Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2019-10-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-795/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-10-25
Bylos Nr.
1A-275-795/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-21549-2019-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Edita Lapinskienė, Kristina Baškienė
Kaltinamasis
A. B.
Advokatai
Alvydas Kvaščevičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-275-795/2019Proceso Nr. 1-01-1-21549-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.3.6.4.1; 2.4.6.4.1; 2.4.7 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Čybienei,dalyvaujant prokurorui Egidijui Žyliui,išteisintajam A. B. ir jo gynėjui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Egidijaus Žyliaus apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

išteisintasis A. B. buvo kaltinamas tuo, jog žmogui sukėlė fizinį skausmą, t. y 2019 m. gegužės 23 d. apie 12 val. sodyboje, esančioje (duomenys neskeltini) r., (duomenys neskeltini) k., (duomenys neskeltini) g. (duomenys neskeltini), tyčia sugriebė už kaklo A. M. ir jį smaugė, pastarajam išsilaisvinus ir bandant pasišalinti, sugriebė už rankos ir jį laikė, taip nukentėjusiajam A. M. sukėlė fizinį skausmą,

Šalies argumentai

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras E. Žylius apeliaciniu skundu prašo Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį dėl A. B. išteisinimo panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. B. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį laisvės atėmimo bausme 6 mėnesiams. Taip pat prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant A. B. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki bausmės vykdymo pradžios palikti galioti. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad ištirti įrodymai nepatvirtino aplinkybės, jog A. M. paraudimus ant kaklo padarė būtent A. B., yra nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų P. B. ir V. B. parodymais, kuriais jie patvirtino, jog nukentėjusiojo kaklas nebuvo paraudęs. Liudytojas P. B. iš tiesų patvirtino, jog, jam bendraujant su nukentėjusiuoju, pastarojo kaklas nebuvo paraudęs, tačiau po A. B. konflikto su A. M. liudytojas su nukentėjusiuoju daugiau nebendravo, todėl negalėjo matyti, ar jo kaklas paraudęs, ar ne. Iš liudytojo parodymų matyti, jog jis patvirtina aplinkybę, kad iki A. B. kontakto su A. M. pastarojo kaklas nebuvo paraudęs. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog po A. M. ir A. B. fizinio kontakto liudytojas V. B. žymių ant A. M. kaklo nematė ne dėl to, kad jų nebuvo, o todėl, kad liudytojas buvo per toli.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ant nukentėjusiojo A. M. kaklo paraudimas galėjo atsirasti ir kitokiu būdu, o ne dėl smurtinių A. B. veiksmų. Iš bylos duomenų matyti, jog A. M. po prieš jį pavartoto fizinio smurto niekur išėjęs nebuvo, laukė, kol atvyks policija. Apie tai, kad jis buvo smaugiamas rankomis, policijai buvo pranešta tuoj pat, praėjus apie 3 minutėms, jo kaklo fotonuotrauka taip pat daryta iš karto po įvykio. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog kitas asmuo nukentėjusiojo sužaloti negalėjo. Nors liudytojai P. B. ir V. B. nurodė, jog nematė, kad A. B. būtų smaugęs A. M., tačiau patvirtino faktą, jog tarp jų buvo kilęs konfliktas, t. y. tarp nukentėjusiojo ir išteisintojo buvo fizinis kontaktas. Apeliaciniame skunde pažymėta, jog pastarųjų liudytojų parodymai turi būti vertinami itin atsargiai, negalima jų laikyti visiškai neabejotinais ir besąlygiškai jais remtis, kadangi šie liudytojai yra A. B. tėvas ir sesers vyras, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Iš liudytojos V. M. bylos nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų matyti, jog pastaroji nurodė, kad A. M. kaklo paraudimus pasidarė pats. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tokie liudytojos parodymai laikytini visiškai nepatikimais. Liudytojos nurodyti teiginiai apie tai, kad tuo metu buvęs jos sugyventinis A. M. save žalojo pats, taip pat teiginiai apie jos tariamą melavimą ikiteisminio tyrimo metu yra aiškiai išgalvoti, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos medžiagoje esantys duomenys. Priešingai, liudytojos V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog tik jai atėjus A. M. kaklas buvo paraudęs, patvirtina jos pačios pranešimas policijos įstaigai, nukentėjusio A. M. ir liudytojos A. S. parodymai, mobiliojo ryšio telefono apžiūros.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. B. teisme iškelta versija, kad nukentėjusiajam kaklo paraudimas galėjo atsirasti dėl alergijos po skutimosi, turi būti atmesta, nes ištirti duomenys rodo, jog iki konflikto su A. B. nukentėjusiojo kaklas nebuvo paraudęs.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis A. B. ir jo gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Pagrindinis apeliaciniame skunde nurodomas ginčo klausimas – A. B. kaltė padarius nusikaltimą. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje iš esmės aptaria šį ginčo klausimą, ar A. B. veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neanalizavo BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, paviršutiniškai sprendė A. B. kaltės klausimą, rėmėsi tik išteisintojo pateikta versija. Šie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Už neatsargų fizinio skausmo sukėlimą kitam žmogui ar nežymų sveikatos sutrikdymą baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos matyti, kad nagrinėjant situaciją, kurią galbūt reiktų kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnį, būtina vertinti ne tik formalią veiksmų atitiktį nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir situaciją, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti (konfliktinė situacija tarp sutuoktinių, kaimynų ir pan., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-976/2017). Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nekvalifikuodamas A. B. veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, nagrinėdamas ne tik A. B. atliktus (ir neatliktus) veiksmus ir neva A. M. patirtus sužalojimus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Šiuo atveju pagal teismo byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes tinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos požymiai, atsižvelgiant taip pat ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus. Šios aplinkybės yra svarbios, sprendžiant tiek dėl veikos pavojingumo, tiek dėl jos tyčinio pobūdžio įvertinimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, išnagrinėjęs skundžiamą nuosprendį ir apeliacinį skundą, apygardos teismas daro išvadą, jog neįrodyta, kad A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Išteisintasis A. B. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltės nepripažino. Teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog 2019 m. gegužės 23 d. išgirdęs, kad nukentėjusysis A. M. garsiai kalbasi su jo tėvu P. B., baimindamasis dėl tėvo sveikatos, atėjo prie jų, suėmė nukentėjusįjį už rankos žasto, už pečių ir išstūmė jį už vartų, tačiau nesudavė jokių smūgių, nesmaugė už kaklo (t. 1, b. l. 133). Šiuos išteisintojo parodymus patvirtino liudytojai P. B. ir V. B. Liudytojas P. B. parodė, kad sūnus A. B. paėmė nukentėjusįjį A. M. už pečių ir išstūmė, bet pastarojo nemušė ir nesmaugė (t. 1, b. l. 135–136). Liudytojas V. B. patvirtino, jog matė, kad A. B. paėmė A. M. už peties ir išvarė (t. 1, b. l. 136). Taigi akivaizdu, jog minėtieji liudytojai nukentėjusiojo A. M. versijos, jog A. B. įvykio dieną prieš jį vartojo fizinį smurtą, nepatvirtino, netgi teigė priešingai.

Tuo tarpu nukentėjusysis A. M. parodė, jog įvykio dieną A. B. griebė už gerklės, nukentėjusysis išsisuko ir traukėsi, tada dar kartą griebė už gerklės ir stvėrė už rankos. Anot nukentėjusiojo, jam šiais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 133–134). Vis dėlto, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nukentėjusiojo pateiktos įvykio versijos nepatvirtino nė vienas iš teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų. Papildomai galima pažymėti, jog pats nukentėjusysis A. M., duodamas parodymus apie smurto pavartojimo aplinkybes, nėra nuoseklus. Visų pirma, buvo nurodyta, kad policija buvo iškviesta iš karto po įvykio, tačiau iš pradžių A. M. paskambino sugyventinei V. M., sulaukė, kol ji ateis į įvykio vietą, apžiūrės ir nufotografuos paraudusį nukentėjusiojo kaklą, o tik tuomet buvo iškviesta policija. Be to, 2019 m. gegužės 23 d. pareiškime buvo nurodyta, kad A. B. griebė nukentėjusiajam už kaklo (t. 1, b. l. 1), tačiau apie smaugimą ir griebimą už rankos A. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje nebuvo nurodęs. Tai patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai nėra nuoseklūs, o ir į gydytojus, kad būtų objektyviai nustatytas fizinio skausmo kilimas, A. M. nesikreipė.

Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja apklausta V. M., kuri įvykio metu buvo nukentėjusiojo A. M. sugyventinė, parodė, kad iš karto po įvykio paskambinus A. M. ji atbėgusi ir mačiusi, kad nukentėjusiojo kaklas yra paraudęs. Ji padariusi telefonu fotonuotraukas ir iškvietusi policiją (t. 1, b. l. 25–26). Tačiau teisiamojo posėdžio metu liudytoja V. M. visiškai pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdama, jog, kai atbėgo į įvykio vietą, jokių sumušimo žymių ant A. M. kūno nebuvo. Nukentėjusysis A. M., prieš atvykstant policijos pareigūnams, pats su rankomis pradėjo trinti savo kaklą, spaudinėti. Ji bijojo A. M., todėl policijai viską melavo. Policiją iškvietė, nes A. M. jai liepė tai padaryti, o liudytojai A. S. apie įvykio aplinkybes melavo todėl, kad su A. M. buvo sutarę, jog laikysis šios versijos ir niekam teisybės nesakys. Liudytoja patvirtino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra visiškai neteisingi. Teigė, kad ji nekeršija A. M. (t. 1, b. l. 134–135). Vertinant nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos V. M. glaudų ankstesnį ryšį, neatmestina galimybė, jog ikiteisminio tyrimo metu, norėdama palaikyti savo buvusio sugyventinio poziciją ir jo pateiktą įvykio versiją, liudytoja V. M. teikė melagingus parodymus. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog minėtų nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos V. M. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos medžiagoje esantys duomenys.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytu pastebėjimu, kad byloje yra pateikta duomenų, jog nukentėjusiojo kaklas 2019 m. gegužės 23 d. buvo paraudęs. Kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas G. L. patvirtino, jog matė, kad A. M. kaklas buvo paraudęs (t. 1, b. l. 163–164). Fotonuotraukose taip pat matyti paraudimai ant nukentėjusiojo kaklo (t. 1, b. l. 27–33). Atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, netgi kritiškai vertindamas liudytojos V. M. parodymus, apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai nepatvirtino aplinkybės, jog A. M. paraudimus ant kaklo padarė būtent išteisintasis A. B. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatmetė ir liudytojų P. B. ir V. B. parodymų, kurie patvirtino, jog nukentėjusiojo kaklas paraudęs nebuvo. Nors liudytojas P. B. yra išteisintojo tėvas, o liudytojas V. B. – išteisintojo sesers vyras, tačiau teismai negali netikėti ir nesivadovauti šių liudytojų parodymais, kadangi jie ne tik teisiamojo posėdžio metu prisiekė teismui sakyti tiesą ir pasirašė priesaiką, bet taip pat jų parodymai atitinka kitus bylos medžiagoje esančius duomenis, sudaro su jais neprieštaringą visumą, leidžiančią tvirtinti, jog A. B. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, kadangi jis smurto prieš A. M. nevartojo ir jam savo veiksmais fizinio skausmo nesukėlė.

Taigi apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šioje byloje vienintelis ir pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiama A. B. kaltė, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra nukentėjusiojo A. M. parodymai, kurių neužtenka įrodyti A. B. kaltumui. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šioje byloje kitų įrodymų, kuriuos būtų galima patikrinti ir kurie patvirtintų, kad A. B. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra. Sutiktina, kad pirmosios instancijos teismas išnaudojo visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinko neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. B. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį A. M. Vadovaujantis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, abejonės turi būti aiškinamos A. B. naudai. Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas Nr. 10590/83; Telfner v. Austria, 2001 m. kovo 20 d. sprendimas Nr. 33501/96 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013).

Taigi, apibendrindamas visa tai, kas iki šiol nurodyta, apygardos teismas pažymi, kad aptarti objektyvūs faktiniai duomenys yra nepakankami pagrįsti, jog A. M. kaklas buvo paraudęs dėl išteisintojo A. B. prieš jį pavartoto fizinio smurto, tačiau nepaneigia aplinkybės, kad paraudimas atsirado A. B. nurodytomis kitomis aplinkybėmis. Konstituciniai teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principai suponuoja teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos tikrosios. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, jog būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus, ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad žemesnės instancijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas. Be to, apeliacinės instancijos teismas tam tikrais atvejais ne tik gali, bet ir privalo peržengti apeliacinių skundų ribas, t. y. neturi būti apeliacinių skundų varžomas taip, kad sprendimas būtų iš esmės neteisingas ir dėl to būtų pažeistos konstitucinės vertybės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).

Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko), prokurorams, o atlikdamas proceso veiksmus teismas turi būti nešališkas ir veikti taip, kad nesudarytų prielaidų manyti, jog jis yra šališkas ar priklausomas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, peržengdamas apeliacinio skundo ribas, pasisako ne tik dėl to, ar A. B. veiksmuose yra visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, t. y. ar jis padarė nusikaltimą, tačiau taip pat aptaria ir jo išteisinimo pagrindą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje yra nurodęs, kad A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad BPK 303 straipsnio 5 dalyje nustatyti du savarankiški išteisinimo pagrindai. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas priima išteisinamąjį nuosprendį: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 punktas); jei neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (2 punktas). Nors bet kuris iš šių išteisinimo pagrindų visiškai reabilituoja kaltinamąjį baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, tačiau jų teisinė reikšmė nėra visiškai tapati. Pripažinimas, kad asmuo nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas), pats savaime dar nereiškia, kad asmens veika, kurioje neįžvelgiami nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymiai, neužtraukia kitokios rūšies atsakomybės – administracinės, drausminės, civilinės ir pan. Šis pagrindas taip pat gali reikšti, kad išteisinamasis apskritai neatliko jokių veiksmų nukreiptų prieš neva nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusį asmenį. Pripažinus neįrodytu, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, eliminuojamos bet kokios asmens sąsajos su inkriminuota veika, tačiau pripažįstama, kad nusikalstama veika (baudžiamasis nusižengimas arba nusikaltimas) buvo padaryta.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. B. išteisinimo yra prieštaringos. Iš pradžių teismas nurodė, kad neįrodyta, jog A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o vėliau tvirtino, kad A. B. išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taigi sistemiškai vertinant pirmosios instancijos teismo nuosprendį lieka abejonių, kuriuo pagrindu vadovaujantis A. B. yra išteisinamas, tačiau rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Įvertinus bylos medžiagoje esančių ir jau anksčiau aptartų duomenų visumą, yra akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju negalima pašalinti abejonių, ar nusikalstama veika apskritai buvo padaryta. Tokią išvadą ypač patvirtina liudytojos V. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kad kaklą, kol paraudonuos, sau trynė pats nukentėjusysis A. M., o tik tuomet buvo iškviesta policija. Šio tvirtinimo nepaneigia ir tarp A. M. bei A. B. dėl žemės susiklostę konfliktiniai santykiai, t. y. nepaneigta lieka aplinkybė, kad A. M. dėl ankstesnių konfliktų ir nesutarimų gali būti linkęs apkalbėti išteisintąjį ar kitaip bandyti jam pakenkti. Kadangi nagrinėjamu atveju negalima be pagrįstų abejonių konstatuoti, jog prieš A. M. buvo pavartotas fizinis smurtas ir būtent dėl to jam paraudo kaklas, t. y. nesama nusikaltimo objektyviosios pusės požymių apskritai, A. B. turėtų būti išteisinamas tuo pagrindu, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nors nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra priimtas nurodant neteisingą pagrindą, tačiau pažymėtina, kad jį reikia ne panaikinti visa apimtimi, kadangi pats sprendimas – išteisinti A. B. – yra teisingas ir paliekamas galioti, o skundžiamą nuosprendį reikia pakeisti, jo rezoliucinėje dalyje nurodant teisingą išteisinimo pagrindą. Būtent dėl šios priežasties, kadangi buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendis keistinas, pakeičiant A. B. išteisinimo pagrindą.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Egidijaus Žyliaus apeliacinį skundą atmesti.

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. rugpjūčio 19 d. nuosprendį pakeisti:

pakeisti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, kad A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Kristina BaškienėSavinijus KatauskasEdita Lapinskienė