- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- e2-938-614/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00688-2020-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- M. I.
- Advokatai
- Arnas Uleckas
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Arnui Uleckui, ieškovui ir atsakovui nesant, viešame teismo posėdyje nuotolinio žodinio proceso tvarka per Zoom konferencijų platformą išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (BUAB) „Anitara“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (UAB) „Relina“ ieškinį atsakovui M. I. dėl bankroto administratoriaus atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė BUAB „Anitara“, atstovaujama nemokumo administratoriaus UAB „Relina“, 2020 m. gegužės 18 d. pateiktu ieškiniu, kurį patikslinto 2020 m. rugsėjo 7 d. pateiktu pareiškimu, prašė priteisti iš atsakovo M. I. 1 720,70 Eur administratoriaus atlyginimui ir administravimo išlaidoms atlyginti bei 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė taip pat pateikė dubliką.
Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi iškėlė ieškovei UAB „Anitara“ bankroto bylą. Nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 24 d. 2019 m. balandžio 11 d. teismo nutartimi nemokumo administratoriumi paskirta UAB „Relina“. Nuo 2018-06-26 iki 2018-12-14 ieškovės vadovu buvo atsakovas M. I.. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi taikė ieškovui supaprastintą bankroto procesą ir patvirtino 2 655 Eur administravimo išlaidų sąmatą, iš jų 1 655 Eur administratoriaus atlyginimui ir 1 000 Eur administravimo išlaidoms. Nutartis nebuvo skundžiama bei šiai dienai yra įsiteisėjusi. Ieškovės bankroto administravimo apmokėtas išlaidas sudaro 65,70 Eur, iš jų: 50,18 Eur VĮ Registrų centro išlaidos, 15,52 Eur skelbimas dienraštyje Lietuvos rytas. Ieškovės bankroto byloje administratoriaus atlyginimas sudaro 1 655,00 Eur, kuris patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi. Ginčo, kad administratoriui už darbą turi būti sumokėta bankroto byloje nėra. UAB „Anitara“ bankroto byla pradėta iki 2019-12-31, todėl taikytinos ĮBĮ nuostatos. ĮBĮ 10 str. 11 d. reglamentuoja: „Kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas, savininkas (savininkai) kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai“. ĮBĮ 36 str. 1 d. reglamentuoja, jog pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų. Bankroto proceso metu administratorius atidaro banko sąskaitą bankrutuojančios įmonės lėšoms kaupti ir tik esant bankrutuojančioje įmonėje piniginių lėšų, iš jų dengiamos bankroto administravimo išlaidos. Ieškovas neturi jokio turto, piniginių lėšų bankroto proceso metu nebuvo gauta. Šiai dienai visos patirtos bankroto administravimo išlaidos (tarp jų bankroto administratoriaus atlyginimas) kompensuotos bankroto administratoriaus UAB „Relina“ lėšomis, todėl ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 1 720,70 Eur ieškovės bankroto administravimo išlaidoms padengti. Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė nurodė, jog finansinės atskaitomybės VĮ Registrų centrui teikiamos nebuvo, bankroto administratorius teikdamas ieškinį įmonės buvusiam vadovui neturi galimybės vadovautis įmonės finansiniais rodikliais. Bendrovės valdymo organai bankroto proceso metu neperdavė bankroto administratoriui jokių įmonės dokumentų ar turto. Ieškovė VĮ Registrų centre įregistruota 2012-12-06, registro duomenimis metinės finansinės atskaitomybės dokumentų ieškovė neteikė nuo įsteigimo. Paskutiniuoju UAB „Anitara“ vadovu nuo 2018-12-14 buvo paskirtas V. P., nuo 2018-06-26 iki 2018-12-14 ieškovės vadovas ir akcininkas buvo atsakovas M. I.. Atsakovo vadovavimo laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio ėmė didėti įsiskolinimas VSDFV Vilniaus skyriui, atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo pradėta nemokėti privalomų įmokų į valstybės biudžetą, tačiau atsakovas nesprendė susidariusios įmonės finansinės padėties ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Anitara“. Dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei ieškinį pateikė VSDFV Vilniaus skyrius, kuris nurodė, kad įmokų mokėjimo tvarkos ieškovė nesilaikė nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio, 2019 m. sausio 8 d. įsiskolinimas siekė 6 293,20 Eur, iš jų 6 249,01 Eur VSD įmokų už darbuotojus ir 44,19 Eur delspinigių. VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimus dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, paskutinį kartą 200 Eur debeto mokėjimo nurodymu nurašyta 2018-11-29 d. 2018 m. spalio 25 d, registrų duomenimis UAB „Anitara“ vardu nebuvo registruota nei nekilnojamojo turto, nei transporto priemonių. Skolą perdavus išieškoti antstoliui, 2018 -12-11 gauta informacija, kad įmonės sąskaitos areštuotos, jose lėšų nėra. Areštuotos įmonės kasoje esančios lėšos, tačiau duomenų apie jų likutį nėra, antstolių informacinės sistemos duomenimis skolininko atžvilgiu vykdomos dvi vykdomosios bylos. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.), būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.), vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. Žinodamas apie sunkią įmonės padėtį atsakovas nesprendė įstatymais priskirtų klausimų dėl bendrovės veiklos. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo padavė ne atsakovas o kreditorius VSDFV Vilniaus skyrius. Toks atsakovo neveikimas vertintinas kaip jo nesąžiningumas prieš bendrovės kreditorius aspektu, o tai reiškia atsakovo kaltę. Bankroto administratorius UAB „Relina“ yra ieškovės kreditorius, kuris patyrė žalą, t. y. patyrė nuostolį, kadangi administravo bankrutavusią įmonę savo sąskaita. Patirta žala bankroto administratoriui turi būti atlyginta. Žala yra patirti nuostoliai ir negautos pajamos už bankroto procedūros vykdymą. Patvirtintos bankroto administravimo išlaidos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikoma įmonės vadovo padarytos žalos dydžiu. Šioje byloje ieškovės prašomą priteisti žalą sudaro suma – 1 720,70 Eur (iš jų: 1655 Eur administratoriaus atlyginimas ir 65,70 Eur apmokėtos administravimo išlaidos). Ieškovė neturi turto, kurį realizavus būtų galima padengti bankroto administravimo išlaidas. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti ĮBĮ nustatyta tvarka, kadangi tam neužtenka įmonės turto, savo esme yra įmonės nuostoliai. Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Bankroto administratorius bankroto proceso metu kaupia pinigines lėšas, sukauptas lėšas bankroto administratorius turi teisę paskirstyti teismo, bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Bankroto administratorius patirtų bankroto administravimo išlaidų sumai išrašo sąskaitas faktūras bankrutuojančiai įmonei, ir tik esant lėšoms bankrutuojančios įmonės sąskaitoje, tokios bankroto administravimo išlaidos padengiamos, todėl pateikto ieškinio ieškovas laikytinas tinkamu.
Atsiliepimas
Atsakovas M. I. atsiliepimu prašo ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat pateikė tripliką. Atsakovas nurodė, kad galiojusi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numatė, kad kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą reglamentavimą, darytina išvada, jog subjektas, turintis teisę reikšti ieškinį pagal šią įstatymo nuostatą yra bankroto administratorius, administravęs bankrutavusią įmonę, o ne pati bankrutavusi įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. BUAB „Anitara“ nėra tinkamas subjektas reikšti ieškinį pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį ir neturi subjektinės reikalavimo teisės. Ieškovės ieškinys atmestinas vien jau dėl to, kad BUAB „Anitara“ neturi subjektinės reikalavimo teisės pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį. Tačiau ieškovės ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir dėl kitų aplinkybių. Minėta, kad pagal įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 d. atsako solidariai. Administratorius turi teisę prašyti priteisti jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas tik tuo atveju, jeigu įmonę administravo pagal ĮBĮ 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas. ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas numatė, kad bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai šio įstatymo 3 straipsnio 1, 3, 4 ar 6 punkte nurodytas kreditorius pateikė teismui pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti administratorių, prisiimantį riziką, kad įmonės likvidavimo metu nebus gauta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms pagal teismo patvirtintą sąmatą apmokėti arba jų bus gauta nepakankamai ir šios išlaidos bus apmokamos iš administratoriaus lėšų (toliau – rizika). Jeigu dėl prisiėmusio riziką administratoriaus veiklos (surasto, prisiteisto turto ar išieškotų beviltiškomis laikytų skolų įmonei) gaunama lėšų, šios lėšos naudojamos šio įstatymo 131 straipsnyje nustatyta tvarka. Jeigu šiame punkte nurodytu atveju faktiškai patirtos išlaidos, iš jų ir administratoriaus atlyginimas, viršija teismo patvirtintoje administravimo išlaidų sąmatoje nustatytą sumą, teisėjas, nagrinėjantis bankroto bylą, administratoriaus prašymu gali patikslinti administravimo išlaidų sąmatą, kuri gali būti didesnė negu šioje dalyje nustatyta 25 MMA suma, bet bendra bankroto administratoriaus išlaidų suma taikant supaprastintą bankroto procesą negali būti didesnė negu 40 MMA. Tuo tarpu ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 3 punktas įtvirtino, jog bankroto byla keliama ir nagrinėjama supaprastinto bankroto proceso tvarka, kai šio įstatymo 3 straipsnio 2 punkte nurodytas kreditorius pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe. Dėl teismo nustatytos sumos, reikalingos teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išieškojimo iš šio straipsnio 11 dalyje nurodytų asmenų į teismą kreipiasi administratorius. Ginčo atveju, kaip matyti iš pačios ieškovės pateiktos 2019 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2831-275/2019, BUAB „Anitara“ supaprastintas bankroto procesas buvo taikytas ne pagal ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, bet pagal 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatą, kuri numato, kad kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Atsižvelgiant į tai, jog ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato, kad ieškinį dėl apmokėtų teismo bei administravimo išlaidų priteisimo administratorius gali pareikšti tik tuo atveju, jeigu įmonę administravo pagal ĮBĮ 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas, o šiuo atveju supaprastintas bankroto procesas buvo taikytas pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatą, darytina išvada, jog ginčo atveju ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios priežasties. Be to, lingvistinė ĮBĮ 10 straipsnio 11 punkto nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, kad administratorius turi teisę prašyti priteisti tik tas išlaidas, kurias apmokėjo pats administratorius, ir apmokėjimo faktas jau yra įvykęs. Šiuo atveju pareikštu ieškiniu yra prašoma priteisti 65,70 Eur dydžio administravimo išlaidas bei 1 655 Eur sumą administratoriaus atlyginimui apmokėti, kuri buvo patvirtinta jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2831-275/2019. Tačiau ieškovės pateikti įrodymai nepatvirtina, jog administravimo išlaidos ir/ar administratoriaus atlyginimas buvo patirti/apmokėti dėl toliau nurodytų priežasčių: ieškovė teismui pateikė VĮ Registrų centras 2019 m. liepos 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija RC Nr. 816733 23,64 Eur sumai, UAB „Lietuvos rytas“ 2019 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija AVI44 Nr. 36491 15,21 Eur sumai ir VĮ Registrų centras 2019 m. balandžio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija RC Nr. 7817078 26,54 Eur sumai. Visų pirma, atkreiptinas teismo dėmesys į tai, jog ieškovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog šios sąskaitos buvo apmokėtos. Dvi iš trijų sąskaitų buvo pateiktos ir išrašytos dar iki Vilniaus apygardos teismui 2019 m. birželio 20 d. priimant nutartį taikyti supaprastina bankroto procesą. Ieškovės pateiktoje UAB „Lietuvos rytas“ 2019 m. gegužės 2 d. PVM sąskaitoje faktūroje Serija AVI44 Nr. 36491 pirkėju nurodytas visiškai niekaip su byla nesusijęs asmuo UAB „Insolvensa“. Suprantama, jog administratorius objektyviai neturi galimybės pateikti dokumentų patvirtinančių, jog buvo apmokėtas jo paties atlyginimas. Tačiau šiuo atveju susipažinus su ieškovės ieškiniu ir jame nurodytomis aplinkybėmis kyla klausimas, ar administravimo paslaugos, kurioms atlyginti Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi nutarė patvirtinti 1 655 Eur sumą, iš viso buvo suteiktos. Ieškovė nurodo, kad bankroto administratorius, vadovaudamasis ĮBĮ bankroto proceso metu kaupia pinigines lėšas. Sukauptas lėšas bankroto administratorius turi teisę paskirstyti teismo, bankroto administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditoriniams reikalavimams tenkinti. Bankroto administratorius patirtų bankroto administravimo išlaidų sumai išrašo sąskaitas faktūras bankrutuojančiai įmonei, ir tik esant lėšoms bankrutuojančios įmonės sąskaitoje, tokios bankroto administravimo išlaidos padengiamos. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. BAĮ 14 straipsnio 2 dalis numato, jog ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui, arba biudžetinei įstaigai, kuri viešojo sektoriaus subjekto apskaitą tvarko centralizuotai. BAĮ 12 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau –PVMĮ) 79 straipsnio 1 dalis numato, kad įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo <...> privalo įforminti PVM sąskaita faktūra. To paties straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, kad PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Atskirai paminėtina ir tai, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos išleistame PVMĮ komentare taip pat yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog pagal komentuojamo straipsnio nuostatas PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant, po prekių patiekimo ar paslaugų suteikimo fakto. Atsižvelgiant į nurodytą BAĮ ir PVMĮ reglamentavimą darytina išvada, jog bankroto administratorius tik suteikęs administravimo paslaugas (o ne tuomet, kada yra sukaupta pinigų) turi teisę ir tuo pačiu pareigą išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, kuri, be kita ko, patvirtintų suteiktų paslaugų faktą. Tačiau šiuo atveju, atsižvelgiant į ieškovės ieškinio argumentus, akivaizdu, jog administravimo paslaugos dar nesuteiktos, o buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išrašyti. Dėl šios priežasties, darytina išvada, jog ir administravimo paslaugos, kurioms padengti teismas patvirtino nurodytą sumą, dar nėra (ar bent jau iki galo nėra) suteiktos. Šios aplinkybės ypatingai reikšmingos tame kontekste, kada BUAB „Anitara“ dar nėra išregistruota, kas savo ruožtu patvirtina, jog bankroto procesas nėra užbaigtas, atitinkamai ir administravimo paslaugos, už kurias atlyginimą yra prašoma priteisti, nėra suteiktos iki galo. Apibendrinant tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog ieškovė teismo prašydama priteisti 1 720,70 Eur dydžio sumą, kuri įvardijama kaip bankroto administratoriaus atlyginimas ir administravimo išlaidos, šio reikalavimo nepagrindžia kartu su ieškiniu pateiktais įrodymais. Be to, pažymėtina ir tai, jog kaip ir buvo minėta aukščiau, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis numato, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ginčo atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kada BUAB „Anitara“ tapo nemokia ir kada vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją turėjo pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Juolab, kad BUAB „Anitara“ per labai trumpą laikotarpį keitėsi net trys vadovai: L. M. (vadovu buvo nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. liepos 3 d.), M. I. (vadovu buvo nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.) ir V. P. (vadovu buvo nuo 2018 m. gruodžio 19 d. iki 2019 m. balandžio 29 d.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje yra nustatyta, jog kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai. Vertinant ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytos pareigos atlyginti bankroto administravimo išlaidas prigimtį, t. y. sprendžiant, ar ši nuostata atspindi civilinės atsakomybės taikymą įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją už jiems tenkančios pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nesilaikymą, ar, priešingai, šią nuostatą reikėtų vertinti kaip įtvirtinančią specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos) taikymą, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias bendrovės vadovo pareigą sumokėti bankroto administravimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, jog pareigos kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Tokiu atveju pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Iš įmonės vadovo gali būti išieškomos (priteisiamos) bankrutavusios įmonės administravimo išlaidos, tačiau bankroto administratorius, siekdamas pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Taigi, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog sprendžiant dėl bankroto administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Dėl to darytina išvada, kad aptariamojoje normoje yra įtvirtintas ne specialios rūšies sankcijos (administravimo išlaidų dydžio baudos), bet civilinės atsakomybės taikymo atvejis dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Taigi žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma. Toks žalos apibrėžimas lemia tai, jog vertinant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad administravimo išlaidos bankroto byloje yra patiriamos visada, nepaisant to, ar atsakingi asmenys dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi laiku, ar pavėluotai <…> Tuo tarpu minėta Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalis nustato specifinę taisyklę, pagal kurią pareiga atlyginti bankroto administravimo išlaidas tenka įmonės vadovui, kitam asmeniui, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo būtent už pareigos įmonei tapus nemokiai pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą. Atsižvelgdama į tai ir remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalį gali būti atlyginamos tik tos administravimo išlaidos (tik tokia jų dalis), kurios kilo būtent dėl įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Iš Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies išplaukia įmonės vadovo ir (ar) kito asmens pagal kompetenciją pareiga atlyginti pavėluoto kreipimosi į teismą nulemtą administravimo išlaidų padidėjimą, t. y. skirtumą tarp bankroto byloje patirtų administravimo išlaidų ir administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors toks aiškinimas apsunkina priteistinų administravimo išlaidų įrodinėjimą (administravimo išlaidų, kurios būtų patirtos tuo atveju, jei įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įrodinėjimo apimtimi), jis atspindi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies, kaip civilinę atsakomybę nustatančios teisės normos, esmę. Priešingas Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies aiškinimas, ją vertinant kaip nustatančią įmonės vadovo ar kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, pareigą atlyginti visas administravimo išlaidas, iš esmės reikštų baudos tokiam asmeniui taikymą, t. y. sankciją, kuri būtų nebūdinga civilinei teisei ir dažnu atveju nebūtinai proporcinga padaryto pažeidimo mastui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2020). Ginčo atveju ieškovės ieškinyje visiškai nėra detalizuojama, kokias išlaidas (ar jų dalį) bankroto administratorius patyrė dėl neva pavėluoto kreipimosi į teismą, todėl ieškinys atmestinas ir dėl šios priežasties.
Į teismo posėdį ieškovės atstovas neatvyko, prašė nagrinėti bylą jam nesant.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas advokatas Arnas Uleckas prašė ieškinį atmesti atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (BUAB) „Anitara“ ieškiniu prašo priteisti administratoriaus atlyginimą ir administravimo išlaidas iš atsakovo M. I., kuris bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2018 m. birželio 26 d. o taip pat buvo įmonės akcininku nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d.
Ieškovės reikalavimas grindžiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (trumpinama – CK) 2.87 straipsniu, Įmonių bankroto įstatymo galiojusios redakcijos 10 straipsnio 11 punktu bei motyvuojamas tuo, kad atsakovas, būdamas įmonės vadovu ir matydamas, jog įmonė turi finansinių sunkumų, turėjo vykdyti teisės aktais numatytą pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Atsakovas į ieškinį atsikerta nurodydamas, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės, be to, ieškinys nėra įrodytas.
Iš tiesų, kaip ir nurodo ieškovė, CK 2.8 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, jog juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (minimo Kodekso straipsnio 7 dalis). Taigi, juridinio asmens valdymo organo nariai turi fiduciarines pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnyje, kurios lemia valdymo organo narių pareigą veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Šios pareigos – tai pagrindiniai valdymo organo narių veiklos principai, kurių jie turi laikytis organizuodami kasdieninę bendrovės veiklą, priimdami ir įgyvendindami įmonės veiklos sprendimus, o jų nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia valdymo organo narių atsakomybę pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį.
Taigi, juridinio asmens valdymo organo narių civilinė atsakomybė yra reglamentuota CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, kuria remiantis juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymas, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. Tarp juridinio asmens valdymo organo nario pareigų, kurios įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, yra nurodyta valdymo organo nario pareiga veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu, pareiga būti lojaliam juridinio asmens atžvilgiu ir laikytis konfidencialumo, pareiga vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti juridinio asmens interesams ir kt. Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį subjektas, kuriam dėl netinkamo valdymo turi būti atlyginama žala, kai nustatomi neteisėti bendrovės valdymo organo nario veiksmai, yra pati bendrovė.
Kadangi bendrovės valdymo organo civilinė atsakomybė yra deliktinė, būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės valdymo organo narys, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018, 29 punktas; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje, 39 punktas, kt.).
Suprantama, kad kiekvieno įmonės bankroto proceso metu yra patiriama teismo ir administravimo išlaidų. Administravimo išlaidas pagal ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalį įmonės bankroto administravimo išlaidos yra apmokamos pirmiausia iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą turtą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).
Tačiau ne visos nemokios įmonės turi turto ar jo turi pakankamai tokioms išlaidoms sumokėti. Tais atvejais, kai įmonė neturi turto administravimo ir teismo išlaidoms padengti, teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punktas) arba taiko įmonei supaprastinto bankroto procesą (ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalis).
Būtinybė taikyti supaprastinto bankroto procesą gali paaiškėti tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu. Kai būtinybė taikyti supaprastinto bankroto procesą kyla bankroto bylos iškėlimo stadijoje, tam, kad būtų galima taikyti šį procesą, teismas, padaręs pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka administravimo išlaidoms padengti, turi nustatyti sumą, reikalingą šioms išlaidoms apmokėti, ir pasiūlyti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateikusiam kreditoriui įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą teismo nustatytą sumą administravimo išlaidoms padengti (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktas). Tokia nuostata dėl teismo nustatytos sumos įmokėjimo į depozitinę sąskaitą netaikoma kreditoriui, kuris pateikė pareiškimą iškelti įmonei bankroto bylą dėl neįvykdytų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, reikalavimų atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga ar dėl mirties nuo nelaimingų atsitikimų darbe (dėl teismo ir administravimo išlaidų apmokėjimo tokiu atveju į teismą kreipiasi bankroto administratorius) (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 3 punktas). Supaprastinta bankroto procedūra gali būti taikoma ir tuo atveju, kai bankroto administratorius prisiima riziką administruoti bankrutuojančią įmonę žinodamas, kad dėl įmonės likvidavimo nebus gauta lėšų administravimo išlaidoms padengti ar jų bus gauta nepakankamai, administravimo išlaidos tokiu atveju apmokamos iš administratoriaus lėšų (ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 2 punktas).
Teismas taip pat taiko supaprastinto bankroto procedūrą bankroto bylos nagrinėjimo metu nustatęs pakankamą pagrindą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms sumokėti, netaikydamas ĮBĮ 10 straipsnio nuostatų.
ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte.
ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami situaciją ir apribodami galimybę tinkamai likviduoti įmonę, taip pat nurodytas specialus subjektas, turintis pagrindą reikalauti administravimo išlaidų atlyginimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo pagal kompetenciją, pažeidęs pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu tampa atsakingas kreditoriui, įmokėjusiam pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas nurodytą sumą administravimo išlaidoms padengti, arba bankroto administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis. Taigi tik šioje normoje įvardyti asmenys (kreditorius ir administratorius), kurių lėšomis vykdomas ar įvykdytas įmonės likvidavimas supaprastinto bankroto proceso metu, turi teisę išsiieškoti šias išlaidas iš asmenų, pažeidusių pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas pagrindas išsiieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taikytinas ir tais atvejais, kai supaprastintą bankroto procedūrą nusprendžiama taikyti bankroto bylos nagrinėjimo metu.
Nagrinėjamu atveju šalių pateiktais procesiniais dokumentais bei kartu su jais pateiktais rašytiniais įrodymais bei LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi ieškovei UAB „Anitara“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Relina“, teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. balandžio 24 d. (civilinė byla Nr. eB2-652-275/2021, vieningas bylos proceso numeris 2-55-3-00313-2019-4).
2019 m. birželio 20 d. nutartimi BUAB „Anitara“ bankroto byloje teismas patvirtino administratoriaus pateiktą UAB „Anitara“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą viso 7 808,30 Eur sumoje, šia nutartimi teismas taip pat nutarė taikyti supaprastintą bankroto procesą bei patvirtino 2 655 Eur administravimo išlaidų sąmatą (įskaitant mokesčius ir 2019 m. gegužės 3 d. patvirtintą sumą, iš jų 1 655 Eur administratoriaus atlyginimui ir 1 000 Eur administravimo išlaidoms. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2019 m. liepos 1 d. 2019 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovė BUAB „Anitara“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Byloje esančiais rašytiniais įrodymais (Juridinių asmenų registro duomenimis) nustatyta, kad ieškovė UAB „Anitara“ įsteigta 2012 m. gruodžio 6 d., nuo įmonės įsteigimo – nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Anitara“ vadovu buvo D. K., o akcininku – UAB „VALAN-TRADE“ (iki 2016 m. gegužės 11 d.), nuo 2016 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. birželio 26 d. ieškovės UAB „Anitara“ vadovu buvo L. M., kuris vieninteliu bendrovės akcininku buvo nuo 2016 m. gegužės 11 d, iki 2017 m. birželio 2 d., o nuo 2012018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. vieninteliu ieškovės UAB „Anitara“ akcininku juridinių asmenų registre nurodytas atsakovas M. I., jis gi taip pat bedrovės vadovas nuo 2018 m. liepos 3 d. iki 2018 m. gruodžio 14 d. Nuo 2018 m. gruodžio 12 d. vieninteliu ieškovo akcininku registre registruotas V. P., įmonės vadovo pareigas pagal registro duomenis V. P. 2018 m. gruodžio 14 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo (ieškinio priedas, LR Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija, suformuotas 2018-11-27, atsiliepimo į ieškinį priedas LR Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas su istorija, suformuotas 2000-09-29). Įmonės veiklos tikslai ir rūšys registre nurodyti – gamyba ir prekyba, bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja LR teisės aktams. VMI pateiktais duomenimis, ieškovė užsiėmė statybos verslu.
Reikalavimą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu priteisti administravimo išlaidas reiškia pati bankrutuojanti įmonė (BUAB „Anitara“), t. y. reikalavimą dėl administravimo išlaidų atlyginimo teikia ne bankroto administratorė, o bankrutuojanti įmonė. Teismas atkreipė ieškovės dėmesį dėl netinkamos procesinės šalies ir 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi siūlė pakeisti ją tinkama, tačiau ieškovė, atstovaujama nemokumo administratorės, atsisakė pakeisti ieškovę, todėl ieškinys atmestinas vien šiuo pagrindu, jog ieškinys dėl administravimo išlaidų priteisimo pareikštas netinkamos ieškovės (CPK 45 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija dar 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-313/2018 konstatavo, jog supaprastinto bankroto proceso procedūros specifika lemia tai, kad administratoriaus patiriama dėl įmonės likvidavimo žala negali būti laikoma bankrutuojančios įmonės patiriama žala. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad, siekdamas administravimo išlaidų atlyginimo, administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka tam tikras kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti. Įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011; 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-148-219/2018 53 punktą). Taigi būtent bankroto administratorius, reikšdamas reikalavimą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytu pagrindu, privalo pagrįsti, kokios lėšos iš tiesų yra patirtos supaprastinto bankroto proceso metu. Teismas, atmesdamas ieškinį nurodytais argumentais, neturi pagrindo pasisakyti dėl kitų šalių procesinių argumentų, susijusių su civilinės atsakomybės sąlygų taikymų atsakovui, nes ieškinys atmestas tuo pagrindu kaip pareikštas netinkamos ieškovės.
Tačiau, net jei turėti kitokią nuomonę, pasisakydamas dėl atsakovo M. I. kaip vadovo (ar kito asmens pagal kompetenciją civilinės atsakomybės pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo), teismas pažymi, jog ieškovo ieškinys ir kitais aspektais nėra įrodytas.
Bankrotas – tai teisės aktų nustatyta tvarka pripažinta įmonės nemokumo būsena, kai siekiama šios būsenos pabaigos iš įmonės turto tenkinant kreditorių reikalavimus ir užtikrinant kreditorių ir įmonės interesų pusiausvyrą (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Taigi bankroto proceso pagrindinis tikslas – įstatyme reglamentuota tvarka nustatyti nemokią įmonę, apsaugoti bankrutuojančios įmonės turtinius interesus ir užtikrinti jos kreditorių reikalavimų patenkinimą, įstatyme apibrėžtais terminais pašalinti ją iš rinkos, tenkinant iš jos turto kreditorių reikalavimus, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo nepateisinamai ilgo nemokios įmonės atsiskaitymų kreditoriams uždelsimo ir užtikrinant skolininkės bei jos kreditorių interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014). Siekiant šio tikslo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) įpareigoja įmonės vadovą ir kitus asmenis pagal kompetenciją, suteiktą atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiuose įstatymuose ar jų steigimo dokumentuose (ĮBĮ 5 straipsnio 2 dalis), paaiškėjus, kad įmonė nemoki, nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui (kitam kompetentingam asmeniui) kyla atsakomybė. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad minėti asmenys, nepateikę teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavę jį pateikti, privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai dėl to patyrė, už šios pareigos nevykdymą nurodytu laikotarpiu taikytina tiek vadovui, tiek savininkui.
Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui, kitam asmeniui pagal kompetenciją nustatyta todėl, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia ar gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo žala gali kilti tiek įmonei ir (ar) jos kreditoriams, tačiau ir administratoriui. Nemokios įmonės bankroto procesą administruoja ir bankroto procedūras atlieka teismo paskirtas bankroto administratorius (ĮBĮ 11 straipsnis). Kiekvieno įmonės bankroto proceso metu yra patiriamos administravimo išlaidos, kurios yra nustatomos ir skiriamos ĮBĮ įtvirtinta tvarka ir kurios yra apmokamos pirmiausia iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų (ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalis). Taigi bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos yra atlygintinos ir jos apmokamos iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės biudžeto. Kitaip tariant, administravimo išlaidos – tai nemokios įmonės skola, kuri susidaro dėl vykdomo bankroto proceso ir yra apmokama pirmiausia iš bankroto proceso metu surinktų lėšų. Pažymėtina, kad, atsiradus įstatyme nustatytoms įmonės nemokumo sąlygoms bei teisiniams pagrindams kelti bankroto bylą ir ją laiku iškėlus, įmonė įprastai turi galimybes apmokėti bankroto administravimo išlaidas ir dalį, atskirais atvejais – visas skolas (kreditorių reikalavimus). Dėl to ĮBĮ normos ir įpareigoja (nustato pareigą) įmonės atsakingus asmenis nedelsiant kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, tačiau atskirais atvejais dėl pavėluoto kreipimosi į teismą ar kitų priežasčių įmonės nemokumas yra tokio lygio, kad bankroto proceso metu gautų lėšų nepakanka ne tik kreditorių reikalavimams, bet ir administravimo išlaidoms padengti. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka bankroto administravimo išlaidoms apmokėti, jos gali būti apmokamos asmens, pateikusio pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, lėšomis, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 1 punkte, arba iš administratoriaus lėšų, kaip nurodyta šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalies 2 punkte.
Minėta, jog ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis nustato administratoriui, kuris, įmonei neturint turto ar turint jo nepakankamai administravimo išlaidoms padengti, prisiėmė riziką administruoti įmonę savo lėšomis, teisę bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokiai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos tokiai įmonei iškėlimo. Taigi ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nustatytas specialus pagrindas išieškoti administravimo išlaidas iš asmenų, kurie, pažeisdami įstatyme jiems nustatytą pareigą, įmonei tapus nemokiai nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, taip dar labiau apsunkindami kreditorių bei įmonės turtinę padėtį ir apribodami galimybes tinkamai įvykdyti bankroto procedūras.
Teismas nurodo, kad įmonės vadovo, kito asmens pagal kompetenciją, kuriuos įstatymas įpareigoja kreiptis dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi pagal įmonės faktinę turtinę padėtį egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, įstatyme nustatytos pareigos pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, kurio sukeltą žalą privalo atlyginti neteisėtą veiksmą atlikęs asmuo (neteisėtas veiksmas, žala ir priežastinis ryšys tarp jų – CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai), todėl pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo pažeidę asmenys privalo atlyginti ne tik kreditoriams padarytą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bet ir administravimo išlaidas, kurios yra įmonės skola administratoriui ir kurių nėra galimybių padengti iš nemokios įmonės turto. Teismas pažymi, kad administratorė, siekdama pagrįsti pareikštą ieškinį, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, padarytą žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį. Sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas tokios pareigos atsiradimo sąlygas. Taigi, sprendžiant dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą nemokiai įmonei nevykdymą, svarbu įvertinti faktines aplinkybes ir laiką, kada atsakovas buvo įmonės vadovas ir kada atsirado įmonės nemokumas, lėmęs jos bankrotą.
Byloje nustatyta, kad bankrutavusios UAB „Anitara“ vienintelis akcininkas ir vadovas faktiškai nuo 2018 m. liepos mėnesio buvo atsakovas, iš vadovo pareigų atsakovas atleistas nuo 2018 m. gruodžio 14 d. Be to, iš bylos matyti, kad iš atsakovo nuosavybės visos UAB „Anitara“ akcijos perėjo V. P., kuris taip pat registruotas kaip ieškovės vadovas ir vadovu buvo iki ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartyje iškelti bankroto bylą UAB „Anitara“, nurodyta, kad ieškovei kreipusis į teismą (2019 m. vasario 27 d.), bendrovės įsiskolinimas Fondo biudžetui sudarė 6 293,20 Eur, mokestinė nepriemoka trečiajam asmeniui VMI prie LR FM sudarė 1 199 Eur, tačiau teismo nutartyje bendrovės nemokumo momentas nėra konstatuotas. Ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktame pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nurodyta, jog UAB „Anitara“ mokėjimai biudžetui pradėjo vėluoti 2018 m. rugsėjo mėnesį, tačiau debeto mokėjimo nurodymais iš įmonės sąskaitų kredito įstaigose lėšas nurašyti pavyko dar 2018 m. lapkričio 29 d. (vėliau lėšų nurašyti nepavyko). Antstolio atsąskaitoję nurodyta, jog skolininkė turto neturi, sąskaitose lėšų nėra. Iš šių byloje nustatytų faktinių aplinkybių darytina išvada, kad UAB „Anitara“, atsakovui esant paskirtam eiti vadovo pareigas, veiklą galimai dar vykdė, o jos nemokumas galimai atsirado vos mėnesiui iki naujo atsakovo vadovo paskyrimo (atleidus atsakovą iš vadovo pareigų). Teismas, vertindamas atsakovo veiklą bendrovėje, konstatuoja, kad UAB „Anitara“ vadovu atsakovas buvo pakankamai trumpą laiką, įmonės direktoriumi jis buvo trumpiau nei šešis mėnesius, o atsiradus duomenų apie bendrovės nemokumo požymius, vadovu jis buvo vos vieną mėnesį, todėl abejotina, ar atsakovas turėjo galimybę įvertinti, kad įmonė jau yra nemoki ir jai turi būti keliama bankroto byla. Taigi, esamų duomenų kontekste, teismas nekonstatavo esant pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas atliko tokius neteisėtus veiksmus, dėl kurių jam kiltų civilinė atsakomybė. Remdamasis pirmiau išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie lemtų jo pareigą atlyginti ieškovės nemokumo administratoriui administravimo išlaidas, net jei ieškovas byloje būtų tinkamas (CPK 178 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263 -270 straipsniais,
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus apygardos teismą.