Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-615-327-2013

Teisėjas Bronislovas Liatukas Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00333-2011-8

2013 m. lapkričio 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Viktorijai Ake­lienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, nuteistajam G. T., jo gynėjai advo­ka­tei Neringai Grubliauskienei, viešame teismo po­sė­dy­je apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apelia­ci­nį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. pripažintas kal­tu ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams.

G. T. pritaikytas BK 75 str. ir paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas ati­dė­tas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo lai­kotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios ins­titucijos leidimo. Laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuojamas nuo nuos­prendžio įsiteisėjimo dienos.

G. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (BK 72² str.) – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nutatyta, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per šešis mė­ne­sius, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. nuteistas už tai, kad 2011 metų balandžio mėnesio viduryje (nenustatytą dieną ir valandą), gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), žodžiais grasino nužudyti nukentėjusiąją D. T. bei nukreipęs į nukentėjusiąją D. T. nenustatytą galimai šaunamąjį ginklą ir ant šio ginklo gaiduko uždėdamas mažamečio A. P. ranką bei ra­gin­da­mas jį į D. T. šauti, mažamečiui A. P. atsisakius, o D. T. ginklą su­griebus ir pakreipus į atidarytų lauko durų pusę, šiuo ginklu iššovė, dėl ko nukentėjusiajai D. T. buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas, vertindamas ar grasinimas buvo realus (ir ar iš vi­so toks buvo), privalėjo vertinti ir nukentėjusiosios elgesį po įvykio. D. T. į policiją nesi­kreipia, artimiesiems nepasako, po savaitės su G. T. dalyvauja sūnaus vestuvėse ir krikš­ty­nose, kreipiasi į teismą dėl įkeldinimo į tą patį gyvenamąjį namą, kuriame gyvena G. T. ir kuriame neva jai buvo grasinta ginklu. Kaip nurodo D. T., jos mažametis sūnus savaitę po įvykio blogai miegojo, per miegus šaukdavo, tačiau kaip matyti iš D. T. paaiškinimų, tą sa­vai­tę po įvykio jos sūnus buvo ne su ja (duomenys neskelbtini), o Lietuvoje su D. T.. Pati D. T. apie vaiko išgyvenimus ar nemigą neužsimena. Visų šių aplinkybių visuma rodo, kad teismas, pri­im­damas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė materialines teisės normas, t. y. pripažino G. T. kaltu, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. sudėties, nuosprendį grindė prielaidomis, netyrė ir nevertino kaltinamojo ir jo gynybos nurodytų aplinkybių, nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimų, abejonių netraktavo kaltinamojo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais mo­ty­vais.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės ape­liacinis skun­das atmetamas.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­ti­na pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pa­grįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu.

Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo pre­ro­ga­tyva, todėl vien tai, kad apeliantei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių ap­lin­kybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo tai­ky­mu ar BPK normų pa­žei­di­mu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teis­mas pakankamai išsamiai išna­gri­nėjo bau­džia­mą­ją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tei­sin­gai kvalifikavo nusi­kals­ta­mą vei­ką ir paskyrė G. T. bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmo­gų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvyk­­dytas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bi­joti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Lietuvos Aukš­čiausiasis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacinė nutartis Nr. 2K–639/2010).

Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baig­tu­mo momentas siejamas su gra­si­ni­mo pareiškimo paskelbimu, apie kurį sužino nukentėjusysis. Sub­jek­tyvieji po­žy­miai pasireiškia tie­siogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pa­vo­jin­gai psi­chiš­kai veikia kitą žmo­gų, keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, bai­mės kitam asmeniui su­kėlimas, o ne grasinančio asmens rea­lūs ke­ti­ni­mai įgyvendinti smurtą.

Remiantis teismų praktika, vertinant grasinimo realumą nėra būtina nustatyti, kad gra­si­nan­tysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ke­ti­ni­mų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai iš­sprū­dę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nu­tar­tys Nr. 2K–341/2010, 2K-300/2013 ir kt.).

Iš bylos aplinkybių matyti, kad sutuoktinių nukentėjusiosios D. T. ir nuteistojo G. T. santykiai įvykio metu buvo įtemti. Nuteistasis sutuoktinių gyvenamajame name gyveno su kita mo­terimi, nuken­tėjusioji gyveno pas dukrą (duomenys neskelbtini) arba pas seserį kitu adresu. Tarp su­tuok­tinių vyko abipusiai kaltinimai, ginčai dėl ištuokos ir turto – gyvenamojo namo pasidalinimo. Tei­sėjų ko­le­gijos nuomone, tokie nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai sąlygojo G. T. in­kri­mi­nuotą nusikalstamą veiką, grasinimu jis galėjo siekti ir paveikti nukentėjusiąją ginčuose dėl turto pa­­da­li­nimo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje byloje nenustatytos rūšies ginklo pa­nau­dojimo faktas, ginklo panaudojimo aplinkybės ir įvykęs šūvis yra patvirtinti nukentėjusiosios D. T. ir mažamečio liudytojo A. P. parodymais. Jų parodymai yra pakankamai išsamūs ir nuoseklūs. Esminės jų parodymų aplinkybės sutampa. Šiuos parodymus iš dalies patvirtina netie­sioginiai liudytojų D. T. ir G. R. parodymai apie tai, kad D. T. papasakojo, kaip viskas įvyko, kad ji manė, jog G. T. tikrai nori ir gali ją nušauti, kad ji jo bijo, nes jai nuolat grasina. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios ir ypač mažamečio vaiko parodymais. Apylinkės teismas tinkamai vertino bei pagrįstai rė­mė­si ir netiesioginiais liudytojų parodymais, kadangi nusikaltimo aplin­kybės ir veiką padariusio asmens kaltumas gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įro­dy­mais nustatyti tarpiniai fak­tai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Re­mian­tis BPK 20 str. 3 d., įro­dy­mais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vie­ną aplinkybę, turinčią reikš­mės bylai išspręsti teisingai.

Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji aiškino, jog jai buvo grasinta medžiok­li­niu šautuvu, bet nurodė mačiusi šovinius, kurie negali būti medžiokliniai, kad mažametis vaikas nebū­tų išlaikęs medžioklinio šautuvo, kad šias aplinkybes nebuvo pavesta paaiškinti spe­cialistui, tei­sėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįsti. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausiamas ma­ža­metis liudytojas A. P. patvirtino, kad jam atrodė, jog G. T. duotas šautuvas buvo tik­ras – „ne žaislinis, didelis, ilgas, į jį dėjo šovinius“ (t. 1, b. l. 67, t. 2, b. l. 83). Nukentėjusioji D. T. tvir­ti­no buvo įsitikinusi, kad ginklas buvo medžioklinis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nuken­tė­jusios ir mažamečio parodymais apie panaudoto ginklo savybes negalima neabejotinai pasikliauti, nors ir nebuvo nustatyta, koks būtent ginklas buvo panaudotas, nors ir nepaneigtos ape­liaciniame skunde išdėstytos abejonės, kad tai nebuvo medžioklinis šautuvas, tačiau net ir nedidelės galios bet kokio šaunamojo ginklo nukreipimas į moterį, kuri, tikėtina, neturi pakankamai žinių apie ginklus, pagrįstai galėjo sukelti jai baimę dėl galimo ginklo panaudojimo – nukreipiant į ją ginklo vamzdį, uždedant mažamečio vaiko pirštą ant ginklo nuleistuko ir raginant šauti, o vėliau ir iššau­nant. Tei­sėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis šiomis aplinkybėmis ir tikėjosi, kad nu­ken­tė­jusiajai bus sukelta mirties ar sunkaus sveikatos sutrikdymo baimė.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad taip nuteistasis G. T. siekė įbauginti nuken­tė­ju­sią­ją D. T., grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę bū­se­ną. Iš nu­ken­tėjusiosios parodymų byloje matyti, kad ji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gy­vybei, ji patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą, nerimą, stresą, kas patvirtina grasinimo rea­lumą.

Nors ginklas nebuvo rastas, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šaunamojo ginklo, net ir nenustačius jo originalumo, demonstravimas nurodytomis aplinkybėmis, žodžiais gąsdinant nu­ken­tė­jusiąją ir liepiant anūkui nušauti močiutę, visiškai atitinka BK 145 str. 1 d. dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo nuteis­to­jo G. T. parodymais ir savo kaltės neigimu, kadangi jo parodymų nepatvirtina jokie bylos duo­­menys, išskyrus liudytojos J. N. parodymai, kurie dėl jos artimo santykio su nu­teis­tuoju taip pat vertintini kritiškai. Nors apeliantė savo skunde teigia, kad apylinkės teismas rėmėsi vien nukentėjusiosios ir jos atžvilgiu suin­te­re­suotų liudytojų parodymais, tačiau nei byloje, nei ape­lia­ciniame skunde nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad nukentėjusioji ar kiti liudytojai sie­kė melagingai apkaltinti nuteistąjį. Todėl atmetamos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji neno­rėjo su nuteistuoju skirtis, todėl keršija ir apkalba jį. Tai, kad tarp jo ir sutuoktinės D. T. vyksta asmeniniai nesutarimai dėl nepasidalijamo turto, nepaneigia ty­ri­mo metu surinktų ir teisme ištirtų duomenų, jog jis padarė nuosprendyje aptartus veiksmus.

Nepagrįstais kolegija laiko ir apeliacinio skundo argumentus, kad D. T. realios pa­vo­jaus grėsmės nejuto, nes nesikreipė į policiją iš karto po įvykio. Apeliantės teigimu, nuken­tė­ju­sio­sios nurodyta priežastis, kad artėjo sūnaus vestuvės ir vaikų krikštynos, negali būti pagrindu tikėti nei grasinimo tikrumu, nei nukentėjusiosios nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau apklausiama D. T. parodė, kad po įvykio labai išsigando, labai ilgai apie tai net negalėjo papasakoti, jau­dinosi, jai buvo šokas. Po savaitės nusimatė sūnaus vestuvės, jose dalyvavo ir G. T., todėl no­rė­jo, kad būtų ramios vestuvės, todėl niekam to, kas nutiko, nesakė. Pažymėtina ir tai, kad nors D. T. 2011-04-14 pareiškime apie G. T. turimą ginklą ir neužsimena, tačiau jau nurodė, kad G. T. grasina ją užmušti, jeigu ji neišsikels iš namo. Teisėjų kolegijos nuomone, grėsmė nukentėjusiajai buvo įvykio momentu, o aplinkybė, kad policijai apie tai nukentėjusioji pranešė vėliau, kad po to grėsmė gal būt sumažėjo ar iš viso jos nebeliko, nepa­neigia jos buvimo fakto įvykio metu.

Teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad mažametis negalėjo išlaikyti tariamai tikro medžioklinio šautuvo. Iš nukentėjusiosios D. T. parodymų galima spręsti, kad šautuvo vaikas galėjo ir nelaikyti, jis buvo prilaikomas paties G. T.. Be to, iš D. T. apklausos teisme matyti, kad vaikas jai sakė, kad nuo šūvio jis buvo pastumtas, todėl apeliantės skundo teiginiai, kad vaikas nejuto atatrankos, taip pat nėra pagrįsti.

Taip pat atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad teismo posėdžio metu D. T. nurodė, kad anksčiau ginklo pas G. T. nebuvo mačiusi. Tačiau iš teismo posėdžio pro­tokolo matyti, kad apklausiama nukentėjusioji nurodė, jog nežinanti, iš kur jis gavo tą šautuvą, bet jis buvo šautuvų mėgėjas, anksčiau turėjo dujinį šautuvą, ne kartą matė pas jį šovinių. Liudytoja D. T. teisme apklausiama taip pat nurodė, kad tėvas G. T. turėdavo ginklų namuose, visą laiką pas jį ginklų matė vaikystėje, paauglystėje.

Apeliacinis skundas argumentuojamas, kad byloje nebuvo patvirtinta nukentėjusiosios nu­ro­dy­ta aplinkybė apie tai, kad G. T. iššovus plastmasiniame konteineryje liko skylė. Tačiau tai, kad įvykio vietos apžiūros metu, nukentėjusiosios teigimu, prie namo stovėjo analogiškas kon­tei­neris bei tai, kad G. T. ir J. N. nurodė, kad tas pats konteineris stovi jau keli metai, nepaneigia galimybės, kad konteineriai galėjo būti pakeisti. Be to, įvykio vietos apžiūra buvo atlikta ne iš karto po įvykio. Nors apeliantė skunde pažymi, kad skylės konteineryje nematė ir liu­dytojas A. P.. Tačiau remiantis D. T. parodymais, vaikas įvykio metu taip pat buvo labai išsigandęs ir tokios būsenos konteineryje padarytos skylės galėjo nepamatyti. Pažymėtina, jog teismo posėdyje dalyvavęs Vaikų teisių apsaugos skyriaus atstovas patvirtino, kad vaikas negali at­sa­kyti į visus klausimus, nes visko nepamena, ir dėl to, kad įvykio metu buvo jaunesnio amžiaus. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad net jeigu šūvio pasekmių ir nebuvo, pats šūvio faktas yra įrodytas aukščiau paminėtais įrodymais, ir vien tik ginklo nukreipimas į nukentėjusiąją nurodytomis ap­lin­ky­bėmis ir iššovimas ginklu yra pakankamas nurodyto nusikaltimo sudėčiai konstatuoti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytoja D. T., A. P. motina, nurodė, kad apie incidentą sužinojo iš sūnaus, kai grįžo į (duomenys neskelbtini) (maždaug po pusės mėnesio), tačiau, 2011-08-08 duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, ji apie šias aplinkybes neužsiminė, kad ši liudytoja ir nukentėjusioji skirtingai aiškino apie vaiko elgesį po įvykio. Tačiau šie apeliantės skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad D. T. buvo nurodžiusi, jog apie vaiko elgesį dukrai nieko nesakė iki tol, kol dukra ėmė sakyti, kad vaikas naktimis labai nemiega. D. T. teisme patvirtino, kad po įvykio vaikas blogai miegojo, verkė, kad nenori nušauti močiutės, ir ji suprato, kad sūnui buvo parodytas ginklas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad D. T. kaltinimų G. T. nepagrįstumą patvirtina įsiteisėjęs 2012-01-05 nuosprendis, kuriuo G. T. buvo išteisintas pagal BK 140 str., kadangi jau tuomet G. T. skundė G. T. dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo 2011-07-15, tačiau apie grasinimus nužudyti neužsiminė. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla buvo na­gri­nė­ja­ma atskirai, todėl jos nagrinėjimo metu surinktos medžiagos apylinkės teismas vertinti negalėjo ir vadovavosi šioje byloje ištirtais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, argumento aplinkybė nepa­neigia nukentėjusiajai kilusios grėsmės fakto įvykusio grasinimo momentu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ištirtą bylos medžiagą, nuosprendyje aptartus įrodymus, spren­džia, kad pagal jų visumą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusiajai buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas, kad G. T. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pa­darė veikdamas tyčia, ir teisingai ją kvalifikavo pagal BK 145 str. 1 d.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ir nuteistajam paskirtos bausmės, ir baudžiamojo poveikio priemonės teisingumu. Pir­mo­sios instancijos teismas skiriamą bausmę tinkamai motyvavo, atsižvelgė į padarytos nusi­kals­ta­mos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, vei­kos padarymo motyvus, nu­teis­to­jo as­me­nybę bei visas bylos aplinkybes (BK 54 str. 1 d., 2 d.). Tei­sėjų kolegija nenustatė, kad by­loje iki­teisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo pa­da­ryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai jas moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. T. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės apeliacinį skun­dą atmesti.