- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-02
- Bylos Nr.
- A-2296-442/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02161-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- K. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba), priteisti 4 742 Eur neturtinės ir 4 777,57 Eur turtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba dėl aplaidumo, neveikimo jam nesuteikė valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos dėl antstolių veiksmų apskundimo ir dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-3871-845/2019 (toliau – ir civilinė byla). Minėtoje byloje dėl paskirto advokato neveiklumo pareiškėjas buvo privestas nutraukti bylinėjimąsi. Dėl to jis patyrė nuostolius: 4 742 Eur neturtinės žalos ir 4 777,57 Eur turtinės žalos. Neturtinė žala jam kilo dėl Tarnybos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), ribojant pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybą, vilkinimo suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas neturi tinkamo išsilavinimo ir pats negali parengti procesinių dokumentų. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba veikė šališkai, savo sprendimus grindė melaginga informacija, todėl pareiškėjas patyrė šoką, stresą, neviltį, dvasinius išgyvenimus, depresiją. Turtinė žala kilo dėl antstolės veiksmų (1 022,17 Eur) nepagrįstai iš pareiškėjo išieškant lėšas ir iš civilinės bylos Nr. e2-3871-845/2019 (3 035,57 Eur) dėl atsakovės G. B. nepagrįsto praturtėjimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Tarnyba paaiškino, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Tarnyba 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. (8.1)TP-20-NT-718-4754 (toliau – ir 2020 m. balandžio 22 d. sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2020 m. kovo 9 d. prašymą ir suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl civilinės bylos Nr. e2-3871-845/2019 atnaujinimo. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje neperspektyvus. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad, priimdama 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą, nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 30 d. nutartimi nusprendė nutraukti civilinės bylos Nr. e2-3871-845/2019 nagrinėjimą, nes buvo gautas pareiškimas, kuriuo pareiškėjas prašė teismą priimti ieškinio atsisakymą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Tarnyba 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. (8.1)TP-20-NT-878-5428 (toliau – ir 2020 m. gegužės 18 d. sprendimas) atsisakė tenkinti pareiškėjo 2020 m. balandžio 14 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl antstolės B. P. veiksmų apskundimo. Vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, Tarnyba paprašė advokatės pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje reglamentuotų antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo pagrindų. Advokatė 2020 m. gegužės 11 d. pateiktoje išvadoje nurodė, kad pareiškėjas dėl antstolės veiksmų apskundimo į Vilniaus miesto apylinkės teismą kreipėsi ne kartą. 2020 m. kovo 25 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-13415-1089/2020, kuria atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir išaiškino, kad pareiškėjas privalo tiesiogiai kreiptis į antstolę. Nepaisant išaiškinimo, pareiškėjas vėl pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl antstolės veiksmų apskundimo. 2020 m. balandžio 16 d. priimta nutartis civilinėje byloje Nr. 2YT-13415-1089/2020, kuria atsisakyta priimti skundą, taip pat nurodant, kad pareiškėjas nesilaikė šiai bylos kategorijai nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Advokatė, įvertinusi pareiškėjo pateiktą informaciją ir dokumentus, pateikė vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo dar kartą parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį dokumentą – skundą dėl antstolės neteisėtų veiksmų. Todėl Tarnyba 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą priėmė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi teisės aktais, nenukrypdama nuo juose įtvirtintų taisyklių ir neperžengdama Tarnybai priskirtos kompetencijos ribų.
6. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją ir kad neturtinė žala yra neteisėtų veiksmų pasekmė. Tarnyba laikėsi pozicijos, kad vien tik pareiškėjo bendro pobūdžio formuluotė, jog pareiškėjas išgyveno stresą, depresiją ir dėl to patyrė žalą, nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių Tarnybos veiksmų neteisėtumą bei priežastinį ryšį tarp Tarnybos veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos, negali būti pripažįstama žala. Tarnybos įsitikinimo, nėra jokio pagrindo priteisti pareiškėjui nurodytą turtinę žalą, nes Tarnyba pareiškėjo prašymus išnagrinėjo nepraleisdama terminų, priėmė teisės aktais pagrįstus sprendimus, o tai reiškia, kad nėra Tarnybos neteisėto neveikimo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos 4 742 Eur neturtinės ir 4 777, 57 Eur turtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, kurios atsiradimą pareiškėjas kildino iš priimtų Tarnybos 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo ir 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo.
9. Akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytas sąlygas, būtinas valstybės civilinei atsakomybei kilti, teismas apžvelgė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio nuostatas, nustatančias asmens kreipimosi į Tarnybą tvarką ir sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priėmimo terminus.
10. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad: Tarnyboje 2020 m. kovo 9 d. gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. e2-3871-845/2019 dėl šios bylos proceso atnaujinimo; Tarnyba 2020 m. kovo 16 d. raštu Nr. (8.1) TPS-5223 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų nuo rašto gavimo dienos patikslinti prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti, nurodant reikalavimą, kurio pagrindu pareiškėjas nori kreiptis į teismą, taip pat paprašė pridėti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus; pareiškėjas Tarnybai 2020 m. kovo 30 d. pateikė papildomus dokumentus (pareiškėjo prašymu jie grąžinti pareiškėjui 2020 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (8.1)TPS-8565, kurie, Tarnybos vertinimu, neaišku, kaip susiję su pateiktu prašymu); Tarnyba pakartotinai 2020 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (8.1) TPS-6752 kreipėsi į pareiškėją, prašydama per 30 dienų, trumpai ir glaustai nurodyti, kuo pasireiškė antstolės neteisėti veiksmai bei pridėti tai patvirtinančius dokumentus; atsakydamas į minėtą Tarnybos kreipimąsi pareiškėjas 2020 m. balandžio 14 d. pateikė papildomus dokumentus, pareiškėjas nurodė, jog siekia atnaujinti civilinės bylos Nr. e2-3871-845/2019 nagrinėjimą, kuri buvo nutraukta, o iš pareiškėjo atsakovės naudai buvo priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, būtent dėl šios sumos pareiškėjas siekė atnaujinti minėtos civilinės bylos nagrinėjimą. Tarnyba, įvertinusi pateiktą pareiškėjo prašymą bei pateiktus rašytinius įrodymus, 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu atsisakė tenkinti šį prašymą motyvuodama, jog pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas civilinėje byloje Nr. e2-3871-845/2019 yra neperspektyvus, apie priimtą sprendimą informavo pareiškėją.
Šalies argumentai
11. Byloje taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas taip pat 2020 m. balandžio 14 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl antstolės B. P. veiksmų apskundimo; Tarnyba 2020 m. balandžio 21 d. raštu Nr. (8.1)TPS-7521 paprašė pareiškėjo pateikti nustatytos formos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, reikalavimą pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius pareiškėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą; Tarnyboje 2020 m. balandžio 27 d. gautas pareiškėjo nustatytos formos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, metinė pajamų ir turto deklaracija ir antstolės B. P. 2020 m. kovo 9 d. patvarkymas. Iš pateikto prašymo bei papildomų rašytinių įrodymų buvo nustatyta, kad pareiškėjas siekia antrinės teisinės pagalbos paduodant skundą dėl antstolės veiksmų . Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, kuri nustato, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, Tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar yra šio straipsnio 7 dalyje nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų, 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. TPS-8131 kreipėsi į advokatę dėl išvados pateikimo. 2020 m. gegužės 11 d. Tarnyba gavo advokatės 2020 m. gegužės 7 d. išvadą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo K. J.“, kurioje nurodoma, jog egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2 punktuose nustatyti pagrindai neteikti antrinės pagalbos pareiškėjui. Tarnyba, įvertinusi pateiktą pareiškėjo prašymą, pateiktus rašytinius įrodymus bei advokatės išvadą, priėmė 2020 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ir apie tai informavo pareiškėją.
12. Įvertinęs įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog atsakovas, gavęs pareiškėjo prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, laikėsi Įstatyme nustatytos prašymų nagrinėjimo tvarkos, t. y. gavęs pareiškėjo prašymus kreipėsi į pareiškėją dėl prašymų patikslinimo bei papildomų dokumentų pateikimo, kreipėsi į advokatę dėl išvados pateikimo, o gavęs papildomus rašytinius įrodymus juos įvertino ir priėmė argumentuotus sprendimus. Teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjui nebuvo suteikta antrinė teisinė pagalba savaime nedaro Tarnybos veiksmų neteisėtais, nes, priimdama sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nesuteikimo, Tarnyba jokių teisės nuostatų nepažeidė. Teismas konstatavo, kad Tarnybos 2020 m. balandžio 22 d. ir 2020 m. gegužės 18 d. sprendimai yra galiojantys, jų teisėtumo pareiškėjas neskundė, todėl darė išvadą, kad jis sutiko su sprendimuose nurodytais argumentais ir padarytomis išvadomis. Atsižvelgęs į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti Tarnybos veiksmų neteisėtumą.
Žemesnės instancijos teismas
13. Pažymėjęs, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, teismas nurodė, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Tarnybos veiksmai.
III.
14. Pareiškėjas K. J. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 20 d. sprendimo nurodo, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą.
15. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis pagrindė bei pateikė pakankamai aplinkybių, įrodymų, kad procesas civilinėje byloje atnaujintinas, o antstolė B. P. neteisėtai vykdo išieškojimą. Pareiškėjas buvo priverstas nutraukti bylinėjimąsi civilinėje byloje dėl advokato kaltės – advokatas dėl savo neveikimo nesurinko papildomų įrodymų. Pareiškėjo įsitikinimu, bylinėjimasis yra perspektyvus. Dėl tarnybos neveikimo, piktnaudžiavimo, nesuteikiant kvalifikuotos teisinės pagalbos, sprendimų priėmimo vilkinimo, pareiškėjas praleidžia kreipimosi į teismą terminus, patiria turtinę ir neturtinę žalą, jo teisė kreiptis į teismą yra suvaržyta.
16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo pirmosios instancijos teisino sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
17. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, tačiau nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių šią poziciją. Apeliaciniame skunde taip pat nėra išdėstyti ginčijami klausimai, įstatymai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo (jo dalies) neteisėtumas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiamas konkretaus advokato veiksmų vertinimas nesietinas su Tarnybos veiksmais ir neva padaryta turtine bei neturtine žala, kadangi advokatai veikia nepriklausomai nuo Tarnybos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl 4 742 Eur neturtinės ir 4 777, 57 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimų, kuriais netenkinti jo prašymai suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą parengiant prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje ir parengti skundą teismui dėl antstolio veiksmų.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė – nenustatęs neteisėtų Tarnybos veiksmų (neveikimo), nagrinėjant pareiškėjo prašymus, teismas priėjo išvadą, kad negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą CK 6.271 straipsnio pagrindu.
20. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka iš esmės nurodydamas, kad Tarnybos veiksmai neteisėti, dėl advokato neveikimo civilinė byla buvo nutraukta, antstolis nepagrįstai iš pareiškėjo išieško lėšas, bylinėjimasis, jo nuomone, yra perspektyvus. Pareiškėjas dėl nesuteikiamos teisinės pagalbos patyrė neturtinę ir turtinę žalą.
21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
22. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.
23. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su Tarnybos veiksmais (neveikimu) nagrinėjant pareiškėjo prašymus ir priimant pareiškėjo netenkinančius 2020 m. balandžio 22 d. ir 2020 m. gegužės 18 d. sprendimus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybių, kuriomis remiantis reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
24. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
25. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017; 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).
26. Nors pareiškėjas, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacine tvarka tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti pareiškėjo argumentai dėl nesuteiktos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas.
27. Tai, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas priėjo bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
28. Byloje nustatyta, kad Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. kovo 9 d. prašymą ir papildomus dokumentus, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kad būtų atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. e2-3871-845/2019. Taryba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2020 m. balandžio 14 d. prašymą, papildomus dokumentus, 2020 m. advokatės išvadą Nr. (8.1) TPP1-2732 ir vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais, 2020 m. gegužės 18 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą dėl antstolės veiksmų apskundimo.
29. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Tarnyba neteisėtai nesuteikia pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019).
30. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tarp jų – jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Administracinių teismų praktikoje, aiškinant pastarąsias nuostatas, yra konstatuota, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2014 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1441/2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialiųjų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo netenkinantys Tarnybos sprendimai, dėl kurių priėmimo jis prašo atlyginti patirtą neturtinę ir turtinę žalą, yra Tarnybos neteisėti veiksmai (neveikimas) CK 6.271 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad pareiškėjas, siekdamas proceso atnaujinimo civilinėje byloje, Tarnybai teiktame prašyme ir papildomuose dokumentuose nenurodė jokių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos kaip vienas iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų, pagal kuriuos turi būti atnaujinama byla. Pareiškėjas taip pat nepaaiškino, kokios aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagrindą, paaiškėjo, kad būtų įmanoma nustatyti, ar nėra praleistas CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytas prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas. Vien pareiškėjo nenuoseklūs teiginiai, jog jis buvo priverstas atsiimti ieškinį dėl jam atstovaujančio advokato netinkamai teiktų teisinių paslaugų, tvirtinimas, kad jam atsakovė G. B. yra skolinga, reiškia, kad pareiškėjas galbūt siekia vėl inicijuoti teisminį procesą, tačiau nėra pagrindas išvadai, kad pagal nurodytas aplinkybes galima parengti CPK nustatytus reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą, t. y. prašymą atnaujinti procesą.
32. Dėl Tarnybos 2020 m. gegužės 18 d. sprendimo, teisėjų kolegija taip pat nenustatė, jog jį priimdama Tarnyba veikė akivaizdžiai neteisėtai, pažeisdama jai suteiktą kompetenciją. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su civilinėje byloje Nr. e2-3871-845/2019 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 30 d. priimta, įsiteisėjusia nutartimi, kuria priimtas ieškovo (pareiškėjo K. J.) atsisakymas nuo ieškinio, civilinė byla nutraukta, iš ieškovo atsakovei priteista 300 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylos duomenys patvirtina, kad antstolė B. P. 2020 m. kovo 9 d. priėmė patvarkymą dėl informacijos pateikimo vykdomojoje byloje Nr. 017/19/02943 pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 18 d. vykdomąjį raštą Nr. e2-3871-845/2019 dėl 300 Eur skolos išieškojimo iš skolininko K. J. išieškotojos G. B. naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybai nustačius, kad teismo procesinis dokumentas, kuriam vykdyti išduotas vykdomasis raštas Nr. e2-3871-845/2019, įsiteisėjęs, pareiškėjui nepateikus paaiškinimų (įrodymų), kad jis įsiskolinimą padengė, taip pat kad yra pagrindas atidėti vykdymo veiksmus, sustabdyti vykdomąją bylą ir pan., pagrįstai prieita prie išvados, kad pareiškėjui šiuo atveju antrinė pagalba neteiktina dėl reikalavimo akivaizdaus nepagrįstumo.
33. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.
34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.