Kauno apygardos teismo nuosprendis

2013-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-582-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2012-12-17Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-05-28Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-05-28
Bylos Nr.
1A-289-582-2013
Teisminio proceso Nr.
1-98-1-00617-2011-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Algerdas Urbšys, Regina Majauskienė
Nuteistasis
L. Č.
Advokatai
Antanas Danielius
Kategorijos

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-582-2013

Teisėjas: Saulius Mikšys Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00617-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.28.4.; (S) 2.4.6.4.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASN U OSPREND I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam L. Č., jo gynėjui advokatui Antanui Danieliui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Č. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš L. Č. priteista D. G. - 500 Lt, M. G. - 2000 Lt, S. G. - 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Č. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą teisę, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam ir jo artimam asmeniui, o būtent, 2011 m. rudenį, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), tikslesnė vieta nenustatyta, A. P. papasakojo L. Č., kad D. G. negrąžina jam skolos bei paprašė L. Č. pasikalbėti su skolininku ir šiam sutikus, A. P. perdavė L. Č. duomenis apie D. G. - nuotrauką, mobiliojo ryšio telefono numerį, gyvenamosios ir darbo vietos adresus. 2011 m. lapkričio 9 d. 10 val. 42 min. L. Č. paskambino D. G., primygtinai reikalaudamas susitikti dėl A. P. skolos, teigdamas, jog jeigu reikės, tai ir naktį atvažiuos, taip naudodamas prieš D. G. psichinę prievartą. D. G. atsisakius susitikti, tą pačią dieną apie 10 val. 50 min. nuvyko į D. G. darbovietę, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau čia jo neradęs, nuvyko į D. G. namus, esančius (duomenys neskelbtini). Gyvenamojo namo kieme L. Č. sutiko D. G. artimuosius - motiną M. G. bei žmoną S. G. - ir prieš jas naudodamas psichinę prievartą, reikalavo perduoti D. G., jog šis grąžintų 20000 Lt skolą gražiuoju A. P., teigdamas, kad jeigu jis to nepadarys, tai D. G. ir jo turtui gali atsitikti kažkas blogo.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti, nes jis pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai. Nuosprendžio įžanginėje dalyje pavartotos sąvokos ir teiginiai neatitinka tikrovės. Jo nuoseklūs parodymai yra nevertinami ir pripažįstami kaip gynybos taktika, o nukentėjusiais pripažintų asmenų, liudytojų R. K. ir R. M. nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai pripažinti teisingais. Nukentėjusiais pripažintų asmenų parodymus jis vertina kaip puolimo taktiką, tuo siekiant išvengti skolos grąžinimo, kadangi D. G. A. P. skolos net nesiruošė grąžinti, nes parduodant D. G. namą A. P. jau buvo apgautas, pasitikėdamas D. G. pasirašė, jog gavo visą pinigų sumą, nors iš tikrųjų D. G. visos sumos tuo metu nesumokėjo. D. G. aiškiai suprato, kad A. P. jokių įrodymų negali pateikti dėl skolos grąžinimo, jam užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, nesant skolą patvirtinančių įrodymų, ir tuo piktnaudžiavo. A. P. jo prašė priminti D. G. apie negrąžinamą skolą todėl, kad jis pats į D. G. kreiptis jau vengė, tiesiog bijojo, nes kiekvieną kartą D. G. būdavo apšaukiamas, iškoneveikiamas. Jam būnant apgautam ir dar kiekvieną kartą išgirsti piktus priekaištus iš skolininko jau nesinorėjo, be to, dėl šios įtampos suprantant, kad pinigus atgauti beveik nėra vilčių, smarkiai pašlijo A. P. sveikata. Kitų teisinių galimybių atgauti skolą jis neturėjo. Buvo pagalvota, kad L. Č. kaip nepažįstamo, nesant prieš jį jokio priešiškumo, D. G. piktai nepuls priekaištauti, kad primena apie jo neįvykdytą prievolę A. P.. D. G., vengdamas ir toliau skolos grąžinimo, pradėjo pats pulti, t.y. kreiptis į teisėsaugos instituciją, ir tokiu būdu išvengti bet kokių priminimų apie skolos grąžinimą ateityje. Toks jo elgesys buvo iš anksto suplanuotas, tik prieš A. P. jis dar tokių priemonių nesiimdavo, apšaukdavo ir tiek. Jam buvo nepatogu kreiptis į policiją prieš savo vaikystės draugą, buvusį kaimyną. Be to iš tikro esant jam skolingu. Kad jis buvo taip suplanavęs elgtis rodo tai, jog motiną ir žmoną telefonu įspėjo, kad nesileistų su niekuo į kalbas apie jokią skolą. Pažymėtina, kad A. P. lieka visiškai neapgintas nuo skolininko pažeminimų, prarandantis viltį atgauti jam priklausančią pinigų sumą. Teisiamojo posėdžio metu buvo trukdoma kalbėti apie D. G. skolą A. P., nurodant, kad tai civilinio ieškinio dalykas ir šioje byloje nesvarstomas. Tačiau būtent dėl negrąžintos skolos ir vyko pokalbis su D. G.. Tai ne prievartavimas, tai priminimas dėl prievolės neįvykdymo. Teismas neįvertino liudytojo G. J. parodymų.

D. G. pareiškime policijai nurodo, kad nuteistasis jo mamai sakė apie sūnaus skolą, bet nenurodo, kad su juo žmonos perduotu telefonu kalbėjo. Apklausoje pas tyrėją A. G. jau nurodo, kad su nuteistuoju kalbėjo žmonos telefonu jam esant D. G. namuose. Nurodo, kad pokalbis buvo trumpas, grasinimų neišsakė. M. G. 2011-11-14 apklausoje nurodo, kad vyrai buvo mandagūs, nešaukė, negąsdino, tačiau supratusi, kad su jos sūnumi gali būti susidorota. Girdėjo, kad ir grįžusiai į kiemą marčiai S. G. sakė tą patį. Nieko nenurodo, kad nuteistajam marti buvo perdavusi savo telefoną kalbėti su D. G.. O 2012-04-18 apklausoje M. G. jau nurodo, kad nuteistasis pasakė, jog bus susidorota su sūnumi, koks tarp marčios ir nuteistojo vyko pokalbis jau negirdėjo, šį kartą nurodo, kad mačiusi kaip marti perdavė jam telefoną kalbėti su jos sūnumi. Šie parodymai prieštaringi. S. G. 2011-11-14 parodymuose nurodo, kad atvažiavę vyriškiai kalbėjo ramiai, nepakeltu tonu, apie tai, kad davė pakalbėti telefonu su vyru nenurodo, o 2012-04-18 parodymuose nurodo, kad parvažiavusi išgirdo triukšmą. Liudytojai R. K. ir R. M. dar labiau painiojosi parodymuose. L. Č. maišė su G. J., nors jie vizualiai skiriasi ūgiu ir išvaizda. R. K. nurodo, kad jie abu kalbėjo pakeltu balsu, R. M. nurodo, kad žemesnis ūgiu buvo agresyviai nusiteikęs (tai turėtų būti G. J.), o aukštesnis (tai L. Č.) nesikišo. Šie du liudytojai dirba pas D. G., jam yra pavaldūs ir nuo jo priklausomi. Todėl šių liudytojų parodymai yra neobjektyvūs. M. G. grąžino už sūnų skolą A. P., tačiau nei D. G. nei S. G. to sako nežinantys, ir teisme pareiškė sutinkantys grąžinti skolą, kai tik A. P. pareikalaus.

Žemesnės instancijos teismas

Jurbarko rajono apylinkės prokuratūra 2012-02-09 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl apelianto veiksmų motyvuojant, kad jis tiesiogiai pinigų nereikalavo ir nepaėmė, tiesiogiai negrasino, smurto nenaudojo ir negrasino jį panaudoti.

D. G., tuo pačiu ir jo žmona nesiruošė grąžinti A. P. skolos, ir teisėsaugos institucijų pagalba bando apsiginti nuo, to kas bandys priminti jiems apie neįvykdytą prievolę. Tai rodo D. G. pradinis elgesys, kaip jis draudžia motinai ir žmonai su bet kuo kalbėti apie skolą, iš karto kreipiasi į policiją. Tai būdas išvengti skolos grąžinimo. Teismas šių aplinkybių neįvertino.

Pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktą nebuvo nustatyta, ar nuteistojo kalbėjimas apie skolos grąžinimą, jeigu jis buvo suprastas kaip grasinimas, buvo realus, ar jis siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų prievolę.

Teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Č. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė šias faktines L. Č. padarytos veikos aplinkybes: 2011 m. rudenį, tikslesnis laikas nenustatytas, Kauno mieste, tikslesnė vieta nenustatyta, A. P. papasakojo L. Č., kad D. G. negrąžina jam skolos bei paprašė L. Č. pasikalbėti su skolininku ir šiam sutikus, A. P. perdavė L. Č. duomenis apie D. G. - nuotrauką, mobiliojo ryšio telefono numerį, gyvenamosios ir darbo vietos adresus. 2011 m. lapkričio 9 d. 10 val. 42 min. L. Č. paskambino D. G., primygtinai reikalaudamas susitikti dėl A. P. skolos, teigdamas, jog jeigu reikės, tai ir naktį atvažiuos, taip naudodamas prieš D. G. psichinę prievartą. D. G. atsisakius susitikti, tą pačią dieną apie 10 val. 50 min. nuvyko į D. G. darbovietę, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau čia jo neradęs, nuvyko į D. G. namus, esančius Jurbarko mieste, P. Cvirkos gatvėje 18. Gyvenamojo namo kieme L. Č. sutiko D. G. artimuosius - motiną M. G. bei žmoną S. G. ir prieš jas naudodamas psichinę prievartą, reikalavo perduoti D. G., jog šis grąžintų 20000 Lt skolą gražiuoju A. P., teigdamas, kad jeigu jis to nepadarys, tai D. G. ir jo turtui gali atsitikti kažkas blogo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. Č. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. P. tikrą teisę, panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiųjų D. G., S. G. ir M. G. atžvilgiu, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (LR BPK 329 str. 1 p.).

Savavaldžiavimas kaip nusikalstama veika išdėstytas BK 294 straipsnio 1 dalyje ir kvalifikuota sudėtimi BK 294 straipsnio 2 dalyje. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Taip būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Aukščiausiais Teismas yra pabrėžęs, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, todėl nepritaria praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai ir teisiniai ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną konflikto dalyvių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės bylos Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinas požymis yra ir padariniai), bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Kartu pažymėtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas prievartinis (psichinė arba fizinė prievarta) šio nusikaltimo padarymo būdas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 konstatuota, kad atsižvelgiant į tai, jog teisės aktų, taigi ir BK 294 straipsnio 2 dalies, aiškinimas negali apsiriboti vien tik lingvistinio (verbalinio) metodo taikymu, kai įstatymo tekstas aiškinamas tik paraidžiui, tačiau turi būti remiamasi ir sisteminio, loginio teisės aiškinimo metodais, kaltinimas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų BK 294 straipsnio 1 dalyje, visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui. Nuostatos, kad tie atvejai, kai asmuo savavaldžiauja panaudodamas prievartą (psichinę ar fizinę) nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, savaime kvalifikuotini pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, net nekonstatavus didelės žalos asmens teisėms ar (ir) teisėtiems interesams, iš esmės reiškia plečiamąjį baudžiamosios atsakomybės pagrindų pagal BK 294 straipsnio 2 dalį aiškinimą. Tai neatitinka baudžiamojo, baudžiamojo proceso įstatymų paskirties, prieštarauja konstitucinių teisėtumo, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisingumo ir kitų principų reikalavimams. Kita vertus, „didelės žalos“ požymio įtvirtinimas BK 294 straipsnio 2 dalyje numatyto savavaldžiavimo sudėtyje (kaip minėta, neatskiriamos nuo pagrindinės savavaldžiavimo sudėties ir papildančios pagrindinės savavaldžiavimo sudėties požymių visumą), reiškia imperatyvą, kad pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė psichinę ar fizinę prievartą. Turi būti atskleista ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Kartu turi būti analizuojamas ir prievartos pobūdis.

Savavaldžiavimo padariniai, kaip didelė žala, turi būti konstatuojami ne formaliai, bet motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį ir t. t. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, pažymėtina, kad didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą dėl reikalavimo grąžinti skolą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kad kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Vadinasi, nukentėjusysis turi ne tik išgirsti grasinimus, bet ir suprasti jų realų pavojingumą, didelę tikimybę, kad kaltininkas juos įgyvendins. Taip pat turi būti konstatuota, kad kaltininko elgesys ne apskritai (miglotai) pažeidžia „įstatymų nustatytą tvarką“, bet yra neteisėtas (konkrečiai nurodant, kokie įstatymai ar teisės aktai, nustatantys minėtą tvarką, yra pažeisti (kasacinė byla Nr. 2A-7-2/2010), agresyvus, baustinas ir pan. Suprantama, kad turi būti motyvuotai pagrindžiamas ir kitų savavaldžiavimo sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviųjų, buvimas kaltininko elgesyje.

Atsižvelgiant į nusikalstamo savavaldžiavimo esmę, į teismų praktiką bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose psichinė prievarta nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui yra tokių veikų padarymo būdas, taip pat, įvertinant sankcijos už kvalifikuotą savavaldžiavimą griežtumą, darytina išvada, kad psichine prievarta baudžiamąja teisine prasme laikytini pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio tyčiniai kaltininko veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu. Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas (kasacinė byla 2K-P-183/2012).

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. Č. kaltu pagal BK 294 straipsnį 2 dalį, nesivadovavo anksčiau paminėtomis nuostatomis. Kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 294 str. 2 d. kilti turi būti nustatyta ne tik psichinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiam ar kitam asmeniui. Tačiau jau ir iš L. Č. pateikto kaltinimo matyti, kad ši aplinkybė, kuri yra būtina nusikaltimo sudėčiai, nenurodyta ir jam neinkriminuota. Jau vien dėl šios priežasties nenustačius ir nenurodžius padarinių pobūdžio ir turinio, tai yra nesant būtinos sąlygos nusikaltimo sudėčiai konstatuoti, negalima teigti, kad L. Č. padarė nusikaltimą (savavaldžiavimą). Nagrinėjamoje byloje iš esmės nebuvo nustatyta, kokioms nukentėjusiojo ar kurio nors jo artimo asmens teisėms ar teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala ir ar apskritai buvo padaryta didelė žala.

Šioje baudžiamojoje byloje, įvertinus nukentėjusiųjų parodymus apie L. Č. veiksmus, išsakytus žodžius nukentėjusiesiems, nėra pagrindo jų pripažinti tokiais pavojingais, kad būtų galima tai vertinti kaip psichinę prievartą BK 294 straipsnio 2 dalies prasme. Kartu iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad nėra pagrindo išvadai, jog L. Č. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiųjų teisėms ar (ir) teisėtiems interesams.

Nukentėjusysis D. G. teismo posėdžio metu parodė, kad, A. P. reikalavo pinigų, tačiau nukentėjusysis tuo metu pinigų neturėjo, nors planavo grąžinti A. P. bent dalį skolos. D. G. paskambino nepažįstamas vyras, primygtinai reikalavo susitikti, aiškino, jog jei jo neras, tai naktį iš namų išsitrauks. D. G. darbe ieškojo du vyrai. Nukentėjusiajam paskambino žmona, pasakė, kad į namus atvyko du vyrai, raginama kuo greičiau atiduoti skolą A. P.. Nukentėjusysis D. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad pats asmeniškai su L. Č. nebuvo susitikęs, L. Č. buvo pas jo žmoną bei mamą ir šias išgąsdino. Kaip nurodė nukentėjusysis, psichologinis spaudimas pasireiškė tuo, kad po skambučio nutrūko darbai, jam būnant už 100 kilometrų namų, skambina iš darbovietės, namų, o jis nežino, kas ten vyksta.

Nukentėjusioji S. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad L. Č. pasivedė ją į šalį ir paklausė, kada bus grąžinta skola A. P.. Kaltinamasis aiškino, jog ji yra nekvaila moteris ir žinanti, kas gali atsitikti jos vyrui ar jo turtui, jeigu šis skolos negrąžins.

Nukentėjusioji M. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad į namus atėjo du nepažįstami vyrai. Vėliau paaiškėjo, jog vienas iš vyrų yra L. Č.. Jis prisistatė A. P. giminaičiu ir nukentėjusioji suprato, jog vyrai atvažiavo dėl sūnaus skolos. Ji atvykėliams pasakė, kad dėl skolos turėtų atvykti pats A. P.. Tuomet kaltinamasis pasakė, kad dabar reikalų turės ne su A. P., o su juo ir parodė nukentėjusiajai D. G. nuotrauką. M. G., pamačiusi sūnaus nuotrauką, o po ja esantį kažkokį tekstą, labai išsigando. L. Č. pasakė, jog dabar jis tik atvažiavo, o po to bus veiksmai. Kaltinamasis minėjo, kad jis nukentėjusiosios sūnų vis tiek suras. Iš visos įvykių eigos M. G. suprato, jog jeigu skola nebus atiduota, tai gali nukentėti arba jos sūnus, arba jos sūnaus turtas.

Liudytojas A. P. parodė, kad 2011 m. rudenį sutikęs draugą L. Č. papasakojo šiam apie D. G. skolą. Po kiek laiko susitikus kaltinamasis paklausė, ar jau skola grąžinta, tačiau A. P. nurodė, jog D. G. skolos grąžinti neketina ir paprašė kaltinamojo, jog šis, esant progai, sugėdintų D. G. dėl netinkamo elgesio. L. Č. sutiko tai padaryti. Tuomet A. P. davė kaltinamajam D. G. nuotrauką, telefono numerį, nurodė jo darbovietės ir namų adresus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad psichinė prievarta pasireiškė D. G. nuotraukos pateikimu jo motinai M. G., grasinimais nukentėjusiems, kad negrąžinus skolos gali kas nors atsitikti pačiam D. G. ar jo turtui, D. G. ieškojimu darbovietėje, telefonu, namuose, primygtinai reikalaujant susitikimo su D. G., ir konstatavo, kad L. Č. padarė BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Vertinant nukentėjusiųjų parodymus ir visą baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, kad L. Č. tik kartą skambino D. G. reikalaudamas susitikti su pastaruoju, pastarajam nesutikus kalbėtis, vyko į šio darbovietę, namus, kalbėjo su motina ir žmona šioms išsakydamas reikalavimą dėl skolos grąžinimo A. P.. Siekdamas, kad D. G. grąžintų skolą A. P. daugiau jokių kitų ar pasikartojančių veiksmų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jais nukentėjusiesiems siekiama padaryti kokią nors žalą, prieš D. G. ar jo šeimos narius neatliko. Su D. G. jis išvis nebuvo susitikęs, į namus atvyko kartą, tačiau išsakęs reikalavimus, perspėjęs, kad skola turi būti grąžinta, išvyko. Skambinimas ir reikalavimas susitikti, D. G. nuotraukos rodymas pastarojo motinai ir išsakyti žodžiai, kad gali kažkas atsitikti, yra neapibrėžta, abstrakti, nekonkretizuota psichinė prievarta. Kolegijos nuomone, ji nesudaro sąlygų atsakomybei kilti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir neatitinka psichinės prievartos sąvokos, nes kvalifikuota savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, paprastai - panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Be to, pripažįstant psichinės prievartos panaudojimo faktą, būtina nustatyti ir grasinimo realumą (tikrumą). Šiuo atveju tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Kaip minėta, psichine prievarta galėtų būti laikoma kaip pasikartojantys ar nuolatinio pobūdžio veiksmai, pasižymintys aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu, gąsdinant susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai, grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis negalėtų apsiginti, grasinimai tuoj pat sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę ar kitokią žalą asmens teisėms. Psichinė prievarta nukentėjusiesiems turėtų sukelti bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tačiau tokios aplinkybės nenustatytos. Nors nukentėjusieji nurodo, kad dėl L. Č. veiksmų patyrė nervinę įtampą, pablogėjo sveikata, tačiau į medikus kreiptasi nebuvo. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie nukentėjusiųjų sveikatos pablogėjimą, patirtą nuolatinį psichologinį diskomfortą ir pan., ir kad tai priežastiniu ryšiu būtų susiję su L. Č. veiksmais.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad buvo naudota psichinė prievarta, tačiau nenustatė didelės žalos buvimo. Nuosprendyje nenurodyta ir neanalizuota, kokioms nukentėjusiųjų teisėms, teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala, ar ji išvis buvo padaryta, kuo pasireiškė. Tuo tarpu, kaip minėta didelės žalos padarymas yra būtinas norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 294 straipsnio 2 dalį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nuteistojo L. Č. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo L. Č. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, naikintinas. L. Č. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje požymių.

Kadangi L. Č. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintinas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, nukentėjusiųjų D. G., S. G. M. G. civiliniai ieškiniai paliekami nenagrinėti (LR BPK 115 str. 3 d. 2 p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

nusprendė:

nuteistojo L. Č. apeliacinį skundą tenkinti.

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

D. G., S. G., M. G. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą panaikinti.

Kolegijos pirmininkas Dmitrijus KorsakovasTeisėjai Regina MajauskienėAlgerdas Urbšys