Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 284 str. 2 d. - areštu 25 paroms.

Pagal BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 2 p., šios bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. M. skirta 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

Pagal BK 64 str. 1 d. ir 3 d., dalinio bausmių sudėjimo būdu ši bausmė subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010-06-23 nutartimi subendrintos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 7 mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. M. nuteistas už tai, kad 2011 m. birželio 9 d., apie 21 val., viešojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) esančio daugiabučio gyvenamojo namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, necenzūriniais žodžiais trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o po to, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku tyčia iš chuliganiškų paskatų sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. S. į veidą ir spyrė jam koja į veidą, padarydamas pastarajam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl veikų kvalifikavimo

BK 284 str. 2 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris viešoje vietoje trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, o BK 138 str. 2 d. 8 p. – nesunkiai sužalojusiam (susargdinusiam) žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką nesunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (dėl chuliganiškų paskatų) kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. BK 284 str. 2 d. nurodyti necenzūriniai žodžiai ar nepadorus elgesys pasireikšti viešojoje vietoje gali tiek tada, kai aplink yra žmonių (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkiniams), tiek tada, kai aplink žmonių nėra (tai laikytina nepagarbos demonstravimu aplinkai). Fizinio smurto panaudojimo viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu atveju nebūtina, kad kiltų kitos pasekmės – aplinkiniams žmonėms būtų sukeltas išgąstis ar kiltų sumaištis, aplinkiniai pasijustų šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, būtų nutrauktas kitų žmonių poilsis ar darbas, būtų padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, sustabdytas eismas ar pan. – jau pats fizinio smurto panaudojimas viešojoje vietoje kito asmens atžvilgiu savaime trikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Jei kaltininkas dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdo sveikatą asmeniui, be to, tuo pačiu metu viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdo visuomenės rimtį ar tvarką, jo veika kvalifikuojama ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., ir pagal BK 284 str. 2 d.

Iš pirmos instancijos teismo posėdžio metu patikrintų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis A. S. su nuteistuoju iki įvykio buvo pažįstamas, jie nebuvo susipykę. Betarpiškai prieš pat įvykį nuteistasis įvykio vietoje šūkavo necenzūrinius ir J. R. bei A. S. įžeidžiančius žodžius. Vėliau, priėjęs prie nuteistojo nukentėjusysis paprašė jo nurimti ir nustoti elgtis chuliganiškai, tačiau vietoje to jis pats buvo sumuštas. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuteistasis įžeidžiančius žodžius kitiems asmenims išsakė ir sužalojo nukentėjusįjį viešojoje vietoje, nes į ją, priešingai, nei skunde įtikinėja nuteistasis, bet kuriuo metu nevaržomai galėjo patekti bet koks pašalinis žmogus. Apeliacinės instancijos teismas abejoja nuteistojo teiginiais, kad nukentėjusysis bandė jam suduoti ir pastarasis įvykio metu buvo neblaivus, nes pats nukentėjusysis tai neigia, o kiti teisiamojo posėdžio metu patikrinti įrodymai šio nuteistojo teiginio nepatvirtina. Taigi, nuteistasis prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas iš esmės mažareikšmę dingstį – nukentėjusiojo norą nutraukti paties nuteistojo neteisėtus veiksmus. Be to nustatyta, kad konfliktą, kurio metu buvo panaudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusįjį, matė dar dvi liudytojos – J. R. ir E. K. (1 t., 38–39, 42–43 b.l.), todėl fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje matant pašaliniams asmenims neginčijamai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai.

Visa tai rodo, kad nuteistasis, viešojoje vietoje išsakydamas necenzūrinius ir kitus asmenis įžeidžiančius žodžius neabejotinai padarė BK 284 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, o vėliau, viešoje vietoje sumušdamas jo neteisėtus veiksmus norėjusį nutraukti nukentėjusįjį ir tokiems savo veiksmams panaudodamas mažareikšmę dingstį, t. y. iš chuliganiškų paskatų, padarė BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytą nusikalstamą veiką. Tai, kad nukentėjusysis nesilaikydamas visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, viešoje vietoje gėrė alų, ginčijosi ir priėjo prie nuteistojo, pastarojo atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų neeliminuoja. Esant tokiems įrodymams kolegija pripažįsta, kad apylinkės teismas visiškai teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamas veikas.

Dėl būtinosios ginties, BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p. ir 9 p. numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių

BK 28 str. 2 d. įtvirtinta, kad asmuo neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima prieš tokią tiesioginės žalos grėsmę, kurią galima pašalinti duodant atkirtį besikėsinančiajam.

BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p. ir 9 p. numatyta, kad kaltininko atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys ir kaltininkas veiką padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Pagal pirmos instancijos teismo posėdžio metu patikrintus ir nuosprendyje įvertintus įrodymus seka, kad nukentėjusysis nebuvo konflikto iniciatoriumi – betarpiškai prieš pat įvykį nuteistasis V. M. neteisėtais, visuomenėje nepriimtinais veiksmais pats provokavo konfliktą. O būtinoji gintis negalima nuo savo paties neteisėtais veiksmais išprovokuoto elgesio. V. M. išprovokuoto konflikto metu už jį gerokai vyresnis ir dėl to fiziškai silpnesnis nukentėjusysis nekėlė nuteistajam jokio realaus pavojaus, o konfliktas baigėsi ne nukentėjusiajam nutraukus savo veiksmus, o pačiam konflikto iniciatoriui panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Negalima nekreipti dėmesio ir į tai, kad nukentėjusysis, be kita ko, buvo sužalotas jau gulintis ant žemės, t. y. tuo metu, kai net nebegalėjo kelti kokio nors realaus pavojaus apeliantui. Todėl nagrinėjamoje situacijoje V. M. nebuvo jokios būtinybės aktyviai gintis nuo nukentėjusiojo veiksmų – taigi, apelianto veiksmus padarant nusikalstamas veikas vertinti kaip būtinąją gintį, išprovokuotą kokiais nors neteisėtais ar rizikingais nukentėjusiojo veiksmais, ar kaip padarytus dėl neatsargumo peržengiant būtinosios ginties ribas, o tuo pačiu ir pripažinti esant BK 59 str. 1 d. 6 p. ir 9 p. numatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje teismas jau įvertino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl to nuoširdžiai gailisi, pripažino tai BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir įvertino ją skirdamas bausmes, todėl dar kartą vertinti šią apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę ir atsižvelgus į ją dar labiau sušvelninti nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes, o tuo pačiu ir galutinę subendrintą bausmę, pagrindo taip pat nėra.

Dėl BK 62 str. taikymo

BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad švelnesnė, nei įstatymo numatyta, bausmė, gali būti paskirta, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 str. 2 d. įtvirtinta, kad atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, teismas gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra nors viena iš BK 62 str. 2 d. 1 – 6 p. numatytų sąlygų. Visos šios atitinkamoje minėto straipsnio dalyje įvardytos sąlygos yra būtinos švelnesnės nei numato įstatymas bausmės skyrimui, todėl nesant nors vienos iš jų, švelnesnės bausmės paskyrimo klausimas negali būti svarstomas.

Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad V. M. pats būtų pranešęs apie savo paties padarytas nusikalstamas veikas. Pasyvus nuteistojo elgesys, t. y. kad jis neklaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir jiems netrukdė, negali būti vertinamas kaip savanoriškas padėjimas išaiškinti jo įvykdytas nusikalstamas veikas, nes pagalba tyrimą atliekantiems pareigūnams turi pasižymėti paties kaltininko iniciatyvumu ir aktyvumu. Šiuo atveju V. M. savo iniciatyva neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais jis būtų padėjęs išaiškinti savo padarytas veikas, todėl teigti, kad jis padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti jo nusikalstamas veikas nėra pagrindo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis būtų bent iš dalies atlyginęs savo nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Be to, byloje esantys duomenys nepatvirtina nė vienos iš BK 62 str. 2 d. 1 – 6 p. numatytų sąlygų buvimo. Tokiu būdu, esant tik vienai BK 62 str. numatytai sąlygai – nuteistojo prisipažinimui padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdžiam gailesčiui – taikyti BK 62 str. nuostatas ir skirti V. M. švelnesnes bausmes tiek už atskiras veikas, o taip ir galutinę subendrintą bausmę, nėra teisinio pagrindo.

Dėl apylinkės teismo šališkumo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. ir BPK 44 str. 5 d. reglamentuoja asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Atvejai, kada teisėjas negali nagrinėti baudžiamosios bylos ir privalo nusišalinti (gali būti nušalintas), aiškiai ir pakankamai suprantamai išdėstyti BPK 58 str. 1 d. ir 2 d.

Šiuo atveju, pirmosios instancijos teisme nuteistajam ir jo gynėjui buvo išaiškinta nušalinimo teisė (2 t., 25 b.l.), tačiau teisme nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo teismui nepareiškė. Apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nenustatyta, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas asmeniškai pažinotų nors vieną proceso šalį ir dėl to būtų iš anksto suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi. Aplinkybių, numatytų BPK 58 str. 1 d. ir 2 d., dėl kurių pagrįstai būtų galima abejoti bylą pirmąja instancija išnagrinėjusio teismo šališkumu, apeliaciniame skunde V. M. taip pat nenurodė. Vien tik tai, kad įvertinęs byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu patikrintų įrodymų visumą apylinkės teismas rėmėsi nuteistąjį kaltinančiais, o ne jį teisinančiais įrodymais, ir priėmė nuteistajam nepalankų procesinį sprendimą, jokiu būdu nerodo teismo šališkumo. Taigi, apeliantas pirmosios instancijos teismo nešališkumu skunde abejoja visiškai nepagrįstai.

Dėl nuteistajam paskirtų bausmių

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė visas aplinkybes ir teisės normas, į kurias jis atsižvelgė skirdamas V. M. bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Naujų aplinkybių, kurių apylinkės teismas būtų neįvertinęs, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė. Paskyręs nuteistajam už atskiras nusikalstamas veikas bausmes, atitinkančias baudžiamajame įstatyme numatytus šių bausmių vidurkius, apylinkės teismas teisės normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, reikalavimų nepažeidė. Šias bausmes apylinkės teismas subendrino teisingai ir tinkamai.

Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai kvalifikavo V. M. nusikalstamas veikas ir paskyrė jam teisingas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, o tuo pačiu ir galutinę subendrintą bausmę. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismo argumentų, su kuriais sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde dėstomais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Nuteistojo V. M. apeliacinį skundą atmesti.