Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Pareiškėja pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skundą, prašydama pripažinti negaliojančiais bankrutavusios E. J. individualios įmonės 2011 m. vasario 9 d. kreditorių susirinkimo 4.2 ir 4.3 darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus, kuriais nuspręsta skelbti pareiškėjos nuosavybės teise įregistruotų vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir dviejų kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes. Nurodė, kad kreditorių susirinkimas, vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu, nusprendė, kad E. J. individuali įmonė yra bendroji jungtinė E. J. ir B. J. nuosavybė, todėl už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles atsako savininkai savo turtu. E. J. individuali įmonė buvo įsteigta 1994 m. gegužės 30 d., t. y. E. J. ir B. J. santuokos metu. Sutuoktiniai 2001 m. kovo 14 d. pasirašė santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, kuria pasidalijo santuokoje įgytą turtą. Nors individualios įmonės dalybų klausimas nebuvo išspręstas, įmonėje veikė tik E. J., kuris vadovavo įmonei, rūpinosi jos veikla, priėmė visus reikalingus sprendimus. Pareiškėja įmonės veikloje visiškai nedalyvavo ir apie jos veiklą nieko nežinojo. Individualios įmonės pajamos šeimos interesams nebuvo naudojamas. Pareiškėja nuo 1994 m. dirbo Panevėžio muzikiniame teatre ir Panevėžio muzikos mokykloje. E. J. 2004 m. išvyko į užsienį, kur iki šiol gyvena ir dirba, o įmonę paliko ir ja nebesirūpina. Skolos VSDFV ir VMI susidarė jau tuomet, kai sutuoktiniai kartu nebegyveno, bendro ūkio nebevedė, o įmonėje veikė tik E. J.. Pareiškėjos nuomone, bankrutavusios įmonės skolos turėtų būti pripažintos E. J. asmeniniais įsipareigojimais ir tenkinami tik iš jo asmeninio turto. E. J. savo įsteigtoje įmonėje veikė neteisėtai prieš pareiškėjos valią ir tai paneigia sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, dėl ko pareiškėja neturi pareigos atsakyti už įmonės skolas kaip juridinio asmens dalyvis.

Bankroto administratorius su skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog įmonei vadovavo ir ja rūpinosi sutuoktinis, o pati pareiškėja dirbo kitus darbus, neįrodo, kad įmonės pajamos nebuvo naudojamos šeimos interesais. Santuokos metu pareiškėja su sutuoktiniu įsigijo nekilnojamąjį turtą (butą), transporto priemones, baldus, buitinę techniką. Šis turtas 2001 m. kovo 14 d. sutartimi buvo įregistruotas pareiškėjos vardu. Skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui susidarė iki 2001 m. pavasario. E. J. ir pareiškėja, susipažinę su VSDFV Panevėžio skyriaus 2001 m. kovo 9 d. patikrinimo aktu, kuriuo įmonei priskaičiuota apie 100 000 Lt skola, skubiai 2001 m. kovo 14 d. sudarė santuokoje įgyto turto dalybų sutartį, pagal kurią visas turtas atitiko pareiškėjai, o E. J. neatiteko joks turtas. Santuoka nėra nutraukta, iki šiol jie laikomi sutuoktiniais, vedančiais bendrą ūkį, todėl už bendra jungtine nuosavybės teise priklausančios neribotos atsakomybės individualios įmonės skolas privalo atsakyti ir asmeniniu turtu. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad po turto pasidalijimo ji su sutuoktiniu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Priešingai, E. J., išvykdamas į užsienį, įgaliojo pareiškėją rūpintis įmonės reikalais, pareiškėja buvo paskirta įmonės likvidatore.

Atskiruoju skundu pareiškėja prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad sutuoktiniai, 2001 m. kovo 14 d. sutartimi pasidalydami santuokoje įgytą turtą, individualios įmonės nepasidalijo, nėra teisinga. Pagal šios sutarties pasirašymo metu galiojusio Įmonių įstatymo 7 straipsnį individuali įmonė neturėjo juridinio asmens teisių, jos turtas nebuvo atskirtas nuo įmonininko turto, t. y. įmonė buvo neatskiriama nuo jos savininko. Įmonė buvo E. J. nuosavybė, todėl jos padalijimo klausimas negalėjo būti sprendžiamas 2001 m. kovo 14 d. sutartyje. Šia sutartimi sutuoktiniai siekė pasidalyti visą savo santuokoje įgytą turtą ir nuo jos sudarymo kiekvienas sutuoktinis savo turtą tvarką, naudojo ir juo disponavo, gavo pajamas atskirai nuo kito sutuoktinio. Nepaisant to, kad po naujojo CK priėmimo individualios įmonės statusas pasikeitė ir ji formaliai tapo sutuoktinių bendrąja nuosavybe, po turto pasidalijimo pareiškėja faktiškai įmonės veikloje nedalyvavo, nes laikė ją E. J. nuosavybe. Be to, įmonės steigimo metu pareiškėja taip pat nedalyvavo, nes pagal tuo metu galiojusią tvarką įmonės steigimui sutuoktinio sutikimo nereikėjo. Apie įmonės steigimą pareiškėja sužinojo tik praėjus keleriems metams.

2. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos atsakomybės, svarbu atsižvelgti į tai, kada susidarė įmonės skolos. Pagrindinės skolos atsirado pagal VSDFV Panevėžio skyriaus 2001 m. kovo 9 d. patikrinimo aktą, t. y. iki naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., t. y. tuomet, kai individuali įmonės neturėjo juridinio asmens statuso ir veikė fizinio asmens teisėmis. Taigi įmonės skolos pripažintinos E. J. asmeninėmis skolomis.

3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pajamos iš įmonės veiklos buvo naudojamos šeimos poreikiams. Po turto pasidalijimo, nors santuoka ir nebuvo nutraukta, sutuoktiniai savo asmeninį turtą tvarkė patys, todėl ir savo pajamas kiekvienas jų naudojo savo poreikiams.

4. E. J. individuali įmonė nuo 2001 m. nevykdo jokios veiklos ir negauna pajamų. Nuo 2004 m. E. J. gyvena ir dirba užsienyje, įmone nebesirūpina. Dėl to, kad E. J. nuo 2004 m. paliko įmonę, susidarė skola valstybinio socialinio draudimo fonui dėl savininko valstybinio socialinio draudimo įmokų nesumokėjimo. Šios įmokos turėjo būti mokamos E. J., tačiau dėl jo veiksmų nebuvo sumokėtos, nes jis paliko įmonę, todėl šios skolos turėtų būti pripažintos E. J. asmeniniais įsipareigojimais ir tenkinamos iš jo asmeninio turto.

5. Teismas nesiaiškino kreditorių reikalaujamos skolos pobūdžio. Pagrindinę įmonės skolą sudaro įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Ši skola susidarė dėl E. J. nusikalstamų veiksmų. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2003 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu E. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 323 straipsnio 2 dalyje ir 325 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija konstatavo, kad asmeninėmis sutuoktinio prievolėmis pripažįstamos baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis). Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi E. J. įmonės įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondui yra pripažintinas asmeninėmis E. J. prievolėmis, kurios turi būti atlyginamos ir asmeninio E. J. turto, kadangi šios skolos susidarė dėl nusikalstamų ir neteisėtų E. J. veiksmų.

6. Iki bankroto bylos iškėlimo nė vienas iš kreditorių nelaikė pareiškėjos atsakingos už E. J. įmonės prievoles. E. J. 2004 m. išvykus gyventi į užsienį, VMI be įgaliojimo nepriimdavo iš pareiškėjos įmonės deklaracijų. VSDFV nuo 2001 m. nenukreipė išieškojimo į pareiškėjos asmeninį turtą. Išieškojimas pagal VSDFV vykdomuosius dokumentus buvo pradėtas ir bankroto byla buvo iškelta tik E. J. gavus palikimą.

Šalies argumentai

1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad iki naujojo CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. vieno iš sutuoktinių įsteigta individuali įmonės buvo asmeninė vieno iš sutuoktinio nuosavybė. E. J. individualios įmonės įregistravimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis numatė, kad turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė ir laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Apeliantė sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijos nepaneigė. Nors įmonės steigimo metu individuali įmonė ir neturėjo juridinio asmens statuso, tačiau individualios įmonės turtas nebuvo atskiras nuo jos savininko turto.

2. CK 2.50 straipsnis numato neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio (savininko) atsakomybę už įmonės skolas, jeigu įmonės turto nepakanka. Įstatymas šios individualios įmonės savininkų atsakomybės už įmonės skolas visiškai nesaisto su įmonės savininko dalyvavimu įmonės veikloje.

3. E. J. individuali įmonė vertėsi ūkine komercine veikla, joje dirbo keliolika darbuotojų, gavo pajamas. Iš įmonės pajamų E. J. pirko tuo metu brangius daiktus, automobilius. Šis turtas buvo naudojamas šeimos interesais. Aplinkybė, kad nuo 2001 m. įmonė nevykdo jokios veiklos ir negauna pajamų, nepašalina apeliantės atsakomybės už įmonės kolas. E. J. buvo nuteistas už įmonės apgaulingą apskaitos tvarkymą ir deklaracijų valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikimą. Apeliantės nurodytu teismo nuosprendžiu įmonei jokių baudų nebuvo paskirta. VSDFV Panevėžio skyrius ir Panevėžio apskrities VMI įsiskolinimus biudžetams priskaičiavo E. J. individualiai įmonei, o ne E. J., todėl nepagrįstas yra apeliantės teiginys, kad už įmonės skolas asmeniškai yra atsakingas tik E. J..

4. Tai, kad iki bankroto bylos iškėlimo nė vienas iš kreditorių nebuvo nukreipęs išieškojimo į apeliantės turtą už įmonės prievoles, apeliantės atsakomybei už įmonės skolas neturi jokios reikšmės. Apeliantė savo atsakomybę už atsakovo skolas seniai suprato, kad įrodo nesąžiningas santuokinio turto pasidalijimas 2001 m. kovo 14 d. sutartimi, pagal kurią visas santuokinis turtas atiteko tik pareiškėjai. Tokiu santuokinio turto pasidalijimu apeliantė bandė išvengti atsakomybės už įmonės skolas.