Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. S. (S. S.) ir A. S. (A. S.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 17 (septyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Varėnos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė S. S. paskirta laisvės atėmimas 17 (vienuolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. gegužės 9 d. iki 2013 m. spalio 7 d. Kardomoji priemonė S. S. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta suėmimas, jo laiką įskaitant į bausmės laiką;

A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. spalio 7 d. Kardomoji priemonė A. S. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta suėmimas, jo laiką įskaitant į bausmės laiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. ir A. S. nuteisti už tai, kad 2012 m. gegužės 6 d., apie 22 val. M. K. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Varėnos raj., tarpusavio konflikto metu, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, būdami iš anksto susitarę bendrai pavartoti fizinį smurtą savo šeimos nario D. S. (D. S.) atžvilgiu ir dėl to pasiėmę kirvį bei peilį, A. S. savo broliui D. S. tyčia kirviu sudavė ne mažiau penkių smūgių į kairįjį petį, kairę krūtinės ląstos pusę ir kairę nugaros pusę, dešiniąją plaštaką, tuo padarydamas nukentėjusiajam odos nubrozdinimus kairio peties viršutinio paviršiaus – kairio žasto išorinio paviršiaus viršutinio trečdalio srityje, krūtinės ląstos kairėje pusėje ir nugaros kairėje pusėje, kraujosruvas odoje ir poodyje dešinėje plaštakoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pat metu S. S. tyčia sudavė vieną smūgį peiliu savo sūnui D. S. į kairę krūtinės ląstos pusę, tuo padarydamas nukentėjusiajam kiauryminį durtinį – pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su kairio širdies skilvelio pažeidimu, dėl ko nuo ūmaus nukraujavimo į krūtinės ląstos ertmę ir išorę pastarasis mirė, t. y. A. S. ir S. S. bendrais veiksmais nužudė artimą savo šeimos narį.

Narinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų S. S. ir A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Abu nuteistieji S. S. ir A. S. apeliaciniuose skunduose tvirtina nežudę savo šeimos nario – D. S., tačiau byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. S. buvo nužudytas bendrais S. S. ir A. S. veiksmais.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai nustatyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir elementai. Iš objektyviosios pusės būtina nustatyti, kad kaltininkas padarė priešingą įstatymui pavojingą veiką, kilo pasekmės – nukentėjusiojo mirtis, kad tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Iš subjektyviosios pusės nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Byloje nustatyta, kad D. S. po tarpusavio konflikto su S. S. ir A. S. mirė nuo kiauryminio durtinio – pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su kairio širdies skilvelio pažeidimu.

Pirmosios instancijos teismas, remiantis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais, padarė išvadą, kad tarpusavio konflikto metu A. S. tyčia sudavė broliui D. S. kirviu ne mažiau penkių smūgių į kairį petį, krūtinės ląstos kairę pusę, nugaros kairę pusę bei dešinę plaštaką, o S. S. tyčia sudavė vieną smūgį peiliu savo sūnui D. S. į kairę krūtinės ląstos pusę. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, iki baigiamųjų kalbų pirmosios instancijos teisme, S. S. pripažino savo kaltę sudavus D. S. vieną kartą peiliu. Vėliau pateikė prokurorei raštišką atvirą prisipažinimą, kuriame nurodė, kad iki tol tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje davė neteisingus parodymus, norėdamas prisiimti kaltę už sūnų – A. S., kuris, jo manymu, dūrė peiliu D. S. (t. 3, b.l. 28). Nuteistasis A. S. ikiteisminio tyrimo metu pripažinęs, kad susitarę su tėvu sumušti D. S., jis sudavė broliui kirviu, o tėvas – peiliu, teisiamajame posėdyje savo parodymus pakeitė. Tvirtino, kad susitarimo sumušti brolį nebuvo, broliui vieną kartą sudavė kirviu gindamasis ir neparodė matęs, kad tėvas sudavė broliui peiliu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius S. S. ir A. S. parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės ir juos atmetė. Šios nuteistųjų iškeltos versijos, iš esmės atkartojamos ir apeliaciniuose skunduose, paneigtos bylos įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi S. S. ir A. S. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, parodymų patikrinimo vietoje metu jų duotais parodymais, liudytojų parodymais teisme, specialisto išvadomis, kitais įrodymais, tinkamais BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų prasme.

Kaip matyti iš S. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, dalyvaujant gynėjui, įvykio dieną A. S. ir D. S. konfliktuojant jų gyvenamojo namo koridoriuje, S. S. išėjo su peiliu rankose, ir A. S. pasitraukus į šoną, dūrė priešais stovėjusiam D. S. vieną kartą peiliu iš apačios, po to nuėjo į kambarį ir paslėpė peilį po minkštasuoliu (t. 1. b.l. 121-122). Iš esmės analogiškus parodymus S. S. davė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui (t. 1, b.l. 123-125). Be to, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, S. S. prisipažino sudavęs D. S. vieną smūgį rankoje laikytu peiliu (t. 3, b.l. 15). Šie jo parodymai atitinka ir specialisto išvadoje Nr. M 168/12 (06) konstatuotas aplinkybes, kad kiauryminis durtinis – pjautinis krūtinės ląstos ertmės sužalojimas padarytas neužilgo iki mirties, vienu trauminiu poveikiu nukentėjusio atžvilgiu iš priekio, iš apačios į viršų, veikiant krūtinės kairę pusę aštriu, duriančio – pjaunančio tipo žalojančiu daiktu, galimai tyrimui pateikto peilio geležte, šis sužalojimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi (t. 1, b.l. 39-46). Šiuos aptartus S. S. kaltę patvirtinančius įrodymus patvirtina ir kito nuteistojo parodymai. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją A. S. parodė, kad išgertuvių metu konfliktuodamas su broliu D. S., pasiūlė tėvui S. S. sumušti brolį, pats paėmė kirvį, tėvas paėmė peilį ir, abiem iš kambario išėjus į koridorių, jis pats sudavė D. S. kirviu į petį bei matė, kad S. S. mojo ranka su peiliu nukentėjusiajam iš apačios į viršų (t. 1, b.l. 177). Analogiškas aplinkybes A. S. nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei atliekant akistatą su S. S. (t. 1, b. l. 178-180, 186-187). Tokius pačius parodymus A. S. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno (t. 1, b.l. 175, 181-185). Ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau jie nėra ir niekiniai; kaip matyti iš byloje esančio protokolo, ikiteisminio tyrimo pareigūnui A. S. duoti parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje kitų įrodymų patikimumui patikrinti.

Abiejų nuteistųjų kaltę įvykdžius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojo M. P. parodymai apie tai, kad A. S. stovėjo priešais D. S. abiem rankom laikydamas kirvį, paneigia S. S. versiją, kad A. S. neturėjo rankose kirvio, o atsisukęs padavė jam (S. S.) peilį. Liudytojų M. P. ir V. B. parodymai, kad iki įvykio nematė, jog D. S. būtų sužalotas, paneigia A. S. parodymus, kad jis kirviu nukentėjusiajam sudavė netyčia tik vieną kartą. Specialisto išvadose Nr. M 168/12 (06) ir pM 108-168/12 (06) konstatuota, kad D. S. odos nubrozdinimai ir kraujosruvos (atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymo mastą) padaryti ne mažiau penkiais trauminiais poveikiais, kontaktuojant su kietais bukais žalojančiais paviršiais, galimai tyrimui pateiktu kirviu, neužilgo iki mirties, sužalojimų padarymo galimybė, nukentėjusiajam susižalojant pačiam, mažai tikėtina. (t. 1, b.l. 39-46, 55-58). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas S. S. ir A. S. versijas, padarė pagrįstą išvadą, kad laikydamas rankose kirvį ir sudavęs juo ne mažiau penkių smūgių D. S. į įvairias kūno vietas, jis tuo pačiu objektyviai negalėjo ir mirtinai sužaloti jo peiliu.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad D. S. buvo nužudytas bendrais S. S. ir A. S. nusikalstamais veiksmais. Ikiteisminio tyrimo metu pats A. S. parodė, kad pakvietė tėvą S. S. eiti sumušti D. S., pripažino sudavęs pastarajam kirviu. Teisme A. S. taip pat parodė, kad sudavė kirviu broliui D. S. į petį. Nenustatyta, kad smūgius kirviu nukentėjusiajam be A. S. būtų sudavęs dar kas nors kitas. Tiek paties A. S., tiek liudytojų M. P. ir V. B. parodymai leidžia daryti išvadą, kad visus sužalojimus kirviu D. S. padarė nuteistasis A. S.. Byloje nustatyta, kad smurtaudami prieš nukentėjusįjį D. S., siekdami jį sužaloti, abu nuteistieji naudojo bendrosios buitinės paskirties įrankius (peilį, kirvį), šiuo konkrečiu atveju pritaikytus kūno sužalojimams daryti, nedetalizuodami galimų sužalojimų masto. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teisingai pažymėta, kad pavojingo žalojimo įrankio (kirvio) pasirinkimas iš anksto bei smūgių sudavimas neginkluotam asmeniui kirviu kėlė tiesioginę grėsmę žmogaus gyvybei. Nors D. S. mirties priežastimi buvo peiliu padarytas sužalojimas, o kirviu padaryti sužalojimai sukėlė tik nežymų sveikatos sutrikdymą, abiejų kartu veikusių nuteistųjų bendri veiksmai, siekiant sužaloti nukentėjusįjį, sukėlė pasekmes – nukentėjusiojo mirtį. Smūgiuodamas nukentėjusiajam kirviu, A. S. susilpnino pastarojo pasipriešinimą smurtiniams veiksmams bei palengvino S. S. galimybę suduoti D. S. smūgį peiliu. Tokiu būdu, vadovaujantis BK 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nors A. S. pats nepadarė mirtinų sužalojimų, tačiau atsako ir už mirtiną sužalojimą padariusio S. S. veiką, nes ją apėmė abiejų nusikaltimo bendravykdytojų tyčia. Remdamasis bylos įrodymais pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad S. S. ir A. S. nužudė D. S. veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. S. naudodamas kirvį, o S. S. – peilį, suduodami jais D. S. į gyvybiškai svarbią vietą – krūtinę, abu suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, o galimybę atsirasti įvairiems tos veikos padariniams (nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net mirčiai) numatė bendrai, tų padarinių nedetalizavo ir nusikalstamos veikos padarymo metu vienodai norėjo bet kurio iš tų padarinių atsiradimo. Įvykio situacija nevertintina kaip vieno kaltininko – S. S. – vykdytojo ekscesas, t. y. bendro susitarimo ribų peržengimas, abiejų nuteistųjų nusikalstamus veiksmus siejo vieninga tyčia. Abu privalo atsakyti už jų veiksmais sukeltas pasekmes – D. S. mirtį.

Pirmosios instancijos teismas, byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir patikrintų įrodymų pagrindu, pagrįstai S. S. ir A. S. pripažino kaltais bendrais veiksmais atėmus gyvybę D. S.. Abiejų padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nustačius kvalifikuojantį nužudymo požymį – šeimos nario (sūnaus, brolio) nužudymą. Skirdamas bausmę nuteistiesiems, teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas, atimant gyvybę savo šeimos nariui), į tai, kad abu nusikalto veikdami tiesiogine neapibrėžta tyčia, kad byloje nenustatyta S. S. ir A. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jų atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, abu būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Taip pat buvo atsižvelgta į S. S. ir A. S. asmenybes charakterizuojančius požymius: abu praeityje teisti, bausti administracine tvarka, charakterizuojami patenkinamai. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas S. S. ir A. S., paskyrė bausmes, didesnes, nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis, tinkamai jas individualizuodamas. Galutinė subendrinta bausmė S. S. taip pat paskirta teisingai. Nuteistiesiems paskirtos bausmės negali būti vertinamos kaip per griežtos, jų švelninti nėra pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų S. S. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.