Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-01-06 · Administracinė byla Nr. eI2-1156-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-01-06Vilniaus apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-09-09Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-06
Bylos Nr.
eI2-1156-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03530-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.), Violeta Petkevičienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
A. D.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-1156-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03530-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulioninenės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui L. S.,atsakovo atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. (15/5-11) 50U-17101(15/5-9)4U-524 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. D., panaikinimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas A. D. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu skubos tvarka pakeisti jo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtas prašymas buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, t.y. pareiškėjo prašymas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėjas yra UAB „(duomenys neskelbtini)“, dalyvis, direktorius ir akcininkas, ir jo atvykimo tikslas yra darbas šioje bendrovėje.

Migracijos departamentas 2019 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-11) 10K-36231 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo“ ir 2019 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui Migracijos departamente buvo įteikta nauja leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2021 m. rugpjūčio 23 d.

2019 m. rugsėjo 27 d. Migracijos departamentas, priėmė sprendimą Nr. (15/5-11) 50U- 17101(15/5-9)4U-524 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. D., panaikinimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau - Sprendimas), kuriuo atsisakė patenkinti pareiškėjo prašymą.

Pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą nevertino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamos teisėtos veiklos, nors pareiškėjas savo prašymą grindė Lietuvos Respublikos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsakovas apsiribojo tik pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo vertinimu, tuo sudarydamas pagrįstus įtarimus dėl Migracijos departamento atliekamų procedūrų objektyvumo ir visapusiškumo.

Remiantis Juridinių asmenų registro išplėstiniu išrašu bendrovė buvo įsteigta (duomenys neskelbtini), o nuo (duomenys neskelbtini) jai vadovavo ir vienu iš jos akcininku tapo pareiškėjas. Nuo 2014 m. pareiškėjas nuolat turėjo galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris jam kaskart buvo keičiamas tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir šio prašymo atveju ir, priešingai nei nagrinėjamu atveju, tam nebuvo nustatoma jokių kliūčių. Pareiškėjas nesupranta dėl kokių priežasčių po penkerių metų esamą tik pareiškėjo, bet ne bendrovės situaciją (kuri pagal finansinės atskaitomybės dokumentus yra tik gerėjanti iki 2019 liepos 20 d., jau sugeneruotos 3 344 921 EUR pardavimo pajamos), Migracijos departamentas ėmė traktuoti priešingai nei ankstesniais metais, pažeisdamas teisėtų lūkesčių, gero viešojo administravimo principus. Esamomis identiškomis aplinkybėmis Migracijos departamentas negalėjo jų vertinti skirtingai ir po trumpo laiko tarpo (vieno mėnesio su puse) priimti absoliučiai du skirtingus sprendimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjui išdavus trumpalaikę vizą (C), būtų apribota jo galimybė asmeniškai, nuolat dalyvauti bendrovės veikloje, nes viza (C), skirta vykti tranzitu per Šengeno valstybių narių teritoriją arba numatomam buvimui joje, kurio bendra trukmė neviršija trijų mėnesių per bet kurį šešių mėnesių laikotarpį nuo pirmo atvykimo į Šengeno valstybių narių teritoriją datos.

Šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes pareiškėjui itin nepalankus Sprendimas buvo priimtas remiantis vien atlikus formalų ir paviršutinį duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildymų, paaiškinimų, patikslinimų.

Migracijos departamentas savo Sprendime neargumentavo, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jis piktnaudžiavo ir kuo grindžiamos Migracijos departamento abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio užsiimti teisėta veikla šioje šalyje.

Pareiškėjas kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais nuo 2014 m. spalio 19 d. iki šiol yra deklaravę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas žinodamas, kad 2019 m. sausio 11 d. pasikeitė minėto buto savininkas ir siekdamas ateityje turėti galimybę toliau gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą minėtu adresu, nes turi Lietuvoje verslą – jis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš akcininkų, kreipėsi į naująjį buto savininką dėl leidimo pareiškėjui kartu sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais toliau gyventi ir būti deklaravusiems gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini). Šį faktą patvirtina pareiškėjo 2019 m. liepos 25 d. Migracijos departamentui pateiktas kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pasikeitusio savininko A. N., 2019 m. liepos 25 d. sutikimas Nr.7588, patvirtintas Vilniaus m. 45-ajame notarų biure. Savininkas sutinka, kad jo nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini) neterminuotai gyventų ir gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėjas kartu su savo šeimos nariais. Buto, esančio (duomenys neskelbtini) gyvenamasis plotas yra 62.61 kv. m. Šiame bute nuo 2014 m. spalio 19 d. gyvenamąją vietą yra deklaravęs tik pareiškėjas kartu su šeima. Taigi, pareiškėjas laikosi Įstatyme numatytų reikalavimų, nes turi gyvenamąją patalpą, kurioje yra deklaravęs savo ir šeimos narių gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, yra ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, o tai patvirtina, kad jis turi tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje.

Atsakovo 2018 m. rugpjūčio 7 d. apklaustos (duomenys neskelbtini) gatvėje (duomenys neskelbtini) name dirbančios administratorės L. M. teiginys: „ kad asmenų: A., M., A., E., V. D. ji nepažįsta ir apie tokius girdi pirmą kartą“ yra neteisingas, kadangi Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. atlikta namo administratorės apklausa ir gautu jos paaiškinimu, be to, jos paaiškinimas, kad bute gyvena E. ir K. R. su vaikais butuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka tikrovės, kadangi šie butai yra atskiri, o E. ir K. R. gyvenamąją vietą yra deklaravę adresu: (duomenys neskelbtini). Nenustatyta, kokiu būdu pareigūnai klausė administratorės apie pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas neatmeta aplinkybės, kad administratorė L. M. apklausos metu tik pagal pareigūnų pateiktas asmenų pavardes, galėjo neprisiminti pareiškėjo ir jo šeimos narių. Be to name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) butų, iš jų (duomenys neskelbtini) butuose gyvena (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) piliečiai dėl to atsiminti absoliučiai visus ir žinoti, kur konkrečiai gyvena kiekvienas namo gyventojas yra neįmanoma. Šis faktas pareiškėjui kelia abejonių dėl administratorės apklausos metu pateiktų aplinkybių. Pastebi, kad 2019 metais atsakovas iki priimant skundžiamą Sprendimą pakartotinai namo administratorės neapklausė ir nepatikslino galimai naujų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir jo šeimos gyvenimo fakto patvirtinimu adresu: (duomenys neskelbtini), o vadovavosi tik 2018 metais vieninteliu atliktu patikrinimu. Apklausos metu administratorė dirbo tik penkis mėnesius, tad kyla klausimas, ar per tokį laiko tarpą administratorė galėjo žinoti visus (duomenys neskelbtini) butų gyventojus.

Atsakovo visi atliekami patikrinimai, susiję su pareiškėjo prašymo ir dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, buvo fragmentiški, neturintys logiškumo.

Nebuvimas nepilnamečiams vaikams registruotiems Lietuvos Respublikos mokinių registre nepatvirtina jų ir pareiškėjo su sutuoktine negyvenimo fakto Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas nepaneigė, kad A. D., E. D., V. D. mokosi nuotoliniu būdu Lietuvoje ar užsienyje. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimas šeimos susijungimo pagrindu nenumato pareigos mokytis nepilnamečiams vaikams.

Migracijos departamento tvirtinimas, kad 2019 m. rugsėjo 17 d., apie 19.00 val. ir 2019 m. rugsėjo 25 d., 19.40 val. atliktų patikrinimų adresu: (duomenys neskelbtini) (nors turėjo būti tikrinamas butas Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), metu nebuvo pareiškėjo yra nepagrįstas, kadangi 2019 m. rugsėjo 17 d. namo, esančio (duomenys neskelbtini) gyventojas - E. R. patvirtino, kad A. D. mato pastoviai ir kad jis greičiausiai darbo reikalais būna išvykęs į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo darbas yra susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis ir išvykomis ne tik Europos Sąjungos, bet ir trečiųjų šalių ribose. Nurodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinė veikla - krovinių pervežimas ir ekspedijavimas geležinkeliu. Kita veiklos kryptis yra vagonams skirtų vežimėlių pardavimas. Taigi, pastarieji du kartai per 2019 metus, kurių metu buvo atvykta pas pareiškėją į namus atsakovui neduoda pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas su šeima negyvena Lietuvoje.

Valstybės įmonės Registrų centro 2019 m. sausio 11 d. išrašas Nr. 44/1231007 patvirtina, jog butai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) nekilnojamo turto registre yra įregistruoti kaip du atskiri nekilnojamo turto vienetai, turintys gyvenamųjų patalpų paskirtį

Pareiškėjui nustatytinas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis neturi būti vertintinas kaip protingas ir proporcingas bei atitinkantis Tvarkoje įtvirtintus kriterijus.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog atsakovui atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad adresu: (duomenys neskelbtini), butai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra sujungti į vieną, o šiuo adresu gyvena kita šeima – R. šeima (E. R., K. R. ir jų trys vaikai). Remiantis Migracijos departamento surinktais duomenimis, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pareiškėjas su šeima niekada pastoviai ir negyveno. Tai, kad pareiškėjas buvo deklaravęs savo gyvenamąją vietą minėtu adresu ir turėjo patalpų savininko leidimą gyventi minėtose patalpose, tačiau faktiškai tose patalpose negyveno (ką patvirtino net trys ginčijamame sprendime nurodyti patikrinimai) patvirtina, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą, siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo tikrovės neatitinkančių duomenų teikimas buvo tęstinis, t.y. nuo 2014 metų iki šiol. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne tik 2018 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimu, bet ir 2019 m. rugsėjo 17 d. bei 2019 m. rugsėjo 25 d. patikrinimais. Leidimas laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu nepilnamečiams vaikams yra išduodamas tam, kad jie Lietuvos Respublikoje galėtų gyventi pastoviai, kas suponuoja ir tai, kad jie čia pastoviai gyventų bei mokytųsi. Pareiškėjas skunde neteigia, kad jo dukros mokosi nuotoliniu būdu, apie jų mokymąsi nepateikia jokių įrodymų ar paaiškinimų.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas kitais savarankiškais Įstatymo numatytais pagrindais, kurie nesusiję su aukščiau minėtos bendrovės veiklos vykdymu.

Ginčijamame sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, todėl jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis, kas atitinka nelegalios migracijos grėsmės kriterijus.

Pažymi, kad net trijų patikrinimų metu visi surinkti duomenys buvo vienprasmiški, įrodantys, kad pareiškėjas migracijos institucijoms nurodė ne tą gyvenamąją vietą, kurioje faktiškai gyventų, t. y. teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl mano, kad pareiškėjo situacija įeina į rekomendacijų 14 punkte numatytos išimties, kuomet neiškyla būtinybės gauti papildomų paaiškinimų iš paties užsieniečio, kategoriją. Skundžiamas sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą ir patikrinimų medžiagą. Surinkti duomenys vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami sprendimui priimti.

Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. (15/5-11) 50U-17101(15/5-9) 4U-524 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui A. D., panaikinimo ir draudimo jam atvykti į Lietuvos Respublikos“ (el.b.II t., b.l. 197-202), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas tuo pagrindu, kad jis yra UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ direktorius ir akcininkas, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (el.b.II t., b.l. 83-93).

2019 m. rugpjūčio 20 d. Migracijos departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 23 d. (el.b.II t., b.l. 59).

2019 m. rugsėjo 30 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) panaikinimo dienos. Minėtame Sprendime Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos bei siekė piktnaudžiauti migracijos procedūromis ir formaliai atitikti Įstatyme nustatytus reikalavimus leidimams laikinai gyventi gauti tam, kad galėtų legalizuoti savo ir šeimos narių buvimą Šengeno erdvėje ( pareiškėjo gyvenamosios vietos adresu - (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) buvo atlikti trys patikrinimai, kad pareiškėjas minėtame bute negyvena); pareiškėjas neįrodė, kad naudojasi tinkama gyventi patalpa Lietuvos Respublikoje (bute, kuriame pareiškėjas yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą, gyvena kiti asmenys);be to, nustatyti kriterijai, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjas kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais nuo 2014 m. spalio 19 d. iki šiol yra deklaravę gyvenamąją vietą bute, esančiame (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo nepilnametės dukros A. D. (gim. (duomenys neskelbtini)), E. D. (gim. (duomenys neskelbtini)), V. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) Lietuvos Respublikos mokinių registre neregistruotos (el.b.II t., b.l. 154-155).

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat jeigu užsienietis neturi tinkamos gyvenamosios patalpos, atitinkančios vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, atitinkančią vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (35 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal to paties straipsnio 1 dalies 12 punktą, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Pagal 14 punktą – užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ (toliau – ir Migracijos politikos gairės) nustatyta, kad Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimą šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Migracijos politikos gairių 22.1, 22.3.3 punktai).

Taigi, visų pirma, spręstinas skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra UAB ,,(duomenys neskelbtini) direktorius ir akcininkas. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ vykdo teisėtą veiklą.

Pareiškėjo teigimu, jis kartu su sutuoktine ir nepilnamečiais vaikais nuo 2014 m. spalio 19 d. iki šiol yra deklaravę gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), ir šiuo adresu nuolat gyvena, todėl Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padaryta išvada, jog minėtu adresu užsienietis su šeima niekada pastoviai negyveno yra klaidinga. Pareiškėjas taip pat nesutinka su atsakovu, jog pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl savo gyvenamosios vietos. Anot pareiškėjo, jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini) ir yra Migracijos departamentui pateikęs buto savininko A. N. 2019 m. liepos 25 d. notariškai patvirtintą sutikimą, kad pareiškėjas gali minėtame bute gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą. Be to, atsakovas savo Sprendime vadovavosi tik vieninteliu 2018 m. rugpjūčio 7 d. atliktu patikrinimu.

Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – VĮ Registrų centro duomenys (el.b.II t., b.l. 165-171) patvirtina, jog butai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), yra įreistruoti kaip atskiri nekilnajamojo turto objektai. Tačiau kiti byloje esantys vienas kitam neprieštaraujantys įrodymai: daugiabučio namo administratorės / apsaugininkės L. M. paaiškinimas, 2018 m. rugpjūčio 7 d. bei 2019 m. rugsėjo 17 d. E. R. paaiškinimai, 2019 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus tarnybinis pranešimas Nr. (21/20)-13VR-7874, patvirtina, jog de facto minėti butai yra sujungti, tačiau nėra atlikta šių butų tinkama teisinė registracija ir šie butai Nekilnojamo turto registre nėra įregistruoti kaip vienas nekilnojamo turto vienetas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus darbuotojams 2019 m. rugsėjo 25 d. atlikto patikrinimo metu, (duomenys neskelbtini) bute buvusi, (duomenys neskelbtini) pilietė S. A., kuri yra K. R. motina taip pat patvirtino, jog tiek butas Nr. (duomenys neskelbtini), tiek butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra sujungti ir šiame bute gyveno ir gyvena tik R. šeima, o pareiškėjas su šeima niekada negyveno. Minėtame tarnybiniame pranešime nurodyta, jog šio fakto nepaneigė ir pastato fojė budėjęs administratorius. Taigi, remiantis aukščiau minėtomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, jog pareiškėjas atsakovui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. nurodė gyvenamosios vietos adresą, kuriuo faktiškai nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė ir dukros negyvena. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas atsakovui įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų nurodęs kitą savo gyvenamosios vietos adresą. Todėl teismas, įvertinęs pateiktų duomenų visumą, visiškai sutinka su atsakovo padaryta išvada, jog nors pareiškėjas ir buvo deklaravęs gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), bei atsakovui pateikė buto savininko A. N. 2019 m. liepos 25 d. sutikimą (el.b.II t., b.l. 13), tačiau faktiškai tose patalpose negyveno, kas leidžia konstatuoti, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo gyvenamąją vietą bei siekė formaliai atitikti Įstatymo reikalavimus ir tokiu būdu legalizuoti savo ir visos šeimos buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje.

Teismas taip pat sutinka su Migracijos departamento padaryta išvada, jog, nors pareiškėjas deklaruoja savo gyvenamąją vietą su sutuoktine ir dukromis, tačiau faktas, jog pareiškėjo mokyklinio amžiaus dukros A. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir E. D. (gim. (duomenys neskelbtini)) yra neregistruotos Lietuvos Respublikos mokinių registre kelia pagrįstų įtarimų dėl jų, tame tarpe ir pareiškėjo, faktinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių minėtas Migracijos departamento nustatytas aplinkybes bei neįrodinėjo aplinkybės dėl dukrų mokinimosi nuotoliniu būdu, dėl to teisėjų kolegija abejoti ginčijamame Sprendime nustatytų aplinkybių pagrįstumu neturi pagrindo.

Kaip minėta, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje ir 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi arba panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamame sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ir tai leido daryti išvadą, kad jis piktnaudžiavo migracijos procedūromis, kas atitinka nelegalios migracijos grėsmės kriterijus (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54). Duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi Lietuvoje, neatitikimas tikrovei, savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (LVAT 2018 m. rugsėjo 10 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-4902-1062/2018).

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

Kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį ar išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir jų vertinimo tvarką, taip pat šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio apibrėžia Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – Tvarka). Tvarkos 14 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), kad pareiškėjui naikinamas leidimas laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, kad šis tikslas pasiekiamas tik priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kad visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę gyventi Lietuvos Respublikoje (taip pat ir vykti į kitas Europos Sąjungos šalis) tik tiems užsieniečiams, kurie pateikia tikrovę atitinkančius duomenis ir nekelia nelegalios migracijos grėsmės, yra svarbesnis už galimai nepatogumus sukelsiantį šiam užsieniečiui nustatytiną draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, ir vadovaujantis Tvarkos 14 punktu, pareiškėjui Migracijos departamento pagrįstai buvo ginčijamu Sprendimu nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjo atžvilgiu nepriimtas sprendimas įtraukti įspėjimą į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą dėl neįsileidimo (t. y. pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet ne į visą Šengeno erdvę).

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (administracinė byla Nr. A858-2720/2014). Be to, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. D. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Violeta PetkevičienėRasa Ragulskytė-MarkovienėEglė Žulytė-Janulionienė