Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs T. Ž. ir I. Ž. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. ir I. Ž. 2015-03-10 privataus kaltinimo tvarka Klaipėdos miesto apylinkės teismui padavė skundą, kaltindamos M. D. pagal BK 154 str. 1 d. tuo, kad pastaroji Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2012-03-09 pateikė ieškininį pareiškimą, kuriame nurodė įpareigoti I. Ž. suteikti galimybę UAB „(duomenys neskelbtini)“ patekti į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, apžiūrėti vamzdynus nustatyti ir pašalinti avarijos priežastį, taip pat nurodė, kad butu naudojasi ir T. Ž., kuri, būdama bute, neįsileidžia avarinės tarnybos apžiūrėti vamzdynų, nustatyti ir pašalinti avarijos priežastis. Pareiškėjos nurodė, kad toks M. D. viešas pasisakymas neatitinka tikrovės ir jas labai žeidžia, žemina ir diskredituoja, gali pakirsti pasitikėjimą jomis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal šį T. Ž. ir I. Ž. skundą. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad analizuojant ir vertinant T. ir I. Ž. teismui pateiktą privataus kaltinimo skundą akivaizdu, jog yra aiški BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą. Konstatavo, kad M. D. nuomonę pateikė teismui skirtame ieškininiame pareiškime gindama savo teises bei teisėtus interesus, o T. Ž. ir I. Ž. skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, neatitinka realios situacijos. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų skunde nurodomos nusikalstamos veikos aplinkybes, kad informacija gali paniekinti ar pažeminti jas arba pakirsti visuomenės pasitikėjimą jomis, nepateikiama. Vien subjektyvus pareiškėjų įsitikinimas, kad tai jas žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti, o kaltinimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Šiuo atveju iš skundo turinio nėra aišku, kokiais konkrečiais veiksmais buvo padaryta nusikalstama veika, kokias pasekmes sukėlė nukentėjusiosioms.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

BPK 412¹ str. 1 d. įsakmiai nurodoma, jog teisėjas atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Teismas privataus kaltinimo bylos procesą pagal I. ir T. Ž. skundą atsisakė pradėti konstatavęs, kad yra aiškios BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytos aplinkybės. Įvertinus pareiškėjų išdėstytas aplinkybes ir susipažinus su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga, sutiktina su skundžiamos nutarties argumentais, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad M. D. veiksmuose yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti.

Pagal formuojamą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytus ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz., kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu BK 154 str. taikymo prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2015). Pažymėtina, jog CK 1.137 str. 1 d. numato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. M. D. nuomonę, kurią pareiškėjos palaikė šmeižiančia, būtent ir pateikė teismui skirtame ieškininiame pareiškime, gindama savo teises bei teisėtus interesus, kai teismui nurodė savo kreipimosi pagrindą – aplinkybę, jog iš I. Ž. priklausančio buto į jos butą skverbiasi vanduo, o tame bute gyvenanti T. Ž. neįsileidžia avarinės tarnybos apžiūrėti vamzdynų, todėl ji negali būti vertinama kaip siekis apšmeižti pareiškėjas, t. y. kitaip, nei siekis užsitikrinti galimybe naudotis savo civilinėmis teisėmis. Akivaizdu, jog M. D. ieškininio pareiškimo turinys neduoda jokio pagrindo teigti, kad ieškininis pareiškimas prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams ir yra akivaizdžiai įžeidžiantis. Pažymėtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia ieškovės M. D. teiginius, kad I. Ž. priklauso butas, kad buvo iškviesta avarinė tarnyba dėl bute per lubas bėgančio vandens, kad avarinė tarnyba bandė patekti į butą, bet niekas neatidarė durų, ir įpareigojo I. Ž. suteikti galimybę įgaliotiems asmenims patekti į butą bei atlikti remontą, t. y. M. D. ieškinys buvo visiškai patenkintas. Kasacinės instancijos yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą) (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003). Todėl aplinkybė, kad greta kitų aplinkybių M. D. pareiškime nurodė ir tai, kad butu naudojasi ir I. Ž. dukra T. Ž. (beje, pati T. Ž. nurodo, jog korespondencija jai turi būti siunčiama šio buto adresu), net jei taip ir nebūtų, nelaikytina tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu.

Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Taigi ieškininiame pareiškime ieškovės M. D. išsakyti teiginiai, susiję su tuo, jog dėl pareiškėjų veiksmų, kuomet į butą neįleidžiami avarinių tarnybų specialistai, negalima atlikti avarijos likvidavimo darbų, jokiu būdu negali būti laikytini savo teisių ir laisvių įgyvendinimo ribų peržengimu ir pareiškėjų teisių ir laisvių pažeidimu baudžiamosios teisės prasme.

Pareiškėjų teiginiai, jog jų skundą išnagrinėjo šališkas teismas, jog teisėja turėjo nusišalinti, kadangi prieš tai nuteisė „visiškai nekaltą asmenį“ T. Ž. dėl K. N. sumušimo, yra visiškai nepagrįsti. Byloje nenustatyta BPK 58 str. 1 d. numatytų pagrindų, dėl kurių teisėja nebūtų galėjusi nagrinėti pareiškėjų privataus kaltinimo skundo. Aplinkybė, kad teisėja yra priėmusi minimą apkaltinamąjį nuosprendį T. Ž. atžvilgiu, kuris su nedideliais pakeitimais buvo paliktas galioti ir aukštesnės instancijos teismų, neduoda jokio pagrindo išvadai dėl galimo teisėjos šališkumo. Nepagrįsti ir pareiškėjų teiginiai, jog skundžiama nutartis yra nemotyvuota, o teisėja tik perrašė kodekso normas, nes iš nutarties matyti, jog teismas išsamiai argumentavo atsisakymą pradėti privataus kaltinimo procesą.

Kadangi šiuo atveju akivaizdu, jog nepadaryta veika, turinti BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, apylinkės teismas teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis BPK 412¹ str., atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylų procesą pagal T. Ž. ir I. Ž. privataus kaltinimo skundą. Naikinti nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 442 str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

T. Ž. ir I. Ž. skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.