtojų naudai (PVM įstatymo 3 str. 5 d.). Inspekcijos ir Komisija nesilaikė turinio viršenybės prieš formą ir tuo pažeidė MAĮ 6 str.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 29-31) ir jos atstovė teismo posėdyje nurodė, kad mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo, kaip apmokestinamojo asmens, prievolės mokėti PVM vadovaujantis PVM įstatymo 71 ir 92 str. nuostatomis. Nustatyta, kad UAB „Žmogaus sauga darbe“ pagal sudarytas autorines sutartis pareiškėjui 2004-01-01 – 2008-12-31 laikotarpiu apskaičiavo 493706 Lt autorinio atlyginimo, išskaičiavo 74056 Lt (15 proc.) GPM ir iš kasos išmokėjo 419650 Lt pajamų. 2009 metais išmokos pagal autorines sutartis pareiškėjui nebuvo mokamos. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo gautos pajamos iš ekonominės veiklos (autorinių atlyginimų) 2004 m. gruodžio mėn. viršijo 100 000 Lt ribą ir sudarė 110706 Lt. Pareiškėjo vykdytas paslaugų teikimas atitiko visas pripažinimo PVM objektu sąlygas, t. y. paslaugos buvo teikiamos už atlygį, paslaugų teikimas vyko Lietuvoje, pareiškėjas paslaugas teikė vykdydamas savo ekonominę veiklą. PVM neapmokestinama darbo veikla, o nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta (ko neginčija ir pareiškėjas), kad ginčo paslaugos buvo teikiamos ne pagal darbo, o pagal autorines sutartis. Šių teisinių santykių pobūdis negali būti tapatinamas. Todėl, tiek Kauno AVMI, tiek ikiteisminį ginčą nagrinėjusios institucijos pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas tęstinį laikotarpį užsiėmė savarankiška paslaugų teikimo (paskaitų skaitymo) veikla, iš kurios gavo pajamų, o toks paslaugų teikimas, remiantis minėtomis PVM įstatymo nuostatomis, yra PVM objektas. Pagal PVM įstatymo 22 str. 1 ir 4 d. nuostatas (2004-01-15 įstatymo redakcija Nr. IX-1960, galiojusi nuo 2004-05-01 iki 2006-12-15) PVM neapmokestinami ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas, studijos aukštosiose mokyklose, profesinis mokymas, jeigu šias paslaugas teikia juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę jas teikti, taip pat kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas, jeigu šias paslaugas teikia pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę jas teikti. PVM neapmokestinamos fizinių asmenų teikiamos mokymo paslaugos, jeigu mokymo programos tapačios atitinkamų dalykų pagrindinio, vidurinio ir (arba) aukštojo mokslo programas. Nuo 2006-12-16 galiojančioje šio straipsnio redakcijoje (2006-11-28 įstatymo redakcija Nr. X-932) nurodyta, kad PVM neapmokestinami ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas, mokymas pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas, aukštojo mokslo studijos ir kvalifikacijų teikimas, neformalusis vaikų švietimas, pirminis ir tęstinis profesinis mokymas, jeigu šias paslaugas teikia juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę jas teikti. PVM taip pat neapmokestinama laisvojo mokytojo veikla, jeigu mokoma pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo, profesinių arba aukštųjų mokyklų programas. Ši nuostata PVM įstatyme buvo įtvirtinta įgyvendinant 1977-05-17 direktyvą dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su apyvartos mokesčiais, derinimo (toliau Šeštoji tarybos direktyva), kurios 13 str. A skirsnio (tam tikros veiklos visuomenės labui atleidimas nuo mokesčio) 1 d. nurodyta, jog nepažeisdamos kitų Bendrijos nuostatų ir taikydamos sąlygas, kurias jos turi nustatyti, kad užtikrintų teisingą ir sąžiningą atleidimo nuo mokesčių taikymą ir užkirstų kelią galimam tyčiniam ar teisėtam vengimui mokėti mokesčius ar piktnaudžiavimui, valstybės narės atleidžia nuo mokesčio (i) vaikų ir jaunimo švietimo, mokyklinio ir universitetinio švietimo, profesinio mokymo ar perkvalifikavimo, įskaitant su visu tuo glaudžiai susijusias paslaugas ir prekes, paslaugas, kurias teikia viešosios teisės reglamentuojamos ir tam tikslui veikiančios įstaigos ir kitos organizacijos, kurias valstybė narė apibrėžia kaip turinčias panašius tikslus bei (j) mokytojų privačias pamokas mokyklinio ir universitetinio švietimo ribose. Europos Teisingumo Teismas (toliau ETT), nagrinėdamas su minėto Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio nuostatų taikymu susijusius klausimus, yra pasisakęs, kad šiame straipsnyje numatyti atleidimo nuo mokesčio atvejai yra Bendrijos teisės sąvokos ir todėl turi būti aiškinamos Bendrijos lygmeniu (2000-09-12 sprendimas Komisija prieš Airiją C-358/97 51 punktas, 2005-05-26 sprendimas Montecello Ltd C-498/03 22 punktas ir kt.). Taip pat turėtų būti ir su specialiomis sąlygomis, reikalaujamomis norint pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio ir ypač susijusiomis su atleisto nuo mokesčio paslaugas teikiančio subjekto statusu ir tapatybe (minėta Montecello Ltd sprendimo 23 punktas). Teismas pabrėžė, kad formuluotės, vartojamos Šeštosios direktyvos 13 str. numatytam atleidimui nuo mokesčio apibrėžti, turi būti aiškinamos siaurai, nes šis atleidimas yra bendro principo, pagal kurį PVM taikomas kiekvienam mokesčių mokėtojo už atlygį atliekamam paslaugų teikimui, išimtis (2002-06-20 sprendimas Komisija prieš Vokietiją C-287/00 43 punktas, 2007-06-14 sprendimas Werner Haderer C-445/05 18 punktas). Vis dėlto šių sąvokų aiškinimas turi atitikti tokio atleidimo nuo mokesčio tikslus ir nenukrypti nuo bendros PVM sistemos fiskalinio neutralumo principo (2003-11-06 sprendimas Dornier C-45/01 42 punktas, minėto Werner Haderer sprendimo 18 punktas). Reikalavimas aiškinti siaurai nereiškia, kad sąvokos, vartojamos 13 straipsnyje numatytiems atleidimo nuo mokesčio atvejams apibrėžti, turi būti aiškinamos taip, kad šios nuostatos prarastų savo poveikį (2004-11-18 sprendimas Temco Europe C-484/03 17 punktas). Tas pats taikoma ir specifinėms tokio atleidimo nuo mokesčio sąlygoms, būtent sąlygoms, susijusiomis su ūkio subjekto, teikiančio nuo mokesčio atleidžiamas paslaugas, padėtimi arba tapatybe. Licencija vykdyti darbo rinkos profesinio mokymo programas buvo suteikta UAB „Žmogaus sauga darbe“ (švietimo ir mokslo ministro 2006-06-19 įsakymas Nr. ISAK-1238, licencijos Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)). Byloje nėra nustatyta, kad analogiškas licencijas būtų turėjęs pareiškėjas, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas neatitiko PVM įstatymo 22 str. 1 d. įtvirtintos PVM lengvatos taikymo sąlygų. Pareiškėjui taip pat netaikytina ir PVM įstatymo 22 str. 4 d. įtvirtinta PVM lengvata. Ši lengvata taip pat perkelta į PVM įstatymą įgyvendinant Šeštąją direktyvą (jos 13 str. A skirsnio 1 dalies j punkto nuostatas). ETT, nagrinėdamas šios nuostatos taikymą (minėtas ETT sprendimas Werner Haderer byloje), pažymėjo, kad šiame straipsnyje sąvoka „mokyklinis arba universitetinis švietimas“ PVM sistemos tikslais taikoma ne tik mokymui, po kurio vyksta kvalifikaciją suteikiantys egzaminai arba kuris suteikia išsilavinimą būtiną užsiimti profesine veikla, bet apima ir kitus dalykus, kurių mokoma mokyklose arba universitetuose tam, kad moksleiviai ar studentai patobulintų savo žinias ir įgūdžius, tačiau tik jei šie dalykai nėra skirti poilsiui. Teismas, nagrinėdamas priešgaisrinės apsaugos inžinieriaus tobulinimosi institute paskaitų skaitymo veiklos kvalifikavimo Šeštosios direktyvos 13 str. A skirsnio 1 dalies j punkte prasme klausimą, nurodė, kad nors dėstytojo paslaugos tobulinimosi institute, neatsižvelgiant į jokį kitą elementą, nebūtinai yra „mokyklinių ar universitetinių dalykų mokymas“, tokias paslaugas gali apimti sąvoka „mokymo paslaugos, kai mokoma mokyklinių ar universitetinių dalykų“ tiek, kiek jos iš esmės apima dėstytojo žinių ir įgūdžių perdavimą moksleiviams ar studentams įgyjant išsilavinimą, būtiną tam, kad jie galėtų užsiimti profesine veikla. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad profesinis mokymas nagrinėjamoje nuostatoje nėra aiškiai įvardintas, tačiau PVM tikslais neturi būti daromas skirtumas tarp moksleivių ar studentų, kurie pirmą kartą mokosi mokykloje ar universitete, mokymo ir asmenų, kurie jau turi mokyklos ar universiteto diplomą, ir dėl to, kad jį turi, dalyvauja profesiniuose mokymo kursuose, mokymo. Be to, toks atskyrimas pagal mokomuosius dalykus gali pasirodyti esąs sudėtingas, o pernelyg siauras aiškinimas keltų grėsmę, kad PVM sistema atskirose valstybėse narėse bus taikoma skirtingai, nes atitinkamos švietimo sistemos valstybėse organizuojamos taikant skirtingus reikalavimus. ETT taip pat pabrėžė, kad tokios paslaugos, siekiant taikyti lengvatą, turi būti teikiamos „privačiai“. Minėtame Haderer sprendime (38 punktas) teismas išaiškino, kad sąvoka „privačiai“ nebūtinai turi reikšti tiesioginių sutartinių santykių tarp tų, kuriems pamokos skirtos, ir jas dėstančio mokytojo. Tačiau atleidimą nuo PVM galima taikyti tik jei šią veiklą sudaro mokytojo savo vardu ir savo atsakomybe duodamos pamokos, susijusios su mokykliniu ar universitetiniu švietimu. Pareiškėjas negali būti pripažintas teikusiu mokymo paslaugas „privačiai“. Mokymo kursus organizavo juridinis asmuo UAB „Žmogaus sauga darbe“. Pareiškėjo su šia įmone 1999-11-30 sudarytoje autorinėje sutartyje nurodyta, kad jis įsipareigoja daryti pranešimus surinktose grupėse. Taigi, pareiškėjas, kiek nustatyta byloje, nebuvo tiesiogiai atsakingas už teikiamas paslaugas, neveikė savo rizika, todėl negali būti laikoma, kad jis dėstė „privačiai“. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai netaikyta 22 str. 4 d. įtvirtinta PVM lengvata. Tokiu būdu pareiškėjo vykdyta veikla buvo PVM objektas, ji neatitiko PVM lengvatos taikymo sąlygų (nebuvo PVM neapmokestinama), todėl nuo suteiktų paslaugų, remiantis PVM įstatymo nuostatomis, turėjo būti skaičiuojamas PVM. Remiantis PVM įstatymo 71 str., prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju. Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes <...> ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 Lt. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100 000 Lt sumą, PVM neskaičiuojamas. Prašymo įregistruoti PVM mokėtoju nepateikimas neatleidžia apmokestinamojo asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas bei įsigyjamas iš kitos valstybės narės prekes ir mokėti jį į biudžetą, jeigu tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1-3 d. ir 71-1 str. nuostatas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad PVM įstatymo 71 str. sąvoka „paskutinius 12 mėnesių“ reiškia, kad PVM gali būti perskaičiuojamas tik už paskutinius 12 mėnesių nuo mokestinio patikrinimo pradžios. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAĮ) 68 str., kuriame nurodyta, kad jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradeda mokestį apskaičiuoti ar perskaičiuoti, sausio 1 d. PVM įstatyme joks terminas nėra nustatytas, todėl taikytina bendra MAĮ 68 str. įtvirtinta taisyklė (5 metų senaties terminas). PVM 71 str. formuluotėje nėra tiesiogiai kalbama apie mokesčio perskaičiavimo senatį, nėra užsiminta apie tai, kad 12 mėnesių skaičiuojama nuo patikrinimo pradžios dienos, kaip nurodo pareiškėjas, straipsnio pavadinimas „prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM“ taip pat rodo, kad šios normos tikslas buvo įtvirtinti bendrąją taisyklę registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM, kartu nustatant 100 tūkst. laisvo pasirinkimo registruotis PVM mokėtoju, ar ne, ribą, todėl pareiškėjo skundo argumentas dėl netinkamo PVM įstatymo nuostatų taikymo, atmestinas kaip nepagrįstas. Komisija savo sprendime visapusiškai ir nuodugniai išaiškino dėl PVM įstatymo 71 str. nuostatų taikymo, nurodydama, kad ši nuostata galėtų būti aiškinama taip, kad PVM mokėtojas, viršijęs 100 tūkst. tiekimų ribą per 12 mėnesių laikotarpį, privalo registruotis PVM mokėtoju ir nuo to laiko visi jo ekonominėje veikloje vykdomi tiekimai turi būti apmokestinami PVM. Tokia išvada galėtų būti daroma iš įstatymo formuluotės „PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio <...>“. Tokiu būdu nuo visų pareiškėjo tiekimų, kurie buvo sudaryti po 2005 m. kovo mėn. galėtų būti skaičiuojamas PVM. Tačiau, anot Komisijos, mokesčių administratorius PVM įstatymo nuostatas aiškino palankiai mokesčių mokėtojui. Nesilaikoma aukščiau minėto aiškinimo, kad nuo mėnesio, kai viršijama įstatymo nustatyta riba, visiems sandoriams visa apimtimi skaičiuojamas PVM, tačiau kiekvieną metų mėnesį taikomas „100 tūkst. Lt ribos“ testas, t. y. kiekvieną mėnesį vis iš naujo perskaičiuojama, ar per paskutinius 12 mėn. gauta atlygio suma neviršija 100 tūkst. Lt. Nustačius, kad atitinkamą mėnesį riba buvo viršyta, papildomas PVM apskaičiuojamas tik nuo tos atlygio dalies, kuri, sudėjus paskutinių 12 mėnesių atlygį (ir atėmus anksčiau apskaičiuotą PVM), viršija 100 tūkst. Lt. Pareiškėjas neteisingai nurodo, kad PVM skaičiuojamas nuo tų pačių tiekimų daug kartų. Atvirkščiai, ankstesni PVM tiekimai naudojami tik 100 tūkst. Lt ribos viršijimo nustatymui, o PVM skaičiuojamas tik nuo tą mėnesį gauto PVM apmokestinamo atlygio (maksimaliai), o jei sudėjus per paskutinius 12 mėn. iš viso gautą atlygio sumą ir iš jos atėmus 100 tūkst. gauta suma yra mažesnė nei nagrinėjamą mėnesį gauta atlygio suma, PVM skaičiuojamas tik nuo 100 tūkst. viršijančios sumos. Pvz., pareiškėjas 2006 m. lapkričio mėn. gavo 17647 Lt atlygį už suteiktas paslaugas, tačiau dėl mokesčių mokėtojui palankaus PVM įstatymo nuostatų aiškinimo, jam PVM buvo apskaičiuotas tik nuo 16418 Lt atlygio sumos. Atsižvelgusi į tai, Komisija pagrįstai konstatavo, kad PVM pareiškėjui pagal PVM įstatymo 71 str. apskaičiuotas aiškinant šią normą palankiausiu pareiškėjui būdu, todėl jo argumentai dėl neteisingo šios normos taikymo, nepagrįsti. Konstatuoja, kad PVM pareiškėjui apskaičiuotas taikant palankiausią PVM įstatymo 71 str. nuostatų aiškinimą, o pareiškėjo skunde nurodomi minėtos normos aiškinimo būdai neparemti šios normos teiginiais. Atsižvelgiant į MAĮ 139 str. nuostatas, patikrinimo metu nustačius nedeklaruotą ir nesumokėtą PVM sumą, ir atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (geranoriškas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi) pareiškėjui skirta minimalaus dydžio 10 proc. papildomai apskaičiuotų mokesčių bauda. Inspekcija, nustačiusi, kad pareiškėjo gautas atlygis ar jo dalis turi būti apmokestinta PVM, taikė PVM įstatymo 92 str. 1 d. nurodytą formulę. Tokiu būdu laikyta, kad dalį iš UAB „Žmogaus sauga darbe“ pareiškėjo gautų sumų sudarė PVM. Šia dalimi (mokėtinu PVM) sumažinta pareiškėjo GPM apmokestinamųjų pajamų suma (GPM bazė), dėl ko sumažėjo ir mokėtinas GPM. Kadangi pareiškėjas, o tiksliau - mokestį išskaičiuojantis asmuo UAB „Žmogaus sauga darbe“, GPM buvo sumokėjęs nuo didesnės mokesčio bazės, todėl mokesčių administratorius nustatė 3801 Lt GPM permoką. GPM permoka gali būti grąžinama pareiškėjui ar įskaitoma MAĮ 87 str. nustatyta tvarka.
Atsakovė Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 33) nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija pagrįstai konstatavo, kad autorinės sutartys, kurias UAB „Žmogaus sauga darbe“ sudarė su fiziniais asmenimis, skaitančiais paskaitas, tame tarpe ir pareiškėju, yra autorinės teisės dalykas, kaip tai reglamentuoja 1999-05-18 Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo Nr. VIII-1185 4 str. 2 p. 2 d. nuostatos, o ne darbo teisės dalykas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama atsakovės Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovams nedalyvaujant. Apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Bylos faktinės aplinkybės, teisinis reglamentavimas ir teismo išvados.
Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad Kauno AVMI II Patikrinimų skyrius, pagal 2009-09-18 mokestinio tyrimo užduotį Nr. AU 10-67, atlikęs UAB „Žmogaus sauga darbe“ (JAR kodas (duomenys neskelbtini)) mokestinį tyrimą, vadovaujantis VMI prie LR FM viršininko 2001-10-31 įsakymu Nr. 266, atsižvelgiant į mokestinio tyrimo rezultatus, inicijavo pareiškėjo E. L. 2004-01-01 – 2009-06-30 laikotarpio PVM, 2004-01-01– 2008-12-31 laikotarpio GPM, privalomojo sveikatos draudimo, valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą mokestinį patikrinimą. Patikrinimo metu Kauno AVMI nustatė, kad UAB „Žmogaus sauga darbe“ pareiškėjui pagal sudarytas autorines sutartis, laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31, apskaičiavo 493705, 98 Lt autorinio atlyginimo, išskaičiavo 15 proc. arba 74055,90 Lt GPM ir iš kasos išmokėjo 419650 Lt pajamų. Atlikus UAB „Žmogaus sauga darbe“ mokestinį tyrimą nustatyta, kad bendrovės veikla yra licencijuojama, licenciją išduoda LR Švietimo ir mokslo ministerija. Mokėtojas nuo 2000-06-30 turėjo išduotas (pratęstas) licencijas, suteikiančias teisę vykdyti suaugusių profesinį mokymą, išduodant valstybės pripažintus Švietimo ir mokslo ministerijoje įregistruotus išsilavinimo pažymėjimus. Mokymo sritys – inžinerija r inžinerinės profesijos, gamyba ir perdirbimas, saugos paslaugos. Bendrovė nesamdė darbuotojų pagal darbo sutartis, o paslaugoms atlikti samdė fizinius asmenis, su kuriais buvo sudarytos autorinės sutartys. Išanalizavus mokestinio tyrimo metu pateiktą mokėtojo medžiagą, konstatuota, kad sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis skaitančiais paskaitas, yra autorinės, o ne darbo teisės dalykas. Bendrovė PVM mokėtoju neįregistruota. Pareiškėjo teikiamos mokymo paslaugos priskirtinos prie ekonominės veiklos ir jiems negali būti taikoma PVMĮ 22 str. 4 d. nustatyta PVM lengvata. E. L. gauto autorinio atlyginimo suma už suteiktas paslaugas; paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt (2004 m. gruodžio mėn.), todėl jis privalėjo teikti PVM apyskaitas ir nuo gautų pajamų viršijančių 100 000 Lt sumą, apskaičiuoti, deklaruoti ir sumoka biudžetą pardavimo PVM. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis ir MAĮ bei PVMĮ nuostatomis, Kauno AVMI surašė 2009-11-25 patikrinimo aktą Nr. AU16-69 (MGK byla, b. l. 25-29), kuriame papildomai apskaičiavo 25339 Lt PVM ir 8283 Lt PVM delspinigių, bei nustatė 601 Lt GPM permoką.
Kauno AVMI 2010-01-18 sprendimu Nr. (04)-K3-15 (MGK byla, b. l. 16-20) patikrinimo aktą patvirtino iš dalies, nurodydama pareiškėjui į biudžetą sumokėti 25339 Lt PVM ir 7386 Lt PVM delspinigius; taip skyrė 2534 Lt (10 proc.) PVM baudą bei nustatė 3801 Lt GPM permoką (vietoje 601 Lt). Valstybinė mokesčių inspekcija 2010-03-08 sprendimu Nr. 68-56 (MGK byla, b. l. 5-8) patvirtino Kauno AVMI 2010-01-18 sprendimo Nr. (04)-K3-15 nurodymus sumokėti į biudžetą 25339 Lt PVM, 7386 Lt PVM delspinigių ir 2534 Lt PVM baudos bei atleido pareiškėją nuo 7386 Lt PVM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas su 2010-03-22 skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją (toliau – Komisija) (MGK byla, b. l. 1-3). Komisija 2010-04-28 sprendimu Nr. S-129 (7-83/2010) pareiškėjo skundo netenkino, patvirtino VMI 2010-03-08 sprendimą Nr. 68-56 (MGK byla, b. l. 123-133).
Šioje mokestinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėjo teiktoms paslaugoms turėtų būti taikytina PVM įstatyme numatyta PVM lengvata švietimo ir mokymo paslaugoms, taip pat, ar mokesčių inspekcija teisingai taikė PVMĮ 71 str. įtvirtintą 100 000 Lt apmokestinamųjų pajamų ribos nustatymo metodą.
Teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, reglamentuoja 2002-03-05 Lietuvos Respublikos Pridėtines vertės mokesčio įstatymas (toliau – PVM įstatymas, PVMĮ; (Valstybės Žinios, 2002, Nr. 35-1271; Valstybės Žinios, 2002, Nr. 40; Valstybės Žinios, 2002, Nr. 46; Valstybės Žinios, 2002, Nr. 48), kurio 3 str. 1 dalyje nustatyta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje: 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.
Pagal PVMĮ 2 str. nuostatas ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą, žemės ūkio veiklą, žuvininkystę, kasybą, profesinę veiklą, naudojimąsi turto ir (arba) turtinių teisių turėjimu), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Tačiau ekonomine veikla nelaikoma: 1) darbo veikla, kaip ji apibrėžta PVMĮ 2 str.; 2) valstybės ir savivaldybių veikla. Darbo veikla – darbas, atliekamas pagal darbo sutartį, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu.
Pagal PVMĮ 22 str. 1 d. (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2006-12-15) nuostatas PVM neapmokestinami ikimokyklinis ugdymas, pradinio, pagrindinio, vidurinio, aukštesniojo ir aukštojo išsilavinimo teikimas, vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas (dailės, muzikos ar kitose srityse), studijos aukštosiose mokyklose, profesinis mokymas, jeigu šias paslaugas teikia juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę jas teikti, taip pat kvalifikacijos kėlimas ir perkvalifikavimas, jeigu šias paslaugas teikia pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, teisės aktų nustatyta tvarka įgiję teisę jas teikti. Pagal 22 str. 4 d.. PVM neapmokestinamos fizinių asmenų teikiamos mokymo paslaugos, jeigu mokymo programos tapačios atitinkamų dalykų pagrindinio, vidurinio ir (arba) aukštojo mokslo programoms.
PVMĮ 71 str. 1 d. nustatyta, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, išskyrus atvejus, kai šalies teritorijoje tiekiamos tik tokios prekės ir (arba) teikiamos tik tokios paslaugos, už kurias prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM pagal šio įstatymo 95 str. tenka šalies teritorijoje įsikūrusiam pirkėjui. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju. Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 d., Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100 000 Lt. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė nurodytą 100 000 Lt sumą, PVM neskaičiuojamas.
PVMĮ 92 str. 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, arba pateikęs prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau mokesčio administratoriaus sprendimu šio įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatytais pagrindais juo neįregistruotas, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas, kurios pagal šio įstatymo nuostatas yra apmokestinamos PVM, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama pagal tokią formulę (už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, atlygis už kurias sudarė 71 str. 1 d. nurodytą 100 000 Lt sumą, PVM neskaičiuojamas).
Pagal byloje esančius įrodymus nustatyta, kad UAB „Žmogaus sauga darbe“ pagal sudarytas autorines sutartis pareiškėjui 2004-01-01 – 2008-12-31 laikotarpiu apskaičiavo 493705,98 Lt autorinio atlyginimo, išskaičiavo 74055,90 Lt (15 proc.) GPM ir išmokėjo 419650 Lt pajamų. 2009 m. išmokos pagal autorines sutartis pareiškėjui nebuvo mokamos.
Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 4 str. 2 d. 2 p. autorių teisių objektai yra kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai. Nustatyta, kad pareiškėjas tęstinį laikotarpį paskaitas skaitė ne pagal darbo sutartį, o pagal autorines sutartis, todėl mokesčių inspekcija pagrįstai nusprendė, kad paskaitų skaitymas yra laikytinas fizinio asmens ekonomine veikla ir kad gautas autorinis atlyginimas yra PVM objektas (PVM įstatymo 3 str.).
Kadangi nagrinėjamu atveju paslaugas teikė fizinis asmuo (pareiškėjas), o atitinkamas licencijas vykdyti veiklą turėjo juridinis asmuo UAB „Žmogaus sauga darbe“ (MGK byla, b. l. 57, 83, 84, 87), taigi pareiškėjas negalėjo vykdyti veiklos savo vardu, rizika, atsakomybe kaip laisvas (privatus) asmuo, todėl PVM 22 str. 1 d. numatyta lengvata jam netaikytina. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti, kad jis mokymo paslaugas teikė pagal pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo ar aukštojo mokslo programas, todėl pareiškėjo atžvilgiu netaikytina ir 22 str. 4 d. numatyta mokesčio lengvata.
Nagrinėjamu atveju mokesčio apskaičiavimo senatis nėra praleista, nes MAĮ 68 str. 1 d. nustatyta, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. PVMĮ kitoks apskaičiavimo terminas nėra įtvirtintas. Pagal PVMĮ 84 str. 1 d., mokestinis laikotarpis yra kalendorinis mėnuo, o ne kalendoriniai metai, todėl pagal PVM įstatymo 92 str. nuostatas PVM pagrįstai pareiškėjui pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba (100000 Lt) buvo viršyta ir skaičiuojamas kiekvieną mėnesį. Įstatymas nenumato, kad 100000 Lt ribos viršijimo diena tampa atskaitos tašku kitos 100000 Lt ribos ieškojimui, todėl skunde išreikšta pozicija dėl PVM įstatymo 71 str. nuostatų aiškinimo yra nepagrįsta, vien subjektyvus pareiškėjo manymas, kad papildomas apmokestinimas jo atžvilgiu taikytas nepagrįstai, nesudaro pagrindo vertinti situacijos kitaip nei tai atliko ginčą nagrinėjusios institucijos (MAĮ 67 str. 2 d.). Be to, kaip nustatė Komisija, pareiškėjui buvo taikytas palankiausias PVM įstatymo 71 str. nuostatų aiškinimas.
Pareiškėjo vykdytas paslaugų teikimas atitiko visas pripažinimo PVM objektu sąlygas – paslaugos buvo teikiamos už atlygį, paslaugų teikimas vyko Lietuvoje, pareiškėjas teikė paslaugas vykdydamas ekonominę veiklą, todėl nustačius, kad pareiškėjo gautos pajamos iš ekonominės veiklos 2004 m. gruodžio mėn. viršijo įstatyme nustatytą 100 000 Lt ribą – sudarė 110706 Lt, ši riba buvo viršyta ir kitais mokestiniais laikotarpiais (2005 m. sausio mėn., 2006 m. lapkričio mėn., 2007 m. vasario, birželio, rugsėjo ir gruodžio mėn., 2008 m. kovo, gegužės ir lapkričio mėn.), PVM pagrįstai buvo skaičiuojamas papildomai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas PVM nuo gautų pajamų neskaičiavo, nedeklaravo mokėtino PVM ir šio mokesčio nesumokėjo į biudžetą, todėl jo pozicija, išdėstyta skunde ir teisminio nagrinėjimo metu, negali būti laikoma pagrįsta.
Pagal MAĮ 139 str. 1 d. jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 proc. minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Mokesčių administratoriai pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (geranoriškas bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi) pagrįstai jam skyrė minimalią 10 proc. dydžio PVM baudą – 2534 Lt. Bauda skirta esant įstatyminiam pagrindui (MAĮ 139 str. 1 d.) ir ji negali būti laikoma kaip pakeičianti priskaičiuotus delspinigius, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas buvo atleistas. Atleidimo nuo baudos mokėjimo pagrindai yra išdėstyti MAĮ 141 str. Pagal šio straipsnio 2 d. nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas šio įstatymo nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl atleidimas nuo PVM šiuo atveju negalimas.
Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai kilo prievolė apskaičiuoti PVM už pajamas iš ekonominės veiklos (autorinio atlyginimo) bei, vadovaudamasis PVMĮ nuostatomis, pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 25339 Lt PVM, skyrė 2534 Lt baudą ir atleido jį nuo 7386 Lt PVM delspinigių mokėjimo. Jokių esminių pažeidimų nagrinėjant mokestinę bylą nenustatyta. Skundžiami mokesčių administratoriaus ir Komisijos priimti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Nėra juridinio pagrindo jų naikinti ar keisti. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p., 57 str.).
Pripažinus, kad skunde iškelti reikalavimai yra nepagrįsti, pareiškėjo prašymas dėl sumokėto žyminio mokesčio priteisimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
pareiškėjo E. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.