- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-06
- Bylos Nr.
- 2S-448-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-26-3-00251-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- A. N.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-448-278/2018
teisėjas Virginijus Skaraitis Teisminio proceso Nr. 2-26-3-00251-2018-2
2018 m. birželio 6 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4288-783/2018 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Durpeta“, trečiajam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančiomis atsakovės UAB „Durpeta“ 2013-06-10 išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurių serijos ir numeriai yra (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 2013-07-11 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija 13B Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-07-16 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, serija 13B Nr. (duomenys neskelbtini), nuo PVM sąskaitų išrašymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m, kovo 22 d. nutartimi atsisakyta priimti ieškinį.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, fiksuojantis atliktas ūkines operacijas, šiuo dokumentu gali būti remiamasi įrodinėjant paslaugų teikimą ar jų nebuvimą nagrinėjant ginčą tarp šalių, tačiau savarankiškas reikalavimas pripažinti išrašytas PVM sąskaita faktūras negali būti reiškiamas. Teismas nurodė, jog toks reikalavimas, kurį pareiškė ieškovas A. N., negali būti bylos dalyku, tokio reikalavimo patenkinimas savaime nesukels siekiamų teisinių pasekmių, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti ieškinį, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Išaiškino, jog pakanka, kad ieškovo A. N. argumentai dėl PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodymų, tinkamumo būtų pateikti nagrinėjant civilinę bylą Nr. e2-136-775/2018 Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas A. N. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutartį bei perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Tvirtina, jog atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, teismas privalėjo nurodyti į kurią instituciją ar teismą reikia kreiptis arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 3 dalis).Teigia, kad teismo išvados apie tai, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai civilinėje byloje Nr.e2-136-775/2018 ištirs pateiktus rašytinius įrodymus bei atsižvelgs priimdamas galutinį procesinį sprendimą, yra negalimos, nes teismui negali būti žinoma kaip ateityje elgsis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai ir kokia apimtimi tirs rašytinius įrodymus. Nurodo, kad nutartyje teismo nurodomos nutartys nėra tapačios ir sprendimai minimose bylose buvo priimti išnagrinėjus bylas iš esmės, atsižvelgus į konkrečios bylos faktines aplinkybes, kurios, šiuo atveju, yra visiškai skirtingos nei Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų civilinėje byloje Nr.2-4288-783/2018.Nurodo, jog teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nevertino pateiktų UAB „Durpeta“ PVM sąskaitų faktūrų, kurios yra atsakovo sudaryti sandoriai su trečiaisiais asmenimis, be to, teismui nebuvo žinoma atsakovės pozicija dėl tarp šalių kilusio ginčo. Tvirtina, kad šiame ginče yra taikytinos sandorio pripažinimo negaliojančiu taisyklės, nes UAB „Durpeta“ įgaliotos atstovės Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinėje byloje Nr.e2-136-775/2018 pripažino faktus, kad visos UAB „Durpeta“ PVM sąskaitos faktūros, susijusios su asmenų apgyvendinimo paslaugų teikimu yra sandoriai su trečiaisiais asmenimis. Atskiros sutartys dėl asmenų apgyvendinimo paslaugų teikimo nebuvo sudaromos, tačiau tretieji asmenys į poilsio patalpas (duomenys neskelbtini) mieste, vykdavo tik UAB „Durpeta“ PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, t.y. jokie kiti dokumentai, ar sutartys dėl apgyvendinimo paslaugų teikimo, nebuvo sudaromos.Teigia, jog nepagrįsta ir teismo išvada, kad pateikto ieškinio reikalavimo patenkinimas nesukels savaime jokių pasekmių, nes ginčydamas PVM sąskaitas faktūras siekia įrodyti galimai neteisėtus atsakovės veiksmus dėl apsimestinės ūkinės – komercinės veiklos dalyje dėl trečiųjų asmenų apgyvendinimo. Išnagrinėjus bylą galimai paaiškėtų, kad UAB „Durpeta“ patyrė nepagrįstas pajamas ir išlaidas iš trečiųjų asmenų apgyvendinimo paslaugų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovo A. N. atskiruoju skundu, be to, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, pareikšto ieškinio reikalavimus bei aplinkybes, kuriomis A. N. juos grindžia, taip pat atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad teismas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatomis, pagrįstai atsisakė priimti A. N. ieškinį.Teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė asmens teisių ir laisvių apsaugos garantija –Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šią proceso teisės normą teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Suinteresuotumas yra savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovas A. N. pareiškė ieškinį dėl UAB „Durpeta“ tretiesiems asmenims išrašytų PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis.Esminis atskirojo skundo argumentas yra tai, jog ginčydamas atsakovės UAB „Durpeta“ PVM sąskaitas faktūras, siekiama įrodyti galimai neteisėtus UAB „Durpeta“ veiksmus dėl apsimestinės ūkinės – komercinės veiklos dalyje dėl trečiųjų asmenų apgyvendinimo bei galimai atsakovės UAB „Durpeta“ patirtų nepagrįstų pajamų ir išlaidų iš trečiųjų asmenų apgyvendinimo paslaugų. Byloje nustatyta ir apeliantas A. N. neginčija, kad jo reikalavimas šioje byloje yra susijęs su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civiline byla Nr. e2-136-775/2018, kurioje ieškovė UAB „Durpeta“ yra pareiškusi ieškinį atsakovui A. N. dėl nuostolių, pasireiškusių negautomis pajamomis, atlyginimo, kuris yra grindžiamas būtent UAB „Durpeta“ išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis, tiek tomis kurias A. N. siekia pripažinti negaliojančiomis inicijuodamas naują procesą, tiek ir kitomis. Darytina išvada, kad A. N. siekia, jog teismo sprendimu UAB „Durpeta“ išrašytos PVM sąskaitos faktūros būtų pripažintos negaliojančiomis ir tokiu būdu būtų paneigti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-136-775/2018 pateikti įrodymai, iš kurių, minėtoje byloje, yra kildinamas reikalavimas A. N. dėl nuostolių atlyginimo.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Dėl PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad PVM sąskaitų faktūrų teisinę prigimtį apibrėžia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, kuris yra viešosios mokesčių teisės aktas bei turi specialiąją paskirtį – jis nustato apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVM įstatymo 1 straipsnio 1 dalis) – Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu nereglamentuojami civiliniai pirkimo – pardavimo ar kt. santykių aspektai. Taigi PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą. Vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Vadovaujantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008; 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009, 2015 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-469/2015).Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, nagrinėjamu atveju, PVM sąskaitos faktūros turi tik procesinę teisinę reikšmę, nes yra vertintinos tik kaip įrodymas civilinėje byloje dėl nuostolių atlyginimo (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, inicijuodamas naują civilinį procesą, A. N. siekia ginčo teisena nuginčyti įrodymą, kurio pagrįstumui patikrinti taikytinos civilinio proceso normos, reglamentuojančios įrodymų rinkimą, jų tyrimą bei vertinimą (CPK 176–185 straipsniai). Ieškovas turi galimybę paneigti ginčijamas PVM sąskaitas faktūras civilinėje byloje dėl nuotolių, pasireiškusių negautomis pajamomis, atlyginimo kitais įrodymais, pagrįsdamas jų neatitikimą įstatymų reikalavimams, ginčydamas atliktų ūkinių operacijų turinį ir pan., ir tai priklausys tik nuo paties ieškovo procesinio aktyvumo. Pažymėtina, jog būtent tokiu būdu A. N. yra užtikrinama teisė į teisminę gynybą: šių PVM sąskaitų faktūrų, kaip įrodinėjimo priemonės, įvertinimas teismo tvarka. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodymas, kuris vertintinas konkretaus ginčo byloje pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, negali būti materialinio pobūdžio reikalavimo dalykas atskiroje byloje ir ginčijamas CPK nustatyta tvarka, o teismas, gavęs tokį ieškinį, turi atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2013; 2018 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-161-403/2018).Apeliantas teigia, jog sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą teismui nebuvo žinoma atsakovės UAB „Durpeta“ pozicija dėl pareikšto ieškinio. Minėtas teiginys vertintinas kritiškai, nes atsiliepimą į ieškinį atsakovas teikia tik teismui priėmus ieškinį ir nustačius terminą atsiliepimui į ieškinį pateikti (CPK 142 straipsnio 1 dalis). Atsakovo pozicija dėl jam reiškiamo reikalavimo, ieškinio priėmimo metu, teismui nėra svarbi, nes ieškinio priėmimo metu sprendžiami procesinio pobūdžio klausimai.Atmestinas apelianto teiginys, jog atsisakydamas priimti ieškinį teismas nenurodė į kurią instituciją jis gali kreiptis, siekiant apgintų savo pažeistas teises ir tuo pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalies reikalavimą, nes reikalavimo, kuriuo prašoma pripažinti negaliojančiu juridinio asmens buhalterinį dokumentą, kurį pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas (83 straipsnis) gali anuliuoti tik pati įmonė, jokia institucija nenagrinėja. Aplinkybė, jog skundžiamoje nutartyje cituojami procesiniai sprendimai priimti išnagrinėjus bylas iš esmės, nagrinėjamu atveju nutarties pagrįstumui esminės reikšmės neturi. Nors nurodomi teismų procesiniai sprendimai buvo priimti išnagrinėjus bylas iš esmės, tačiau reikalavimas dėl tam tikrų įrodymų paneigimo (pvz.: dėl PVM sąskaitų faktūrų pripažinimo negaliojančiomis) buvo nagrinėjamas kitų pareikštų reikalavimų kontekste ir baigus bylos nagrinėjimą buvo konstatuota, jog pats savaime toks reikalavimas iš viso negalėjo būti reiškiamas. Kiti atskirojo skundo motyvai neturi teisinės reikšmės bylos galutiniam rezultatui, todėl dėl jų nepasisakoma.Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti pagrįstą nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2018 m. kovo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.