- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-18
- Bylos Nr.
- 2-427-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02082-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios kooperacinei bendrovei „Namų kredito unija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties, kuria netenkintas bankrutavusios kooperatinės bendrovės prašymas apriboti A. P., J. V. Č., J. L., J. M. ir I. B. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu kooperatinės bendrovės „Namų kredito unija“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl apribojimo teises eiti juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialių valdymo organų nariais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą KB „Namų kredito unija“ (toliau – NKU), bankroto administratore paskyrė Š. P..
3. NKU bankroto administratorė pateikė prašymą apriboti A. P., J. V. Č., J. L., J. M. ir I. B. teisę 5 (penkis) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
4. Nurodė, kad NKU administracijos vadovo pareigas ėjo: J. V. Č. nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. vasario 9 d., A. P. nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2019 m. birželio 9 d., J. M. nuo 2017 m. birželio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo. NKU valdybos narių pareigas ėjo: A. P. nuo 2016 m. balandžio 27 d., o nuo 2016 m. vasario 23 d. J. V. Č., J. L., J. M. ir I. B.. Pareiškėjos teigimu, nurodyti asmenys netinkamai vykdė pareigas, nesuvaldė veiklos rizikų, kritiniu laikotarpiu priėmė netinkamus ir NKU padėtį dar labiau pabloginusius sprendimus, nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. NKU veiklos pažeidimus prieš bankroto bylos iškėlimą ne kartą konstatavo Lietuvos bankas. NKU buvę vadovai neatsižvelgė į Lietuvos banko pastabas ir įspėjimus, nesuvaldė krizinės situacijos, nepriėmusi situaciją gerinančių sprendimų, nesudarydama tinkamų planų, vadovybė nutarė atsistatydinti ir perkelti atsakomybę naujiems vadovams. Pareiškėjos teigimu, vadovybės pasikeitimas buvo pavėluotas, nei administracijos vadovas, nei valdyba nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kiekvienas iš nurodytų asmenų turėjo žinoti, jog unija netinkamai valdo pagrindines rizikas, netenkina teisės aktų ir Lietuvos banko nustatytų normatyvų, todėl privalėjo būti inicijuotas sprendimas laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Unijos vadovai neužtikrino, kad būtų įgyvendinti veiklos ir rizikos valdymą reglamentuojantys dokumentai, netinkamai kontroliavo rizikos valdymą unijoje, neatliko pareigos stebėti prisiimtą rizikos lygį ir analizuoti rizikos pokyčius, laiku neinicijavo bankroto bylos unijai iškėlimo. NKU yra finansų įstaiga, todėl vadovams keliami aukštesni rūpestingumo, atidumo bei sąžiningumo standartai.
Atsiliepimas
5. Lietuvos bankas atsiliepimu prašė prašymą tenkinti. Nurodė, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė. Esą unijos vadovai žinojo apie netinkamai valdomas rizikas, finansinius sunkumus, nesuderinamus su veiklos stabilumo, patikimumo, veiksmingumo ir saugumo reikalavimais, todėl turėjo pareigą tinkamai reaguoti ir laiku inicijuoti bankroto procedūrą, tačiau to nepadarė.
6. Suinteresuoti asmenys A. P., J. V. Č., J. L. ir J. M. prašė prašymą atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 punkte nustatyta sankcija gali būti taikoma tik tiems asmenims, kuriems yra nustatyta teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo valdybos nariams nenustato nei įstatymai, nei NKU įstatai ar valdybos darbo reglamentas. NKU valdybos nariai atliko Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatyme (toliau – KUĮ) numatytas pareigas. KUĮ nustatytos specifinės sąlygos pripažinti kredito uniją nemokia. Lietuvos bankas, kaip priežiūrą vykdanti institucija, nelaikė NKU nemokia. Iki veiklos apribojimo NKU vykdė veiklą, neturėjo pradelstų įsipareigojimų ar kreditorių, su kuriais nebūtų atsiskaitęs, NKU finansinė situacija gerėjo. Tai, kad NKU nevykdė teisės aktuose kredito unijai nustatytų normatyvų iš esmės lėmė nuo NKU administracijos vadovo ir valdybos narių nepriklausančios aplinkybės. Suinteresuotų asmenų teigimu, jie siekė išspręsti NKU problemas, bendradarbiavo su Lietuvos banku, kuris iki bankroto bylos iškėlimo ne karto nenurodė, kad jie atlieka neteisėtus veiksmus. Atliekamo ikiteisminio tyrimo faktas nepatvirtina nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminiame tyrime nei vienam iš suinteresuotų asmenų įtarimai nėra pareikšti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi bylą I. B. atžvilgiu nutraukė, likusioje dalyje pareiškėjos prašymą atmetė.
8. Teismas bylą I. B. atžvilgiu nutraukė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 7 punkto pagrindu, I. B. mirus bei nesant galimam neturtinės teisės, neatskiriamai susijusios su jos asmeniu, perėmimui.
9. Teismas ginčą nagrinėjo, vadovaudamasis bendrosiomis ĮBĮ nuostatomis, vertindamas, kad nėra specialaus reguliavimo, numatančio kredito unijos valdybos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad nei ĮBĮ, KUĮ, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ), nei NKU vidaus dokumentai nenumatė pareigos NKU valdybai (jos nariams) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant įstatyme numatytiems pagrindams iškelti bankroto bylą. FĮĮ 57 straipsnio 5 dalyje numatyta teisė kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kredito unijai ir subjektai, kuriems suteikta tokia teisė, tačiau pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kredito unijai turi tik NKU administracijos vadovas pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį. Nors NKU administracijos direktoriaus ir valdybos kompetencija bei funkcijos galimai dubliuojasi, tačiau bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių teisių ir pareigų apimčiai taikomas skirtingas teisinis reguliavimas. Todėl teismas atmetė prašymą apriboti NKU valdybos narių teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
10. Esą pareiškėja nenurodė konkretaus momento, nuo kada NKU administracijos vadovams J. V. Č., A. P. ir J. M. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo NKU (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis). Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. sausio 30 d. Turto kokybės vertinimo ataskaitos duomenimis, NKU kapitalas 2016 m. birželio 30 d. buvo neigiamas. Todėl NKU administracijos vadovai apie prastą (ar prastėjančią) NKU finansinę padėtį galėjo žinoti nuo 2016 m. birželio 30 d. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad NKU finansinius sunkumus buvo galima nustatyti anksčiau. Atsižvelgiant į tai, kad J. V. Č. administracijos vadovo pareigas ėjo iki 2016 m. vasario 9 d. bei į tai, kad pareiškėja neįrodinėjo, jog jo vadovavimo laikotarpiu buvo pagrindai bankroto bylos iškėlimui (KUĮ 74 straipsnio 1 dalis), todėl J. V. Č. atžvilgiu teismas prašymą atmetė.
11. A. P. 2016 m. gruodžio 8 d. vykusiame pakartotiniame neeiliniame visuotiniame narių susirinkime buvo informuotas apie galimai sunkią NKU finansinę padėtį. NKU finansinės problemos spręstos 2017 m. vasario 9 d. pakartotiniame visuotiniame narių susirinkime. 2017 m. kovo 24 d. visuotiniame narių susirinkime NKU nariai vertino NKU finansinės atskaitomybės duomenis. Tačiau iš Lietuvos banko valdybos 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarimo matyti, jog NKU 2017 m. rugpjūčio 31 d. atitiko KUĮ 74 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytus kriterijus bankroto bylos unijai iškėlimui. Iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos bankas neminėjo NKU galimo nemokumo, 2017 m. gegužės 8 d. ir 2017 m. rugpjūčio 21 d. taikė poveikio priemones manydamas, jog NKU dar įvykdys Lietuvos banko Priežiūros tarnybos įpareigojimus. Teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog NKU administracijos direktorius A. P., kuris pareigas ėjo iki 2017 m. birželio 9 d., turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nenustatė ir J. M. veiksmuose akivaizdaus aplaidumo ar sąmoningai netinkamo pareigų vykdymo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad J. M. būtų sąmoningai vengęs kelti bankroto bylą, ar būtų veikęs akivaizdžiai aplaidžiai. Iki paskelbiant veiklos moratoriumą 2017 m. rugpjūčio 21 d., NKU ketino įvykdyti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos įpareigojimus.
12. Įprastai administracijos vadovų bei valdybos narių priimtų sprendimų tinkamumas verslo požiūriu vertinimas sprendžiant klausimą dėl valdymo organų atsakomybės, siekiant prisiteisti žalą, bet ne taikant ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies sankciją, kuri negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių. Teismas sprendė, kad byloje nepakanka įrodymų, kad buvę NKU administracijos vadovai A. P., J. V. Č. ir J. M. tyčia nevykdė pareigų, ar jų veiksmuose yra akivaizdaus ir (ar) aplaidaus neveikimo. Vien tai, kad NKU buvo iškelta bankroto byla ir yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto išvaistymo, nesudaro pagrindo išvadai, jog NKU administracijos vadovai sąmoningai vengė vykdyti įstatyme numatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos unijai iškėlimo, ar veikė sąmoningai netinkamai. Todėl pareiškėjos prašymo teismas netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai
13. Pareiškėja (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą A. P., J. V. Č., J. L. ir J. M. atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas netinkamai įvertino atsakingų asmenų veiksmus, turėtas pareigas bei atsakomybes priimant sprendimus ir jų veiksmų (neveikimo) nulemtas pasekmes. Buvę NKU vadovai (tiek vienasmenio, tiek kolegialaus valdymo organų nariai) turi prisiimti atsakomybę dėl NKU nustatytų pažeidimų ir jos nemokumo, todėl prevenciniais tikslais apribotinos jų teisės eiti vadovaujančias pareigas ateityje.
13.2. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti valdybos narių, kaip faktinių NKU vadovų, atsakomybę. NKU pagrindinis valdymo organas buvo ne administracijos vadovas, o kolegialus valdymo organas – valdyba. NKU administracijos vadovas turėjo mažesnę įtaką nei valdyba. Aplinkybę, kad faktiškai vadovo funkcijos buvo formalios, patvirtina tai, jog vadovas buvo ir valdybos narys bei jis vienasmeniškai NKU veikloje esminių sprendimų nepriiminėjo. Esminius sprendimus, susijusius su NKU nustatytais pažeidimais ir jos nemokumu, įskaitant kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, turėjo priimti valdyba, tačiau to nepadarė ir reikiamų sprendimų neinicijavo. Valdybos nariai ta pačia apimtimi kaip ir administracijos vadovas žinojo (privalėjo žinoti) NKU finansinę būklę.
Žemesnės instancijos teismas
13.3. Teismas neatskleidė buvusių NKU vadovų sprendimų įtakos unijos nemokumui ir negebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, taip pat neatskleidė, kokių veiksmų buvo imtasi, susidūrus su finansiniais sunkumais. KUĮ unijos bankrotą sieja ne tik su nemokumo momentu ĮBĮ prasme, bet ir su imperatyvių normatyvų nevykdymu, kurie konstatuoti nuo 2016 m. birželio 30 d. Tai lėmė NKU vadovų pareigą svarstyti klausimą dėl NKU bankroto bylos iniciavimo.
13.4. A. P. iš administracijos vadovo pareigų pasitraukė 2017 m. birželio 9 d., t. y. NKU kritiniu laikotarpiu, nes jau 2017 m. rugpjūčio 21 d. buvo apribota NKU veikla, o 2017 m. rugsėjo 25 d. atšaukta kredito unijos licencija. Tai vertintina kaip buvusio vadovo nerūpestingumas ir aplaidumas. Apie finansinius sunkumus ir NKU nemokumą nuo 2016 m. birželio 30 d. žinojo administracijos vadovas J. M., kuris iki tapdamas administracijos vadovu (2017 m. birželio 10 d.). ėjo NKU valdybos nario pareigas, todėl visu laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 30 d. gerai žinojo NKU finansinę situaciją.
13.5. Teismas nepagrįstai sutapatino Lietuvos banko įpareigojimą ir NKU nemokumą, kuris turėjo būti žinomas kelis metus iki jos veiklos moratoriumo. Be to, ne Lietuvos banko įpareigojimai, o ĮBĮ nuostatos numatė pareigą NKU vadovams kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos banko įpareigojimų nevykdymas yra tik viena iš NKU nemokumo indikacijų. Dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą buvo priverstas kreiptis Lietuvos bankas, nes NKU vadovai tinkamai savo pareigų neatliko.
13.6. Skundžiamojoje nutartyje netinkamai atskleistos pagrindinės faktinės aplinkybės, netinkamai įvertinti atsakingų NKU vadovų sprendimai ir jų neigiamos pasekmės NKU ir jos kreditoriams. NKU veiklos esminius reikalavimus ir teisės aktų pažeidimus prieš bankroto bylos iškėlimą ne kartą konstatavo Lietuvos bankas, raginęs NKU vadovus imtis būtinų veiksmų pažeidimams pašalinti, tačiau jie nebuvo pašalinti.
13.7. NKU vadovų netinkamas pareigų vykdymas pasireiškė per jų priimtus sprendimus ir atliktus veiksmus. Buvę NKU vadovai neatsižvelgė į Lietuvos banko pastabas ir įspėjimus, nesuvaldė krizinės situacijos, kas lėmė neigiamas pasekmes tiek pačiai unijai, tiek ir jos kreditoriams.
13.8. Nei administracijos vadovas (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis ), nei valdyba (atsižvelgiant į NKU valdymo struktūrą) nesiėmė veiksmų, susijusių su kreipimusi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, nėra duomenų, kad apie bankroto bylos iškėlimą būtų svarstoma. Tai yra savarankiškas pagrindas, lemiantis ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymą.
13.9. Suinteresuoti asmenys turi būti pašalinti iš verslo rinkos, nes vadovaudami NKU, nevykdė įstatymo ir unijos veiklos dokumentuose nustatytų pareigų, nesilaikė sąžiningo ir rūpestingo verslo taisyklių, savo funkcijas vykdė netinkamai: nenustatė krizinę situaciją lėmusių priežasčių, netaikė NKU numatyto rizikų valdymo prevencinių priemonių plano ir nesilaikė veiksmų plano krizinės situacijos atveju, netinkamai bei aplaidžiai organizavo ir vykdė kredito unijos ūkinę finansinę veiklą, NKU buvo nepasiruošusi nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiems KUĮ įstatymo 34 straipsnio 1 dalies pakeitimui, priėmė neatsakingus sprendimus, bloginusius NKU ir jos kreditorių padėtį, nevykdė Lietuvos banko nustatytų didžiausios paskolos vienam skolininkui normatyvų, neinicijavo bankroto bylos NKU iškėlimo.
13.10. Šiems asmenims neatliekant savo pareigų arba jas atliekant netinkamai, NKU buvo privesta iki nemokumo būsenos, tuo pačiu nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl yra akivaizdūs pagrindai taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą teisės normą ir apriboti suinteresuotų asmenų teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariais.
Atsiliepimas
14. Suinteresuoti asmenys atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės aktus, nustatančius NKU valdymo organų kompetenciją ir pareigas.
14.2. Nei teisės aktai, nei vidiniai NKU veiklą reglamentuojantys dokumentai, nenustato pareigos valdybos nariams kreiptis į teismą dėl bankroto bylos unijai iškėlimo. Tuo tarptu, ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytos atsakomybės taikymas galimas asmenims, kurie nevykdė imperatyvaus reikalavimo pateiki pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
14.3. Įstatymų leidėjas yra aiškiai atribojęs valdybos narių ir administracijos vadovo funkcijas bei kompetenciją. Vien tai, kad administracijos vadovas buvo valdybos pirmininkas ar tai, kad administracijos vadovu buvo išrinktas valdybos narys, pats savaime nepakeičia ir nenustato papildomos, teisės aktais nenustatytos kompetencijos valdybos nariams.
14.4. Tai, kad valdyba kaip valdymo organas sprendžia dalį strateginių NKU klausimų, kurie jos kompetencijai priskirti tiek įstatymų, tiek valdybos darbo reglamento nuostatomis, nereiškia, kad vaidybas nariai tampa atsakingi už visus NKU (ne)priimtus sprendimus.
14.5. Atsižvelgiant į tai, kad valdybos nariai neturėjo kompetencijos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl valdybos narių priimti sprendimai neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies taikymo.
14.6. Suinteresuoti asmenys siekė išspręsti problemas, bendravo ir bendradarbiavo su Lietuvos banku, kuris iki bankroto bylos iškėlimo nė karto nenurodė, kad jie atlieka neteisėtus veiksmus ar kitaip pažeidžia NKU teises ir/ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Lietuvos banko 2017 m. gegužės 8 d, sprendime konstatuota, kad NKU finansiniai rezultatai ir nustatytų normatyvų vykdymas gerėja, iki tol NKU netaikytos jokios poveikio priemonės. Tai patvirtina, kad poveikio priemonės – apriboti suinteresuotiems asmenims teisę eiti viešojo ir privataus juridinio asmens vadovo pareigas, neatitinka įstatymo nustatyto tikslo. Apeliantė neįrodė A. P. ir J. M. veiksmų ar neveikimo, kurie sudarytų pagrindą apeliantės prašomam teisės apribojimui.
14.7. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytų sankcijų taikymas nėra siejamas ir nepriklauso nuo to, ar priimti sprendimai ir atlikti veiksmai lėmė nuostolių atsiradimą ar veiklos pablogėjimą, t. y. šių sankcijų taikymas nesiejamas su verslo nepasisekimu. Šios sankcijos taikomos už teisės aktų nustatytų įpareigojimų nevykdymą. Apeliantė nenurodo, kokie teisei priešingi veiksmai buvo padaryti, ji tik nagrinėja NKU finansinę padėtį.
14.8. NKU finansinės situacijos pablogėjimą ir teisės aktų nustatytų normatyvų nevykdymą sąlygojo objektyvios aplinkybės, su kuriomis gali susidurti bet kuris verslo subjektas: teisės aktų pasikeitimai, nusikalstama trečiųjų asmenų veika, investicijų sumažėjimas, poreikio suformuoti specialiuosius atidėjimus atsiradimas. Apeliantė nenurodo teisei priešingų suinteresuotų asmenų veiksmų, kurie lėmė NKU bankrotą.
14.9. Iki NKU veiklos apribojimo, unija vykdė veiklą, neturėjo pradelstų įsipareigojimų ar kreditorių, su kuriais tuo metu nebūtų atsiskaičiusi, jos finansinė situacija gerėjo. Tai, kad NKU nevykdė teisės aktuose kredito unijai nustatytų normatyvų iš esmės lėmė nuo NKU administracijos vadovo ir valdybos narių nepriklausančios aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
16. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas apeliantės prašymas apriboti A. P., J. V. Č., J. L. ir J. M. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
17. Byloje nustatyta, kad NKU bankroto byla iškelta 2017 m. spalio 17 d. nutartimi. NKU administracijos vadovu J. V. Č. buvo nuo 2000 m. gruodžio 21 d. iki 2016 m. vasario 9 d., A. P. – nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2019 m. birželio 9 d., J. M. – nuo 2017 m. birželio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo. NKU valdybos nariais J. V. Č., J. L., J. M. buvo nuo 2016 m. vasario 23 d., o A. P. – nuo 2016 m. balandžio 27 d. Apeliantės teigimu, išvardinti asmenys netinkamai vykdė savo pareigas, nesuvaldė veiklos rizikų, kritiniu laikotarpiu priėmė netinkamus ir NKU padėtį dar labiau pabloginusius sprendimus, nei administracijos vadovas, nei valdyba laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl apeliantė prašo taikyti minėtiems asmenims prevencinio pobūdžio sankcijas – apriboti teises eiti juridinio asmens vadovo pareigas ir būti kolegialių valdymo organų nariais. Pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino, konstatavęs, kad apeliantė neįrodė, jog NKU administracijos vadovai J. V. Č., A. P. ir J. M. pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o NKU valdybai teisės aktai šios pareigos nenumato. Apeliantė, nesutikdama su šia skundžiamos nutarties dalimi, padavė atskirąjį skundą.
18. Apeliantė A. P., J. V. Č., J. L. ir J. M. atžvilgiu prašo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją – apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016), o minėtoje nuostatoje reglamentuojamo ribojimo taikymas nėra siejamas su jokiomis papildomomis sąlygomis ir (ar) akivaizdžiu vadovo darbo aplaidumu, sąmoningu pareigų nevykdymu (netinkamu vykdymu). Sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-218/2016).
19. Apeliantė taikyti buvusiems NKU administracijos vadovams ir valdybos nariams ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją (apribojimą) grindė pareigos (laiku) inicijuoti bankroto bylą pažeidimu. Todėl sprendžiant, ar yra pagrindas šios sankcijos taikymui, visų pirma, būtina nustatyti šią pareigą turėjusius asmenis, antra, nustatytinas šios pareigos atsiradimo momentas, trečia, jei pareiga savalaikiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo pažeista, spręstina, kas iš atsakovų ją pažeidė.
20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kredito unijos valdybai nesuteikta pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors apeliantė su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, tačiau apeliacinės instancijos teismas priešingai išvadai pagrindo nenustatė. Skundžiamos nutarties 10 ir 11 punktuose pirmosios instancijos teismas išsamiai išdėstė su kredito unijų bankroto bylos iniciavimu susijusį reglamentavimą, kurio apeliacinės instancijos teismas nekartoja, bei padarė pagrįstą išvadą, kad specialiuosiuose įstatymuose – KUĮ ir FĮĮ, nėra numatyta pareiga kredito unijos valdybai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendrosiomis ĮBĮ normomis, pagal kurias NKU valdybos nariams pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo taip pat nenumatyta (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).
21. Pažymėtina, kad apeliantė atskirajame skunde nemažai dėmesio skiria valdybos narių funkcijoms ir atsakomybei, tačiau tai yra reikšminga, sprendžiant valdybos (jos narių) civilinės (deliktinės) atsakomybės klausimą, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku. Apeliantės nurodomos aplinkybes, kad faktiškai NKU pagrindinis valdymo organas buvo ne administracijos vadovas, o kolegialus valdymo organas – valdyba, nesuponuoja išvados ir dėl jos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo egzistavimo, nes minėtą pareigą įgyvendinti privalo tik įstatyme numatyti asmenys, tačiau nei minėti specialieji įstatymai, nei bendrosios ĮBĮ normos, kaip minėta, tokios teisės ir juolab pareigos kredito unijos valdybai (jos nariams) nesuteikia. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nurodyta sankcija gali būti skiriama tik specialiam subjektui – juridinio asmens valdymo organui, šiuo atveju turėjusiam pareigą pareikšti ieškinį (pareiškimą) dėl bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju, nenustačius tokios pareigos NKU valdybai (jos nariams), apeliantės prašymas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją A. P., J. V. Č., J. L. ir J. M. kaip NKU valdybos nariams netenkintas pagrįstai.
22. Pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikyti nenustatė pagrindo ir NKU administracijos vadovams A. P., J. V. Č..i, ir J. M.. Taigi, sprendžiant, ar NKU administracijos vadovas pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos NKU iškėlimo, visų pirma, nustatytinos aplinkybes, patvirtinančios įstatyme nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas, t. y. NKU nemokumo atsiradimo momentą pagal KUĮ 74 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus.
23. KUĮ 74 straipsnis reglamentuoja sąlygas pripažinti kredito uniją nemokia. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kredito unija gali būti pripažinta nemokia, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) kredito unija dėl to, kad patyrė arba, tikėtina, patirs nuostolių, kuriems padengti reikės visų jos nuosavų lėšų arba didelės jų dalies, arba dėl kitų su jos finansine būkle susijusių priežasčių pažeidžia arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, artimiausiu metu pažeis licencijai išduoti taikomus reikalavimus taip, kad priežiūros institucijai būtų pagrindas atšaukti licenciją; 2) kredito unijos turtas yra arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, nustatoma, kad artimiausiu metu bus mažesnis už jos įsipareigojimus; 3) kredito unija negali arba, remiantis objektyviais tokį vertinimą pagrindžiančiais veiksniais, nustatoma, kad artimiausiu metu negalės suėjus terminui apmokėti savo skolų arba įvykdyti kitų įsipareigojimų. Kredito unijos bankroto bylą teismas iškelia tik tuo atveju, jeigu yra priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą (KUĮ 74 straipsnio 2 dalis). Taigi, tam, kad kredito unijai galėtų būti iškelta bankroto byla, būtinas bent vienos iš KUĮ 74 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos egzistavimas ir priežiūros institucijos išvada apie kredito unijos nemokumą. Nesant šių aplinkybių visumos (bent vienos iš sąlygos pripažinti kredito uniją nemokia ir priežiūros institucijos išvados apie kredito unijos nemokumą), bankroto byla kredito unijai negalėtų būti iškelta.
24. Kredito unijų įstatymo aštuntasis skirsnis yra skirtas kredito unijų priežiūros, kurią vykdo Lietuvos bankas (KUĮ 54 straipsnio 1 dalis), teisiniam reglamentavimui. KUĮ 57 straipsnyje yra įtvirtintos priežiūros institucijos teisės, be kita ko, duoti kredito unijai nurodymus, kuriuos ji privalo įvykdyti, pašalinti teisės aktų pažeidimus ar kredito unijos veiklos trūkumus; sustabdyti vienos arba kelių finansinių paslaugų teikimą; pateikti papildomą informaciją arba teikti dažniau, negu nustatyta teisės aktuose, informaciją, reikalingą priežiūros funkcijoms atlikti; atlikti kitus veiksmus ar neatlikti tam tikrų veiksmų, kad būtų pašalinti teisės aktų pažeidimai ar kredito unijos veiklos trūkumai arba kad kredito unijos veikla būtų stabili ir patikima. KUĮ 60 straipsnyje įtvirtinta priežiūros institucijos teisė taikyti poveikio priemones, tarp jų laikinai sustabdyti licencijos teikti vieną ar kelias finansines paslaugas galiojimą; laikinai ar visam laikui uždrausti vieno ar kelių kredito unijos filialų ar kitų struktūrinių padalinių veiklą; paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą; atšaukti išduotą licenciją ar laikinai sustabdyti jos galiojimą tol, kol tam yra pagrindas. Taigi, Lietuvos bankas, prižiūrėdamas kaip kredito unijos laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi jam įstatymo suteiktus įvairius teisinius instrumentus, skirtus užtikrinti kredito unijų veiklos stabilumą ir patikimumą, kuriuos gali panaudoti, įvertinęs faktinę kredito unijos padėtį, taip pat ir teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos kredito unijai iškėlimo (FĮĮ 57 straipsnio 5 dalis).
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad NKU veiklos apribojimas (moratoriumas) buvo paskelbtas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2017 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu, o NKU pripažinta nemokia bei atšaukta jai išduota kredito unijos licencija – Lietuvos banko valdybos 2017 m. rugsėjo 25 d. nutarimu. Taigi, Lietuvos bankas kaip NKU priežiūrą vykdanti institucija tik 2017 m. rugsėjo 25 d. pripažino NKU nemokia bei nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos NKU iškėlimo. Kaip minėta šios nutarties 23 punkte, nesant priežiūros institucijos – Lietuvos banko, išvados apie kredito unijos nemokumą, bankroto byla kredito unijai nekeliama.
26. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2017 m. sausio 30 d. Turto kokybės vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad NKU kapitalas 2016 m. birželio 30 d. buvo neigiamas. Taigi, 2017 m. sausio 30 d. nustatyta NKU prasta (prastėjanti) finansinė padėtis, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime dar nereiškia NKU nemokumo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad NKU administracijos vadovai apie prastą (ar prastėjančią) NKU finansinę padėtį galėjo žinoti nuo 2016 m. birželio 30 d., tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į kredito unijos veiklos specifiškumą, tik nuo 2017 m. sausio 30 d. NKU vadovams galėjo būti žinomos aplinkybės apie prastėjančią NKU finansinę padėtį, t. y. jas konstatavus kreditų unijų veiklą prižiūrinčiai institucijai. Bet kuriuo atveju, NKU administracijos vadovo J. V. Č., kuris administracijos vadovo pareigas ėjo iki 2016 m. vasario 9 d., atžvilgiu nėra pagrindo taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą sankciją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėtos sankcijos nėra pagrindo taikyti ir kitų NKU administracijos vadovų – A. P. ir J. M., atžvilgiu.
27. Bylos duomenimis Lietuvos bankas dar iki 2017 m. rugpjūčio 21 d. taikytos poveikio priemonės veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo, 2017 m. gegužės 8 d. taikė kitą poveikio priemonę – įspėjimą dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų dėl didžiausios paskolos sumos vienam skolininkui normatyvo ir mažiausio kredito unijos kapitalo reikalavimo nevykdymo. Tačiau, taikydamas minėtą poveikio priemonę, Lietuvos bankas nelaikė NKU nemokia bei teikė NKU įpareigojimus nustatytiems pažeidimams pašalinti. Sutiktina su atsakovais, kad Lietuvos banko 2017 m. gegužės 8 d. sprendimo turinys iš esmės patvirtina ir tai, kad NKU ėmėsi aktyvių veiksmų ir per gana trumpą terminą pradėjo vykdyti kapitalo pakankamumo normatyvą ir 2017 m. balandžio 19 d. NKU pagrindinis kapitalas tapo teigiamas. Tokiu atveju darytina išvada, kad NKU valdymo organai siekė spręsti NKU finansines problemas bei bendradarbiavo su NKU veiklą prižiūrinčia institucija – Lietuvos banku. Be to, iki 2017 m. gegužės 8 d. NKU atžvilgiu Lietuvos bankas kaip priežiūrą vykdanti instituciją jokių poveikio priemonių netaikė. Atsižvelgiant į tai, kad NKU vadovo A. P. vadovavimo laikotarpiu (2016 m. vasario 9 d. – 2017 m. birželio 9 d.) buvo sprendžiami klausimai ir priimami sprendimai dėl NKU finansinės padėties gerinimo, darytina išvada, kad nėra pagrindo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymui.
28. Kaip minėta, Lietuvos bankas išvadą apie NKU nemokumą padarė 2017 m. rugsėjo 25 d. Bylos duomenimis, Lietuvos bankas į Vilniaus apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos NKU iškėlimo kreipėsi 2017 m. rugsėjo 29 d. Atsižvelgiant į tai, kad be minėtos Lietuvos banko išvados bankroto byla kredito unijai negali būti iškelta (šios nutarties 23 punktas) bei į tai, kad apeliantė neįrodė NKU administracijos vadovo, kuris šias pareigas ėjo nuo 2017 m. birželio 9 d., aplaidumo ar sąmoningo pareigų nevykdymo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ir šio administracijos vadovo atžvilgiu nėra pakankamo pagrindo ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytos sankcijos taikymui.
29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje nesprendžiamas NKU administracijos vadovų civilinės atsakomybės taikymo klausimas dėl jų (ne)tinkamų pareigų ir funkcijų vykdymo, išskyrus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, verslo taisyklių (ne)laikymosi, (ne)naudingų sprendimų priėmimo bei Lietuvos banko reikalavimų (ne)vykdymo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo
30. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad byloje pateikti įrodymai ir atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Atskirojo skundo netenkinus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnis). Į šių išlaidų atlyginimą turi teisę suinteresuoti asmenys, tačiau jie apeliacinės instancijos teismui šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.