Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-16 · Administracinė byla Nr. I-2513-162/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-16
Bylos Nr.
I-2513-162/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas
V. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 16 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Gumuliauskienė,sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,

2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų (nurodo, kad data apytikslė, nes tikslesnių datų nepamena), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 5).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013-2016 metais buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui; netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes atskirtas nuo bendro ploto tik 100-120 cm pertvara, kuri neužtikrino privatumo; buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats tam tikrą laiko tarpą nerūkė; lova neatitiko jo ūgio ir buvo per maža. Tvirtina, jog tokiu būdu buvo nuolat kankinamas.

Pareiškėjas apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 34). Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija pateikė patvirtinimą apie procesinių dokumentų įteikimą (b. l. 33). Pareiškėjas nepareiškė noro dalyvauti 2016 m. rugpjūčio 29 d. 14.40 val. paskirtame teismo posėdyje.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 9-14) su pareiškėjo skundu sutinka iš dalies ir prašo pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, galėjo būti pažeistas 69 paras, tačiau 32 paras ploto neatitikimas vienam asmeniui vidutiniškai siekė tik 0,34 kv. m. Be to, 69 paras neužtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma nėra ištisinis laikotarpis. Akcentuoja, jog atsakovės atstovas siekia, kad areštinėje laikomų asmenų, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiko tarpą. Reikia įvertinti ir tai, kad daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, juos etapavus į kitus teismus, likusiems asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad jis būtų kankinamas, būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ar orumas, nėra.

Pažymi, kad Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pažymi, kad teisės aktais nėra numatyta kaupti ir saugoti duomenis apie tai, ar asmuo buvimo areštinėje metu save nurodė nerūkančiu ar rūkančiu. Atsakovės atstovas negali būti atsakingas, jei areštinėje esantys asmenys sąmoningai nuslepia, manipuliuoja, ar teigia melagingą informaciją apie savo žalingus įpročius, ir dėl to yra laikomi rūkančiųjų/nerūkančiųjų kamerose. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė.

Nurodo, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais. Mano, kad buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą, kadangi Higienos normos HN 37:2009 numato, kad sanitariniai mazgai turi būti įrengti ir atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, kas ir buvo užtikrinta. Nurodo, kad kiekvienam asmeniui, suabejojusiam dėl esamo privatumo naudojantis tualetu, nėra uždrausta tuo metu (esant tualete) panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą) galintį padidinti privatumo lygį, taip išlaikant subalansuotą atsakovo teisių ir pareigų pusiausvyrą tarp pareigos užtikrinti saugų asmens buvimą areštinėje ir teisės vykdyti areštinėje esančio asmens elgesio kontrolę pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 9 straipsnio 3 dalį ir kt. Teigia, kad teisės aktais yra nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų areštinėje, priežiūra ir kontrolė, todėl sanitarinio mazgo įrengimas negali užtikrinti visiško privatumo. Pabrėžia, jog uždaro sanitarinio mazgo neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas, kadangi teisės aktuose nėra nustatyta pareiga įrengti uždarą sanitarinį mazgą.

Nurodo, kad galiojantys teisės aktai neįpareigoja miegamąsias vietas (lovas) pritaikyti asmenims atsižvelgiant į jų poreikius ar fizinius duomenis.

Pažymi, jog duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžių ar raštu) būtų skundęsis atsakovės atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, atsakovės atstovas neturi.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas nesiekė sukelti pareiškėjui nepatogumų, į tai, kad nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes, nuo galimo pažeidimo praėjo beveik 19 mėnesių, į atsakovės turtinę padėtį, piliečių bendras materialinį lygį, teisingumo ir sąžiningumo principus, prašo pripažinti pažeistą pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas, tačiau nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 32). Atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.

Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2016 metų (skunde nurodė tikslaus laikotarpio neatsimenantis) atlyginimo priteisimo.

Atsakovės atstovo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktais duomenimis, pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d., todėl nagrinėjamoje byloje vertintinos pareiškėjo laikymo sąlygos Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d.

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2015 m. birželio 23 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. birželio 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-11100 „Dėl V. B. skundo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 8 d. tarnybinis pranešimas) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. (b. l. 15-17). Kamerose, kurioje vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas šiais periodais: nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2013 m. rugpjūčio 3 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugpjūčio 27 d., nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 19 d., nuo 2013 m. spalio 24 d. iki 2013 m. lapkričio 8 d., 2013 m. gruodžio 10 d., nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d., 2014 m. sausio 13 d., nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. sausio 30 d., nuo 2014 m. vasario 11 d. iki 2014 m. vasario 13 d., nuo 2014 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 18 d., 2014 m. vasario 26 d., nuo 2014 m. kovo 3 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. balandžio 3 d., nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. birželio 13 d., nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 8 d., nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. bei nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. spalio 31 d.

Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 113 parų, iš jų 69 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (mažiausia ploto norma vienam asmeniui 2,49 kv. m. buvo vieną parą, 3,01 kv. m. – vieną parą, kitais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė nuo 3,23 kv. m. iki 4,95 kv. m.).

Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (minėta, toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).

Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Taisyklių 7.13 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Pareiškėjas teigia, kad netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes atskirtas nuo bendro ploto tik 100-120 cm pertvara, kuri neužtikrino privatumo.

Atsakovės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime nurodė, kad Klaipėdos AVPK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atskirti 120-130 cm aukščio pertvara, kaip ir reglamentuoja Higienos norma HN 37:2009 20 punktas. Mano, kad toks pertvaros įrengimas yra tinkamas, nepažeidžiantis teisės aktų reikalavimų, o privatumo lygį padidina kameroje esantis audinys (širma, užuolaida), kuriuo nėra uždrausta naudotis.

Byloje pateiktas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktas Nr. K3-472, kuriame nurodyta, kad Klaipėdos AVPK esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara, todėl nėra pažeistas Higienos normos HN 37:2009 20 punktas (b. l. 25-27).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepaisant to, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo bendro pobūdžio teiginį, jog sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., buvo užuolaida). Nors atsakovės atstovas atsiliepime ir nurodo, kad pareiškėjas galėjo panaudoti kameroje esantį audinį (širmą, užuolaidą), tačiau nepateikė jokių domenų, kad kamerose buvo užuolaidos ar širmos, kurios galėjo būti panaudotas užtikrinant privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Teismas sprendžia, jog atsakovės atstovas neįrodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, todėl laikytina, kad atsakovė pažeidė Taisyklių 7.13 punktą.

Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų. Pareiškėjas skunde net neteigia, kad jis yra nerūkantis asmuo (nurodė „kurį tai laiką buvau nerūkantis asmuo“), tačiau teigia apie teisės būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neužtikrinimą.

Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovės atstovas pažeidė pareigą nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų.

Pareiškėjas nurodo patyręs neturtinę žalą ir dėl jo ūginį neatitinkančios lovos. Nurodo, kad jo ūgis yra apie 198 cm, todėl teko miegoti sulenkus kojas ir dėl šios priežasties neišsimiegodavo.

Bausmių vykdymo įstatymo V skirsnyje reglamentuotas suimtųjų materialinis aprūpinimas. Minėto įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta. Higienos normos HN 37:2009, nustatančios policijos areštinių įrengimo reikalavimus, 31 punkte numatyta, kad policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais turi atitikti teisės aktais nustatytas normas. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 81 punkte nustatyta, kad kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova. Šis Taisyklių punktas nebuvo pažeistas, nes pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo aprūpintas atskira lova. Galiojantys teisės aktai neįpareigoja miegamąsias vieta (lovas) pritaikyti asmenims atsižvelgiant į jų fizinius duomenis ar poreikius, todėl nepagrįstu pripažįstamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl neaprūpinimo jo ūgį atitinkančia lova.

Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 69 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą, be to, pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu (pažeistas Taisyklių 7.13 punktas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, kad buvo kalinamas sąlygomis, prilyginamomis kankinimui.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia (be kita ko; kartu su) iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.

Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 69 paras, nes vietoje 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 2,49 kv. m. iki 4,95 kv. m. kameros ploto (mažiausia ploto norma vienam asmeniui 2,49 kv. m. buvo vieną parą, 3,01 kv. m. – vieną parą, kitais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kameros plotas sudarė nuo 3,23 kv. m. iki 4,95 kv. m.), be to, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą pasinaudojant tualetu.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).

Pažymėtina, jog atsakovės atstovas nagrinėjamoje byloje nurodė sunkią materialinę padėtį bei prašė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais nepriteisti.

Teismas pažymi, jog teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad minimalaus ploto neužtikrinimas tęsėsi ilgai (69 paras), vienok pažeidimai daugeliu atvejų nebuvo žymūs (32 paras vidutiniškai vienam asmeniui tenkanti ploto norma buvo pažeista 0,34 kv. m.) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 483 Eur (7 Eur už parą) suma, o dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į privatumą pasinaudojant tualetu – 130 Eur. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 613 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 613 Eur (šešis šimtus trylika eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Dalia Gumuliauskienė