Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-137-487/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-03-02
Bylos Nr.: 1A-137-487/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42999-2021-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Vitalija Norkūnaitė, Aušra Bielskė, Jolanta Čepukėnienė
Nukentėjusysis: A. M., V. M., K. B.
Nuteistasis: R. N.
Advokatai: Laura Martinaitytė

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-487/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42999-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.; (S) 2.4.6.1; 2.4.7

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. kovo 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nukentėjusiajai A. M.,nuteistajam R. N. ir jo gynėjai advokatei Laurai Martinaitytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (daliai proceso dalyvių dalyvaujant vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Lauros Martinaitytės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas R. N. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. gruodžio 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2022 m. lapkričio 14 d.

Iš R. N. ir R. M. solidariai priteista nukentėjusiajai V. M. 10 740 Eur neturtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai K. B. 1 466 Eur turtinei žalai atlyginti. Procesas dėl nukentėjusiosios A. M. civilinio ieškinio nutrauktas.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nėra paduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. N. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad:

1.1. 2021 m. gruodžio 12 d. apie 01.00 val., gyvenamojo namo kambaryje, esančio adresu (duomenys neskelbtini) R. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,05 promilės), ir R. N., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,94 promilės), asmeninio konflikto metu, veikdami kartu, R. M. ištraukęs iš savo striukės kišenės žibintuvėlį ,,Police 20000KV“, kuriame įmontuotas elektros impulsinis prietaisas, pridėjo fotelyje sėdinčiam nukentėjusiajam R. M. prie kairiojo smilkinio ir nukrėtė jį elektros srove, R. M. pakilus nuo fotelio, trenkė jam kumščiu į veido sritį, po ko, prie jų prišokus R. N., veikdami kartu, sudavė ne mažiau kaip dvidešimt keturis smūgius rankomis bei kojomis nukritusiam ant žemės nukentėjusiajam R. M. į įvairias kūno vietas, t. y. ne mažiau dviejų smūgių į pilvo sritį, tuo padarydami pilvo sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis juosmenyje ir blužnies plyšimu, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu ir hipovoleminiu šoku, ne mažiau dviejų smūgių į krūtinę, tuo padarydami krūtinės sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis, VIII-šonkaulio kairėje lūžiu su krūtinplėvės ir plaučio pažeidimu, ne mažiau dešimties smūgių į galvą, tuo padarydami galvos sumušimą, pasireiškusį kraujosruvomis ir odos nubrozdinimais, kraujavimu po kietuoju galvos smegenų dangalu, spaudusiu smegenis (anizokorija), ne mažiau dešimties smūgių į galūnes, tuo padarydami daugybines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus galūnėse, žibintuvėliu „Police 20000KV“ 1 laipsnio nudegimą juosmens kairėje, padarytą terminiu poveikiu, lokaliai paveikus reljefinį, cirkuliarų paviršių, sudėtyje vario turinčiu daiktu, nuo ko nukentėjusysis R. M. mirė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistojo R. N. gynėja advokatė Laura Martinaitytė apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 14 d. nuosprendį R. N. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują – išteisinti R. N. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nesant nusikaltimo sudėties (nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų požymių). Nenustačius pagrindų pilnai R. N. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, skirti mažesnę nei sankcijoje numatyta, bausmę BK 62 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Atmesti civilinį ieškinį R. N. atžvilgiu.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Gynėja nurodo, kad teismas pažeidė objektyvios ir materialios tiesos principus, įrodymų vertinimo reikalavimus, nepagrįstai R. N. kaltę patvirtinančius įrodymus laikė tikrais bei patikimais, kas turėjo įtakos neteisėtam bei nepagrįstam teismo apkaltinamajam nuosprendžiui R. N. priimti. Byloje teismas vertino dalinius liudytojų parodymus, kaltinamojo kaltę grįsdamas tik kaltinamajam nenaudinga parodymų dalimi, taip pat rėmėsi nepatikimo liudytojo parodymais. Gynybos įsitikinimu, teismas vertino tik kaltinimui palaikyti reikiamas aplinkybes, netyrė kitų versijų, nenurodė įrodymų tarpusavio ryšio, visas abejones vertino kaltinamojo nenaudai.

2.2. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teismas atsižvelgė į liudytojų nurodytas aplinkybes, t. y. duotų parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą viso proceso metu, duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamuosius, prigimtį, santykių tarp kaltinamųjų bei liudytojų A. M., J. M. pobūdį, tai, kad jų parodymai dėl R. N. nusikalstamų veiksmų buvo iš dalies nenuoseklūs, prieštaringi, keitėsi proceso metu. Tačiau teismas tais nenuosekliais parodymais vadovavosi priimant apkaltinamąjį nuosprendį R. N. atžvilgiu, būtent ta apimtimi, kuri yra „patogi“ apkaltinti asmenį.

2.3. Dėl parodymų įvykio dieną apeliaciniame skunde gynėja nurodo, kad atvykus policijos pareigūnams visi davė skirtingus, nenuoseklius parodymus, buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, galimai sukrėsti dėl mirusio asmens kūno namuose, todėl tą naktį duoti parodymai turi būti itin kritiškai vertinami ar net iš viso nelaikomi patikimais.

2.4. Dėl J. M. parodymų vertinimo, atkreipiamas dėmesys, kad pastarasis yra susijęs su nužudytuoju R. M., kitu nuteistuoju R. M. bei jo tėvu A. M.. Nors J. M. parodymai keitėsi ikiteisminio ir bylos nagrinėjimo metu, tačiau teisiamajame posėdyje jis patvirtino, kad jo parodymai, duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2021 m. gruodžio 16 d., yra teisingi. Tuomet J. M. parodė, kad R. N. nužudytojo nemušė, buvo priėjęs patikrinti, ar jis gyvas. Teisme J. M. nurodė, kad sėdėjo kambaryje, kur vyko muštynės, kai R. M. buvo pargriautas ant žemės, jo galva buvo šalia jo kojų iš kairės pusės (J. M. sėdėjo ant sofos), todėl galėjo matyti, kas vyko. Pasak gynėjos, epizodas, kad R. N. prie nužudytojo buvo priėjęs tik patikrinti, ar pastarasis yra gyvas, yra visiškai sutampantis su paties R. N. parodymais. Taip pat pabrėžia, jog R. N. ir J. M. po įvykio nebuvo susitikę, negalėjo niekaip suderinti tokios pozicijos ir sugalvoti analogiškos veiksmų sekos.

2.5. Dėl A. M. parodymų pažymi, kad jis yra nuteistojo R. M. tėvas, todėl jo parodymai negali būti laikomi patikimais, nes jis turi sąmoningą ar nesąmoningą siekį padėti savo sūnui. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad A. M. parodymai skiriasi, pradžioje jis teigė nieko nematęs, miegojęs, vėliau jau – viską matęs, kad smurtavo tiek R. M., tiek R. N.. A. M. ilgalaikės draugystės ryšiais susijęs su J. M., su kuriuo kartu ir gyvena. Svarbia aplinkybe gynėja įvardina tai, kad R. M. pradėjo konfliktą su nužudytuoju, nes norėjo apginti tėvą. Be to, gynėjos vertinimu, A. M. galimai išsidavė, jog savo parodymais bando apsaugoti sūnų, kai 2022 m. liepos 19 d. posėdžio metu parodė „Juozas užrėkė ant mano sūnaus – ką padarei“. Jei būtų smurtavę abu nuteistieji, logiška, kad būtų šaukta ant abiejų. Be kita ko, A. M. teisingai paliudijo, kad kambarys, kuriame vyko grumtynės, buvo mažas ir kai R. M. gulėjo ant žemės nebuvo pakankamai vietos stovėti trečiam asmeniui, t. y. R. N. net fiziškai nebūtų galėjęs įsiterpti į erdvę tarp spintos, gulinčio R. M. ir jį spardančio R. M..

2.6. Dėl kito nuteistojo R. M. parodymų apeliaciniame skunde gynėja pažymi, kad pastarasis dažnai keitė parodymus. Iš jo parodymų R. N. veiksmai svyravo nuo visiško neprisidėjimo iki visiško bendrininkavimo. R. M. pripažįsta, jog pirmas pradėjo muštynes su nužudytuoju, jį kelis kartus papurtė elektra, daužė kumščiais ir spardė kojomis. 2022 m. rugsėjo 9 d. teisme atsakydamas į klausimus, R. M. nurodė, kad be jo daugiau niekas nebuvo priėjęs prie nužudytojo, R. N. sėdėjo kampe, taigi R. M. paliudijo, kad R. N. jokių smurtinių veiksmų nužudytojo atžvilgiu neatliko. Taip pat R. M., klausiamas, ką rodė parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodė, jog neatsimena, kad būtų buvę taip, kaip jis rodo nuotraukose (2021 m. gruodžio 12 d. R. M. parodymų patikrinimo vietoje fotolentelė, nuotraukos Nr. 9 ir Nr. 10). Galiausiai jis nurodė tik vieną R. N. smūgį „atbula koja“, nurodė, kad tai nebuvo stiprus smūgis. Taigi, nuteistasis R. M., kuris prisipažino dėl savo veiksmų, teigė, kad R. N. galimai atliko tik vieną nestiprų smūgį į R. M. klubą. Jokių kitų R. N. veiksmų R. M. nenurodė. Teismo posėdžio metu, aiškinantis dėl prieštaringų parodymų, keletą kartų R. M. apie R. N. veiksmus atsakė, kad dabar atsimena geriau, matė vieną smūgį.

2.7. Gynėja nurodo, kad R. N. davė nuoseklius parodymus viso tyrimo metu. Jis visų apklausų metu neigė, kad spardė ar mušė rankomis R. M.; nurodė, kad neturėjo jokių konfliktų su nukentėjusiuoju, patvirtino, kad įvykio dieną vartojo alkoholį bei matė, kaip R. M. mušė rankomis ir kojomis R. M.. Papildomai nurodė, jog kitas nuteistasis R. M. galėjo jį apkalbėti dėl to, kad per praeityje buvusį jų konfliktą R. M. prasiskėlė antakį ir apie tai R. N. kelis kartus priminė.

2.8. Tokiu būdu, nuteistojo gynėja tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas minėtų liudytojų parodymais, kad R. N. smūgiavo rankomis bei spyrė koja, tačiau remtasi atskirais, kaltinimui naudingais, o ne patikslintais liudytojų parodymais (pvz. J. M. nurodžius, kad parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją teisingi, R. M., kad matė tik vieną R. N. smūgį, niekas nepatvirtino, kad būtų buvę smūgiai rankomis). Be to, parodymai nesutampa, yra prieštaringi, prieštaravimai teisiamojo posėdžio metu nepašalinti, todėl kylančios abejonės turi būti vertinamos R. N. naudai. Todėl byloje negali būti daroma neabejotina išvada, jog R. N. atliko daugiau nei vieną smūgį kojomis, o apie smūgius rankomis iš viso nėra jokių įrodymų.

2.9. Specialistas S. Laima teisiamajame posėdyje nurodė, kad pagrindine mirties priežastimi tapęs blužnies trūkimas galėjo būti padarytas bent dviem smūgiais. R. N. smūgis koja galimai buvo suduotas į klubo sritį, t. y. ne į pilvo, ne į blužnies sritį. Jo smūgiai rankomis buvo ne smurtiniai, o skirti patikrinti, ar asmuo gyvas. Todėl byloje nenustatyta jokių R. N. veiksmų, tiek nužudant, tiek bendrininkaujant nužudyme.

2.10. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja nesutinka su rašytinių įrodymų byloje vertinimu, kaip netinkamu, kritikuoja teismo argumentus dėl specialisto išvadose aptartų nuteistųjų rūbų, apavo, sužalojimų. Pasak gynėjos, R. N. nekaltumą rodo tai, kad:

2.10.1. Ant R. N. rūbų, rankų nerasta nužudytojo kraujo. Kraujo dėmelė rasta tik ant jo bato pado kulno išorinės dalies, kai tuo tarpu kraujo buvo rasta ant kito nuteistojo R. M. bliuzono, kelnių, bato. Jeigu abu asmenys būtų smurtavę, nužudytojo kraujo būti rasta ant abiejų rūbų. Šie požymiai atitinka R. N. parodymus, kad jis buvo priėjęs prie nukentėjusiojo tik patikrinti, ar jis gyvas. Natūralu, kad, prisilietus prie kruvino kūno, ant bato kulno galėjo atsirasti kraujo dėmelė. Pasisakydama dėl galimai suduoto smūgio stiprumo, nuteistojo gynėja atkreipia dėmesį ir į tai, kad įvykio metu R. N. avėjo sportinius batelius, o R. M. – batus su sustiprintu priekiu, t. y. ilgaaulius batus „kerzus“.

2.10.2. Ant R. N. kūno jokie sužalojimai nebuvo nustatyti, o, remiantis specialisto išvada, kitam nuteistajam R. M. buvo nustatyti odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje, kairiame žaste, dešiniame kelyje.

2.11. Apeliaciniame skunde gynėja taip pat ginčija teismo išvadą dėl nuteistųjų bendrininkavimo, nurodo, jog teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis smurtinius veiksmus pradėjo ir nužudymą įvykdė R. M.. Nei iš faktinių aplinkybių, nei iš duotų parodymų negalima nustatyti susitarimo fakto. Šioje byloje nenustatyta jokių duomenų apie susitarimą veikti kartu ar prisidėti, papildyti vykdytojo R. M. veiksmus. Vienintelis R. M. vartojo smurtą, turėdamas tyčią nužudyti (panaudojo elektros srovę, kumščius, spardė kojomis ir trankė nužudytąjį kumščiais). Kai R. N. veiksmai – vienkartinis stuktelėjimas rankomis, norint patikrinti, ar asmuo dar gyvas, taip pat galimas užkliuvimas, perlipant kūną, nėra smurtiniai veiksmai. Kitokie smurtiniai veiksmai, kuriuos būtų atlikęs R. N., nebuvo nustatyti. R. N. neturėjo motyvo, tyčios sukelti bet kokį skausmą, sužaloti ar sukelti R. M. mirtį. Jis taip pat nebuvo kito nuteistojo R. M. draugas, todėl neturėjo paskatų jam padėti žaloti ar kitaip pakenkti nužudytajam. Skundžiamame nuosprendyje teismas nenustatė konkrečių R. N. veiksmų, jo motyvų ir tikslų.

2.12. Anot apeliantės, teismas neatskleidė valinio bendrininkavimo tyčios turinio. Nenurodyta, iš kokių požymių seka, kad abu nuteistieji veikė bendrai, suvokė, kad veikia bendrai ir norėjo taip veikti. Vien tik buvimas vienoje vietoje ir atskirų veiksmų atlikimas neleidžia spręsti, kad jie veikė kaip bendrininkai. Nesant R. N. susitarimo daryti nusikaltimą, požymių, jog jis būtų supratęs, kad kartu su R. M. bendrai daro nusikaltimą (nužudymą), to norėjęs, jo veiksmuose nėra bendrininkavimo požymių. Taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp R. N. veiksmų ir kilusių padarinių. Todėl teismo išvada dėl R. M. kaltės padaryta, pilnai neišnagrinėjus visų faktinių aplinkybių, nesutampančių įrodymų, nenustačius bendrininkavimo prielaidų ir netinkamai įvertinus paties R. N. veiksmus.

2.13. Apeliaciniame skunde gynėja nurodo ir tai, kad R. N. vaidmuo buvo antraeilis ir vienkartinis, nesant susitarimo dėl nužudymo ir neprisidėjus prie nužudymo smurtiniais veiksmais. Nors apeliantas savo veiksmais neprisidėjo prie nužudymo, tačiau net ir vertinant visus liudytojų parodymų neatitikimus R. N. nenaudai – vis tiek jo vaidmuo galimai tik antraeilis. R. N. nesuvokė, kad R. M. nori nužudyti R. M.. Iš byloje nustatytų smurtinių veiksmų R. N. galima priskirti tik vieną. Daugybinius smūgius atliko R. M., ką parodė ir byloje apklausti liudytojai. R. N. nebuvo nužudymo bendrininkas, pastarojo nužudymą inicijavo ir savo veiksmais įvykdė R. M., kuris su R. N. dėl to nesitaręs. Byloje galima nustatyti daugiausiai vieną R. N. atliktą trauminį poveikį į nužudytojo klubą, o ne pilvą. Tarp šio R. N. veiksmo ir R. M. mirties priežastinis ryšys nenustatytas.

2.14. Nenustačius, kokie R. N. veiksmai buvo padaryti ir kiek jų buvo, negalima išvada, kad R. N. veiksmai lėmė R. M. mirtį.

2.15. Apeliaciniame skunde pasisakydama dėl R. N. paskirtos bausmės, gynėja nurodo, kad pastarajam buvo skirta tokios pat trukmės laisvės atėmimo bausmė, kaip ir R. M., t. y. kaip ir nužudymo vykdytojui. Ši bausmė neteisinga, įvertinus tai, kad R. N. nebuvo nusikaltimo bendrininkas, jo smurtinis veiksmas neįtakojo R. M. mirties, jis visą laiką sakė tiesą ir nekeitė parodymų.

2.16. Gynėja nesutinka ir su priteistu civiliniu ieškiniu, nurodo, kad šioje byloje nesurinkta įrodymų pripažinti, kad būtent R. N. yra kaltas dėl R. M. mirties, todėl jis neturi prievolės atlyginti žalos. Atsižvelgiant į tai, kad R. N. turi būti išteisintas pagal jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ar bent jau jo veiksmai pripažinti mažareikšmiais, civilinis ieškinys nuteistojo atžvilgiu turi būti atmestas arba proporcingai sumažintas.

2.17. Apibendrinus nurodytą, apeliaciniame skunde gynėja pažymi, kad byloje R. N. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis – nei objektyvieji, nei subjektyvieji jos požymiai. Apkaltinamasis nuosprendis R. N. priimtas remiantis prielaidomis ir spėjimais, vertinti nepatikimi liudytojų parodymai, kaltinimui nenaudingi liudytojų parodymai atmesti. Išskirti kaip patikimi tik tie parodymai, kurie galimai patvirtina nusikaltimą. Neargumentuota, kodėl nevertintos specialisto išvados, kuriomis nustatyti skirtinga abiejų nuteistųjų išvaizda po nusikalstamos veikos padarymo (R. M. padaryti odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje, kairiame žaste, dešiniame kelyje, R. N. jokie sužalojimai nenustatyti). Nebuvo pašalintos abejonės dėl R. N., o jam paskirta bausmė yra netinkamo dydžio, neįvertinus konkretaus R. N. prisidėjimo prie nužudymo bendrininkaujant laipsnio, tyčios, motyvo, tikslo.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė gynėjos apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Lauros Martinaitytės apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo, R. N. veiksmus kvalifikuojant pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. N. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas kartu su R. M., nužudė kitą žmogų. Nuteistojo R. N. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad R. N. jokio nusikaltimo prieš mirusįjį nepadarė, savo veiksmais negalėjo sukelti sunkių pasekmių, todėl turi būti išteisintas. Gynėja tvirtina, kad teismo išvados dėl R. N. kaltės padarytos, netinkamai įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, vertinant tik kaltinimui naudingus duomenis, netiriant kitų versijų, nenurodant įrodymų tarpusavio ryšio, visas abejones aiškinant R. N. nenaudai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo byloje ištirtų įrodymų vertinimo.

5. Baudžiamojoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji R. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai nuteistojo veiksmuose nustatyti tinkamai, todėl naikinti teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos išvados dėl nuteistojo R. N. padarytos nusikalstamos veikos, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistojo poziciją. Teismas detaliai išanalizavo nuteistojo akcentuojamas aplinkybes, kurios minimos ir apeliaciniame skunde, įvertinęs jų reikšmingumą, sprendžiant R. N. kaltės klausimą. Įvertinus teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visus baudžiamosios bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisingą procesinį sprendimą. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės, nustatant atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taikymui R. N. svarbias faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. N. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, jų teisinio vertinimo yra pagrįstos bylos duomenimis ir nuosprendyje aiškiai motyvuotos. Nustatytas nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, yra deklaratyvūs ir nepatvirtina padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei pageidauja apeliantai, savaime nereiškia, kad įrodymai įvertinti, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes 2021 m. gruodžio 12 d. apie 01.00 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje buvo rastas R. M. lavonas. Atlikus lavono tyrimą, be specialisto išvada Nr. M 1564/2021(01) konstatuotų kitų sužalojimų nustatyta, kad asmens mirtis įvyko nuo pilvo sumušimo, dėl kurio plyšo blužnis ir įvyko vidinis nukraujavimas. Sužalojimai, kurie turėjo įtakos atsiradusioms pasekmėms, t. y. R. M. mirčiai, padaryti keliasdešimt minučių – kelių valandų laikotarpiu iki mirties (t. 1, b. l. 72–78). Nuosprendyje padaryta išvada, kad veiksmus, kurių pasekmė – nukentėjusiojo mirtis, nustatytomis aplinkybėmis (kilus konfliktui, esant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veiksmams) ir būdu (trenkiant kumščiu į veido sritį, po ko, suduodant ne mažiau dvidešimt keturis smūgius rankomis bei kojomis į įvairiais kūno vietas: iš kurių ne mažiau 2 smūgiai į pilvo sritį, taip pat iš kurių ne mažiau 2 smūgiai į krūtinę, ne mažiau 10 smūgių į galvą, ne mažiau 10 smūgių į galūnes, žibintuvėliu, kuriame įmontuotas elektros impulsinis prietaisais nukrečiant elektros srove), veikdamas kartu su R. M. padarė ir R. N.. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl nuteistojo R. N. kaltės, padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimą, pagrįsta kito nuteistojo R. M., liudytojų G. K., A. M., J. M. parodymais, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, daiktų apžiūros protokoluose užfiksuotų duomenų turiniu, specialisto išvadomis, teisme duotu specialisto Sigito Laimos paaiškinimu bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais.

7. Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. N. kaltės įrodytumo. Motyvuoja, kad jos paremtos neteisingai įvertintais bylos duomenimis. Pats R. N. neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, tvirtino neturėjęs tyčios smurtauti, pastarojo nemušęs, nežalojęs ir nesukėlęs jam jokio skausmo. Teisiamajame posėdyje nuteistasis R. N. apie savo paties veiksmus, jų pobūdį prieš R. M. parodė, kad smurtavo R. M., nukentėjusiajam suduodamas rankomis, kojomis į įvairias kūno vietas (galvą, krūtinę, pilvą), o jis sėdėjęs prie A. M. ir J. M.; prie nukentėjusiojo buvo priėjęs tik vieną kartą, norėdamas patikrinti, ar jis dar gyvas, ranka pajudino per krūtinę; jokių smūgių nesudavė, tik du kartus delnais pabeldė per krūtinę. Jis nurodė, pykčio nukentėjusiajam nejautęs, priežasties smurtauti neturėjęs; R. M. smurtinių veiksmų nestabdė, nes nenorėjo, kad prieš jį patį būtų smurtauta (t. 3, b. l. 173–175).

8. Analizuojant ir vertinant tokią nuteistojo gynybinę poziciją, atsižvelgta į jo parodymų turinį viso bylos proceso metu. Iš karto po nagrinėjamo įvykio 2021 m. gruodžio 12 d. R. N., apklausiamas įtariamuoju, nurodė, kad kaltę pripažįsta iš dalies, duoti parodymus atsisakė (t. 2, b. l. 152). Papildomai apklaustas 2021 m. gruodžio 20 d. kaltės nepripažino; parodė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo R. M., suduodamas daugybinius smūgius rankomis ir kojomis, taip pat panaudodamas elektros impulsinį įtaisą; teigė pats nei vieno smūgio ranka ir koja pastarajam nesudavęs; po to, kai J. M., priėjęs prie nukentėjusiojo ir patikrinęs neužčiuopė pulso, jis, R. N., priėjo prie R. M., jam ranka patapšnojo per krūtinę, pakišo ranką po galva, o jai nusvirus suprato, kad pastarasis yra miręs. Nukentėjusiajam pliaukštelėjo, nes norėjo įsitikinti, ar gyvas (t. 2, 154–156). Apklaustas 2022 m. gegužės 19 d. patvirtino savo parodymus, duotus ankstesnės apklausos metu, kaltės nepripažino (t. 2, b. l. 160). Taigi, iš išdėstyto matyti, kad skirtingų apklausų metu R. N. pozicija dėl kaltės nebuvo nuosekli. Nuteistasis, ikiteisminio tyrimo pradžioje kaltę pripažinęs iš dalies, tačiau atsisakęs duoti detalesnius parodymus, vėliau neigė smurtavęs, ir tvirtino, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo R. M. bei nurodė pastarojo smurtinių veiksmų pobūdį ir apimtį. Teisėjų kolegija nekvestionuoja nuteistojo teisės laisvai rinktis gynybos taktiką, tačiau tokia nuteistojo pozicijos kaita nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą jo parodymais remtis tik tiek, kiek jie sutampa su kitais įrodymais, kurių patikimumas ir įrodomoji vertė nekelia abejonių. Nagrinėjamu atveju išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad, nors nuteistasis apklausų ikiteisminio tyrimo metu stadijoje metu pakeitė savo poziciją, neigė savo veiksmais prisidėjęs prie jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir šios pozicijos laikėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad R. N. veikė kartu su R. M., naudojant prieš nukentėjusįjį R. M. fizinį smurtą, dėl kurio po sunkios pilvo traumos – blužnies plyšimo, sukėlusio vidinį nukraujavimą, pastarasis mirė. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika, jo veikimas kartu su kitu šioje byloje nuteistu asmeniu, įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, t. y. liudytojų, kito nuteistojo parodymų ir juos patvirtinančių kitų, taip pat ir netiesioginių įrodymų visuma, įvertinta pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

9. Baudžiamosios bylos duomenimis, po nagrinėjamo įvykio apklausų metu įvykio vietoje buvę asmenys – nuteistasis R. M., liudytojais apklausti A. M., J. M. nurodė nuteistojo R. N. dalyvavimo smurtaujant prieš nukentėjusįjį aplinkybes, t. y. kad R. N. prisijungė prie smurtaujančio R. M., sudavė smūgius, taip pat ir koja nukentėjusiajam į pilvo sritį. Iš to seka, kad R. N., būdamas įvykio vietoje, stebėdamas R. M. veiksmus, ne tik jų nenutraukė, tuo jiems pritardamas, tačiau ir ėmė smurtauti pats, taip konkliudentiniais veiksmais prisidėdamas prie bendrininko R. M. pradėtos nusikalstamos veikos. Atliktų veiksmų pobūdis, įvertinus byloje esančią specialisto išvadą, remiantis kuria mirtis įvyko dėl sunkios pilvo traumos, teisminio proceso metu duotus specialisto paaiškinimus, rodo tai, kad ir pastarojo atlikti veiksmai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo mirties priežastimi.

10. Kaip minėta, baudžiamojoje byloje teismas vadovavosi įvykio liudininkų A. M. ir J. M., taip pat nuteistojo R. M. parodymais apie R. N. prieš R. M. atliktus smurtinius veiksmus. Priešingai nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentams, tiek liudytojų, tiek kito nuteistojo parodymai, duoti viso bylos proceso metu, buvo tinkamai ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu ir jais remtasi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, kurių visuma yra pakankamas pagrindas asmens kaltei pagrįsti.

11. Nustatyta, kad tiek A. M., tiek J. M. patvirtino, jog prieš nukentėjusįjį be R. M., smurtavo ir R. N.. Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas A. M. parodė, kad matė, kaip R. M. ir R. N. nukentėjusįjį spardė kojomis; jis su J. M. sėdėjo, o jo sūnus (R. M.) ir jo draugas (R. N.) spardė gulinti R. M.; matė, kaip lakstė kojos muštynių metu, spardė du žmonės (t. 3, b. l. 146–147). Teisiamajame posėdyje liudytojas patvirtino ir savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad jo sūnui R. M. besigalynėjant su nukentėjusiuoju, prie jų pribėgo R. N. ir taip pat pradėjo mušti rankomis nukentėjusįjį; R. N. nuėjo ne skirti juos, o padėjo R. M. mušti nukentėjusįjį; matė tiek vieno, tiek kito kojas spardant, gulintį nukentėjusįjį spardė abu; spardyti nustojo tik tada, kai jis, A. M. sušuko baigti mušti (t. 1, b. l. 137–139). Apklaustas teisiamajame posėdyje, J. M. parodė, kad R. M. sukonfliktavus su nukentėjusiuoju R. M., jie susimušė; po to prie nukentėjusiojo taip pat priėjo R. N., o nukentėjusiajam pradėjus negražiai kalbėti (įžeidinėti), užpyko ir, nukentėjusiajam keliantis nuo žemės, už tokius žodžius gal 5-6 kartus trenkė rankomis ir kelis kartus spyrė koja. Smūgius girdėjo, pataikė kažkur į šonus. Policijai jis papasakojo viską kaip buvo. R. N. sudavė nukentėjusiajam į krūtinę rankomis, trenkė gal tam, kad pastarasis nusiramintų. Jis tik paskui pastebėjo, kad nukentėjusysis nejuda. Pradžioje R. M. sukonfliktavo su nukentėjusiuoju, jie susimušė, po to R. N. atsikėlė ir nukentėjusiajam negražiai pasakius, tuomet nukentėjusįjį mušė ir pastarasis. R. N. nukentėjusiajam trenkė rankomis, paskui po kiek laiko – kojomis, tikrino, ar gyvas. Kiek kartų R. N. sudavė nukentėjusiajam – tiksliai nežino, smūgių neskaičiavo (t. 3, b. l. 147–149). Teisme paskelbus liudytojo J. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b. l. 109–110, 116–119), liudytojas patvirtino, kad jie yra teisingi.

12. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėja kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą remtis šiais liudytojų A. M. ir J. M. parodymais, nurodydama, kad parodymų dėl R. N. nusikalstamų veiksmų dalis viso proceso metu nebuvo nuosekli, A. M. galėjo turėti siekį padėti savo sūnui R. M., A. M. yra ilgametis J. M. draugas, jie kartu gyvena, o teisiamajame posėdyje J. M. patvirtino ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, atitinkančius R. N. poziciją, jog šis tik buvo priėjęs patikrinti, ar nukentėjusysis yra gyvas. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo. Byloje esančių duomenų vertinimas yra išimtinė teismo teisė. Išvadą dėl asmenų parodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės teismas daro, įvertinęs jų gavimo šaltinį, gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinių įtakos, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), nuoseklumą, logiškumą ir t. t., taip pat sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių. Vertinamos ne atskiros apklausų metu nurodytos aplinkybės (kaip akcentuojama apeliaciniame skunde atveju), o jų visuma.

13. Sutiktina su tuo, kad byloje apklaustų liudytojų parodymai dėl R. N. vaidmens, naudoto smurto prieš nukentėjusįjį nebuvo nuoseklūs. A. M. ikiteisminio tyrimo pradžioje, netrukus po įvykio apklaustas pirmą kartą, parodė nieko nematęs, išskyrus R. M. suduotus du smūgius nukentėjusiajam į veidą (t. 1, b. l. 135–136), vėlesnės apklausos metu savo parodymus patikslino, be kitų aplinkybių nurodydamas ir tai, kad jo sūnui R. M. besigalynėjant su nukentėjusiuoju, prie jų pribėgo R. N. ir taip pat pradėjo rankomis mušti nukentėjusįjį. Nukentėjusiajam nukritus, jį gulintį spardė abu, matė tiek R. M., tiek R. N. kojas spardant, sakytų, jog sudavė net panašų skaičių smūgių; nustojo tik tada, kai jis pradėjo šaukti, kad nustotų (t. 1, b. l. 137–139). J. M. ikiteisminio tyrimo metu, netrukus po įvykio, apklausiamas pirmą kartą, parodė, kad po to, kai tarpusavyje sukonfliktavo ir susimušė R. M. su nukentėjusiuoju R. M., prie jų pribėgo R. N. ir taip pat pradėjo mušti nukentėjusįjį kumščiais per veidą. Nukentėjusiajam nugriuvus ir gulint, tiek R. M., tiek R. N. spardė jį kojomis į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą. Su A. M. bandė juos raminti, tačiau pastarieji jų neklausė. Pamatęs, kad nukentėjusysis nebereaguoja, sušuko, po ko R. M. nustojo spardyti, o R. N. sudavė dar kelis smūgius. Atvykus policijos pareigūnams, jiems papasakojo visą tiesą, nurodė įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 109–110). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas J. M. patvirtino, kad jo duoti pirminiai parodymai yra teisingi ir parodė, jog tarpusavyje aiškindamiesi susikabino R. M. su nukentėjusiuoju, R. M. mušė pastarąjį rankomis, spardė kojomis, tai darė vienas; po to prie nukentėjusiojo priėjo R. N.; ko jis iš pastarojo norėjo – nežino, ar apkloti, ar pakelti, ar trenkti. R. N. panaudojo du smūgius į krūtinę rankomis, girdėjo du smūgius. Kai sudavė, jie dar gėrė. Priėjęs paklausė, ką R. N. daro, ir, patikrinęs nukentėjusįjį, pastebėjo, kad šis negyvas; policijos pareigūnams pasakė, kas nukentėjusįjį mušė. Parodymų patikrinimo vietoje metu jis davė teisingus parodymus. R. N. sudavė du smūgius juokais, patikrinti, ar nukentėjusysis gyvas (t. 1 b. l. 116–120). Teismas, vertindamas baudžiamojo proceso metu duodamus nevisiškai vienodus parodymus apie tas pačias bylos aplinkybes, turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismas daro, analizuodamas tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Joks esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas, nors gynybai ir nepalankias išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių. Todėl to paties asmens skirtingu metu duoti skirtingi parodymai savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisinga ir, kad byloje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

14. Apeliacinio skundo ribose tikrinant argumentus dėl netinkamos liudytojų parodymų analizės, pažymėtina, kad, nors ikiteisminio tyrimo stadijoje bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu duoti liudytojų parodymai apie R. N. veiksmų pobūdį iš dalies keitėsi, tačiau jie be kita ko patvirtino aplinkybę, kad kartu su kitu nuteistuoju prieš nukentėjusįjį smurtavo ir R. N.. Be to, aiškinantis liudytojų parodymų kaitą įvairiose proceso stadijose, byloje buvo įvertintos ne tik aplinkybės, lėmusios tokių parodymų davimą, tačiau ir šių parodymų turinys kitų ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, kontekste.

15. Kaip matyti, liudytojas A. M. savo pirminius parodymus paaiškino bloga savijauta po daugiadienių išgertuvių, išgyvenimais dėl sūnaus likimo ir dėl to nežinojimu, ką sakyti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti tokiu A. M. paaiškinimu, o taip pat motyvo jam apkalbėti R. N., Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojo teiginiais. Iš bylos duomenų matyti, kad pirma liudytojo apklausa įvyko 2021 m. gruodžio 12 d. 10.30 val., praėjus tik kelioms valandoms po 2021 m. gruodžio 12 d. 01.00 val. užfiksuoto įvykio, nustatytas ir alkoholio vartojimo faktas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės galėjo įtakoti jo pirminių parodymų turinį. Liudytojas neigė, jog būtų taręsis su sūnumi ar su J. M. kokius parodymus duoti, ar kad šie būtų prašę ką nors sakyti policijos pareigūnams. Šiuos teiginius paneigiančių objektyvių duomenų byloje ir nėra. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kodėl liudytojas turėtų apkalbėti R. N., nurodydamas apie jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį. Nuteistojo gynėjos skunde dėstomi teiginiai dėl aplinkybių, menkinančių šio liudytojo parodymus, yra deklaratyvūs, todėl atmestini. Nors A. M. yra R. M. (asmens, taip pat smurtavusio prieš nukentėjusįjį) tėvas, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jis ne tik neatsisakė duoti parodymų prieš savo sūnų (be pirminių parodymų visų apklausų metu, pradedant nuo pat pirmosios, nurodė sūnaus smurtinius veiksmus), bet ir parodymais apie R. N. veiksmus niekaip savo sūnaus teisinės padėties nepalengvino. Vien aplinkybės, kad liudytojas A. M. gyveno J. M. namuose, buvo su pastaruoju susijęs ilgalaike draugyste, vartodavo alkoholį, tai įvertinus visų šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, taip pat nesuteikia pagrindo išvadai, kad jos įtakojo liudytojo parodymų apie R. N. turinį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. M. būtų turėjęs kokį nors motyvą nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį ar būtų kitų asmenų įtakotas tai daryti. Pažymėtina ir tai, kad visi įvykio metu buvę asmenys buvo pažįstami, vienaip ar kitaip susiję tarpusavyje. Todėl šios gynybos akcentuojamos aplinkybės nelaikytinos nuteistojo R. N. gynybos poziciją patvirtinančiais ir jo kaltę paneigiančiais įrodymais, juo labiau, kad liudytojo A. M. parodymai buvo įvertinti kartu su kitais įrodymais ir patvirtinti kitais bylos duomenimis.

16. Nėra pagrindo sutikti su gynybos argumentais dėl pirmosios instancijos teismo atlikto liudytojo J. M. parodymų vertinimo ir padarytų išvadų. Skundžiamame nuosprendyje teismas motyvuotai pagrindė, kuria liudytojo parodymų dalimi remiasi nustatant bylai reikšmingas aplinkybes ir kodėl tai daroma. Nekyla abejonių, kad liudytojo J. M. parodymai, kuriais vadovavosi teismas, yra patikimi ir nustatinėdamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas pagrįstai jais rėmėsi. Svarbu ir tai, kad tokie liudytojo parodymai įrodymu, kuris yra pirminis ir tiesioginis įrodymų šaltinis – jis, būdamas nusikaltimo vietoje, betarpiškai matė, kas ir kaip smurtavo prieš nukentėjusįjį – pripažinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų. Kaip minėta, visi įvykio vietoje jo metu buvę asmenys (tiek liudytojai, tiek nuteistieji) vienaip ar kitaip buvo susiję tarpusavyje, tačiau tai nesudaro pagrindo nesiremti jų duotais parodymais ar jų dalimi, kuri buvo patvirtinta kitais bylos duomenimis. Nėra pagrindo sutikti ir su tuo, kad liudytojo J. M. parodymų apie R. N. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu patikimumas dėl jų nenuoseklumo bylos proceso metu yra abejotinas. Nors, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. M. buvo parodęs aplinkybes, sutampančias su nuteistojo R. N. gynybos pozicija, t. y. kad R. N. sudavė rankomis nukentėjusiajam į krūtinę, norėdamas patikrinti, ar šis gyvas, tačiau tuo pačiu sąmoningai nutylima, kad pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas be kita ko patvirtino, kad jo duoti pirminiai parodymai yra teisingi. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą (2012 m. gruodžio 12 d.), liudytojas J. M. parodė, kad prieš nukentėjusįjį be R. M. smurtavo ir R. N. (t. 1, b. l. 109–110). Vėliau (2021 m. gruodžio 16 d.), apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, duodamas parodymus, patvirtino, kad jo duoti pirminiai parodymai yra teisingi. Ir nors šios apklausos metu liudytojas nurodė kiek kitokias aplinkybes dėl R. N. veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, vis dėlto taip pat patvirtino, kad atliekant parodymų patikrino vietoje veiksmus jo nurodytos aplinkybės buvo teisingos (t. 1, b. l. 117, 118). Kaip matyti, be kitų parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotų aplinkybių, užfiksuota, jog liudytojas J. M. parodė, kad prie ant žemės gulinčio nukentėjusiojo prišokęs R. N., spyrė jam į krūtinę, šoną, smogė kumščiu į krūtinės sritį ir veidą. Parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede, fotolentelėje Nr. 1, nuotraukose Nr. 7, 8, 9 ir 10, liudytojas užfiksuotas rodantis, kaip ir kokius smurtinius veiksmus R. N. atliko atitinkamai koja, ranka (t. 1, b. l. 124–129). Apklaustas pirmosios instancijos teisme, liudytojas taip pat patvirtino savo parodymus apie nagrinėjamo įvykio metu jo matytą R. N. smurtą prieš nukentėjusįjį. J. M. dar kartą parodė, kokiomis aplinkybėmis ir būdu pasireiškė R. N. veiksmai, be kita ko, patvirtino parodymus davęs niekieno neįtakotas. Taigi, esmines su nusikalstama veika susijusias aplinkybes, tuo pačiu ir dėl R. N. veiksmų, liudytojas nurodė tiek visų su juo atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Konkrečių aplinkybių, dėl kurių liudytojas būtų suinteresuotas duoti klaidinančius parodymus, apeliantai nenurodė, tokių duomenų byloje ir nėra. Be to, ir pats nuteistasis R. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad J. M. priežasčių apkalbėti, jam kerštauti neturėjo.

17. Baudžiamojoje byloje svarų teismo vidinį įsitikinimą formuojantį veiksnį dėl liudytojo J. M. parodymų vertinimo sudaro ir policijos pareigūno G. K. parodymuose užfiksuotos aplinkybės. Apklaustas liudytoju G. K. parodė, kad pagal iškvietimą nuvyko į J. M. namus. J. M. pasivedus į šoną, jis papasakojo, kad konflikto metu svečiai mirtinai sumušė nukentėjusįjį, kad nukentėjusysis buvo mušamas, kratomas elektrošoku, jog pastarąjį mušė R. M. ir R. N., kad vienas jų mušė labiau (t. 1, b. l. 142–144; t. 3 b. l. 145–146). Tai, kad prieš nukentėjusįjį smurtą naudojo ir R. N., buvo fiksuota policijos pareigūno R. I. 2021 m. gruodžio 12 d. tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 33), o aplinkybės, susijusios tiek su atvykusiems pareigūnams J. M. duotais parodymais apie smurtavusių asmenų veiksmus, tiek tų asmenų nustatymu ir sulaikymu, užfiksuotos pareigūnų naudotų „body“ kamerų filmuotos medžiagos turiniu (t. 1, b. l. 13–18, 21–23). Gynybos argumentai, kuriais siekiama iš esmės tik nuteistajam palankia linkme interpretuoti buvusią situaciją (atvykus policijos pareigūnams, visi asmenys davė skirtingus parodymus, buvo apsvaigę nuo alkoholio, galimai sukrėsti įvykio ir pan.) ir menkinti įvykio metu pareigūnų fiksuotus duomenis, nesudaro pagrindo abejoti tokių duomenų patikimumu. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į nukentėjusiosios V. M. parodymus, kad po įvykio J. M. jai buvo pasakęs, kad prieš jos sūnų smurtavo R. M. su R. N. (t. 3, b. l. 133–134). Pažymėtina, jog visi šie duomenys, įvertinti bylos įrodymų visumos grandinėje, laikantis BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių. Tai yra dalis įrodymų, kuriais užfiksuotos aplinkybės, jas analizuojant kartu su kitais teismo ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis, tiriamos veikos procese buvo reikšmingos R. N. nusikalstamų veiksmų nustatymui.

18. Taigi visi šie aukščiau aptarti duomenys yra reikšmingi baudžiamojoje byloje įrodinėtinų aplinkybių kontekste. Jie leido teismui padaryti pagrįstas išvadas dėl liudytojo J. M. parodymų apie R. N. veiksmus prieš nukentėjusįjį objektyvumo, spręsti, jog nėra jokio pagrindo išimtinai vadovautis vien tik gynybos nurodyta liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalimi, nurodytų aplinkybių nesiejant su kitais bylos duomenimis, juo labiau, kad ir šie J. M. parodymai vienareikšmiškai nuteistojo R. N. gynybos versijos nepatvirtina. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atlikus liudytojų A. M. ir J. M. viso bylos proceso metu duotų parodymų analizę kitų ištirtų duomenų, pripažintų įrodymais, kontekste, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų parodymai apie R. N. smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį yra tinkami įrodymų šaltiniai; neesminiai nenuoseklumai jų parodymuose nesudaro pagrindo parodymus vertinti, kaip nepatikimus, juo labiau sutikti, kad jų parodymų turiniui įtaką darė nuteistojo R. N. gynėjos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės; pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, šių liudytojų parodymais teismas rėmėsi tik ta apimtimi, kiek jie atitiko kitus byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde akcentuojami šių liudytojų tarpusavio ryšiai taip pat nepagrindžia išvados, kad dėl tos priežasties liudytojai siekė melagingai apkaltinti nuteistąjį ir dėl to jų parodymais teismas negalėjo remtis. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad apeliantai, reikšdami kritiką atliktam liudytojų parodymų vertinimui, tuo pačiu dalį jų nurodant, kaip nuteistąjį R. N. teisinančius, selektyviai išrenka teiginius, kuriuos traktuoja sau palankia linkme. Spręstina, kad toks vertinimas nėra teisingas ir objektyvus, juo labiau nekeičia teismo atlikto faktinių aplinkybių vertinimo ir nesudaro pagrindo paneigti tinkamais bei pakankamais įrodymais byloje nustatyto R. N. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos fakto. Minėta, jog nustatant faktines aplinkybes, yra svarbu vertinti surinktais ir patikimais įrodymais nustatytus duomenis. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė.

19. Nuteistojo R. M. viso bylos proceso metu duotų parodymų kaita taip pat neduoda pagrindo kitokiai išvadai dėl R. N. kaltės, įvykdžius nusikalstamą veiką, įrodymų pakankamumo. Iš tiesų, nuteistojo R. M. parodymai apie R. N., jo atliktų veiksmų pobūdį ir apimtį prieš nukentėjusįjį, skirtingų apklausų metu keitėsi:

19.1. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą 2021 m. gruodžio 12 d. parodė, kad R. N. stovėjo jam už nugaros. Vėliau priėjo prie gulinčio nukentėjusiojo ir taip pat pradėjo jį spardyti, kažkur per kojas, kiek matė, spyrė du kartus. Vėliau R. N. peršoko per nukentėjusįjį ir pradėjo spardyti, matė spyrį į pilvą, vėl į kojas. Išgirdus kaip šaukia jo tėvas, kad jie nusiramintu, nelįstų daugiau prie nukentėjusiojo, paliko nukentėjusįjį gulintį ir nuėjo gerti toliau (t. 2, b. l. 35–36).

19.2. 2021 m. gruodžio 16 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad R. N. stovėjo šalia, spyrė nukentėjusiajam du kartu į pilvą ir nugarą. Atsakydamas į jam užduodamus klausimus, nurodė, kad R. N. spardė, spyrė į koją vieną kartą, į pilvą ir po to apvertė trenkė į krūtinę su kumščiu. Nukentėjusysis suaimanavo po smūgio. Jie dviese su R. N. muštynėse dalyvavo, jis stovėjo metras nuo nukentėjusiojo, kai R. N. jam smūgiavo. Trenkė normaliai, stipriai (t. 2, b. l. 43–46).

19.3. Savo parodymus R. M. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede, nuotraukose Nr. 9 ir 10, R. M. užfiksuotas rodantis, kaip ir kokius smurtinius veiksmus R. N. atliko prieš nukentėjusįjį, t. y. kad jis, stovėdamas gulinčiam nukentėjusiajam už nugaros, spyrė pastarajam į nugarą, juosmens srityje, taip pat spyrė smūgį gulinčiam ant šono nukentėjusiajam, būdamas jam už nugaros, viena koja peržergus per kūną, atgalinį smūgį bato kulnu į pilvą (t. 2, b. l. 52–62).

19.4. Tikslinant įtarimą apklaustas 2022 m. gegužės 17 d. parodė, kad priėjęs R. N., ranka paėmęs nukentėjusįjį už peties, jį atvertė ant nugaros ir spyrė jam į pilvą iš viršaus į apačią. Nuo šiuo smūgio nukentėjusysis suaimanavo. Taip pat, kad peržengdamas per gulintį nukentėjusįjį, R. N. spyrė jam atgalia koja į torsą, kur pataikė, ar į pilvą, ar į krūtinę, ar į galvą, nežino. R. N. nukentėjusiajam spyrė ne mažiau tris kartus, gal ir daugiau, visi smūgiai buvo stiprūs. Jis su R. N. laipiojo per gulintį nukentėjusįjį tai į vieną, tai į kitą pusę, vietos buvo mažai. Nukentėjusįjį mušė tik jis ir R. N.. Nustojo mušti kai jo tėvas pradėjo šaukti. Nueinant nuo nukentėjusiojo girdėjo dar vieną R. N. smūgį, bet nematė, kur spyrė (t. 2, b. l. 66–67).

19.5. Apklaustas 2022 m. gegužės 18 d. parodė, kad turi būti vadovaujamasi jo parodymais, duotais tiek 2021 m. gruodžio 12 d., tiek 2022 m. gegužės 17 d. Labiausiai tikslius jo parodymus įvardino duotus 2022 m. gegužės 17 d. (t. 2, b. l. 71–72).

19.6. Apklaustas teisiamajame posėdyje R. M. parodė, kad R. N. buvo priėjęs, kai jis, R. M. smurtavo prieš nukentėjusįjį. Būdamas už jo, R. M., jis, R. N. dar ar spyrė, ar ką, nes kai tėvas pradėjo kviesti, išeidinėjo. Buvo tamsu, bet R. N. spyrė nukentėjusiajam link klubo srities, kiek kartų neatsimena. Matė vieną R. N. smūgį nukentėjusiajam, kai šis išeidinėdamas atgal atbula koja spyrė pastarajam link klubo srities. Iš pradžių R. N. nieko nedarė, o po to, kai jis, R. M. spyrė ir išėjo, R. N. taip pat spyrė išeidamas iš paskos. Posėdyje R. M. nurodžius, kad nelabai pamena aplinkybių, kurias parodė parodymų patikrinimo vietoje metu, pateikus nuotraukas parodė, kad nuotraukose Nr. 9 ir Nr. 10 jis atitinkamai parodė, kaip ir kokius smurtinius veiksmus R. N. atliko koja nukentėjusiajam, kaip spyrė į nugaros sritį, kad iš pradžių rodė atsisukęs, po to jo antrą kojos spyrį, t. y. neatbulomis ir atbulomis, iš pradžių į nugaros sritį, po to atgal spyrį išeinant. Atsakydamas į jam užduodamus klausimus R. M. taip pat nurodė, kad R. N. smūgis koja buvo tyčinis, kitaip nebūtų prie jo priėjęs jeigu nebūtų norėjęs spirti, jį įvardinant kaip nestiprų, ne iš visų jėgų. Tuo pačiu nurodė ir tai, kad R. N. spyrus, nukentėjusysis suaimanavo. Teismui pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. gruodžio 12 d. jo duotus parodymus, R. M. negalėjo pakomentuoti, kodėl jo parodymai, parodant, kad R. N. dalyvavo muštynėse, skiriasi nuo teisme duotų. Pagarsinti jo parodymai buvo duoti po įvykio, ką klausinėjo tyrėja, tą ir sakė, paskutinį kartą parodymus ėmė po savaitės, jam nusiraminus, tada viską atsiminė ir tuomet viską surašė. Jį tyrėja apklausinėjo kelis kartus ir šie jo parodymai yra teisingi. Teismui pagarsinus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, R. M. paaiškino, kad dėl šių parodymų nieko paaiškinti negali. Jį apklausinėjo antrą kartą, normaliai pasakojo, pirmą kartą duodamas parodymus buvo labai susijaudinęs, po keturių dienų jo duoti parodymai yra geri. Tyrėjai sakė tiesą, ir teisėjui sakė tą patį, gal kažkas truputį skyrėsi. Matė vieną R. N. smūgį, suduodant į pilvą. Patvirtino, kad R. N. nukentėjusiajam spyrus į pilvą, pastarasis suinkštė (t. 3, b. l. 169–173, 175).

20. Taigi, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu R. M. skirtingai parodė apie R. N. atliktus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo pradžioje neišskyręs didesnio ar mažesnio R. N. vaidmens, vėliau pasakodamas apie pastarojo veiksmus prieš nukentėjusįjį, kaskart nurodydavo vis kitą jų pobūdį, apimtį. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina tai, kad, nors nuteistasis R. M. ikiteisminio tyrimo stadijoje bei baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu keitė savo parodymus dėl nuteistojo R. N. veiksmų, jo suduotų smūgių nukentėjusiajam, jis visuose parodymuose teigė apie tiesioginį R. N. poveikį koja nukentėjusiajam į pilvą. Pažymėtina ir tai, kad R. M. objektyviai negalėjo paaiškinti nustatytos jo parodymų kaitos, tačiau iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu aiškinantis parodymų ketimosi priežastis, R. M. tvirtino, kad turi būti vadovaujamasi jo 2021 m. gruodžio 12 d. ir 2022 m. gegužės 17 d. duotais parodymais, o tiksliausi yra jo parodymai, duoti 2022 m. gegužės 17 d. Kaip minėta, nurodytos dienos apklausos metu R. M. parodė, kad nukentėjusįjį mušė ir R. N., t. y. koja spyrė nukentėjusiajam iš viršaus į apačią į pilvą, taip pat peržengdamas atgalia koja spyrė jam į torsą, kad nueinant nuo nukentėjusiojo girdėjo dar vieną R. N. smūgį. Kad R. N. spyrė ne mažiau trijų kartų, gal ir daugiau, o visi jo suduoti smūgiai buvo stiprūs (t. 2, b. l. 71–72). Nors R. M. baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu iš dalies pakeitė savo parodymus, t. y. tvirtino matęs tik vieną nestiprų R. N. smūgį nukentėjusiajam atbula koja link klubo srities, tuo pačiu, teismui perskaičius jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 2, b. l. 35–36, 43–46), juos patvirtino ir nurodė, kad jo parodymai, duoti tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, apie R. N. stiprų spyrį nukentėjusiajam į pilvą, po kurio pastarasis suinkštė, yra teisingi (t. 3, b. l. 175). Pastebėtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu R. M. taip pat patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu užfiksuotas aplinkybes apie jo nurodytus R. N. atliktus smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, tuo pačiu ir spyrį pastarajam į pilvą (t. 2, b. l. 52–62). Tai kad R. N. nukentėjusiajam sudavė stiprų smūgį koja į pilvą, R. M. dar kartą patvirtino ir akistatos su R. N. metu (t. 2, b. l. 47–51).

21. Bylos duomenys patvirtina, kad R. M. buvo apklaustas ne kartą ir aplinkybes, susijusias su R. N. smurtiniais veiksmais, jis iš esmės pakartojo ir visų su juo atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų (akistatos, parodymų patikrinimo vietoje) metu, o taip pat ir teisminio bylos proceso metu. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie buvusią kokią nors įtaką tokiems jo parodymams apie R. N.. Įvertinus parodymų davimo chronologiją, jų turinio analizę, nėra objektyvaus pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes, būtų netinkamai ištyręs ir įvertinęs nuteistojo R. M. parodymus, duotus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina ir tai, kad teismas atsižvelgė į jų keitimąsi ir pagrįstai rėmėsi tik ta parodymų dalimi, kuri buvo patvirtino kitais bylos duomenimis, ir tokį savo sprendimą tinkamai motyvavo. Sugretinus nuteistojo R. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu, tarpusavyje bei su kitais aptartais įrodymais, pripažintina, kad byloje nekyla abejonių, jog nuteistasis R. N. koja smūgiavo nukentėjusiajam į pilvą. Vadovaujantis nagrinėjamos bylos duomenimis, būtent nuteistojo R. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos jis patvirtino ir pirmosios instancijos teisme, papildo ir atitinka kitus byloje esančius įrodymus (parodymų patikrinimo vietoje protokolus, akistatos metu užfiksuotas aplinkybes) – sutapo tarpusavyje ir atitiko įvykio liudytojų – A. M., J. M.parodymus.

22. Nuteistojo gynėjos apeliacinio skunde minimi nuteistojo R. M. parodymai pirmosios instancijos teisme, t. y. kad R. M. buvo parodęs, jog be jo, niekas prie nukentėjusiojo nebuvo priėjęs; kad neatsimena, jog taip būtų buvę kaip rodė parodymų patikrinimo vietoje metu fiksuotose nuotraukose Nr. 9 ir Nr. 10; patvirtino savo parodymus dėl R. N. vieno nestipraus smūgio atbula koja nukentėjusiajam į klubą – savaime nepatvirtina gynybos versijos, kad R. N. jokių smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko, o tik buvo priėjęs patikrinti, ar nukentėjusysis gyvas, tuo tikslu stuktelėjo rankomis keletą kartų į krūtinę. Todėl spręstina, kad skunde yra pateikiama selektyvi, tik gynybai naudingos, nuteistojo R. M. teisme duotų parodymų dalies interpretacija, siekiant sumenkinti nuteistojo R. N. vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, nevertinant nuteistojo R. M. duotų parodymų visumos. Toks nuteistojo R. M. duotų parodymų fragmentų akcentavimas, rėmimasis tik selektyviai atrinkta vienpusiškai įvertinta parodymų dalimi, nutylint gynybai nenaudingas parodymų dalis, neduoda pagrindo išvadai, jog R. N. veiksmai įvykio metu buvo nustatyti netinkamai ir dėl to pateiktas netinkamas jų teisinis vertinimas. Bylos duomenimis, nors R. M. ir buvo nurodęs, jog tik jis buvo priėjęs prie nukentėjusiojo, tačiau teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti ir R. M. parodymai apie R. N. spyrį atbula koja. Taip pat klaidingai interpretuojami R. M. parodymai dėl fotonuotraukose Nr. 9 ir Nr. 10 užfiksuotų jo nurodytų R. N. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. R. M. tik iš pradžių nurodė nepamenantis aplinkybių, kurias jis buvo parodęs parodymų patikrinimo vietoje metu, tačiau, teismui pateikus nuotraukas, patvirtino, kad, atliekant šį ikiteisminio tyrimo veiksmą, jis viską nurodė taip, kaip atsiminė, paaiškindamas apie nuotraukose užfiksuotus jo rodomus R. N. atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Ir nors teisminio bylos proceso metu R. M. parodė tik apie vieną matytą nestiprų, tyčinį smūgį atbula koja į klubą, tačiau pirmiau aptartais įrodymais nustatyta ir tai, kad jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriais be kita ko parodė, jog be kitų smurtinių veiksmų, R. N. bent vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į pilvą. Todėl skunde akcentuojama R. M. teisme duotų parodymų dalis nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo R. N. veiksmų teisinio vertinimo. Priešingai, darytina išvada, kad nuteistojo R. N. nurodytų aplinkybių apie jo paties veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, taip pat ir nuteistojo R. M. parodymai, kurių dalimi nesiremti pagrindas nėra nustatytas.

23. Gynybos argumentai, kad ant R. N. kūno, drabužių, priešingai nei ant R. M., jokių būdingų sužalojimų, kraujo pėdsakų nebuvo rasta, nepaneigia R. N. kaltės, ši aplinkybė negali būti vertinama atskirai nuo bylos įrodymų visumos, kuria patvirtinti R. N. nusikalstami veiksmai. Kita vertus, kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, specialisto išvada Nr. S 853/2021(01) nustatyta, jog ant nuteistojo R. N. dešinio bato buvo aptiktas nukentėjusiojo kraujo pėdsakas (t. 1, b. l. 87–88). Įvertinus aptartų duomenų visumą, darytina išvada, kad ant nuteistojo bato nuketėjusiojo kraujo pėdsakas atsirado jam smurtaujant prieš nukentėjusįjį, o skunde pateikiama gynybos versija dėl kraujo pėdsako atsiradimo ant bato nagrinėjamo įvykio metu priežasties, atmetama kaip prieštaraujanti byloje nustatytoms aplinkybėms.

24. Apibendrinus išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad išvadas dėl R. N. kaltės pirmosios instancijos teismas grindė teisme ištirtais bylos įrodymais nustatytų faktinių aplinkybių, sutampančių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių, analize. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų šaltinių duomenys, kurių analizė patikrinta ir šiame procesiniame sprendime, pagrįstai pripažinti nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais. Apeliaciniame skunde dėstoma skundžiamame nuosprendyje analizuotų įrodymų turinio ir išvadų kritika pagrįsta tik subjektyvia nuomone, o išvada, jog įrodymai įvertinti netinkamai, pažeidžiant BPK reikalavimus, negalima.

25. Iš R. N. suformuluoto kaltinimo ir ginčijamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad veikdamas kartu su R. M., nužudė R. M., o būtent būdami apsvaigę nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, R. M. panaudojus elektros impulsinį prietaisą, pridedant nukentėjusiajam prie kairiojo smilkinio ir nukrečiant elektros srove, trenkiant jam kumščiu į veido sritį, po ko, prie jų prišokus R. N., veikdami kartu sudavė ne mažiau kaip dvidešimt keturis smūgius rankomis bei kojomis nukritusiam ant žemės nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas: ne mažiau dviejų smūgių į pilvo sritį, ne mažiau dviejų smūgių į krūtinę, ne mažiau dešimties smūgių į galvą, ne mažiau dešimties smūgių į galūnes, 1 laipsnio nudegimą juosmens kairėje, padarytą terminiu poveikiu. Tokiu būdu, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, iš kurių ne mažiau 2 smūgiai į pilvo sritį lėmė blužnies plyšimą ir nukentėjusiojo mirtį. Teismas nedetalizavo kiekvieno nuteistojo suduotų smūgių, spyrių apimties iš bendrai nustatytų ne mažiau kaip dvidešimt keturių smūgių kojomis ir rankomis, tačiau įvykio aplinkybės ir bylos duomenys patvirtina, kad visos procesinės priemonės buvo išnaudotos nustatyti tikslią kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamų veiksmų apimtį. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje susiklostė situacija, kai fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo du asmenys, kurių vienas – R. M. savo kaltę pripažino, kitas – R. N., aiškino, kad jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį nenaudojo, smurtavo tik R. M.. Pažymėtina, kad įrodinėjimo procese svarbu yra tai, ar bylos įrodymų pakanka nustatyti aplinkybes, atskleidžiančias kiekvieno asmens padarytą konkrečią nusikalstamą veiką, bei konstatuoti jos sudėtį sudarančių požymių buvimą. Būtent tai buvo padaryta.

26. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl R. N. kaltės ir nustatydamas faktines aplinkybes apie jo dalyvavimą nužudant asmenį, įvertino visus byloje surinktus įrodymus. Minėta, kad specialisto išvada nustatyta, jog nukentėjusysis mirė nuo pilvo sumušimo, kas lėmė blužnies plyšimą, komplikavusiu ūmiu vidiniu nukraujavimu. Teisme duotu specialisto S. Laimos paaiškinimu, pilvo sumušimas galėjo būti padarytas mažiausiai dviem trauminiais poveikiais. Bylos įrodymais, kurie aptarti ir šiame procesiniame sprendime, nustatyta, kad nukentėjusiajam į pilvą koja sudavė ir R. N., kad jis, veikdamas kartu su R. M., smurtavo prieš nukentėjusįjį. Manymą, kad suduotas smūgis buvo stiprus, pavirtina ne tik nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo pobūdis, bet ir kito nuteistojo R. M. parodytos aplinkybės apie tai, kad po R. N. spyrio nukentėjusysis suinkštė (suaimanavo). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiojo elgesį paneigia skundo argumentą, kad smūgis galėjo būti silpnas. Be to, nagrinėjamoje byloje nesant galimybės atriboti, kuris iš kaltininkų padarė sužalojimą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį (pilvo sumušimą, dėl kurio plyšo blužnis ir įvykus vidiniam nukraujavimui nukentėjusysis mirė), aptartais įrodymais nustatyti R. N. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu taip pat pagrįstai pripažinti priežastiniu ryšiu susijusiais su nukentėjusiojo mirtimi. Jokių kitų aplinkybių, galėjusių nulemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus abiejų nuteistųjų prieš jį panaudotą smurtą, nenustatyta. Aptartos aplinkybės, atsižvelgus į specialisto išvadą ir specialisto paaiškinimą, neduoda pagrindo vertinti R. N. veiksmus kaip mažiau pavojingus nei kito nuteistojo R. M..

27. Byloje nustatyta, kad R. N. dalyvavo nužudyme, kartu su kitu nuteistuoju R. M. smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės buvo nustatytos – smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį veikiant kartu su kitu asmeniu, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog konkrečių nuteistųjų veiksmų, bendrai smurtaujant, nedetalizavimas suvaržė nuteistojo R. N. teisę į gynybą; jis šia teise aktyviai pasinaudojo, tiek neigdamas veikos faktines aplinkybes pirmosios instancijos teisme, tiek ginčijant jo atžvilgiu priimtą teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teisme. Jokių esminių trūkumų, kurie trukdytų nagrinėti bylą, nebuvo nustatyta.

28. Nagrinėjamoje byloje ištirtais įrodymais nustatyti faktiniai duomenys patvirtina, kad R. N. kartu su R. M. bendrininkaudami smurtavo prieš nukentėjusįjį be išankstinio susitarimo. R. N., tiesiogiai matydamas intensyvų smurtą prieš nukentėjusįjį, smurtavimo nesiekė nutraukti, tačiau prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo savo veiksmais, kurie, kaip ir nuteistojo R. M. veiksmai, suduodant nukentėjusiajam į pilvo sritį, sąlygojo nukentėjusiojo sužalojimus, sukėlusius mirtį. Nors aptartos aplinkybės rodo, kad R. M. smurtas prieš nukentėjusįjį buvo intensyvesnis, lyginant su R. N. veiksmais, tačiau pastarasis, matydamas R. M. veiksmus ir juos suprasdamas, prisijungdamas prie jų, suvokė, kad tokiais veiksmais yra kėsinamasi į nukentėjusiojo gyvybę (keliamas jai pavojus) ir tokiems smurtiniams veiksmams pritardamas konkliudentiniais veiksmais – veikė kartu. Prisidėdamas prie R. M. veiksmų, R. N. sutiko su prieš nukentėjusįjį naudojamo smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes ir neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių padarinių nedetalizuodamas, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Tarp nuteistojo R. N. veiksmų ir padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi jis taip pat atliko nužudymo objektyviąją pusę sudarančius veiksmus.

29. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo ir tai, kad nuteistųjų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu pobūdis ir intensyvumas – nukentėjusiajam R. M. suduota ne mažiau kaip dvidešimt keturi smūgiai rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, prieš nukentėjusįjį buvo toliau smurtaujama ir tada, kai jis nukrito ant žemės bei nebesigynė, padarytų sužalojimų mastas, pagal specialisto išvadą atitinkantis sunkaus sveikatos sutrikdymą, kuris be mirtino pilvo sumušimo taip pat galėjo sąlygoti nukentėjusiojo mirtį, rodo vienodą bendrai veikusių nuteistųjų tyčią smurtauti nukentėjusiojo atžvilgiu. Todėl R. M. ir R. N., kaip bendrininkų veiksmai skundžiamu nuosprendžiu buvo tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistąjį R. N. išteisinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl bausmės, nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo

30. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pastebėtina, jog pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

31. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Apygardos teismas R. N. už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė, artima minimaliai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei (BK 50 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą R. N., įvertino padarytos skundžiamos nusikalstamos veikos sunkumą, pavojingumo laipsnį bei pobūdį, stadiją – padarytas labai sunkus tyčinis nusikaltimas, veika baigta – nukentėjusysis buvo nužudytas be jokios reikšmingos priežasties. Įvertinta nuteistojo asmenybė – anksčiau teistas, teistumas išnykęs, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis ir neregistruotas Užimtumo tarnyboje, psichiatrinėse ligoninėse negydytas, nevedęs; jo vaidmuo nusikaltimo padaryme – nors bylos duomenimis nustatyta, kad smurtinius veiksmus inicijavo veikos bendrininkas R. M., nuteistojo R. N. vaidmuo nėra antraeilis – jis smurtiniais veiksmais prisidėjo prie kito intensyviai prieš nukentėjusįjį smurtavusio asmens, sutiko su jo veiksmais, taip išreiškė savo tikrąją valią – smurtauti prieš nukentėjusįjį. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nenustatytos nuteistojo R. N. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau yra dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis tiek nuteistojo nusikalstamą veiką, tiek jo asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis. Kadangi apeliaciniame skunde gynėja išsamiai argumentavo, kad teismas nenustatė abiejų nuteistųjų bendrininkavimo požymių, jie neturėjo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, R. N. tam neturėjo nei tikslo, nei motyvo, teisėjų kolegija, aukščiau šiame procesiniame sprendime aptarusi teismo išvadų dėl nusikalstamo veikimo bendrininkaujant pagrįstumo analizę, plačiau pasisako ir dėl nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad veika padaryta bendrininkų grupe.

33. Pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė kaltinamajame akte nebuvo įvardinta. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nors nagrinėjamoje byloje nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nebuvo nurodyta, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe, tačiau tokią aplinkybę apibūdinantys faktai yra aprašyti tiek kaltinamajame akte, tiek skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, o taip pat išsamiai argumentuoti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Todėl ši aplinkybė yra akivaizdi iš formuojamo kaltinimo turinio, nuteistasis turėjo galimybę nuo šios kaltinimo aplinkybės gintis ir jis šia savo teise procese pasinaudojo. Kaip nurodoma formuojamoje teismų praktikoje, teismai, spręsdami dėl asmens baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimo, turi nepažeisti kaltinamojo teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo teisės į gynybą, o teismo sprendimas negali būti netikėtas asmeniui, kuriam tokios aplinkybės nustatomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-15-489/2019, Nr. 2K- 304-648/2019). Nagrinėjamu atveju, aprašant R. N. kartu su kitu nuteistuoju padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai nurodyta, kad jie veikė kartu kaip vykdytojai, nes abu atliko nusikalstamus veiksmus, už šių veiksmų padarymą buvo nuteisti. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai buvo pripažinta aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistajam teismo nuosprendžiu paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, todėl pagrindo pripažinti, kad ji yra aiškiai per griežta, nėra.

34. Nuteistojo R. N. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš nuteistojo solidariai su kitu nuteistuoju priteisti nukentėjusiosioms turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, motyvuojant tuo, kad R. N. nepadarė jam inkriminuotos veikos arba jo veiksmai pripažintini antraeiliais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiame procesiniame sprendime jau pasisakė dėl R. N.kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiosioms iš jo negalėjo būti priteista turtinė ir neturtinė žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl bendrininkaujant nusikalstamos veikos kilę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir neskaidomi, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, pirmosios instancijos teismui priteisus iš R. N.ir kito nuteistojo solidariai atlyginti nukentėjusiosioms padarytą turtinę ir neturtinę žalą, buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios civilinio ieškinio išsprendimą (BPK 109 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

35. Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo iš nuteistojo nukentėjusiosioms priteistos žalos dydžio įvertinimo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajai V. M. (žuvusiojo motinai) priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į duomenis, reikšmingus šiai aplinkybei įvertinti – giminystės ryšį, artimumą, bendravimo pobūdį, o taip pat jos nurodytus neturtinę žalą sąlygojusius veiksnius. Teismas atsižvelgė ir į nuteistojo R. N. bei kito nuteistojo R. M. turtinę padėtį – jie oficialiai nedirbantys, duomenų apie jų pajamas ir turtą byloje nėra, yra jauno, darbingo amžiaus, o taip pat įvertino aplinkybę, kad nužudytasis R. M. piktnaudžiavo alkoholiu. Atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybės, nustatytas 12 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiajai V. M. dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalies reikalavimus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat neprieštarauja galiojančiai teismų praktikai. Įvertinus nukentėjusiosios avansu gautą smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensaciją – 1260 eurų, likusi suma 10740 eurų pagrįstai nukentėjusiajai priteista solidariai iš nuteistųjų, kurie abu buvo nusikaltimo bendravykdytojai.

36. Teismas skundžiamu nuosprendžiu priteisė iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajai K. B. (nužudytojo sugyventinei) 1 466 Eur turtinei žalai atlyginti. Buvo įvertinta, kad dėl R. M. laidotuvių K. B. patyrė 1 466 Eur dydžio išlaidas, kurias pagrindė prie ieškinio pateiktais dokumentais: PVM sąskaita-faktūra, mokėjimo kvitu, pinigų priėmimo kvitu, iš kurių matyti, kad bendra laidojimo išlaidų suma sudaro 1 466 Eur. Patirtos turtinės žalos suma yra pagrįsta dokumentais, nėra per didelė, atitinka reikalingumo ribas, nes tai yra būtinos, įprastos, vidutinės, atitinkančios protingumo kriterijus, išlaidos, todėl jos pagrįstai priteistinos nukentėjusiajai solidariai iš nuteistųjų, kurie abu buvo nusikaltimo bendravykdytojai.

37. Remiantis išdėstytu, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kaip to prašoma nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Lauros martinaitytės apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. N. gynėjos advokatės Lauros Martinaitytės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjos Aušra BielskėJolanta ČepukėnienėVitalija Norkūnaitė