- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-13
- Bylos Nr.
- eAS-88-261/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03480-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- K. A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė pakeisti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, nurodant, kad nepripažinus, jog K.A. K. padarė šiurkščių ar kitokių Lietuvos Respublikos politinių kompanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) pažeidimų, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 dalis panaikinama, t. y. panaikinama minėto sprendimo 3.3 punkto dalis, kuria nuspręstą paskelbto reportažo kainą įtraukti į K. A. K. politinės kampanijos finansavimo ataskaitą ir finansavimo apskaitos žiniaraštį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarė, minėtai nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartį panaikino ir perdavė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2017 m. gruodžio 19 d. skundo trūkumams pašalinti.
Teismo vertinimu, pareiškėjas prašo, kad teismas tiesiogiai vykdytų viešojo administravimo subjektui priskirtas funkcijas. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, keliamą reikalavimą, teismų formuojamą praktiką ir į Komisijos 2017 m. liepos 25 d. Nr. 132 ir 2017 m. rugsėjo 14 d. Nr. Sp-155 sprendimuose padarytas išvadas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 12 straipsniu, išaiškino pareiškėjui, jog būtent Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. 132, bet ne 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimas Nr. Sp-155, sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Todėl teismas pažymėjo, kad pareiškėjas patikslintame skunde turėtų prašyti panaikinti Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 132 ar atitinkamą jo dalį (pvz. 3.3 punktą), patikslintame skunde nurodant nesutikimo argumentus ir aplinkybes, susijusias su šiuo sprendimu.
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 gavimo datą, todėl pareiškėją įpareigojo juos pateikti kartu su patikslintu skundu. Teismas paaiškino, kad ABTĮ 30 straipsnyje nustatyta, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Prašyme atnaujinti terminą turi būti nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas padavė teismui patikslintą skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punktą; 2) įpareigoti Komisiją pakeisti 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, jį papildant nurodymu, kad K. A. K. nepadarė šiurkščių, nešiurkščių ar kitokių Lietuvos Respublikos politinių kompanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti.
Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 apskundimo terminą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Teigė, kad Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 jis negavo, jam elektroniniu paštu buvo atsiųstas tik Komisijos 2017 m. liepos 27 d. raštas Nr. 2-469(2.11.S), iš kurio turinio jis negalėjo suprasti, kad Komisija jau nusprendė reportažo išlaidas nurodyti jo politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje ir finansavimo apskaitos žiniaraštyje. Tokia informacija buvo pateikta tik Komisijos 2017 m. rugsėjo 19 d. rašte Nr. 2-552(2.11.S).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti netenkino, atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą. Taip pat nutarė, minėtai nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui jo sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją pakeisti 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, jį papildant nurodymu, kad K. A. K. nepadarė šiurkščių, nešiurkščių ar kitokių Įstatymo pažeidimų, negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi teismas negali sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti viešojo administravimo instituciją (šiuo atveju – Komisiją) atlikti atitinkamus veiksmus ar priimti konkretų sprendimą. Todėl teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo įpareigoti Komisiją pakeisti 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.
Iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų matyti, kad ginčijamas Komisijos sprendimas Nr. 132 buvo priimtas 2017 m. liepos 25 d. Pareiškėjas apie priimtą sprendimą buvo informuotas Komisijos 2017 m. liepos 27 d. raštu Nr. 2-469(2.11.S), išsiunčiant pareiškėjui pranešimą elektroniniu paštu. Nors pareiškėjas pagrįstai patikslintame skunde teigė, kad Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 negavo, iš Komisijos 2017 m. liepos 27 d. rašto Nr. 2-469(2.11.S) turinio matyti, kad pareiškėjas su ginčijamu Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 132 gali susipažinti nurodytu interneto adresu. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su šiuo sprendimu ir apskųsti jį įstatymų nustatyta tvarka, nors nagrinėjamoje byloje į teismą dėl pažeistų teisių kreipėsi tik 2017 m. spalio 16 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs terminą skundui paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, ginčijamo 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkte aiškiai nurodyta, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės skyrius turės nustatyti reportažo (t. y. 2017 m. balandžio 12–23 d. per televiziją („LNK“, „Info TV“ programose) neatlygintinai transliuoto reportažo apie kandidatą K. A. K.) kainą politinės reklamos įkainiais ir šias išlaidas nurodyti pareiškėjo politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje ir finansavimo apskaitos žiniaraštyje. Todėl pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis negalėjo suprasti, jog Komisija 2017 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. 132 nusprendė reportažo išlaidas nurodyti jo politinės kampanijos finansavimo ataskaitoje ir finansavimo apskaitos žiniaraštyje, yra nepagrįsti.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas terminą skundui dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl pačio laisva valia pasirinkto elgesio modelio – pasyviai dalyvauti savo galimai pažeistų teisių gynimo procese. Todėl teismas pripažino, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti skundo padavimo terminą nėra, dėl to skundo dalį dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y. atnaujinti terminą skundui dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti ir priimti jo patikslintą skundą.
Pareiškėjas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-1010-520/2017 perdavė jo skundo priėmimo klausimą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau šioje nutartyje nebuvo nurodyta, kad pareiškėjo pareikšti reikalavimai neatitinka teisinio reguliavimo ar yra kitų skundo trūkumų. Vis dėlto Vilniaus apygardos administracinis teismas, pakartotinai nagrinėdamas jo skundo priėmimo klausimą, nustatė naujus trūkumus, kurie anksčiau nurodyti nebuvo.
Pareiškėjas pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartyje nenurodė, jog 2017 m. gruodžio 6 d. nutartimi nustatytų trūkumų jis nepašalino, bet jo patikslintą skundą atsisakė priimti kitais pagrindais. Pareiškėjui yra neaišku, kokiu tikslu buvo nustatytas terminas trūkumams šalinti, jeigu jo patikslintas skundas nepriimtas ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu (nepašalinus trūkumų), bet kitais pagrindais. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepriimdamas jo skundo veikė šališkai.
Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad jo reikalavimas įpareigoti Komisiją 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą pakeisti jį papildant gali būti nagrinėjamas. ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas suteikia teisę administraciniam teismui priimti sprendimą, kuriuo viešojo administravimo subjektas įpareigojamas pašalinti pažeidimą arba įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Pareiškėjo teigimu, jo reikalavimas įpareigoti Komisiją aiškiai įvardinti, kad jis nepadarė jokio pažeidimo, kai realiai pati Komisija tai pripažino, nors aiškiai neįvardijo, nėra nei netinkamas, nei pažeidžiantis teismo nepriklausomumo ar valdžių padalijimo principus. Tokiu reikalavimu yra siekiama aiškumo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad terminą Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimui Nr. 132 apskųsti jis praleido ne tik dėl to, kad iki šiol negavo šio sprendimo kopijos, bet ir dėl to, kad teisės aktai aiškiai nenustato ir nereglamentuoja klausimų dėl politinės reklamos, padarytų pažeidimų ir kitų susijusių klausimų (išlaidų įtraukimo į apskaitą, sankcijų taikymo ir pan.) nagrinėjimo tvarkos ir eigos, dėl to neaiški sprendimų priėmimo tvarka ir jais nustatytinos pasekmės. Klausimas, susijęs su apie pareiškėją 2017 m. balandžio 12–23 d. rodytu reportažu, buvo nagrinėjamas viso trijuose Komisijos posėdžiuose, kuriuose buvo svarstoma tiek dėl reportažo pripažinimo ar nepripažinimo politine reklama, tiek kiti susiję klausimai. Patiems Komisijos nariams nebuvo aišku, kaip tokius klausimus nagrinėti. Viena vertus, buvo nutarta, kad pareiškėjo valios, kaltės ir tyčios dėl ginčo reportažo nėra, tačiau, kita vertus, sankcijos buvo taikomos pareiškėjui, nors toks klausimas atskirai nesvarstytas. Tokiu būdu nagrinėjant ginčo reportažo ir iš to sekančius susijusius klausimus, pareiškėjo nuomone, jis pagrįstai negalėjo suvokti, kokie ir kada sprendimai jo atžvilgiu gali būti priimami, kada ir kokias pasekmes jie jam sukels, jeigu iš viso sukels. Atsižvelgiant į tai, kad Komisija 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu Nr. Sp-155 nepripažino, jog pareiškėjas būtų padaręs kokius nors pažeidimus, jo nuomone, Komisija turėjo panaikinti 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 dalį. Todėl, tik išnagrinėjus visus susijusius klausimus, tapo aišku, kokia yra Komisijos pozicija ir kokie sprendimai lieka galioti.
Pareiškėjas pažymi, kad Komisija 2017 m. liepos 27 d. rašte Nr. 2-469(2.11.S) priimtą 2017 m. liepos 25 d. sprendimą Nr. 132 aprašė neteisingai, nes nebuvo pateikta visa informacija apie priimto sprendimo turinį, t. y. esminė informacija, dėl jam kilsiančių neigiamų pasekmių nebuvo pateikta. Pareiškėjo nuomone, nepriklausomai nuo to, kad minėtame rašte nebuvo nurodyta, kad sprendimą galima rasti viešai, Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, turėtų vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio įtvirtintais principais bei pateikti išsamią informaciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi perdavus Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš naujo, turėjo teisę, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisinės įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, nustatyti pareiškėjo skundo trūkumus ir įpareigoti juos pašalinti.
Gavęs pareiškėjo patikslintą skundą, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartyje nustatyti skundo trūkumai yra pašalinti, taip pat spręsti, ar nėra kitų patikslintų skundo trūkumų, dėl kurių skundas negali būti priimtas. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs kitų patikslinto skundo trūkumų, turėjo teisę atsisakyti priimti pareiškėjo patikslintą skundą, o ne laikyti jį nepaduotu pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą dviem pagrindais. Pirma, pirmosios instancijos teismas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąją rinkimų komisiją pakeisti 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą. Antra, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą paduoti teismui skundo reikalavimą panaikinti Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punktą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu atsisakė priimti šią skundo dalį.
Taigi nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, būtina įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą minėtais pagrindais.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją pakeisti 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, jį papildant nurodymu, kad K. A. K. nepadarė šiurkščių, nešiurkščių ar kitokių Lietuvos Respublikos politinių kompanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo pažeidimų, negali būti administracinės bylos dalyku, kadangi teismas negali sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigoti viešojo administravimo instituciją (šiuo atveju – Komisiją) atlikti atitinkamus veiksmus ar priimti konkretų sprendimą.
Teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
Pareiškėjo nuomone, jos teises ir teisėtus interesus pažeidžianti situacija galėtų būti ištaisyta įpareigojant atsakovą atlikti jo nurodytus veiksmus. Vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priimdamas sprendimą gali įpareigoti skundžiamą teisės aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Į klausimą, ar minėtas pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, gali būti atsakyta tik nagrinėjant administracinę bylą iš esmės (nes tai yra materialinės teisės dalykas), o ne skundo priėmimo stadijoje. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai šią pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad pareiškėjas praleido nustatytą terminą Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punktui ginčyti. Pareiškėjas apie 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 priėmimą buvo informuotas elektroniniu paštu jam išsiuntus 2017 m. liepos 27 d. raštą Nr. 2-649(2.11.S) su internetinė nuoroda, kuri nukreipia į minėto sprendimo elektroninę versiją. Tačiau pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. spalio 16 d. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatytą vieno mėnesio terminą.
Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.
Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujintas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-26/2010, 2017 m sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-14-624/2017). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-19/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-53-624/2015). Pabrėžtina, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017).
Įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino ir vadovaudamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija, nekartodama skundžiamoje teismo nutartyje šiuo aspektu išdėstytų motyvų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas terminą skundo daliai dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjo nurodytos priežastys nepateisina termino praleidimo ir nesuteikia pagrindo atnaujinti praleistą terminą.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas praleido terminą skundo reikalavimui dėl Komisijos 2017 m. liepos 25 d. sprendimo Nr. 132 3.3 punkto panaikinimo paduoti ir nėra pagrindo jo atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog skundžiama nutartį priėmusi teisėja turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuota bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad nutartį priėmusi pirmosios instancijos teismo teisėja aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik dalis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties yra teisėta ir pagrįsta. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies ir dalis skundžiamos nutarties naikinama.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo K. A. K. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį, kuria atsakyta priimti pareiškėjo skundą dėl įpareigojimo pakeisti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo Nr. Sp-155 2 punktą, panaikinti. Šios skundo dalies priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.