- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-25
- Bylos Nr.
- 2-876/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė, Donatas Šernas
- Kategorijos
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „EPRS Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2606-273/2012, kuria N. U. įtraukta į kreditorių sąrašą ir patvirtintas jos kreditorinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Petrovalinvest“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 6 d. nutartimi UAB „Petrovalinvest“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Verslo konsultantai“.
2012 m. liepos 2 d. N. U. pateikė bankrutuojančios UAB ,,Petrovalinvest“ administratoriaus UAB ,,Verslo konsultantai“ įgaliotam asmeniui prašymą dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo 615 000 Lt sumai. Nurodė, kad ji UAB „Petrovalinvest“ suteikė 700 000 Lt paskolą, šios lėšos buvo pervestos į bendrovės sąskaitą, o 2007 m. spalio mėnesį tarp bendrovės ir N. U. buvo sudarytas susitarimas, kuriuo sutarta grąžinti dalį (85 000 Lt) skolos, perleidžiant N. U. tam tikrą nekilnojamąjį turtą. BUAB „Petrovalinvest“ administratoriaus įgaliotas asmuo, įvertinęs N. U. pareikštą finansinį reikalavimą, nurodė, jog su pareikštu kreditoriniu reikalavimu nesutinka. Minėtą kreditorės prašymą administratorius perdavė spręsti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Administratorius nurodė, jog tarp perduotų dokumentų esantis paskolos apyvartos žiniaraštis nepasirašytas, o už kitus laikotarpius nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo, apyvartos ar kiti buhalteriniai dokumentai nepateikti. Neturėdamas šios informacijos administratorius negali tvirtinti kreditorės N. U. finansinio reikalavimo. Administratorius nurodė, kad N. U. finansinio reikalavimo iš esmės neginčija, tačiau neturi duomenų, sudarančių pagrindą jo patvirtinimui, klausimą dėl finansinio reikalavimo prašė spręsti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 3 d. nutartimi įtraukė N. U. į BUAB „Petrovalinvest“ kreditorių sąrašą ir patvirtino jos 615 000 Lt finansinį reikalavimą UAB „Petrovalinvest“ bankroto byloje.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog prie prašymo patvirtinti kreditorinį reikalavimą pateikta 2005 m. balandžio 5 d. paskolos sutartis, pagal kurią N. U. bendrovei suteikė 700 000 Lt paskolą. 2007 m. spalio 12 d. tarp BUAB „Petrovalinvest“ ir N. U. buvo sudaryta gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais pirkimo - pardavimo sutartis. Teismo posėdžio metu N. U. nurodė, kad būdama UAB „Petrovalinvest“ akcininke paskolino įmonės apyvartai savo asmenines lėšas už parduotą nekilnojamąjį turtą, pagal paskolos sutartį UAB „Petrovalinvest“ buvo pervesta 700 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pateikti įrodymai, N. U., BUAB „Petrovalinvest“ administratoriaus paaiškinimai yra pakankami daryti išvadai, kad kreditorinis reikalavimas iš esmės pagrįstas. Šios aplinkybės nenuginčijo ir BUAB „Petrovalinvest“ bankroto administratorius, kuris įrodymų, paneigiančių kreditorės nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus, nepateikė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu trečiasis asmuo (kreditorius) UAB „EPRS Vilnius“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. atmesti prašymą patvirtinti ieškovės N. U. 615 000 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Petrovalinvest“ bankroto byloje . Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas iš 2005 m. balandžio 5 d. paskolos sutarties, 2007 m. spalio 12 d. pirkimo – pardavimo sutarties bei ieškovės paaiškinimų neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti kreditorinio reikalavimo pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Paskolos sutartis ir pirkimo – pardavimo sutartis nelaikytini finansiniais dokumentais. Pats pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog administratoriui nėra perduoti įmonės apskaitos už 2010 ir 2011 metus dokumentai, o iš ankstesnių metų apskaitos duomenų nesimato atsitinkamos ūkinės operacijos pagal minėtas sutartis.
3. Ieškovė, buvusi įmonės administracijos vadove, buvo atsakinga už tinkamą įmonės veiklos organizavimą, įmonės dokumentų saugojimą, o iškėlus bankroto bylą, privalėjo bankroto administratoriui pateikti visus įmonės dokumentus, tačiau to nepadarė. Šioje bankroto byloje ne kartą ieškovei buvo skirta bauda už įmonės dokumentų nepateikimą.
4. Neturint duomenų apie įmonės finansinę padėtį, atliktas ūkines operacijas 2010-2011 metais, nėra pagrindo konstatuoti, jog įmonė yra skolinga ieškovei ir tuo pačiu konstatuoti, kad ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.
5. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje nėra duomenų apie įmonės ūkines operacijas 2010-2011 metų laikotarpiu, pats nesiėmė jokių veiksmų, kad išsiaiškintų su tuo susijusias ieškovo reikalavimų pagrįstumui esminės reikšmės turinčias aplinkybes.
6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo tokio pobūdžio bylose suformuotą praktiką, jog bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti neabejotiną išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovo BUAB „Petrovalinvest“ atstovas administratoriaus įgaliotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog dėl trečiojo asmens atskirojo skundo laikosi neutralios pozicijos, prašo dar kartą įvertinti kreditorės finansinio reikalavimo pagrįstumą. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovo atstovas pažymėjo, kad, perėmęs BUAB „Petrovalinvest“ dokumentus, negalėjo patvirtinti N. U. finansinio reikalavimo 615 000 Lt sumai, nes neturėjo pakankamos informacijos apie įmonės ūkines operacijas nuo 2010 metų iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Paskola ieškovei galėjo būti išmokėta būtent per minimą laikotarpį. Pagal įmonės direktorės pateiktus dokumentus nėra užfiksuotas paskolos pinigų perdavimo įmonei faktas. Iš N. U. pateiktų 2010-2011 m. balansų administratorius negalėjo nustatyti įmonės finansinės būklės, nes minėti balansai identiški. Tarp administratoriui perduotų dokumentų yra paskolos apyvartos žiniaraštis, tačiau šis dokumentas nepasirašytas. Dėl minėtų priežasčių administratorius negalėjo patvirtinti kreditorinio reikalavimo, todėl perdavė kreditorės prašymą nagrinėti teismui. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, jog administratorius neginčijo kreditorinio reikalavimo, tačiau, pažymėtina, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu išreiškė abejonę dėl pateikto reikalavimo dydžio tikrumo ir prašė teismo įvertinti finansinio reikalavimo pagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas N. U. kreditorinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas (toliau ĮBĮ). ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad ,,kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms”. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Taigi vienas iš teisminio bankroto proceso tikslų yra kiek įmanoma operatyvus bankroto procedūrų užbaigimas nutraukiant bankroto bylą ĮBĮ 27 straipsnio pagrindais arba kitais atvejais likviduojant bankrutavusią įmonę ir išregistruojant ją iš įmonių rejestro ĮBĮ 32 straipsnio nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2005).
ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorių reikalavimus tvirtina teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimo sąrašo gavimo. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų.
Bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalyje. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl N. U. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo UAB „Petrovalinvest“ bankroto byloje.
Teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo asmens atskirojo skundo argumentais dėl pirmosios instancijos teismo esą nepagrįsto N. U. kreditorinio reikalavimo patvirtinimo.
Į bylą pateikta 2005 m. balandžio 5 d. paskolos sutartis (b. l. 15) patvirtina, kad N. U. (paskolos davėjas) paskolino UAB „Petrovalinvest“ (paskolos gavėjui) 700 000 Lt (1.1 punktas); paskolos davėjas įsipareigojo iki 2005 m. balandžio 11 d. pervesti paskolą į paskolos gavėjo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); įvykdžius šiame punkte numatytus įsipareigojimus, 2005 m. balandžio 11 d. šalys įsipareigojo pasirašyti paskolos perdavimo – priėmimo aktą (1.4 punktas); paskolos sutarties 1.5 punktu šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo termino – paskola grąžinama praėjus 30 dienų nuo raštiško pareikalavimo. Minėta sutartis nėra nuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Į bylą pateiktas 2005 m. balandžio 11 d. paskolos perdavimo – priėmimo aktas bei 2005 m. balandžio 11 d. mokėjimo nurodymas Nr. 855 (b. l. 14, 16) patvirtina, kad N. U. iš savo asmeninės sąskaitos į UAB „Petrovalinvest“ sąskaitą pervedė 700 000 Lt sumą. Iš 2007 m. spalio 12 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo su pagalbinio ūkio pastatais pirkimo – pardavimo sutarties bei iš N. U. paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nustatyta, kad paskolos gavėjas (atsakovas) dalį paskolos (85 000 Lt) grąžino paskolos davėjui perleisdamas nekilnojamąjį turtą - žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su pagalbinio ūkio pastatais, esančius (duomenys neskelbtini) (b. l. 17-21). Paskolos likutis yra 615 000 Lt.
Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Paskolos sutartis yra realinė sutartis, todėl tam, kad paskolos teisiniai santykiai atsirastų ir šios sutarties šalys įgytų atitinkamas teises ir pareigas, būtinas sutarties dalyko - pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų - perdavimas paskolos gavėjui. Esminėmis paskolos sutarties sąlygomis pripažintina paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas paskolos davėjui grąžinti pinigus arba paskolinto suvartojamojo daikto ekvivalentą.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose nurodoma, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-564/2010).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei apelianto atskirojo skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad N. U. kreditorinis reikalavimas yra pagrįstas. Teisėjų kolegijos nuomone, į bylą pateikti įrodymai: paskolos sutartis, paskolos perdavimo – priėmimo aktas bei mokėjimo nurodymas neabejotinai patvirtina paskolos sutarties sudarymo faktą. Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, t. y. esant pakankamiems įrodymams, pagrindžiantiems paskolos sutarties sudarymo bei paskolintų lėšų perdavimo paskolos gavėjui (atsakovui) faktus, pareigą pateikti šias aplinkybes paneigiančius įrodymus paskyrė paskolos gavėjui (atsakovui). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apelianto atskirojo skundo argumentai, jog sudarytos sutartys nėra finansiniai dokumentai, jog su paskolos suteikimu susijusios ūkinės operacijos neatsispindi įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose, laikytini nepagrįstais, kadangi savaime nepaneigia paskolos sudarymo ir paskolintų lėšų perdavimo faktų.
Kaip minėta, bylos dėl kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. CPK 12 straipsnyje nurodyto rungimosi principo esmė yra ta, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog UAB „Petrovalinvest“ bankroto administratorius iš esmės neginčijo N. U. kreditorinio reikalavimo, nes tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas atsiliepimą į atskirąjį skundą laikėsi neutralios pozicijos. Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių paskolos sutarties sudarymo ir paskolos suteikimo faktą, ar patvirtinančių paskolos grąžinimo aplinkybes. Tiek apelianto, tiek administratoriaus išsakytos abejonės nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo spręsti apie įrodymų nepakankamumą dėl kreditorinio reikalavimo fakto.
Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.