- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-13
- Bylos Nr.
- 1A-719-387-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-13-1-03207-2010-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Viktoras Dovidaiti
- Nuteistasis
- E. L.
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-719-387/2012
Teisėjas Miroslavas Gvozdovičius Teisminio proceso Nr. 1-13-1-03207-2010-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.5.;2.4.7.
2012 m. liepos 13 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.
Paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3, 4 dalimis, 9 dalimi, dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011-03-14 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalimi, paskirta E. L. galutinė subendrinta bausmė – 6 (šešerių) metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.
Taip pat šiuo nuosprendžiu iš E. L. Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai priteista 859,74 Lt nusikalstama veika padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. L. nuteistas už tai, kad 2010-11-13, apie 3.00 val., prie kino teatro „Forum cinemas Vingis“, esančio Savanorių pr. 7, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametį M. N., gim. (duomenys neskelbtini), – dujų balionėliu papurškė jam į akis dujų, tokiu būdu atimdamas jam galimybę priešintis bei padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį cheminiu I-II laipsnio veido ir akių nudegimu, ir iš M. N. rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną NOKIA N97, 450 Lt vertės, priklausantį T. V., po ko E. L. pasišalino iš įvykio vietos. Tokiu būdu jis, panaudodamas fizinį smurtą bei atimdamas M. N. galimybę priešintis, pagrobė T. V. priklausantį 450 Lt vertės turtą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. L. prašo baudžiamąją bylą jo atžvilgiu išnagrinėti iš naujo ir jį išteisinti.
Nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikaltimo padarymo metu jis buvo namuose, ką galėtų patvirtinti jo mama ir brolis. Be to, nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis M. N. negalėjo tvirtai teigti, jog atpažino jį kaip plėšimą jo atžvilgiu įvykdžiusį asmenį. Nukentėjusysis tik nurodė, kad E. L. yra panašus į pastarąjį asmenį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja paprašė atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir apklausti E. L. motiną bei jo brolį, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teismo posėdyje ir, apelianto teigimu, gali patvirtinti, jog šios nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo namuose. Prokuroras prašė įrodymų tyrimo neatlikti ir nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.
Dalinio įrodymų tyrimo metu kolegijos pirmininko apklaustas E. L. visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, atšaukė savo prašymą apklausti jo motiną ir brolį ir patikslino apeliacinį skundą, prašydamas paskirti jam švelnesnę bausmę, nurodydamas, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo labai galisi. Nuteistojo gynėja palaikė patikslintą apeliacinį skundą, prokurorė prašė palikti E. L. paskirtą bausmę ir nuteistojo prašymą švelninti bausmę atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str.).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo E. L. padarytą nusikalstamą veiką.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas jį panaudoti arba atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą.
Turto pagrobimas apima: atvirą svetimo turto atėmimą (paveržimą, išplėšimą) ar neatlygintiną turto pasisavinimą, panaudojant smurtą ar grasinant jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis. Svarbu, kad turto pagrobimo, jo užvaldymo procese prievartos priemonės būtų panaudojamos prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba tuoj po atėmimo momento, siekiant išlaikyti pagrobtą turtą.
E. L., veikdamas tiesiogine tyčia, panaudojęs fizinį smurtą prieš nepilnametį M. N. – dujų balionėliu papurškęs jam į akis dujų ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis bei padarymas M. N. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš M. N. rankų ištraukė mobiliojo ryšio telefoną Nokia N97, 450 Lt vertės, priklausantį nukentėjusiajam T. V., ir tokiu būdu neteisėtai jį užvaldė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. L. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir parodė, jog neprisimena dėl ko kilo konfliktas. Nukentėjusysis jam davė telefoną paskambinti, o kai parašė grąžinti, jis išsitraukė dujų balionėlį, papurškė dujų ir išėjo su telefonu. Kitą dieną po pietų telefoną pardavė už 200 Lt. Žino, kad yra apklaustas telefono pirkėjas. Savo kaltės ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nepripažino dėl to, jog buvo piktas ant policijos pareigūnų, kurie policijos komisariate jį buvo sumušę.
E. L. kaltė visiškai ir neginčijamai įrodyta viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtasis ir įvertintais įrodymais: nukentėjusiųjų M. N. ir T. V. parodymais; liudytojų E. P. ir T. C. parodymais; 2011-08-09 specialisto išvada Nr. G 2504/11 (01), asmens parodymo atpažinti ir asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Pažymėtinas tas faktas, kad po nusikalstamos veikos padarymo į pagrobtąjį telefoną buvo įdėta kortelė, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisme duodamas parodymus E. L. pripažino, kad tai būtent jo kortelė ir kad tai jis ją buvo įdėjęs į pagrobtąjį telefoną. Šiuos jo parodymus patvirtina kiti rašytiniai bylos duomenys.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).
Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad E. L. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Nors apeliacinės instancijos teisme E. L., verčiamas neginčijamų įrodymų, prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nurodė, jog dėl jos padarymo nuoširdžiai gailisi, kolegija šios aplinkybės nepripažįsta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-31/2006, 2K-300/2006, 2K-491/2007, 2K-43/2008, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-353/2008, 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010). Tai yra kaltininko prisipažinimas neturi būti deklaratyvus, arba verčiamas byloje esančių neginčijamų įrodymų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, jeigu kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus teisingus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes ar prisipažįsta tik dėl byloje surinktų įrodymų, t. y. ne savo noru, tokiu atveju nelaikoma, jog asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-269/2008).
Šiuo konkrečiu atveju E. L. prisipažinimas nėra nuoširdus ir savanoriškas, kadangi jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismui savo kaltės nepripažino. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kaip jau buvo minėta E. L. savo kaltę pripažino, tačiau konstatuotina, kad jo kaltė ir taip jau buvo įrodyta aukščiau aptartais įrodymais. Kaltės pripažinimas ir nusikalstamos veikos aplinkybių paaiškinimas apeliacinės instancijos teisme negali būti laikomas aplinkybe, lengvinančia kaltinamojo atsakomybę.
Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.
Apylinkės teismas, įvertinęs E. L. asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, į tai, jog E. L., būdamas baustas administracine tvarka, teistas 2 kartus, tame tarpe ir už plėšimus, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naują nusikaltimą nuosavybei, priskirtiną apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), kas rodo, jog jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę, kuri, savo dydžiu būdama artima Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkiui, nėra aiškiai per griežta. Galutinė subendrinta bausmė atitinka siekiamus bausmės tikslus, keisti ją į dar švelnesnę nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.