- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-172-519/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-2-00415-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- T. G.
- Nukentėjusysis
- M. G.
- Kaltinamasis
- T. G. M. G., T. G., T. G. Šiaulių
- Advokatai
- Vilmantas Poškus, Algirdas Zakrasas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Žindulienės,
nukentėjusiosios M. G. ir jos atstovės pagal įstatymą V. K. atstovui advokatui Vilmantui Poškui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su šiuo nusprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaityta atliktos bausmės dalis pagal Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 23 d. nuosprendį.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, T. G. paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 72² straipsniu, T. G. skirtas įpareigojimas tęsti darbą ir baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ją įvykdant iki 2020 m. gruodžio 1 d.
Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš kaltinamojo T. G. M. G. – 3000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajai atmesta.
Priteista iš kaltinamojo T. G. 300 eurų proceso išlaidų nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. naudai.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys 77,55 Eur tenkinti pilnumoje ir priteista iš kaltinamojo T. G. Šiaulių teritorinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. G. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 31 d. vakare, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą spyrė į vaikišką vaikštynę, kurioje sėdėjo mažametė dukra M. G., gimusi (duomenys neskelbtini), ko pasėkoje ji nugriuvo ant šono, tuo padarydamas M. G. dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždarą spiralinį lūžį, taip nesunkiai sutrikdė savo šeimos nariui – dukrai M. G. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas pagal V. K. primygtinį reikalavimą patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn dėl 2015 m. spalio 31 d. jo dukters M. G. sužalojimo. Teigia, kad V. K. kreipėsi į valdžios institucijas dėl M. G. atidavimo jai globoti, nes jos dukra G. K. nesirūpino savo vaikais, girtavo. Norėdamas išlaikyti šeimą, jis dirbo užsienyje. Kai jis sužinojo, jog G. K. nesirūpina jų dukros M. auklėjimu bei auginimu ir tai, jog jos mama V. K. nori gauti M. G. globą, 2018 m. liepos mėnesį jis parašė prašymą Vaiko teisių tarnybai, jog pats nori rūpintis savo dukra, bei užsiimti jos ugdymu. Šias aplinkybes, apelianto teigimu, patvirtino liudytoja apklausta G. K.. Ji taip pat nurodė, jog jis smurtavo prieš dukrą. Tokias aplinkybes liudytoja nurodė tik tada, kai jis pareiškė norintis pats auginti dukrą. Taip pat liudytoja nurodė, kad tuoj po įvykio ji davė melagingus parodymus ir dėl to gailisi. Pasak apelianto, V. K. suprato, jog ji negaus paramos iš valstybės už M. G. auklėjimą, o jis iš G. K. prisiteis išmokas dukros išlaikymui. Nurodo ir tai, kad G. K. sūnaus gimimo liudijime nėra jokio įrašo apie tėvą ir ji negauna lėšų sūnaus išlaikymui. Abiejų vaikų globą perėmus V. K., ji iš valstybės abiem vaikams gaus išmokas, o iš dukros G. K. nereikalaus lėšų vaikų išlaikymui.
2.2. Nurodo, kad jis su G. K. išsiskyrė 2018 m. vasario mėnesį, todėl jai nebuvo jokio pagrindo jo bijoti. Ji nesikreipė į teismą dėl išlaikymo jų dukrai M. G. prisiteisimo ir dėl jos sužalojimo aplinkybių. Teigia, jog skundus rašė G. K. mama V. K., norėdama gauti M. G. globą ir gauti iš valstybės lėšas vaiko išlaikymui. Apelianto teigimu, tam tikslui ir buvo reikalinga inicijuoti bylą ir atnaujinti tyrimą dėl M. G. kojos sužalojimo. Pažymi, jog iš pirminių G. K. duotų parodymų matyti, kad M. G. galėjo būti sužalota, kai ji gulėjo lovytėje iškišusi koją, tarp lovytės statinėlių. Šią G. K. versiją patvirtino 2016 m. sausio 13 d. (duomenys neskelbtini) ekspertas. Tada V. K. nurodė, jog ji iš savo dukros G. K. sužinojo, kad jis sužalojo M. G. koją spirdamas kambaryje į vaikštynę, kurioje buvo M. G., pataikė į vaiko koją ir taip sužalojo M. G.. Pažymi, jog tada buvo suformuota nauja užduotis specialistui, atsakyti į klausimą, ar M. G. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas sužalojimas, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl spiralinio dešinio šlaunikaulio kaulo lūžimo galėjo būti padarytas jai būnant vaikštynėje ir jam spiriant į vaikštynę, pataikant M. G. į koją. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. vengė atvykti pas tyrėją ir duoti parodymus pasirašius dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Byloje yra tyrėjos T. M. tarnybiniai pranešimai, iš kurių matyti, kad G. K. negali prisikviesti apklausai, jog telefonu G. K. patvirtino, kad gerai mačiusi, kaip jis, T. G., spyrė į vaikštynę ir pataikė M. G. į koją, dėl ko ji lūžo. Šias aplinkybes tyrėja patvirtino ir teisme.
2.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog 2018-09-26 specialistas išvadoje (duomenys neskelbtini) pateikė atsakymą į tyrėjos pateiktą klausimą ir pareiškė, jog tikėtina, kad M. G., specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), užfiksuotas sužalojimas – spiralinis dešiniojo šlaunikaulio lūžimas galėjo gautis dėl netiesioginės traumos, esant fiksuotai jos pėdai ir blauzdai, sukantis jos liemeniui apie išilginę ašį. Mažai tikėtina, kad tokio pobūdžio šlaunikaulio lūžis būtų gavęsis M. G. būnant vaikštynėje ir spiriant į jos koją. Pažymi, jog ši specialisto išvada paneigė V. K. ir G. K. parodymus, kad dėl jo spyrio į M. G. koją jai lūžo dešinysis šlaunikaulis. Pasak apelianto, tokia išvada netenkino V. K. ir G. K., todėl jos pateikė naują M. G. sužalojimo versiją. V. K. prisiminė, kad M. G. užkišdavo dešinę koją už vaikštynės atramos, o G. K. nurodė, kad jis, T. G., spyrė ne į M. G. koją, o į vaikštynę ir ne kambaryje, bet tarpduryje, tarp kambario ir virtuvės. Teigia, kad parodymų patikrinimo metu G. K. parodė kur buvo vaikštynė, kurioje vietoje vaikas užkišdavo dešinę koją, į kurią vaikštynės dalį jis spyrė ir į kurią pusę nugriuvo M. G. su vaikštyne. Remiantis šiais duomenimis, apelianto teigimu, paskiriama trečia ekspertizė dėl M. G. sužalojimo aplinkybių. (duomenys neskelbtini) 2019-04-30 akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad iš keletos pateiktų įvykio aplinkybių versijų, labiausiai tikėtina, kad M. G. nustatytas dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždaras spiralinis lūžis yra griuvimo su vaikštyne metu ant kairio šono pasekmė. Specialistai pasisako, kad tai griuvimo su vaikštyne pasekmė, bet nieko neminima, kad vaikštynė griuvo nuo jo smūgio į vaikštynę, ar spiriant į vaikštynės šoną, kaip nurodė G. K.. Pagal smūgio kryptį, vaikštynė turėjo atsimušti į durų staktą ir pagal spyrį į vaikštynę, pagal svorio centrą, vaikštynė negalėjo apvirsti, kaip nurodo G. K..
2.4. Apelianto tvirtinimu, byloje neįrodyta, kad nuo jo spyrio M. G. pargriuvo ir jai buvo sulaužyta koja. Liudytojų V. K. ir G. K. parodymai dėl M. G. kojos lūžio kiekvieną kartą buvo duodami skirtingi. Atkreipia dėmesį į tai, kad G. K. duodama parodymus teisme jau nebeprisiminė kaip griuvo M. G., tik nurodė, kad vaikas nukrito maždaug už pusmetrio nuo vaikštynės ir galva atsitrenkė į virtuvės stalą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei galvoje, nei veide sužalojimų M. G. nustatyta nebuvo, tokie sužalojimai nėra fiksuoti. Tačiau teismas, apelianto teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje nurodo, kad V. K. ir G. K. parodymus davė užtikrintai, detaliai nupasakodamos įvykio aplinkybes, todėl teismas neturi pagrindo netikėti minėtomis liudytojomis.
2.5. Apelianto teigimu, teismas turėjo įvertinti prieštaringus V. K. ir G. K. parodymus dėl M. G. sužalojimo ir jo motyvus. Pažymi, jog V. K. ir G. K. siekis buvo jį apkaltinti dėl smurto panaudojimo, kad jis neturėtų galimybės pats auginti ir auklėti savo dukrą M.. Jų siekis – gauti iš valstybės išmokas už vaikus. Mano, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja priimdama apkaltinamąjį nuosprendį byloje netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė prielaidomis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo T. G. apeliacinį skundą nukentėjusiosios M. G. ir jos atstovės pagal įstatymą V. K. atstovas advokatas Vilmantas Poškus prašo atmesti nuteistojo T. G. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų apkaltinamojo nuosprendžio.
3.1. Atsiliepime atstovas pažymi, jog byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės ir ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvados neginčijamai leidžia konstatuoti, kad T. G. smurtaudamas prieš savo mažametę dukrą M. G. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl mano, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. G. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. G. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 30 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, teigdamas, kad byloje netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik prielaidomis.
6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytais būdais T. G. padarė mažametei M. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus ir pripažindamas T. G. kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą, iš esmės rėmėsi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus vyresniojo teismo medicinos eksperto R. P. P. papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) kompleksinės – komisijinės ekspertizės, aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kurios, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtino, kad M. G. savęs žalojimo judesys, sukeliantis stiprius skausmus pačiai sau, kaip kūdikiui, neįtikėtinas, kad iš keletos pateiktų įvykio aplinkybių versijų, labiausiai tikėtina, kad M. G. nustatytas dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždaras spiralinis lūžis yra griuvimo su vaikštyne metu ant kairio šono pasekmė, ir nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. K., liudytojos G. K. parodymais. Iš teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) papildoma specialisto išvados ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) kompleksinės - komisijinės ekspertizės išvados pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą V. K., liudytojos G. K. parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas laikė patikimais, nes jos buvo įspėtos už melagingų parodymų davimą.
Žemesnės instancijos teismas
9. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis matyti, kad G. K. nuvykusi į ligoninės priėmimo skyrių, kur buvo apžiūrėta jos dukra M. G., apie dukters atžvilgiu panaudotą smurtą nenurodė. Po įvykio teigdama paaiškinimus G. K. tvirtino, kad būdama virtuvėje išgirdo M. verksmą. Nuėjusi į kambarį pamatė, kad dukrytė yra iškišusi abi kojytes pro lovytės stipinus. Ją ištraukė ir vėl paguldė. Netrukus, būdama virtuvėje, vėl išgirdo suverkiant dukrytę, nuėjusi pamatė, kad M. buvo abi kojas įkišusi į tarpus tarp lovytės stipinų, pati gulėjo ant pilvo, buvo išsirietusi tarsi norėtų atsisukti ant nugaros. Paguldė ją ant pilvuko, nes matė, jog tik taip gali ištraukti kojytes iš lovytės stipinų. Nuo tada dukra tapo nerami. Vėliau suprato, kad kažkas negerai su dukrytės koja, todėl iškvietė greitąją pagalbą (1 t., b. l. 27). Tokias aplinkybes G. K. parodė ir 2015 m. gruodžio 7 d. apklausta liudytoja. Ji taip pat tvirtino, kad dukters M. G. atžvilgiu smurtas nebuvo naudotas, jos niekas nesužalojo (1 t., b. l. 41–43). Tai, kad G. K. pasakojo, jog M. G. galimai kojytę įkišo tarp lovytės stipinukų ir taip susižalojo, parodė ir liudytojos S. Ž., A. B., O. G.. Apklausta V. K. taip pat parodė, jog medicinos personalas ir ji pradėjo klausinėti dukros, kas nutiko M. G., dukra pradėjo verkti, teigdama, kad nieko nežino, jog G. ir T. jai sakė, kad į lovytės grotelių tarpą M. įkišo koją ir susilaužė. Būtent medicininių dokumentų duomenimis ir G. K. nurodytų aplinkybių pagrindu buvo pateikta 2016-01-13 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kad M. G. nustatytas spiralinis dešinio šlaunikaulio kūno lūžimas galėjo būti padarytas patekus jos kojytei tarp lovelės statinėlių ir jai verčiantis ar tai nuo nugaros ant pilvo ar priešingai, kaip aiškino M. G. mama.
9.1. Kaip matyti iš bylos duomenų, versija, kad T. G. spyrė į vaikštynę, kurioje buvo M., ji griuvo su vaikštyne, galva trenkėsi į stalą, jog tikriausiai taip ir buvo sužalota kojytė, buvo nurodyta praėjus daugiau nei dviem metams po įvykio ir tuo metu, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinosios globos M. G. nustatymo, ir kai T. G. pareiškė norą pats auginti dukrą. Liudytoja V. K. 2018 m. liepos 23 d. prašyme (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriui nurodė, kad T. G. gyvendamas kartu su G. K. smurtavo prieš ją ir vaikus, M. G. buvo sulaužyta koja (1 t., b. l. 56–57). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu V. K. parodė, kad prieš kelias dienas telefonu paskambinusi dukra papasakojo, kad realiai buvo smurtaujama prieš jos anūkę. 2015 m lapkričio mėnesio pradžioje, dukros šeimai būnant gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini) name, mergaitė, būdama vaikiškoje vaikštynėje, pradėjo verkti, T. G. kojos smūgiu, spirdamas į vaikštynę, kad taip nuraminti verkiančią mergaitę, pataikydamas tiesiai mergaitei į koją, ją sužalojo. Smūgis buvo stiprus, kad net buvo sulaužyta vaikštynė (t. 1, b. l. 97–98). G. K. telefonu tyrėjai šias aplinkybes patvirtino, nurodė ir tai, kad versiją, jog dukra susižalojo koją įkišusi į lovos tarpą, sugalvojo T. G., siekdamas išvengti atsakomybės. Ji taip pat tvirtino, kad visą įvykį ji matė pati (1 t., b. l. 60). Dėl šių aplinkybių apklaustas T. G. tvirtino, kad dukrai būnant vaikštynėje, į ją nespyrė ir jai šlaunikaulio nesulaužė.
9.2. Šių V. K. ir G. K. nurodytų aplinkybių pagrindu buvo atliktas papildomas specialisto tyrimas. 2018-09-26 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, kad M. G. užfiksuotas sužalojimas – spiralinis dešiniojo šlaunikaulio lūžimas galėjo gautis dėl netiesioginės traumos, esant fiksuotai jos pėdai ir blauzdai, sukantis jos liemeniui apie išilginę ašį. Mažai tikėtina, kad tokio pobūdžio šlaunikaulio lūžis būtų gavęsis M. G. būnant vaikštynėje ir spiriant į jos koją. Taigi ši papildoma specialisto išvada G. K. ir jos mamos nurodytos versijos nepatvirtino.
9.3. Liudytoja V. K. 2019-01-28 papildomos apklausos metu parodė, kad dėl M. G. šlaunikaulio lūžio prisiminė, jos manymu, gana svarbią aplinkybę, kad M. G. tik pradėjus važinėtis vaikiška vaikštyne, ji visada dešinę kojytę, t. y. visą kojytės pėdą, užkišdavo už plastikinės vaikštynės apsaugos, kuri buvo palei vaikštynės ratukus. Kojytė būdavo užkišta už apsaugos, o kelis ištiestas. Jos nuomone, ši aplinkybė gali būti reikšminga dėl to, kad jos anūkei būtent to įvykio metu, kai T. G. į vaikštynę spyrė, ji taip kojytę ir galėjo laikyti.
9.4. Iš 2019-04-30 ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadų matyti, kad M. G. lūžis įvyko nuo sukamojo dešinio šlaunies judesio, esant fiksuotai vienai iš dešinės šlaunies ar dešinės galūnės dalies. Išorinių sužalojimo žymių (pvz. kraujosruvų) nebuvimas dešinėje galūnėje neleidžia teigti, kad nukentėjusiosios koja buvo užspausta (spaudžiama) tarp briaunotų lovelės stipinėlių. Iš keleto pateiktų įvykio aplinkybių versijų, labiausiai tikėtina, kad M. G. nustatytas dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždaras spiralinis lūžis yra griuvimo su vaikštyne metu ant kairio šono pasekmė (2 t., b. l. 12–15). Taigi vertinant ekspertizės akto išvadas, V. K. papildomai nurodyta galima įvykio versija, kad M. G. dešinė koja spyrio metu buvo užkišta už plastikinės vaikštynės apsaugos, buvo labiausiai tikėtina.
9.5. Nors šios ekspertizės akto išvados iš esmės patvirtina V. K. papildomai nurodytas aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuomonės, kad specialisto išvada (ekspertizės aktas) BPK 20 straipsnio prasme gali būti priskirta prie įrodymų, tačiau tai yra tik vienas iš įrodymų baudžiamojoje byloje, jis neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti bylos duomenys ir turi būti vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390-1073/2017). Pažymėtina, kad specialistas (ekspertas) nenustatinėja aplinkybių susijusių su konstatuotų sužalojimų padarymo aplinkybėmis.
9.6. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. K. tiesiogiai nematė kaip buvo sužalota M. G., įvykio aplinkybes ji sužinojo tik iš G. K. jai papasakotų aplinkybių. Tokių aplinkybių, kad tuo metu, kai T. G. spyrė į vaikštynę, M. G. buvo užkišusi dešinę kojytę už plastikinės vaikštynės apsaugos, G. K. pasakodama įvykio aplinkybes V. K., nenurodė. Be to, tokių aplinkybių G. K. nenurodė ir 2018-12-31 apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau 2019-03-08 parodymų patikrinimo vietoje metu G. K. gana detaliai parodo kaip spyrio vaikštynėje metu M. G. laikė dešinę koją (visą pėdą) užkišusi už vaikiškos vaikštynės priekinės plastikinės apatinės ratukų apsaugos, kai jos teigimu į vaikštynę spyrė T. G. (1 t., b. l. 145). Nors apklausiamos teisiamajame posėdyje V. K. ir G. K. patvirtino šias aplinkybes, tačiau minėtų bylos duomenų kontekste, įvertinus pačios G. K. parodymų nenuoseklumą, V. K. nurodytas aplinkybes, kurių ji tiesiogiai nematė, jas tik sužinojo iš G. K., teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apylinkės teismo išvada, jog G. K. ir V. K. parodymus davė užtikrintai, detaliai nupasakodamos įvykio aplinkybes ir, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) papildoma specialisto išvada, Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) kompleksinės – komisinės ekspertizės išvada ir V. K., G. K. parodymai neabejotinai patvirtina, kad sužalojimus M. G. padarė būtent nuteistasis T. G..
9.7. Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, versija, kad T. G. spirdamas į vaikštynę sužalojo M. G., buvo nurodyta praėjus daugiau nei dviem metams po įvykio ir tik tada, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinosios globos M. G. nustatymo, ir kai T. G. pareiškė norą pats auginti dukrą. Nors G. K. tvirtino, kad ji bijojo T. G., todėl niekam nepasakojo kaip buvo sužalota M. G., tačiau iš bylos duomenų matyti, kad tokių duomenų ji nenurodė ir tada, kai su T. G. kartu nebegyveno, o dukters sužalojimo aplinkybes ji tik nurodė tik tada, kaip pati teigė, sužinojusi, kad T. G. nori auginti jų dukrą. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, tiek G. K., tiek ir T. G. piktnaudžiavo alkoholiu, dažnai tarpusavyje pykdavosi, dėl netinkamos vaikų priežiūros jų šeimai buvo teikiamos socialinių įgūdžių ir ugdymo palaikymo paslaugos. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra svarbios, vertinant proceso dalyvių parodymus, šiuo atveju tiek G. K., tiek ir paties apelianto nurodomas aplinkybes. Nurodomos aplinkybės, kad T. G. ankstesnis elgesys, t. y. tai, kad 2015 m. liepos 7 d. nutarimu T. G. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad mažametei M. G. sukėlė fizinį skausmą, patvirtina, jog jis yra linkęs smurtauti savo mažametės dukters atžvilgiu, savaime nepatvirtina, jog nagrinėjamu atveju T. G. taip pat padarė nusikalstamą veiką.
9.8. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014).
9.9. Įvertinusi visus aptartus duomenis teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog nukentėjusiajai M. G. dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždarą spiralinį lūžį padarė būtent T. G.. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, nuteistojo T. G. naudai. Todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka pripažinti, jog T. G. tyčia vieną kartą spyrė į vaikišką vaikštynę, kurioje sėdėjo mažametė dukra M. G., ko pasėkoje ji nugriuvo ant šono, tuo padarydamas M. G. dešinio šlaunikaulio vidurinio trečdalio kūno uždarą spiralinį lūžį, taip nesunkiai sutrikdė savo šeimos nariui – dukrai M. G. sveikatą. Todėl skundžiamas pirmos instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir T. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 1 punkte išteisinamas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).
10. Kadangi T. G. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. ir Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmetami.
11. Pagal BPK 105 straipsnį iš T. G. nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. turėtos proceso išlaidos pirmosios instancijos teisme negali būti išieškomos. Priimant T. G. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį taip pat negali būti tenkinamas prašymas priteisti nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
T. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
T. G. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl nukentėjusiajai M. G. sveikatos sutrikdymo paslaugų priežiūros suteikimo atmesti.
Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.
Prašymus dėl proceso išlaidų priteisimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusiosios M. G. įstatyminės atstovės V. K. naudai atmesti.