- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-03-22
- Bylos Nr.
- 2S-428-232/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09606-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- P. Č.
- Atsakovas
- UAB „Tikroji turto kaina“
- Trečiasis asmuo
- S. V., D. G.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Tikroji turto kaina“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal ieškovo P. Č. ieškinį atsakovui UAB „Tikroji turto kaina“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: S. V., D. G., advokatas G. Š.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. P. Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 11 087 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo UAB „Tikroji turto kaina“ priteisimo. Reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, nekilnojamąjį turtą ir kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas elgiasi nesąžiningai, tikėtina, kad jo finansinė padėtis yra sunki, sužinojęs apie ieškinį, gali siekti perleisti jam priklausantį turtą, suvaržyti teise į jį, o tai yra pakankami pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jų nepritaikius kyla grėsmė, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. liepos 17 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, nutarė 11 087 Lt sumai areštuoti atsakovui UAB „Tikroji turto kaina“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, šiam turtui nesant ar jo nepakankant – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti atsakovo pinigines lėšas, leidžiant atsakovui atlikti operacijas su atsiskaitomosiose sąskaitose arba pas trečiuosius asmenis esančiomis lėšomis, atsiskaitant su ieškovu, išmokant darbo užmokestį darbuotojams ir mokant mokesčius valstybei. Teismas nurodė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, kuris laikytinas dideliu, todėl sprendė, kad tai yra pakankama aplinkybė laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes sukelia galimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Taip pat nurodė, kad pritaikius minėtą apsaugos priemonę, kuri yra laikina, bus efektyviau užtikrintas materialinių teisių gynimo būdas.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Atsakovas UAB „Tikroji turto kaina“ atskiruoju skundu (b.l. 22-25) prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmesti. Nurodė, jog ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra visiškai nemotyvuotas, tai, kad ieškovas liko nepatenkintas atsakovo teikiamomis paslaugomis, nereiškia, kad atsakovo turtinė padėtis yra sudėtinga ir tai nėra priežastis dėl kurios reikėtų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai tik pagrindas kreiptis į teismą dėl žalos priteisimo. Sunki turtinė padėtis turėtų būti įrodinėjama rašytiniais įrodymais, kuriuose atsispindėtų atsakovo turimo turto ir prisiimtų įsipareigojimų balansas. Pažymėjo, jog ieškovo reikalaujama suma atsakovui nėra didelė. Atsakovas yra juridinis asmuo, kuris stabiliai veikia jau daug metų, jo finansinė būsena yra moki, todėl 11 087 Lt suma atsakovui didesnių finansinių sunkumų negal sukelti. Nei ieškovas, nei teismas nutartyje jokių objektyvių atsakovo veiksmų, kurie rodytų nesąžiningus veiksmus iš jo pusės nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia ginčo tarp šalių, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti, bei atsižvelgia į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, taip pat į tai, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumui turi reikšmės reikalavimo dydis, atsakovo turtinė padėtis ir kitos aplinkybės, kurias, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti (CPK 177 str. 1, 2 d.). Tačiau laikinųjų apsaugos priemonių laikinas pobūdis, svarba (užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą), taikymo aplinkybės (dažniai pačioje bylos proceso pradžioje klausimui išspręsti skirtos tik 3 dienos, neturima duomenų apie atsakovo turtinę padėtį) nulemia tai, kad jų taikymui pagrįsti teismų praktikoje keliami mažesni įrodymų pakankamumo reikalavimai, todėl esant dabartinei ekonominei situacijai ir nesant duomenų apie skolininko finansines galimybes, teismas vadovaujasi pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis ir paprastai laikinąsias apsaugos priemones taiko.
Teismų praktikoje vien didelė reikalavimo suma laikoma pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ji objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-15 bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši prezumpcija nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus atsakovo galimybes, tai yra ar konkrečiam atsakovui ieškinio reikalavimo suma yra didelė ar ne. Atsakovui pateikus įrodymus, kad ieškinio suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, gaunamas pajamas ar turimą kapitalo dydį nėra didelė, būtų paneigta objektyvi grėsmė galinti lemti teismo sprendimo neįvykdymo galimybę ir teismas neturėtų pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
Teismas, inter alia, atkreipia dėmesį, kad ne ieškovas, o atsakovas turi pagrįsti, kad ieškinio suma, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, jam nėra didelė. Atsakovas, siekdamos išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pirmiausia turi pareigą nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, paneigiančias teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovui įrodžius, kad pinigų suma jam nėra didelė ir grėsmė, kad gali būti neįvykdytas ieškovui galimai palankus teismo sprendimas, neegzistuoja, teismas neturėtų taikyti atsakovo turto arešto. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių byloje, teismo nuomone, atsakovas neįrodė. Atsakovas atskirojo skundo argumentų, jog jam ieškinio suma nėra didele, kadangi įmonė stabiliai veikia daug metų, jo finansinė būsena yra moki, nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais. Taigi teismas daro išvadą, jog apeliantas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį nepateikė, sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės nepaneigė. Kita vertus, sėkmingai veiklą vykdančiai įmonei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas tokiu mastu ir tokio dydžio sumai iš esmės neturėtų įtakoti įmonės kasdienės ūkinės - komercinės veiklos.
Teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės yra laikinojo pobūdžio suvaržymas. Be to proceso normos, reglamentuojančios laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, numato šių priemonių pakeitimo arba panaikinimo pagrindus bei tvarką. Pagal CPK 148 ir 149 str. nuostatas apeliantas, esant pagrindui, turi teisę prašyti pirmosios instancijos teismą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, arba prašyti panaikinti pritaikytą laikinąją apsaugos priemonę, pavyzdžiui, įkeičiant ieškovui turimą turtą, įmokant atitinkamą pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikiant banko garantiją ar laidavimo raštą. Laikinąsias apsaugos priemones taikęs teismas pagrįstu atsakovo prašymu taip pat gali imtis priemonių, numatytų CPK 146 str. pirmojoje dalyje. Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti remiantis atskirojo skundo motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.