Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Pranešėja Violeta MiliuvienėTeisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A-562-174/2013 Teisminio proceso Nr. 1-33-1-00538-2013-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.2.4.8.1.; 1.2.4.8.2.; 1.2.4.8.3.; 2.1.7.4.; 2.4.6.4.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuOSPRENDis

2013 m. liepos 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo D. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 1 dalį (2 epizodai), 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-24 epizodas) – 40 (keturiasdešimt) parų arešto bausme;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-26 epizodas) – 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausme;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-26 epizodas) ir 140 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – suėmimą – iki nuosprendžio įsiteisėjimo nuspręsta palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Į bausmės laiką įskaitytas kardomajame kalinime ir suėmime būtas laikas nuo 2013-03-26 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir bylai nagrinėti, – voką su nukentėjusiosios plaukais – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta sunaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, tai yra jis 2013 m. kovo 24 d., apie 11.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), mažamečio sūnaus D. V., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, sugriebė sutuoktinei M. V. kaire ranka už plaukų ir juos tempdamas pargriovė ją ant grindų, po to dešinės rankos kumščiu smogė ne mažiau kaip 5 kartus M. V. į pakaušį, tokiais savo veiksmais D. V. sukėlė M. V. fizinį skausmą.

Be to, D. V. 2013 m. kovo 26 d., apie 21.50 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sugriebė M. V. už plaukų ir juos tempdamas pargriovęs ją ant grindų, smogė kumščiu ne mažiau kaip 10 kartų į viršugalvį, o jai atsikėlus, vėl griebė už plaukų, juos tempdamas pargriovė M. V. ant grindų ir smogė kumščiu į viršugalvį ne mažiau kaip 15 kartų tol, kol M. V. prarado sąmonę, o kai M. V. atsipeikėjo, spardė ją kojomis į įvairias kūno vietas. Mažamečiam sūnui D. V., gim. (duomenys neskelbtini), atbėgus į kambarį ir bandant mamą užstoti su prašymu nemušti motinos, D. V. ranka pastūmė sūnų ir delnu sudavė jam per smakrą, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiam fizinį skausmą. M. V., tęsdamas smurtą, stūmė sutuoktinę, dėl to ji atsitrenkė į vonios duris bei smogė ne mažiau kaip 4 kartus kumščiu jai į veidą, o kad ši nešauktų pagalbos, maišiuku uždengė burną.

Nuteistojo D. V. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. ir M. V. šeima gyvena dviejų kambarių bute, mažesnis kambarys yra įrengtas mažamečiam sūnui. Šiame kambaryje yra vaiko žaislai, kompiuteris. Kambarys nuo didžiojo kambario yra atskirtas durimis.

2013 m. kovo 26 d. D. ir M. V. bute didžiajame kambaryje įvyko konfliktas tarp sutuoktinių. Tuo metu jų sūnus D. buvo užsidaręs savo kambaryje. Tuo metu, kai dėl D. V. pavartoto smurto M. V. pradėjo garsiai šaukti, į tai sureagavo sūnus, kuris atidarė duris ir pasirodė tarpduryje. D. V., nenorėdamas, kad sūnus matytų tėvų tarpusavio muštynes, pribėgo prie tarpduryje stovinčio vaiko ir jį nežymiai stumtelėjo į jo kambarį ir sugriebė ant rankų, kad nuneštų prie kompiuterio. Nešamas prie kompiuterio vaikas blaškėsi, rankomis sudavė per tėvo D. V. apnuogintas rankas, dėl to jo sutuoktinė M. V. galėjo girdėti pliaukštelėjimą ir savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, jog ji suprato, kad tai tėvas sudavė smūgį vaikui. Apelianto skundo pažymima, jog teismas nuosprendyje konstatavo, kad V. sūnus D. atbėgo į kambarį norėdamas užstoti mamą ir prašydamas jos nemušti, tačiau tokios aplinkybės nenurodė net pati nukentėjusioji M. V.. Ikiteisminio tyrimo metu pastaroji parodė, kad pamatė miegamojo kambario tarpduryje stovintį sūnų, prie kurio pribėgo tėvas ir stumtelėjo jį į kambarį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu M. V. parodymuose iš viso nėra užfiksuota, kurioje vietoje buvo vaikas ir kur ji tariamai matė, kaip tėvas sudavė jam per smakrą. Be to, apeliantas pažymi, jog M. V. nenurodė, kad nuo jos sutuoktinio pastūmimo į vaiko kambario pusę sūnus būtų parkritęs, todėl tokio pastūmimo negalima vertinti kaip smūgio sudavimą, sukėlusį mažamečiui fizinį skausmą. Be to, nuteistojo gynėjas pažymi, kad tarpduryje vaizdą į vaiko kambarį užstojo M. V. sutuoktinio D. V. kūnas, todėl M. V. negalėjo matyti, kokius veiksmus prieš sūnų D. atlieka jos vyras. Ikiteisminio tyrimo metu kokia nors įvykio vietos apžiūra neatlikta, taip pat neatliktas parodymų patikrinimo veiksmas su nukentėjusiąja M. V., o reikalui esant, ir tardymo eksperimentas, ar M. V. galėjo matyti, kokius veiksmus prieš vaiką atliko jos sutuoktinis, jei jis vaiką nuo jos buvo užstojęs savo kūnu.

Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nukentėjusioji M. V. parodė, kad sūnus vėliau pasakęs policijos pareigūnams, kad tėvas sudavė ir jam. Teisme apklaustas kaip liudytojas policijos pareigūnas A. S. (posėdžio protokole neteisingai nurodytas kaip A. S.) parodė, jog jam mažametis vaikas pasakė, kad tėtis mušė jo mamą, tačiau kad šis mažametis būtų pasakęs, kad tėtis mušė ir jį, nenurodė. Apie tai, kad tėvas būtų sudavęs vaikui ir vaikas būtų apie tai sakęs atvykusiems policijos darbuotojams, ikiteisminio tyrimo metu neparodė ir kartu su policijos pareigūnu A. S. į įvykio vietą atvykęs J. B. (jis teisme nebuvo apklaustas). Dėl kaltinimo sumušus vaiką teismas rėmėsi būtent liudytojo A. S. parodymais, kad jam apie vaiko sumušimą pasakiusi nukentėjusioji ir pastarosios parodymus teismas vertino kaip objektyvią tiesą, nors tiesiogiai iš vaiko jis to negirdėjo. Todėl šie policijos darbuotojai nepatvirtino šios nukentėjusiosios M. V. duotų parodymų dalies, tai rodo, kad jos parodymai prieš sutuoktinį D. V. dėl smūgio sudavimo vaikui yra tendencingi ir turi būti vertinami kritiškai.

Jokia objektyvia bylos medžiaga – teismo medicinos eksperto išvada Nr. G 601/13 (03) ar kitais medicininiais duomenimis – nėra konstatuota, kad ant mažamečio D. V. veido būtų kokių nors sužalojimų, o jų ir negalėjo būti, nes D. V. savo sūnui jokio smūgio nesudavė, o aplinkybė dėl smūgio sudavimo vaikui į smakrą yra nukentėjusiosios M. V. sąmoningai išgalvota, siekiant kuo labiau pakenkti savo vyrui.

Vienas iš pagrindinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje, kuris reikalauja, kad visos abejonės, kylančios, sprendžiant baudžiamąją bylą, būtų vertinamos kaltinamojo naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 2003 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 40 „ Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, 3.1.8 punkte išaiškino, kad kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o abejonės, išnaudojus visas galimybes joms pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Šioje byloje nuosprendžio dalis, kad D. V. delnu sudavė per veidą savo mažamečiam sūnui, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, yra paremtas tik subjektyviais nukentėjusiosios M. V. parodymais, o ne tinkamai ikiteisminio tyrimo metu bei bylos teisminio nagrinėjimo metu patikrintais kitais galimais neginčijamais įrodymais, todėl nesant pakankamai objektyvių įrodymų, kad D. V. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ta D. V. apkaltinamojo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta, išteisinant D. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą nukentėjusioji M. V. prašo tenkinti nuteistojo D. V. apeliacinį skundą.

Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas E. Staponkus prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji M. V. prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

D. V. neigia savo kaltę dėl fizinio skausmo savo mažamečiam sūnui D. V. sukėlimo, teigia, jog jis sūnaus nemušė ir jam fizinio skausmo nesukėlė, todėl pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra nuteistas nepagrįstai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, jog byloje nėra objektyvių ir abejonių nekeliančių duomenų, jog D. V. 2013 m. kovo 26 d., apie 21.50 val., šeimos nuomojamame bute konflikto su sutuoktine M. V. metu mažamečiam sūnui D. V., gimusiam (duomenys neskelbtini), atbėgus į kambarį ir prašant nemušti mamos, D. V. tyčia ranka pastūmė sūnų ir delnu sudavė jam per smakrą, tokiais savo veiksmais sukeldamas mažamečiam sūnui fizinį skausmą.

Pirmosios instancijos teismas D. V. pripažindamas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam D. V. rėmėsi iš esmės nuteistojo D. V. sutuoktinės, šioje byloje nukentėjusiąja pripažintos M. V. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotais parodymais bei kaip liudytojo apklausto policijos pareigūno A. S. (nuosprendyje nurodyta A. S.) parodymais. Teismas pažymėjo, jog nukentėjusiosios M. V. ir liudytojo policijos pareigūno A. S. parodymai patvirtina smurto prieš mažametį D. V. vartojimo faktą, t. y. kad 2013 m. kovo 26 d. tarp sutuoktinių V. vykusio konflikto metu, vyrui mušant žmoną M. V., tarpduryje pasirodžius jų vaikui, D. V. trenkė jam delnu per veidą, nunešė į kitą kambarį, kur M. V. girdėjo dar vieną pliaukštelėjimą, vaikas verkė, šaukė. Teismas pažymėjo, kad tiek nukentėjusiosios M. V., tiek liudytojo policijos pareigūno A. S. parodymai patvirtina, kad D. V. vartojo smurtą prieš savo mažametį sūnų, sukeldamas jam fizinį skausmą. Teismas pažymėjo, kad nors byloje pateiktoje 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvadoje Nr. G 601/13(03) ir nekonstatuota mažamečiam D. V. išorinių sužalojimų, tačiau netikėti nukentėjusiosios M. V. ir liudytojo A. S. parodymais teismas neturi jokio pagrindo, tuo labiau, kad analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusioji nurodė ir medikams, be to, ji teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tai ir buvo paskata imtis aktyvių veiksmų ieškant pagalbos, gelbėjant save ir sūnų nuo smurtaujančio vyro. Be to, teismas atkreipė dėmesį į nukentėjusiosios M. V. parodymus apie tai, jog jos sutuoktinis ir anksčiau yra vartojęs smurtą ne tik prieš ją, bet ir prieš jų mažametį vaiką. Remdamasis nukentėjusiosios M. V. ir minėto liudytojo parodymais, kurie, kaip pažymėjo teismas, paneigia kaltinamojo D. V. nenuoseklius parodymus, pirmosios instancijos teismas pripažino įrodyta D. V. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui D. V.. Kolegijos nuomone, tokios apylinkės teismo išvados nepatvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, teismas, pripažindamas D. V. kaltu dėl fizinio skausmo mažamečiam sūnui D. V. sukėlimo, netinkamai įvertino įrodymus jų patikimumo aspektu.

Kaip matyti iš bylos duomenų, teismas, pripažindamas D. V. kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl mažamečiam sūnui sukelto fizinio skausmo, iš esmės rėmėsi vien tik D. V. sutuoktinės M. V. parodymais, jog jų tarpusavio konflikto 2013 m. kovo 26 d. vakare metu, po to, kai prieš M. V. sutuoktinis D. V. pavartojo smurtą, jai pradėjus šauktis pagalbos, jų mažamečiam sūnui išbėgus iš kito kambario ir prašant nemušti mamos, D. V. ranka pastūmė sūnų ir sudavė jam delnu per smakrą. Kitų asmenų konflikto metu nebuvo, taigi niekas įvykio aplinkybių, išskyrus pačią nukentėjusiąją M. V. ir jų mažametį sūnų D. (tuo metu jam buvo vos ketveri metai), nematė. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, jog kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas A. S. apie tai, kad D. V. 2013 m. kovo 26 d. vakare smurtavo ne tik prieš sutuoktinę M. V., bet ir prieš jų mažametį sūnų D., sužinojo iš vaiko mamos, šioje byloje nukentėjusiąja pripažintos M. V., kuri atvykus policijos pareigūnams nurodė, kad jos sutuoktinis D. V. smurtavo ne tik prieš ją, bet ir prieš jų mažametį sūnų, ranka pastumdamas jį ir delnu suduodamas vaikui per smakrą, kai šis prašė nemušti mamos. Be to, liudytojas policijos pareigūnas A. S. parodė, kad nukentėjusioji M. V. paminėjo ir tai, kad sutuoktinis D. V. yra ir anksčiau smurtavęs prieš sūnų. Taigi smurto vartojimo prieš mažametį D. V. faktas pagrįstas remiantis iš esmės vien tik nukentėjusiosios M. V. parodymais, kuriuos ji paneigė apygardos teismui pateiktuose atsikirtimuose į D. V. apeliacinį skundą bei apeliacijos teismo posėdyje nurodydama, kad D. V. jų mažamečio sūnaus D. 2013 m. kovo 26 d. nemušė, vaiko nepargriovė ir tikrai jam fizinio skausmo nesukėlė, tik ranka užstojo vaikui kelią, neleisdamas jam įeiti į kambarį, kuriame kilo jų tarpusavio konfliktas. Nukentėjusioji M. V. atsikirtimuose į apeliacinį skundą pažymėjo, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėja J. Š. netiksliai užfiksavo jos parodymus, t. y. apklausos protokole neteisingai užfiksavo, kad neva ji ikiteisminio tyrimo apklausos metu nurodė, kad D. V. rankos mostelėjimu tyčia trenkė sūnui per smakrą, nes ji tyrėjai nurodė būtent tai, kad jos sutuoktinis jų tarpusavio konflikto metu, išbėgus jų sūnui iš kito kambario, pastarajam neleido eiti į kambarį, kuriame vyko konfliktas, tačiau sūnus isteriškai elgėsi – blaškėsi, garsiai šaukė, į tėčio paliepimą nusiraminti ir eiti į kitą kambarį prie kompiuterio nereagavo, todėl tėvas, drausmindamas sūnų, netyčia pliaukštelėjo rankos pirštų galais delno mostu iš apačios į viršų ir užkliuvo sūnui per smakrą tuo metu, kai vaikas tėvo glėbyje blaškėsi. M. V. atsikirtimuose į apelianto skundą nurodoma, kad ji pasakė tyrėjai, jog tai trenkimu pavadinti negalima, tačiau tai jos apklausos protokole nebuvo nurodyta, o ji pasirašė po apklausos protokolu, nes su sūnumi pas tyrėją išbuvo beveik 5 valandas, sūnus buvo labai pavargęs, nerimavo, jos pačios savijauta buvo labai bloga, todėl ji nedrįso prieštarauti ir prašyti tyrėjos ištaisyti jos apklausos protokolą.

Taigi kaltinime dėl mažamečio D. V. sumušimo yra vieninteliai nukentėjusiosios M. V. parodymai, kurie yra prieštaringi, nes ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. V. teigė, kad jos sutuoktinis D. V. jų tarpusavio konflikto metu po to, kai sudavė jai smūgius ir ji pradėjo šauktis pagalbos, iš kito kambario atbėgus jų mažamečiam sūnui ir prašant nemušti mamos, ranka pastūmė sūnų D. ir delnu sudavė jam per smakrą, tuo tarpu apeliacijos teismo posėdyje M. V. nurodė priešingai, t. y. kad D. V. sūnaus nemušė, tik ranka užstojo jam kelią, neleisdamas eiti į kambarį, kuriame vyko jų tarpusavio konfliktas, bei teigė, kad D. V. vaiko nepargriovė ir jam fizinio skausmo tikrai nesukėlė. Todėl nukentėjusiosios M. V. nenuoseklūs bei prieštaringi parodymai dėl mažamečio sūnaus sumušimo nėra įrodymas ir jų aiškiai nepakanka priimti apkaltinamąjį nuosprendį D. V., kuris nuosekliai neigė jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą, nurodydamas, kad 2013 m. kovo 26 d. tarpusavio konflikto su sutuoktine M. V. metu smurto prieš mažametį sūnų nevartojo. Tam, kad paneigti nuteistojo parodymus, kurie BPK 20 straipsnio prasme taip pat yra savarankiškas įrodymų šaltinis, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti, kokie kiti patikimi įrodymai paneigia nuteistojo parodymus. Tokių įrodymų kaltinime dėl mažamečio D. V. sumušimo byloje nėra. Šioje byloje nėra nė vieno įrodymo, išskyrus prieštaringus nukentėjusiosios M. V. parodymus, patvirtinančius, kad D. V. 2013 m. kovo 26 d. konflikto su žmona metu smurtavo ne tik prieš ją, bet ir prieš savo mažametį sūnų. Apylinkės teismas, padarydamas išvadą, jog D. V. smurtavo prieš savo mažametį sūnų, rėmėsi iš esmės tik vaiko motinos, šioje byloje nukentėjusiąja pripažintos M. V., nenuosekliais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiosios M. V. parodymai dėl mažamečio sūnaus mušimo yra prieštaringi, jų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys, taigi kyla pagrįstos abejonės dėl jų objektyvumo, bei į tai, kad kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių 2013 m. kovo 26 d. įvykio aplinkybes, nėra (kaip minėta, liudytojas A. S. apie mažamečio D. sumušimo aplinkybes sužinojo iš mamos M. V. pasakojimo), laikyti nukentėjusiosios M. V. prieštaringus parodymus dėl mažamečio sūnaus sumušimo patikimais ir nekeliančiais abejonių bei remtis jais kaip neginčytinu D. V. kaltės įrodymu dėl mažamečio sūnaus D. sumušimo nėra pakankamo pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodyta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šiuo atveju jokiais kitais bylos įrodymais nepatvirtinti nukentėjusiosios M. V. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai, kuriuos apeliacijos teismo posėdyje bei pateiktuose atsikirtimuose į apeliacinį skundą ji paneigė, negali būti vieninteliu ir lemiamu D. V. kaltės įrodymu dėl sūnaus sumušimo. Nesant pakankamai objektyvių ir patikimų D. V. kaltę dėl mažamečio sūnaus D. sumušimo neginčijamai galinčių patvirtinti įrodymų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. V. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2013 m. kovo 26 d., apie 21.50 val., šeimos nuomojamame bute mažamečiam sūnui D. V., atbėgus į kambarį ir bandant mamą užstoti su prašymu nemušti motinos, ranka pastūmė sūnų ir delnu sudavė jam per smakrą, tokiais savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl D. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį naikintina ir D. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Atitinkamai naikintina nuosprendžio dalis dėl D. V. paskirtų bausmių subendrinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

nuteistojo D. V. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir priimti naują nuosprendį:

D. V. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-24 epizodas), BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-26 epizodas) ir BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių bendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, D. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-24 epizodas) ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2013-03-26 epizodas) paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą 80 (aštuoniasdešimt) parų arešto bausmę.

Kardomąją priemonę – suėmimą – panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.