Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

pareiškėjas kreipėsi su skundu dėl antstolės (duomenys neskelbtini) veiksmų vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (dėl 26239,53 Eur išieškojimo Valstybės naudai, nukreipiant išieškojimą į Hipoteka įkeistą turtą) ir skundžia 2021-11-11 antstolės priimtą nurodymą Nr. S21-33-21699 priverstinai nurašyti 1577,05 Eur lėšas.

(duomenys neskelbtini) 2021-12-07 patvarkymu pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, kad 2016-11-16 skolininkas apmokėjo visas tuo metu vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) susidariusias vykdymo išlaidas, kurių bendra suma 374,51 Eur. 2016-11-17 skolininkui išduota antstolės pažyma patvirtina, kad vykdomojoje byloje vykdymo išlaidos yra pilnai apmokėtos. Pažymi, kad 2021-11-11 antstolės surašytame vykdymo išlaidų paskaičiavime per klaidą nurodyta, kad iki 2021-11-11 buvo išieškota 0 Eur, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti skaičiavimo, nes jis savo turiniu yra teisingas, kadangi jame nėra įtrauktos jau skolininko sumokėtos 374,51 Eur sumos. Paaiškina, kad antstolė iš esmės neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir neišieškojo daugiau vykdymo išlaidų nei numato Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyti dydžiai.

Vykdymo procesas – baigiamoji civilinio proceso stadija, kurio metu priverstinai vykdomas teismo ar kitos kompetentingos institucijos išduotas vykdomasis dokumentas. Jo tikslas – užtikrinti realų vykdomojo dokumento įvykdymą, nepažeidžiant vykdymo proceso šalių teisių, pareigų ir teisėtų interesų pusiausvyros. Vykdymo procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) VI dalies nuostatos, Sprendimų vykdymo instrukcija, kiti norminiai aktai. Įstatymų leidėjas vykdomųjų dokumentų vykdymo funkciją pavedė atlikti valstybės įgaliotam asmeniui – antstoliui. (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 ir 3 dalys numato, kad antstolis gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą ir nustatęs, kad nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti, pateiktą vykdomąjį dokumentą priima ir pradeda vykdymo veiksmus, t. y. užveda vykdomąją bylą, surašo patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti bei patvarkymą dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo, o įstatymų nustatytais atvejais – ir raginimą įvykdyti sprendimą ar siūlymą sumokėti skolą, bei išsiunčia juos skolininkui.

CPK 609 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo jų tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Šią instrukciją tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (CPK 583 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įgaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“, 1.3 punkte įgaliojo Teisingumo ministeriją parengti ir patvirtinti Sprendimų vykdymo instrukciją, Teisingumo ministerija tokią parengė. Sprendimų vykdymo instrukcijoje įtvirtinti reikalavimai atliekant vykdymo veiksmus privalomi visiems asmenims (CPK 583 straipsnio 2 dalis). Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, išieškotojas, privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors iš šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius. Taigi, jeigu skolininkas įvykdo teismo sprendimą gera valia, per įstatyme, vykdomajame dokumente ar raginime nustatytą terminą, jis neturi mokėti atlyginimo antstoliui. Tačiau jeigu skolininkas neįvykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų turtinių padarinių.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, 2001 m. gruodžio 18 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ 6 ir 7.2 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 22 straipsniui“ nurodė, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu, ir kad ši teisė neatskiriama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio ir teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Konstitucinis Teismas 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendime „Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 4 d. prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 „Dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pažymėjo, kad vykdymo išlaidų teisinis reglamentavimas yra pagrindas antstoliams gauti teisingą atlyginimą už darbą. Tai yra konstitucinė kiekvieno žmogaus teisė ir garantija, tiesiogiai susijusi su konstituciniu visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principu bei teisėtų lūkesčių apsaugos principu.