Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Svetlanos Jurgaitienės ir Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės, nuteistųjų P. L. ir D. L. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

A. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

D. L. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, 138 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.;

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės laiką be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, būti namuose nuo 23.00 iki 6.00 val.

Bylos dalis dėl Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutraukta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. kad P. L., D. L. ir A. S. 2018 m. gruodžio 16 d. apie 6.50 val., prie picerijos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, veikdami bendrininkų grupėje, sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam A. M. į veidą, o jam nugriuvus ant žemės, tęsdami savo veiksmus, sudavė nukentėjusiajam A. M. nenustatytą kiekį smūgių rankomis bei kojomis į įvairias kūno vietas, šiais bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam A. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, bei nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais veide, patinimu dešinės akies srityje ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra padarė nusikaltimus, numatytus BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje.

2. Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinktų įrodymų pakanka P. L., D. L. ir A. S. kaltei pagrįsti, todėl jie pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas bei jiems paskirtos bausmės.

3. Nuteistasis A. S. ir jo gynėja advokatė Kristina Česnauskienė skundžia šį Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir, vadovaujantis BK 28 bei 38 straipsniais, pašalinus iš kaltinimo aplinkybę dėl smūgių sudavimo į įvairias kūno vietas, priimti nutartį atleisti A. S. nuo baudžiamosios atsakomybės.

8. Nuteistojo A. S. ir jo gynėjos K. Česnauskienės, nuteistojo D. L. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini. Nuteistojo P. L. gynėjos advokatės N. Grubliauskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

10. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamąja byla, skundžiamo nuosprendžio motyvais bei apeliacinių skundų argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme tiesiogiai ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pripažino A. S., D. L. ir P. L. kaltais padarius BK 284 straipsnyje ir 138 straispnio 1 dalyje numatytas veikas, jiems veikiant bendrininkų grupėje. Nuteistųjų veiksmai viešoje vietoje prieš nukentėjusįjį A. M. pavartojus fizinį smurtą kvalifikuoti tinkamai ir atitinka aptariamų nusikalstamų veikų sudėties požymius. Priešingai nei teigiama skunduose, teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis bei baudžiamojo proceso įstatymai nuteistiesiems pritaikyti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Dėl BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų bei BK 28 straipsnio

14. Darant tokią išvadą, visų pirma pažymėtina, kad tiek nukentėjusiajam, tiek ir nuteistiesiems bei liudytojoms G. L. bei E. T. būnant kavinės patalpoje, jokie veiksmai, kuriais būtų įgyvendinta BK 284 ir 138 straipsnių dispozicijose numatytų veikų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nebuvo atliekami. Šios aplinkybės tesudaro pagrindą teigti apie konflikto tarp besiginčijusių asmenų kilimą ir jo vėlesnį persikėlimą į prie kavinės esančią lauko teritoriją. Juolab kad, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritariant apeliacinių skundų argumentams, nėra pagrindo teigti, kad vienareikšmiškai nustatyta konflikto kilimo priežastis. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama informacija, pateikta policijos pareigūnų, atvykusių į įvykio vietą jau konfliktui pasibaigus, tarnybiniuose pranešimuose, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios pareigūnų pateiktuose dokumentuose nurodytos aplinkybės savaime nei patvirtina, nei paneigia konflikto kilimo priežasties, kadangi juose apspindėti tik pirminiai sulaikytų įvykio vietoje asmenų paaiškinimai, kurie, be kita ko, yra neinformatyvūs. Nuteistieji nuosekliai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, kad konfliktas kilo tuomet, kai A. M. ir liudytojas V. P. atvyko į kavinę, prisėdo prie jų staliuko ir pradėjo įžeidžiamai kibti prie vieno iš nuteistųjų. P. L. ir D. L. nurodė V. P. pažinoję iš anksčiau. Analogiškai teigė ir liudytojos E. T. bei G. L., nurodžiusios, kad pastaroji, kilus nesutarimams, pareikalavo atvykusių asmenų nuo stalo pasišalinti. Iš dalies šią versiją patvirtina liudytojų – kavinės darbuotojų A. S. bei E. Š. parodymai apie tai, kad A. M. bei V. P., būdami apsvaigę nuo alkoholio, įžeidžiamai kibo prie kavinės lankytojų. Nors pirmosios instancijos teismas tokius A. S. parodymus vertino kritiškai, tačiau įtikinamų motyvų tokiai išvadai nenurodė. Patys A. M. ir V. P. teigė, kad įvykio aplinkybių visiškai neprisimena. V. P. aiškino visą laiką buvęs prie nuteistųjų stalo ir nematęs, kada A. M. išėjo, tačiau būtent jo parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, apklaustų asmenų parodymai. Nei vieno iš kavinės darbuotojų suinteresuotumas bylos baigtimi, kuris sąlygotų jų siekį pateikti vienai iš konflikte dalyvavusių grupių naudingesnius paaiškinimus, nenustatytas. Tuo pačiu jų paaiškinimų nepaneigia ir liudytojų M. J., E. B. ir D. G. parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino kaip nekeliančius abejonių. Šie asmenys nurodė, kad atvyko į kavinę, užsisakė valgyti, atsisėdo prie staliuko ir išgirdo triukšmą, sklindantį nuo baro pusės, kur vyko konfliktas tarp picerijos klientų. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esančiais įrodymais nenustatyta, ar minėtieji liudytojai į barą atvyko dar prieš jame pasirodant nuteistiesiems, nukentėjusiajam bei liudytojams V. P., G. L. bei E. T., taip pat nėra aišku, ar jie stebėjo visą konfliktą, ar tik jo dalį, tačiau akivaizdu, jog tolimesnis konfliktas persikėlė už kavinės patalpų, į lauką ir būtent tuo metu vykusių įvykių teisinis vertinimas svarbus įrodant nuteistųjų asmenų kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo.

16. Tiek pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje, tiek ir apeliaciniuose skunduose akcentuojama ir įrodinėjama aplinkybė, ar liudytojai G. L. nukentėjusiojo veiksmais buvo sukeltas jai specialisto išvadoje konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš specialisto išvados, esančios byloje, taip pat fotonuotraukų matyti, kad šiai liudytojai buvo nustatyta kraujosruva su nubrozdinimais kaktos dešinėje pusėje ties smilkiniu, kraujosruva dešinės plaštakos IV-o piršto srityje, kraujosruvos su nubrozdinimais kairio kelio priekinėje dalyje bei kairėje blauzdoje, kraujosruvos dešinės kojos kelio bei blauzdos srityse. Pati liudytoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama pirmosios instancijos teisme teigė, jog jai bei liudytojai E. T. išėjus į lauką parūkyti, po kiek laiko išėjo ir nukentėjusysis su draugu. A. M. netrukus jai spyrė į galvos sritį. Liudytoja E. T., kuri teisiamajame posėdyje patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, paaiškino, jog paties A. M. smūgio sudavimo G. L. fakto ji nematė, tačiau matė, kad jis pakankamai aukštai link pastarosios pakėlė koją. Pirmosios instancijos teismas analizavo šių liudytojų parodymų patikimumą, juos vertindamas ryšium su liudytojų M. J., E. B. bei D. G. parodymais, taip pat analizavo pastarųjų teiginius, jog G. L. taip pat sudavė smūgius gulinčiam nukentėjusiajam, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybes, kurios, nors tam tikra prasme apibūdina situaciją iki smurto prieš nukentėjusįjį panaudojimo, tačiau vis tik nėra nagrinėjamos baudžiamosios bylos dalykas. Bylos duomenys patvirtina, jog dėl šių nukentėjusiojo galimai G. L. atžvilgiu atliktų veiksmų yra atliekamas savarankiškas ikiteisminis tyrimas, todėl A. M. veiksmų vertinimas iki smurto prieš jį panaudojimo peržengia nagrinėjamos baudžiamosios bylos ribas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, situacijos, įvykusios iki nuteistiesiems inkriminuotų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu atlikimo vertinimas, nagrinėjamu atveju reikšmingas tik tiek, kiek tai būtina atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose dėstomus argumentus dėl būtinosios ginties nuteistųjų veiksmuose buvimo.

17. Pagal BK 28 straipsnį asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

18. Nuteistieji teigė, kad tyčios panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ir sutrikdyti viešąją tvrką jie neturėjo, kadangi šiuos veiksmus jie atliko gindami G. L.. Tokius jų argumentus pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai įvertino kaip nepagrįstą siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi būtinosios ginties sąlygų nagrinėjamu atveju nėra net ir tikint ne liudytojų E. B., M. J. ir D. G., o būtent nuteistųjų versija, kad jiems atėjus į lauką, nukentėjusysis ir G. L. grūmėsi ant žemės. Liudytoja G. L. tvirtino, kad tuo metu, kai į kiemą išbėgo nuteistieji, nukentėjusysis gulėjo ant žemės, o ji pati sėdėjo jį apžergusi, jie grūmėsi. Šias aplinkybes analogiškai nurodė visi nuteistieji. Jie paaiškino, kad išėję į kiemą išvydo G. L. besigrumiančią su A. M.. Taigi nėra aišku, kokiu būdu nuteistieji nusprendė apie gresiantį pavojų būtent G. L., o ne A. M.. Nors pirmosios instancijos teisme nuteistasis P. L. teigė, kad išėjus į kiemą jiems E. T. pasakė, kad A. M. spyrė G. L. į galvą, tačiau tokie jo teiginiai nenuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis nurodė iš karto su draugais pribėgęs skirti A. M. ir G. L.. Pati A. T. nurodė visą laiką verkusi, buvusi užsidengusi rankomis ir nusisukusi, kad nematytų įvykio. Apie spyrio G. L. aplinkybes teisme pastaroji patikslino, kad tiesiogiai spyrio nematė, tik matė pakeltą nukentėjusiojo koją. Kiti nuteistieji D. L. ir A. S. taip pat patvirtino matę grumtynes tarp nukentėjusiojo ir G. L., tačiau tai, įvertinus, jog nukentėjusysis gulėjo ant žemės, o pastaroji galimai sėdėjo jį apžergusi, savaime nepatvirtina, kad būtent jai grėsė pavojus, kuris buvo toks akivaizdus, jog trys nuteistieji, panaudodami smurtą, turėjo ją ginti.

19. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti 1) pavojingas, 2) realus ir 3) akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012).

20. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad kavinės kieme susidariusi situacija galėtų pagrįstai būti vertinama pagal visus tris aptartus būtinajai ginčiai konstatuoti būtinus elementus. Netgi tikint G. L. versija, kad prieš ją nukentėjusysis panaudojo fizinį smurtą, spirdamas jai į galvos sritį, pažymėtina, kad tuo metu, kai nuteistieji atliko neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, pastarojo galimas kėsinimasis į G. L. sveikatą jau buvo pasibaigęs. Jokio pagrindo teigti, jog nukentėjusysis, gulėdamas ant žemės, buvo toks pavojingas minėtos liudytojos sveikatai ar net gyvybei, kad jo veiksmus būtų tekę atremti trims asmenims, nėra. Nei vienas iš nuteistųjų ar liudytojų nenurodė, kad smurto nukentėjusiojo atžvilgiu metu jis apskritai būtų atlikęs kokius nors pavojingus veiksmus, o liudytojos G. L. nuogąstavimai, kad nukentėjusysis gali tęsti smurtinius veiksmus, visų pirma, nebuvo žinomi nuteistiesiems, antra, nesudaro pagrindo jų vertinti kaip realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo kėsinimosi. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad visi nuteistieji tvirtino, jog tarp G. L. ir A. M. vyko grumtynės, o ne vienpusiški nukentėjusiojo veiksmai pastarosios atžvilgiu. P. L. patvirtino smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį atlikęs dėl to, kad buvo įpykęs, o kiti nuteistieji teigė tenorėję minėtus besigrumiančius asmenis išskirti. Dėl aptartų motyvų A. S. ir jo gynėjos skundo dalis dėl baudžiamosios bylos nutraukimo šio nuteistojo atžvilgiu esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, atmestina kaip nepagrįsta.

21. Apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, visi nuteistieji neigė smurtavę prieš nukentėjusįjį. Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme jie savo kaltę iš dalies patvirtino. Nuteistasis P. L. pripažino sudavęs nukentėjusiajam 2–3 smūgius ranka į galvos sritį. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais į galvos sritį. Tačiau, kaip matyti iš paties nukentėjusiojo parodymų, po įvykio jam buvo susiformavusios kraujosruvos tiek ant abiejų rankų, tiek nugaros šoninėje srityje. Nuteistasis D. L. teisme patvirtino, kad galimai sudavė A. M. į kūną. A. S. teisme taip pat patvirtino galimai sudavęs vieną smūgį, tačiau negalėjo detalizuoti, į kurią tiksliai vietą. Taigi iš esmės nuteistieji patvirtino panaudoję prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, tačiau kiekvienas iš jų neigė dalį kaltinime nurodytų sveikatos sužalojimo veiksmų. Tuo tarpu liudytojai M. J., E. B. ir D. G. kategoriškai patvirtino matę, kaip prieš nukentėjusįjį nuteistieji vartojo fizinį smurtą, jam suduodami smūgius tiek rankomis, tiek kojomis. Liudytojas M. J. nurodė visą laiką konfliktą stebėjęs su draugais pro picerijos langą, prieš nukentėjusįjį, jam stovint ir vėliau gulint, smurtavo keturi vyrai ir kažkuriuo metu prisidėjo viena iš kompanijoje buvusių merginų. M. J. nurodė, kad įvykis truko apie 4–5 min. Liudytojas E. B. nurodė, kad merginos prieš A. M. nesmurtavo, jį mušė du vyrai. Teisme jis patvirtino, kad smūgius sudavė tik P. L. ir A. S., nukentėjusiajam stovint, o ar sudavė gulint, nepamena. Įvykį jis stebėjo būdamas lauke, o ne kavinėje, viskas truko apie 30 min. Liudytojas D. G. nurodė, kad kompanijai išėjus į lauką, jis pradžioje asmenų nematė, pamatė tik po 5 min. kaip du vaikinai ir dvi merginos smurtavo prieš A. M., jam gulint ant žemės. Patikslino, kad vienas atsitūpęs asmuo sudavė nukentėjusiajam smūgius rankomis, o likę trys asmenys spardė. Visa tai truko apie 2 min. Nors apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, kad šių liudytojų parodymai dėl dalies įvykio aplinkybių skiriasi, tačiau dėl baudžiamajai bylai reikšmingų aplinkybių, kad nuteistieji prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą, šie liudytojai paaiškino kategoriškai ir nuosekliai viso baudžiamojo proceso metu. Vien tai, kad E. B. teisme teigė matęs, kad prieš A. M. smurtavo tik P. L. ir A. S., savaime nesudaro pagrindo teigti, jog D. L. veiksmai šiuo atveju nėra įrodyti. Juolab kad pats nuteistasis D. L. pirmosios instancijos teisme patvirtino galimai sudavęs A. M. į kūną, o liudytojas M. J., išėjęs iš kavinės ir sekęs paskui nuteistųjų kompaniją, jau skambindamas bendruoju pagalbos telefonu tiksliai nurodė, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo trys asmenys.

22. Visi trys nuteistieji pripažinti kaltais padavę BK 284 straipsnyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus veikdami bendrininkų grupėje. BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį BK straipsnį. Byloje nustatyta, kad visi nuteistieji dalyvavo pažeidžiant viešąją tvarką, visi mušė nukentėjusįjį, taigi jie realizavo BK 284 straipsnio bei 138 straipsnio 1 dalies objektyviuosius požymius. Jų veiksmai pagal kilusius padarinius kvalifikuoti pagrįstai ir teisingai, nepriklausomai nuo to, kiek ir į kurias kūno vietas kuris nuteistasis sudavė nukentėjusiajam smūgių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino bendrininkais ir nusikaltimo vykdytojais. Tai, kad nuteistieji iš anksto nesitarė padaryti nusikaltimo, neeliminuoja jų bendrininkavimo, kadangi akivaizdu, jog visi jie, veikdami spontaniškai, konkliudentiniais veiksmais įsitraukė į nusikalstamą veikimą nukentėjusiojo atžvilgiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai A. S., D. L. ir P. L. pripažino kaltais, padarius jiems inkriminuotas veikas, jų veiksmai kvalifikuoti tinkamai, todėl panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Dėl BK 38 straipsnio taikymo A. S. ir D. L.

23. Nuteistasis A. S. ir jo gynėja bei nuteistojo D. L. gynėja apeliaciniuose skunduose skundžiamo nuosprendžio dalį dėl pastarųjų nuteisimo prašė panaikinti dar ir tuo pagrindu, kad jie susitaikė su nukentėjusiuoju. Tai yra prašė šių nuteistųjų atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti vadovaujantis BK 38 straipsnio nuostatomis. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad kaltininkui būtų taikomos aptariamo baudžiamojo įstatymo nuostatos, būtina nustatyti visas minėtas tiek formaliąsias, tiek materialiąsias sąlygas. Bent vienos iš jų nenustačius, asmuo remiantis šiuo straipsniu nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. S., ikiteisminio tyrimo metu teigęs, kad nukentėjusiajam jokių smūgių nesudavė, apklausiamas pirmosios instancijos teisme savo kaltę pripažino tik iš dalies, nurodydamas, kad galimai ir galėjo suduoti vieną smūgį nukentėjusiajam. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, jog nuteistasis kategoriškai neigia būtinąjį subjektyvųjį abiejų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymį – tyčią, teigdamas, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, neturėdamas tikslo panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą ar sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką. Nuteistojo D. L. parodymai baudžiamojo proceso metu taip pat nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu kategoriškai tvirtinęs, kad nei rankomis, nei kojomis jis jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, apklausiamas teisme teigė galimai sudavęs A. M. į kūną tuo metu, kai buvo ant jo užkritęs. Tuo tarpu apeliaciniame skunde, kurį, nuteistajam raštu išreiškus sutikimą, pateikė gynėja, kategoriškai neigiamas D. L. dalyvavimas jam inkriminuotų nusikaltimų padaryme, kvestionuojant liudytojų M. J., E. B. ir D. G. parodymus. Tokia nuteistųjų dėstoma pozicija akivaizdžiai neatitinka BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos sąlygos, kadangi negalima spręsti, kad nuteistieji savo kaltę pripažino visiškai. Nesant šio formalaus pagrindo, net ir egzistuojant kitoms aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose numatytoms sąlygoms, teisinio pagrindo atleisti A. S. bei D. L. nuo baudžiamosios atsakomybės jiems susitaikius su nukentėjusiu asmeniu nėra.

Dėl BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkto taikymo P. L.

24. Apeliaciniame skunde teigiama jog pirmosios instancijos teismas, paskyręs nuteistajam P. L. laisvės apribojimo bausmę bei BK 48 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatytą įpareigojimą būti namuose nustatytu laiku, neatsižvelgė į aplinkybę, kad nuteistasis dirba.

25. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nuteistasis P. L. dirba UAB „Geriproda“ stogdengiu. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo darbovietė atlieka darbus įvairiose Lietuvos vietose, todėl P. L. vyksta į darbą visai darbo savaitei, darbdavys apgyvendina darbuotojus objekto buvimo vietose. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, siekiant sudaryti nuteistajam galimybę tęsti darbo veiklą, kuri neabejotinai yra vienas iš apsauginių faktorių nuo tolesnio jo neteisėto elgesio, taip pat įvertinus teismų praktiką, susijusią su aptariamo įpareigojimo taikymu nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas P. L. vienerius metus būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., nenurodydamas išlygos, jog šis įpareigojimas taikomas, kai nuteistajam nėra būtina išvykti ryšium su darbu, nepagrįstai apribojo nuteistojo galimybę dirbti, tokiu būdu užsitikrinant legalų pragyvenimo šaltinį. Dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis keistinas, nurodant, kad nuteistajam įpareigojimas būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. taikomas, jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu.

Dėl proceso išlaidų

26. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas Kęstutis Dobilas išreiškė prašymą priteisti nukentėjusiajam iš nuteistųjų jo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti bei pateikė apmokėjimą patvirtinantį dokumentą, kuriame nurodyta, kad A. M. už atstovavimo paslaugas advokatui sumokėjo 600 Eur.

27. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Be to, bylinėjimosi išlaidos turi būti teisėtos ir pagrįstos, atitikti bylos sudėtingumą ir apimtį, advokato darbo ir laiko sąnaudas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

28. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme byla buvo nagrinėta pagal nuteistųjų apeliacinius skundus. Įvertinus bylos pobūdį, apeliacinės instancijos teisme vykusių posėdžių skaičių ir trukmę (vienas teismo posėdis buvo atidėtas, vienas posėdis įvyko, jame dalyvavo bei pasisakė nukentėjusiojo atstovas, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas), nukentėjusiojo atstovo advokato darbo laiko sąnaudas ginant nukentėjusiojo interesus, suteiktų paslaugų apimtį (nukentėjusiojo atstovas pasakė baigiamąją kalbą, susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, kurią sudaro trys tomai, atsiliepimas į nuteistųjų apeliacinius skundus nebuvo teikiamas). Įvertinus tai, darytina išvada, kad nukentėjusiojo atstovo prašoma priteisti suma yra akivaizdžiai per didelė, todėl mažintina iki 300 Eur. Ši suma vertintina kaip protinga ir pagrįsta nukentėjusiojo atstovavimų išlaidoms kompensuoti suma, todėl ji priteistina iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 sraipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. S. ir jo gynėjos advokatės Kristinos Česnauskienės, nuteistojo D. L. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo P. L. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 4 d. nuosprendį pakeisti:

nustatyti, kad P. L. paskirtos bausmės – laisvės apribojimo 1 (vieneriems) metams įpareigojimas per visą bausmės laiką būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. taikytinas, jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu.

Nukentėjusiojo A. M. turėtas 300 Eur (trijų šimtų eurų) išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti šią sumą solidariai iš nuteistųjų A. S., D. L. bei P. L. nukentėjusiojo A. M. naudai.