Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-732-327/2012

Teisėjas Aurelijus Rauckis Teisminio proceso Nr. 1-26-1-01438-2011-0

2012 m. lapkričio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kole­gi­jos pirmininko teisėjo Viktoro Preikšo, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Jurgio Kiškio, sekre­to­riau­jant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Almai Markvaldienei, nuteistajam M. D., jo gynėjui advokatui Domui Pakėnui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džia­mą­ją bylą pagal nuteistojo gynėjo advokato Domo Pakėno apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apy­linkės teismo 2012 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu ir nu­teistas pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 290 str. 5 MGL, tai yra 650 Lt bauda. Iš M. D. nukentėjusiesiems N. V. ir R. Z. pri­teista po 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. pagal BK 290 str. nuteistas už tai, kad 2011-10-28, apie 13.48 val., (duomenys neskelbtini) Kaune, buvo sustabdytas policijos pareigūnų vairuojantis auto­mo­bilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nes vairuodamas kalbėjo mobiliuoju tele­fo­nu. Padaręs ad­mi­nistracinį teisės pažeidimą, kaltinamasis ginčijosi su policijos pareigūnais, va­di­no juos necen­zūr­i­niais žodžiais, rankomis rodė nepadorius gestus ir tokiu būdu įžeidė valstybės tar­nau­tojo funkcijas atliekančius policijos pareigūnus R. Z. ir N. V..

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, pro­ku­rorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. D. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl nuteistojo M. D. veiksmų ir išsakytų žodžių apim­ties. Apeliaciniu skundu ginčijamas veikos kvalifikavimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, mano, jog nėra teisiškai pa­grįs­ti nuteistojo gynėjo ape­liaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad nuteistojo veiksmai neuž­traukia baudžiamosios at­sakomybės, o sudaro tik administracinio nusižengimo sudėtį.

Tiek ATPK 187 str. 2 d., tiek BK 290 str. nustatytos atsakomybės paskirtis iš esmės yra ta pati – sudaryti galimybes šiose normose nurodytiems valstybės tarnautojams vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą, saugoti jų garbę, orumą, autoritetą žmonių akyse, jiems atliekant tarnybos funkcijas. Abi šios įstatymo normos nustato atsakomybę už panašius veiksmus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra patvirtinęs teismų praktiką, kurioje laikomasi nuomonės, kad veika atribojama ir gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavo­jin­gesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-505/2010, 2K-375/2011, 2K–70/2012).

Šiuo atveju nuteistasis M. D. viešoje vietoje išplūdo policijos pareigūnus. Gal ir nėra pagrindo spręsti, kad nuteistasis turėjo iš anksto susiformavusį tikslą įžeisti pareigūnus, tačiau jiems užfiksavus Kelių eismo taisyklių pažeidimą ir susiklosčius konfliktinei situacijai, M. D. ne atsitiktinai išsprūdo pavienis keiksmažodis dėl pa­rei­gū­nų teisėtai atliekamų savo tarnybinių funkcijų, tai yra keiksmažodžiai ir nepadorūs išsireiškimai pareigūnų atžvilgiu pasireiškė ne kaip momentinė reakcija į stresinę situaciją. Nuteistojo pareigūnams išsakytų necenzūrinių ir įžei­džian­čių žodžių rinkinys, daugkartinis naudojimas, kai kurių iš jų grasinantis pobūdis ir įžeidi­nė­ji­mo trukmė – M. D. nurimo tik gabenamas į policijos komisariatą, leidžia daryti išvadą, kad tuo nuteistasis kryptingai siekė pažeminti ir su­men­kinti policijos pareigūnus būtent dėl jų tar­ny­bos at­likimo. Teisėjų kolegija neturi pa­grindo abejoti nukentėjusiųjų R. Z. ir N. V. paro­dy­mais dėl nuteistojo jiems išsakytų įžeidimų apimties, turinio ir aplinkybių, ar spręsti, kad po­li­ci­jos pareigūnai viršijo savo įga­lio­ji­mus ar savo tarnybines funkcijas atliko pernelyg uoliai ir tuo su­teikė pagrindo M. D. beato­dai­riš­kai reikšti savo nepasitenkinimą. Tei­sėjų kolegija spren­džia, kad nors ir nėra neginčijamai nus­tatyta, kad įžeidinėjimą girdėjo pa­ša­li­niai asmenys, tačiau nu­si­­kals­tamos veikos vieta ir laikas – miesto gat­vė šalia daugiabučio namo, au­to­busų sustojimo ir par­ko, dienos metas, rodo, kad nu­teis­tasis buvo indeferentiškas ga­li­mybei, kad jo keiksmus, skirtus po­li­­ci­ninkams, gali išgirsti pašaliniai asmenys ir taip būtų dar labiau su­men­kintas po­li­ci­jos autoritetas. Visos šios aplinkybės leidžia M. D. veiką vertinti kaip pavo­jin­gesnę, negu administracinis nusi­žen­gimas.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad M. D. padarytas pareigūnų įžei­di­mas nesutrukdė jiems atlikti savo funkcijas, neigiamų pasekmių nesukėlė, esant nustatytoms aukš­čiau paminėtoms aplinkybėms, veikos kvalifikavimui pagal BK 290 str. teisinės reikšmės nebeturi. Formaliai šio nusikaltimo sudėtis tokių pasekmių ir nereikalauja. Tačiau akivaizdu, kad įžeidimo pasekmėmis pripažintinas nukentėjusiųjų pareigūnų negatyvūs dvasiniai išgyvenimai ir bloga savi­jau­ta išklausius įžeidinėjimus, jų pažeminimas, tai yra jiems padaryta moralinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakęs dėl būtinumo laikytis susiformavusios aukš­tes­nės instancijos bendrosios kompetencijos teismų suformuotos praktikos priimant sprendimus ana­lo­giš­kose bylose, pažymėjo, kad labai svarbu ir tai, jog precedento taisyklės yra kuriamos pagal tam tikras konkrečias bylos aplinkybes, todėl jos yra tampriai susietos ir pritaikytos konkrečiai ap­lin­ky­bių ir teisinių faktų kombinacijai, kuri dažniausiai yra unikali (kasacinė nutartis Nr. 2K-505/2010). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nagri­nėja­mų bylų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių būtent dėl aukš­čiau paminėtose kasacinėse nutartyse nurodytų priežasčių – dėl įžeidinėjimo intensyvumo, trukmės ir kitų požymių.

Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija laiko, kad apylinkės teismas, atribodamas nusikals­ta­mą veiką nuo admi­nis­tra­ci­nio nusi­žen­gimo, teisingai vadovavosi ATPK 9 str. 2 d. įtvirtinta nuostata ir Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo patvirtinta teismų praktika, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įsta­tymus neužtraukia bau­džiamosios at­sakomybės, ir baudžiamąjį įstatymą M. D. pritaikė tinkamai.

Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nuosprendį grindė tikrovės neatitinkančiu faktu – M. D. visišku kaltės pripažinimu, iš apylinkės teismo nuosprendžio turinio matyti, kad išdėstydamas kaltinamojo poziciją dėl kaltinimo, teismas pažymėjo, kad M. D. prisipažino kaltas (be žodžio „visiškai“), tačiau mano, kad turi atsakyti ne baudžiamąja, o ad­mi­nistracine tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas teisingai interpretavo kal­tinamojo poziciją, nes iš dėstomų argumentų nuosprendžio dalyje, kurioje kalbama apie M. D. veikos kvalifikavimą, matyti, kad teismas kaltinamojo poziciją ir vertino būtent taip, kaip ją dekla­ruoja apeliantas. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nesudaro pagrindo pripa­žin­ti, kad nuosprendis pagrįstas tikrovės neatitinkančiu faktu, ir jį šiuo pagrindu naikinti.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę už nu­si­kalstamą veiką, atsižvelgė į M. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumo laips­nį, kaltės formą, nusi­kal­timo motyvus, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir kitas aplinkybes (BK 54 str. 2 d.) ir paskyrė mažesnę baudą, negu sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis (BK 61 str.). Kolegija sprendžia, kad bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant BK nustatytų bausmės skyrimo tai­syk­lių.

Tenkindamas nukentėjusiųjų civilinius ieškinius apylinkės teismas tinkamai motyvavo ir pa­grindė savo sprendimą, nustatytas neturtinės žalos dydis santykinai nėra didelis, atitinka protin­gu­mo ir sąžiningumo kri­te­rijus, todėl kolegija ir šioje dalyje teismo sprendimą pripažįsta pagrįstu ir apeliacinio skundo neten­kina.

Skundžiamas nuosprendis pagrįstas teisiamojo posėdžio metu išnagrinėtais įrodymais, pagal BPK 20 str. 5 d. jie buvo vertinami kaip visu­ma, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kolegija daro išvadą, jog nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ar­gu­mentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo M. D. gynėjo advokato Domo Pakėno apeliacinį skundą atmesti.